Vardas Kristupas yra kilęs iš graikų kilmės vardo Χριστόφορος arba Khristóphoros.
Šis vardas savo ruožtu yra sudarytas iš dviejų žodžių - khristós ir phérein.
Išvertus iš graikų kalbos, šie žodžiai reiškia „pateptasis arba išrinktasis ir nešti“.
Kristoforo vardą ankstyvaisiais krikščionybės laikais suprasdavo kaip „nešantis Jėzų savo širdyje“.
Vardo kilmė ir reikšmė
Vardo reikšmė: Kristupas - trumpinys iš graikų Kristoforas "Kristaus nešėjas".
Pagal pirmą vardo raidę: K - ištvermingumas, dvasinė stiprybė, sugebėjimas saugoti paslaptis, įžvalgumas, gyvenimo credo „viskas arba nieko“.
Būdinga intuicija, nuojauta, atvirumas.
Esate emocionalus ir išradingas, siekiate sėkmės.
Panašūs ir giminingi vardai: Kristaps, Kristopas.
Šventasis Kristoforas
Šv. Kristoforas (Krištupas) yra minimas 07.24, 07.25 dieną.
Šv. Kristoforas globoja keliautojus apsaugodamas juos nuo žaibo, maro, potvynių ir audrų.
Jis gelbsti lankininkus, keliautojus, senbernius, valtininkus, jūrininkus, vairuotojus, prekeivius, daržininkus bei vaisių pardavėjus, knygryšius, banglentininkus, dirbančius kalnuose ir transporto srityse.
Jis taip pat gelbsti kenčiančius nuo dantų skausmo bei epilepsijos.
Į Šv. Kristoforą pagalbos kreipiamasi audros ir ilgų bei sunkių kelionų metu.
Senovinė legenda pasakoja, jog Kristupas buvo labai aukšto ūgio vyras vardu Reprobas.
Jis stojo tarnauti karaliui Kananui tik dėl to, jog šis karalius nieko nebijojo.
Kai karalius išsigando minint velnio vardą, šis metęs tarnystę išėjo ieškoti šėtono.
Kai Reprobas išvydo, jog velnias bijo Jėzaus, jis išvyko ieškoti Jėzaus.
Dykumoje sutikęs atsiskyrėlį, kuris išmokė jį tikėjimo paslapčių ir liepė gyventi padedant žmonėms persikelti per sraunią upę, nes taip jis galėtų pasitarnauti Jėzui.
Vienąkart šis aukštas vyras sutiko mažą vaikelį, kuris paprašė jį pernešti per upės vandenis.
Reprobas sutiko, tačiau brendant per upę sukilo didelės bangos, vaikelio svoris pradėjo slėgti jo pečius.
Reprobas visgi nugalėjo upę, tačiau vaikeliui pasakė, jog jis vos nežuvo brisdamas per vandens srovę.
Vaikelis į tai jam atsakęs, jog jis ant savo pečių nešė ne paprastą vaikelį, o Pasaulio valdovą ir jo kūrėją.
Kristupas vardas Lietuvoje
Kristupo vardas Lietuvoje pirmąkart buvo paminėtas 1609 metais.
Plačiau šis vardas buvo pradėtas teikti trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Tačiau plačiau pradėtas teikti tik devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
2004 metais šis vardas įsitvirtino populiariausiųjų Lietuvos vardų šimtuko sąrašuose.
2009 ir 2012 metais jis buvo patekęs į populiariausiųjų Lietuvos vardų dvidešimtuko sąrašus.
Kristupo vardo vibracijos ir charakterio bruožai
Šio darbštaus vyro vardo vibracijos skatina diplomatinių sugebėjimų pasireiškimą.
Jis bus apdovanotas daugeliu talentų, kurie pareikalaus didelės atsakomybės.
Vyras šiuo vardu garsės savo darbštumu, konservatoriškomis pažiūromis, asmeniniu žavesiu bei stipriu atsakomybės jausmu.
