Neseniai Lietuvą sukrėtė žinia apie uždususį septyniolikmetės kūdikį. Merginai tai buvo jau antras vaikas. Du vaikus prie savęs glaudžia ir straipsnio herojė Kristina G. (23). Pirmojo susilaukė vos šešiolikos. Ji pripažįsta, kad kaip ir daugelio nėščių nepilnamečių, jos istorija neatrodo it graži pasaka, o tai vėl verčia prisiminti lytinio ugdymo klausimus.
Anot specialistų, daugiau nei pusė seksu užsiimančių paauglių jokios apsaugos nenaudoja, dėl to per pirmus metus nuo lytinio debiuto pastoja apie pusė paauglių. Lietuvoje kasmet naujagimį sūpuoja daugiau nei tūkstantis nepilnamečių. Taigi kasdien pagimdo mažiausiai trys mergaitės.
Šiuo metu Vokietijoje dirbanti ir su antruoju gyvenimo draugu du vaikus palikusi Kristina G. pirmagimio susilaukė šešiolikos. „Kas kaltas? Visų pirma, manau, netinkama draugė, kuri supažindino su vyresniu vyru. Jis man rodė dėmesį. Paauglystėje, kai atrodo esi jau suaugusi, tėvai blogi ir visas pasaulis blogas, maištavimas, noras būti nepriklausomai, padarė savo“, - pasakoja moteris. „Mamos nekaltinu: ji viską darė, ką galėjo tuo metu, bandė ir šnekėtis, bet aš nenorėjau klausyt. Atimdavo telefoną, bet ir tai nepadėdavo... Su tuo vyru planavome bendrą ateitį, kalbėjome ir apie vaikus, kad kai sulauksiu pilnametystės, jų turėsime. Kai vaikeliui buvo dešimt mėnesių, Kristina nutarė persikraustyti į Vilnių pas vaiko tėvą. „Kadangi pastojau vasarą, perėjau į kitą mokyklą sostinėje, bet nebaigiau devintos klasės dėl nėštumo. Kadangi nesutarė su vaiko tėvu, nusprendė jį palikti ir atgal grįžti pas mamą. Teko vėl keisti mokyklą. „Ten vėl pradėjau lankyti vietinę gimnaziją, baigiau dvyliktą klasę. Kai ėjau į dvyliktą klasę, Rugsėjo pirmąją atėjau kartu su vaiku, nes jis toje pačioje mokykloje pradėjo lankyti paruošiamąją.
Vokietijoje senutę slauganti moteris sutinka, kad vaiko gimimas turėjo didelės įtakos jos gyvenimui. „Tapau jauna mama, kol draugės vaikščiojo į pasimatymus ar pasilinksminti, reikėjo būti su vaiku, mažiau laiko turėjau sau, nes stengiaus būti gera mama.
Lytinio švietimo svarba ir iššūkiai
„Lytinis švietimas vienareikšmiškai gali turėti pozityvios įtakos. Ką išgyvena pastojusi nepilnametė? Visų pirma - tai yra didžiulis šokas. Vyrauja jausmų sumaištis. Tikėjimas ir viltis, kad vaikas bus užaugintas drauge su partneriu, dažniausiai baigiasi nusivylimu. Ji lieka viena. Tokia situacija - stresas visai šeimai. Mergina tuomet jaučiasi kalta, ne tik dėl savęs, bet ir dėl to, kad į tai įtraukta visa šeima. Tuomet ji bando save suvokti kaip motiną, tačiau dar neįsivaizduoja ir nei fiziškai, nei morališkai dažniausiai nėra tam pasiruošusi.