Šeima ir asmeniniai santykiai jo gyvenimui reikš ypač daug.
Šis vyras mokės patarti, padrąsinti ar diplomatiškai bei taktiškai išsakyti savo nuomonę, tačiau iškilus pavojui, kausis be taisyklių.
Vardo vibracijos skatina pasitikėti žmonėmis, kartais net nepelnytai, todėl toks pasitikėjimas gali tapti dažnų nusivylimų priežastimi.
Nuo vaikystės Kristupas gali stebinti savo tėvus sugebėjimu analizuoti, spręsti galvosūkius ar kitus logikos reikalaujančius uždavinius.
Jis turėtų pasižymėti gera atmintimi bei intuicija, todėl jo įžvalgomis vertėtų pasikliauti.
Karyba, verslas, kriminalistika, kelionės ir nuotykiai gali būti šio žmogaus karjeros pagrindu.
Jis nebus linkęs viešai demonstruoti savo jausmų ir aplinkiniams gali atrodyti šiek tiek atitrūkęs nuo pasaulio.
Toks įspūdis bus klaidingas, nes tai nebus tikrasis Kristupas.
Šis žmogus puikiai orientuosis įvykių sūkūryje, tačiau greičiausiai be reikalo savo laiko ir jėgų nešvaistys.
Jam turėtų sektis darbas su žmonėmis bei darbas tarp žmonių.
Žymios istorinės asmenybės vardu Kristupas
Kristupas Sapūnas
1659 m. Kristupas Sapūnas (1589 m. Kusai, Mažoji Lietuva - 1659 m.).
Nuo 1603 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, 1612-1659 m.
Buvo vienas iš komisijų, suburtų D. Kleino gramatikoms bei giesmynui ir J. Rėzos psalmynui tikrinti, narių.
Buvo numatyta, kad K. Sapūnas bus vienas iš J. Bretkūno verstos Biblijos redaktorių, tačiau ši 1579-1590 m.
Apie 1643 m. K. Sapūnas lotynų kalba parašė „Compendium Grammaticae Lithvanicae“ („Lietuvių kalbos gramatika“), kurią paredagavęs 1673 m. išleido T. Šulcas.
„Compendium Grammaticae Lithvanicae“, dar žinoma kaip „Sapūno ir Šulco gramatika“, yra vienas pirmųjų bandymų norminti lietuvių kalbą.
Iki šių dienų išliko trys šio veikalo egzemplioriai (vienas Sankt Peterburge ir du Krokuvoje).
Kristupas Kolumbas
Nors enciklopedijose parašyta, kad Kolumbas gimė Italijoje, Genujoje, čia pat pateikiama ir atskira skiltis: Kristupo Kolumbo kilmė.
Kokios tautybės iš tiesų buvo Kristupas Kolumbas, dabar nėra žinoma, o galimybės tokios: ispanas, italas, portugalas, graikas, žydas ir kt.
Kol istorikai toliau tiria Kolumbo kilmės istoriją.
Ispanija, pateikia savo įrodymų, kad Kolumbas galėjo gyventi Katalonijoje, Kastilijoje, Galisijoje ir kitur.
Tad leidžiamės ieškoti istorinių tiesų: Ispanija, kelionės laivais ir Kristupas Kolumbas.
Manoma, kad Kolumbas gimė 1450-1451-aisiais metais spalio mėnesį, ir iki šiol nėra patvirtinta, kur.
Sakoma, kad šiam žymiam herojui mirus, ant jo kapo norėta parašyti eilutę, kurią pats Kolumbas yra kažkada užrašęs: „Neleiskite manęs amžinai gluminti (lot. Non confundar in aeternam).“
Tokia eilutė atskleidžia faktą, kad Kolumbo tautybė buvo greičiausiai visai ne ta, kurią jis visada teigė turįs.