Mergaičių ir paauglių ginekologijos, ginekologinės endokrinologijos specialistė doc. dr. teigia: „Deja, vaikų ir paauglių reprodukcine sveikata rūpinamasi nepakankamai. Nėra rengiama specialistų, kurie tokią informaciją skleistų mokyklose. Mergaitės informacijos daugiausiai gauna nebent per biologijos pamokas. Antra vertus, tų mergaičių tėvai, kuriems dabar per keturiasdešimt ar penkiasdešimt, augo sąlygomis, kai nebuvo kalbos apie lytinį švietimą. Todėl esu įsitikinusi, kad mūsų visuomenę reikia šviesti visomis išgalėmis. Nesvarbu, galbūt ta informacija paauglei nebus naudinga pačiai, tačiau ateityje ji pati taps mama. Labai svarbu, kad informacija būtų patikima, o ne iš interneto, kur sunku atskirti pseudomokslinę literatūrą nuo tikrosios. Žinoma, lytinis švietimas - jautri tema, ypač kai kalbame apie tam tikrus nukrypimus nuo normos.“
„Šiuo metu vis dar galioja prieš devynerius metus patvirtinta Lytiškumo ugdymo ir pasirengimo šeimai programa. Dėl naujos programos ruošimo suburta darbo grupė. Deja, buvo labai sudėtinga prieiti prie bendros išvados dėl kardinaliai skirtingų nuomonių. Tikimės, kad greitu metu ministrė Audronė Pitrėnienė patvirtins naują jos sudėtį ir, pagal parengtą projektą, iki šių metų birželio pirmosios darbo grupė patobulins ir sujungs dvi programas: Lytiškumo ugdymo ir pasirengimo šeimai bei Sveikatos ugdymo. Labai noriu tikėti, kad kiekvienoje mokykloje atsiras asmuo, kuris bus atsakingas už tos programos vykdymą. Žinoma, situacija nepagerės tuoj pat, tačiau ji turėtų pasikeisti po kelerių metų. Tiesa, reikia nepamiršti, kad lytinis švietimas prasideda šeimoje.
Karas ir jo poveikis visuomenei
Jėzus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai įvykti. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus?
Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Jėzus jai tarė: “Moterie, ko verki? Ko ieškai?” Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: “Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Jėzus jai tarė: “Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą.
Jėzus vėl tarė: “Ramybė jums! Paskui kreipėsi į Tomą: “Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Jėzus jam tarė: “Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei.
Tada įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. O Jis jiems tarė: “Ar matote visa tai? Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: “Pasakyk mums, kada tai įvyks?
Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes visa tai turi įvykti. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus badmečių, marų ir žemės drebėjimų. Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms.
Žvėris, kurį regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi išlipti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Čia reikia proto, turinčio išmintį! Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Aš žinau tavo darbus ir kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. Tad atgailauk!
Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo. O angelas man tarė: “Ko stebiesi? Aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris man sakė: “Rašyk: ‘Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje.
Aš pamačiau sostus ir juose sėdinčiuosius, kuriems buvo pavesta teisti. Taip pat regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries, nei jo atvaizdo, ir neėmė ženklo sau ant kaktos ar rankos. O visi kiti mirusieji neatgijo, iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime.
O jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą, kur jau yra žvėris ir netikrasis pranašas. Ir mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atskleistos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Jūra atidavė savo mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė savuosius. Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą.
Gyvenimo prasmė ir pareigos
Tiesa, reikia nepamiršti, kad lytinis švietimas prasideda šeimoje. Gana dažnai šią frazę galima išgirsti iš šeimyniniu gyvenimu nepatenkintos moters lūpų. Kažkodėl daug tėvų įsitikinę, kad skyrybos vaikui pakenks labiau nei gyvenimas šeimoje, kurioje jau seniai nėra meilės ir savitarpio supratimo, o mamos ir tėčio jau niekas neberiša. Išskyrus vaiką… Mažylis tampa nesibaigiančių barnių ir abipusių priekaištų liudininku, šeimos, besistengiančios išsaugoti padorumą, įkaitu, manipuliacijų priemone ir nuolatiniu koziriu pokalbiuose, pasibaigiančiuose žodžiais: “Jeigu ne vaikas…” Taigi kaip vis dėlto tai išspręsti? Ar tėvai, nusprendę bet kokiu būdu išsaugoti šeimą, nepadaro vaikui “meškos paslaugos”?
Kodėl sutuoktiniai ir toliau gyvena drauge? Sprendimą gyventi drauge ir tuomet, kai jau “sudeginti visi tiltai” ir nieko nebeliko iš kažkada buvusių jausmų, žmonės priima ne taip jau retai. Priežasčių gali būti keletas: tai ir kartu užgyventas turtas, įskaitant butą arba namą, kuriuos ne taip paprasta padalinti, ir negatyvi vieno ar abiejų sutuoktinių vaikystės patirtis, kai patiems kažkada teko išgyventi stabilumo pojūčio ir šeimos santykių neliečiamumo netekimą, ir kaltės jausmas prieš vaiką dėl nesusiklosčiusių santykių. Tačiau jeigu materialines problemas vis dėlto įmanoma išspręsti, tai psichologinės priežastys, verčiančios kartu gyventi du nesutariančius žmones, dažnai susiveja į painų kamuolį, kurį išvynioti praktiškai neįmanoma.Kaip bebūtų keista, skyrybų labiausiai bijo ne tie sutuoktiniai, kurių šeimos modelyje ir istorijoje nebuvo arba beveik nebuvo skyrybų, o tie, kurių tėvai buvo išsiskyrę. Prisimindami sunkius savo vaikystės išgyvenimus, susijusius su šeimos iširimu, šie žmonės iš visų jėgų stengiasi nepakartoti tėvų scenarijaus. Kaip bebūtų gaila, būtent jie dažniausiai pakartoja tai, ko bandė išvengti, ir patys, dažnai nesąmoningai, tampa skyrybų iniciatoriais.
Kai kurie tėvai mano, kad vienintelis priimtinas (ir socialiai, ir psichologiškai) variantas, kai šeima sukuriama vaikų gimdymui ir auginimui. Todėl savo “kryželį” reikia nešti iki galo net ir tuomet, kai jis tampa beprotiškai sunkus, o bendras gyvenimas neteikia pasitenkinimo nė vienam šeimos nariui (kaip bebūtų gaila, net ir vaikams). Toks įtemptas (ar iškreiptas?) sutuoktinių atsakomybės jausmas pagimdo kaltę dėl bet kokių veiksmų, vedančių link šeimos iširimo, net ir tada, kai iš šeimos telikęs tik pavadinimas. Ar vaikui šioje situacijoje gerai?
„Svarbiausia - atmosfera namuose…“Gyvenimo, bendravimo, santykio su pasaulio pavyzdys - tai svarbiausia, ką vaikui duoda šeima. Šeima patenkina pačius svarbiausius psichologinius mažylio poreikius - saugumo, bendravimo, meilės. Kaip žinome, pilnoje šeimoje mama atlieka emocinio fono funkciją, sukuria šiltą šeimyninę atmosferą, atlieka artumo, pasitikėjimo, supratimo užduotis. O tėvas vykdo normatyvinės kontrolės funkciją, kuria vertybių sistemą, realizuoja elgesio kontrolę. Pilna šeima, susidūrusi su kasdieniniais sunkumais, juos išgyvena kur kas lengviau. Vaikas tokioje šeimoje žino, kad už jo nugaros visada stovi tėtis ir mama, kritinėse situacijose jis mokosi nugalėti pagal sprendimų, kuriuos priima visa šeima, pavyzdį. Tačiau taip būna tik idealiu atveju.
Sutuoktiniai, besistengiantys išsaugoti santuoką dėl vaiko, paprastai vadovaujasi pačio vaiko interesais. Jie mano, jog mažyliui geriau gyventi pilnoje šeimoje, nors jos viduje tarpusavio santykiai ir ne patys geriausi, nei su vienu iš tėvų. Tačiau spręsdami už vaiką, kas jam geriausia, tėvai remiasi savo patirtimi ir ateities įsivaizdavimu. Be to, sąmoningas mūsų noras gali kirstis su nesąmoningais motyvais. Taigi baimė, kad vaiko gyvenimas po tėvų skyrybų būtinai pasikeis į blogąją pusę, gali būti tik vidinių tėvų kompleksų, tiksliau baimės būti paliktam, likti vienišam, racionalizacija. Be to, tėvai dar gali projektuoti į vaiką savo jausmus, kai baimė būti paliktam kyla iš jų vaikystės.
Žinoma, būna atvejų, kai santykius šeimoje dar galima pataisyti. Pavyzdžiui, jausmai dar neatšalo ir susvetimėjimo jausmas tarp sutuoktinių dar neatsirado, o “koviniai veiksmai” nulemti kokios nors santykių krizės - gyvenimo situacijos arba, gali būti, vieno iš sutuoktinio pasikeitimų. Tokiu atveju, kai to nori abi pusės, santuoką išsaugoti įmanoma. Tačiau sutuoktiniams prireiks daugybės jėgų ir takto, kad į santykių aiškinimąsi neįtrauktų mažylio. Apskritai vaikui niekada nebus gera tokioje šeimoje, kurioje tarp tėvų tvyro nesantaika, nors tai ir tebūtų “šaltas karas”. Bet kurio amžiaus vaikai yra labai jautrūs atmosferai namuose. Ir jeigu dideli vaikai paprastai reaguoja veiksmais - tampa agresyvūs tėvų ar bendraamžių atžvilgiu arba pabėga iš namų, - tai mažieji pradeda sirgti, reaguoja neurotiškai. Nemiga, mikčiojimas, enurezė, vaikiškos baimės, įkyrus elgesys, alerginės dermatozės, gastritai kūdikiui - tai tik trumpas šeimos nesantaikos simptomų sąrašas.