Ir nors savo laiške rašytame 1498 metais Kolumbas teigia: Kadangi aš esu gimęs Genujoje <…> atvykau iš ten ir gimiau ten <…> (Siendo yo nacido en Genova <…> de ella salí y en ella naci <…>), istorikai randa daugybę priežasčių dvejoti šiais žodžiais.
Kolumbo šlovės geistų ne vienas jūrininkas.
O tokio jūrininko kaip jis, geistų ne viena valstybė, todėl Kolumbui išgarsėjus, jo šaknų detektyvas pasidarė dar sunkiau įmenamas.
Daugelis istorikų tiki, kad Kolumbas galėjo teigti esąs iš Genujos (Italija), mat slėpė savo praeitį.
Pavyzdžiui, vienas iš variantų, kad Kolumbas galėjo būti į krikščionybę atsivertus žydas.
Savaime suprantama, kad kapitonui, besitikinčiam gauti katalikiškos Ispanijos monarchų paramą ir prieglobstį, tai būtų buvęs didelis trukdis.
Iš istorijos žinome, kad žydai Ispanijoje buvo persekioti inkvizicijos, o 1492 buvo išvaryti.
Pasirodo, Kolumbas buvo gabus kalboms ir mokėjo ispanų, italų, lotynų, graikų ir portugalų.
Istorikai skyrė daug dėmesio rašytinei Kolumbo kalbai analizuoti.
Pirmasis ispaniškas Kolumbo laiškas mus pasiekia iš 1480 metų.
Remiantis šiuo ir kitais dokumentais, šiandien esama keletos hipotezių.
Genujiška versija teigia, kad Kolumbo tėvas, pavarde Colombo, buvo audėjas iš Italijos.
Toks audėjas, anot dokumentų, tikrai buvo, tačiau ar itališkos Kolumbo šaknys?
Tačiau paties Kolumbo rašyti laiškai rodo, kad jis vengė italų kalbos.
Savo asmeniniams užrašams, laiškams su savo dviem broliais ir net draugais italais jis vartojo ispanų kalbą.
Įdomu tai, kad savo ispaniškuose tekstuose Kolumbas pripainiodavo portugališkų ir itališkų raidžių.
Istorikas Augustas Klingas tikina, kad Kolumbo raštuose esama ne tik Genujos dialekto bruožų.
Anot istoriko, ten daug požymių artimų šiaurės Italijos kalboms, kokias XVI a. naudojo Italijos humanistai: ta pati sintaksė, žodynas, kaligrafijos elementai.
Kaip ten bebūtų, tyrėjai, ispaniškuose laiškuose aptinka daug portugališkų kalbos elementų, pavyzdžiui istorikė Menendeza Pidal pastebi, kad Kolumbas painioja du žodžius: falar (port. aptarti) ir hablar (isp. kalbėti).
Istorikas Charlesas Merrillas teigia, kad klaidos, kurias ispanų kalboje darė Kolumbas yra lygiai tokios, kokias darytų gimtakalbis katalonas.
Todėl pastarasis istorikas, kaip ir visa Katalonija, yra linkęs manyti, kad Kolumbas buvo katalonas.
Graikiška versija, arba dar viena iš galimybių: Kolumbas buvo iš kilmingos graikų šeimos iš Chijo salos.
Ir tai paaiškintų, iš kur įgyti graikų kalbos įgūdžiai.
Šios teorijos išvados tokios: Kolumbas gimęs Graikijoje, ir dar ankstyvoje vaikystėje apsistojo Kastilijoje ir Leone (isp. Castilla y León).
Šis regionas yra Portugalijos pasienyje, todėl tai paaiškintų, kodėl Kolumbas sklandžiai kalbėjo ispaniškai ir portugališkai.
Galimybė, kad Kolumbas buvo iš kilmingos graikų šeimos iš Chijo salos.
Galutinai patvirtinti kilmę yra sunku, nes Kolumbas pats nepaliko aiškių pėdsakų.
Kristupo Kolumbo istorija suintriguoja pasidomėti ne tik paties herojaus istorija, bet ir laikais, kuriuose ji atsirado.