Kartais susirgdamas vaikas nesąmoningai siekia vienintelio tikslo - pritraukti tėvų dėmesį, atitraukti juos nuo barnių ir sutaikyti du mylimiausius žmones. Maži vaikai sugeba greitai “persijungti” pagal šeimoje susiklosčiusias aplinkybes. Taigi kieme, vaikų darželyje, svečiuose pas draugus ir giminaičius jie gali būti linksmi ir aktyvūs, tačiau negalima galvoti, kad jų niekas nejaudina. Kaip tik priešingai - išstumdamas nemalonius išgyvenimus mažylis jų energiją nukreipia prieš savo sveikatą. Be kita ko, vaikas, kurio tėvai nuolat tarpusavyje pykstasi, išgyvena ypatingai sunkius subjektyvius pojūčius. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau susigaudo žmonių santykiuose, tuo labiau jis linkęs prisiimti kaltę dėl visko kas vyksta. Jis galvoja: “Jeigu mama su tėčiu pykstasi, tai kaltas esu aš. Reiškia, aš esu blogas”. Mažylis jaučiasi nesantaikos kaltininku. Tokių minčių pasekmė - tai vaiko jaučiama kaltė, liūdesys, baimė, įtūžis, pyktis. Visi šie jausmai ir mintys sumažina emocinį tonusą, vaikui pasidaro sunku bendrauti, jis tampa vienišas ir užsisklendžia, negatyviai supranta save ir nuvertina save. Tokie vaikai sudaro ypatingą probleminę grupę, kuriai reikia tėvų, psichologų ir pedagogų dėmesio.
Ne mažesnę griaunamąją jėgą turi ir abejingumas. Sutuoktiniai gali netgi nesipykti. Jie susitaria kartu gyventi dėl vaikų, bet kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Žiūrint iš šalies, santykiai tokioje šeimoje atrodo beveik idealūs, bet būtent abejingumas vaikui sukelia absoliučios tuštumos jausmą - niekam nieko nereikia, tame tarpe ir jis pats sau nereikalingas. Slegianti namų, kuriuose nepriimta atvirai reikšti savo jausmus, atmosfera žaloja vaiko psichiką. Įpratęs slopinti savo emocijas, mažylis ir užaugęs nesugebės adekvačiai bendrauti su kitais žmonėmis. Pirma, jis nesupras, ko nori supantys žmonės, nes jis neturėjo šeimoje galimybės stebėti, kaip jausmus reiškia tėvai. Antra, jis pats nesugebės pademonstruoti savo emocijų, nes bijos būti atstumtas. Apskritai įprotis slėpti savo jausmus paauglystėje gali virsti agresija, nukreipta prieš tėvus, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis - netgi iki išėjimo iš namų…
Sutinkamas ir toks variantas, kai sutuoktiniai ir vienas be kito negali, ir kartu gyventi nesugeba. Tai tikriausiai pats negatyviausias atvejis. Tokioje situacijoje vaikas nežino, ko galima laukti iš tėvų, - jie tai susieina ir skiria jam dėmesio, tai pykstasi ir “pamiršta” apie tai, kad yra būtybė, skausmingai reaguojanti į tokias metamorfozes, tai išsiskiria, mažylio širdyje pasėdami kaltės dėl mamos ir tėčio elgesio grūdus.
Vaikai yra nepajėgūs išgyventi nemalonius pojūčius, susijusius su įtampa šeimoje, ir greitai išmoksta iš šios situacijos išspausti asmeninės naudos. Nuolat besipykstantys tėvai - idealus objektas manipuliacijoms. Labai paprasta gauti dėmesio, glamonių, paskatinimą ir dovanų palaikant vieno iš tėvų poziciją. O “tarnaujant dviems dievams”, naudos galima gauti dvigubai daugiau. Svarbiausia veikti paslapčiomis ir išvengti apgaulės.
Liūdna ir tolimesnio vaiko, užaugusio šeimoje, kurioje santykiai tarp tėvų nebuvo darnūs, gyvenimo perspektyva. Augdami žmonės paprastai kartoja tėvų scenarijų. Tai taisyklė. Žmogus mokosi pagal jam pačių artimiausių žmonių pavyzdį. Ar gyvendama santuokoje su nemylimu žmogumi “dėl vaiko” tokio likimo linkite ir savo atžalėlei? Be to, dažnai vaikai, vos tik sulaukę pilnametystės, skuba sukurti savo šeimas, kad tik “pabėgtų” iš tėvų šeimos. Gaila, bet sukurti normalius santykius savo šeimose jiems dažniausiai nepavyksta.
Pagalba namuose, pagalba kaimynystei | Bendruomenės tarnyba
Sveiki visi. Dėkui Jums už pakvietimą dalyvauti šioje labai svarbioje konferencijoje. Tai mūsų atsakymas yra - ne, neturi. Tai šiek tiek statistikos. Kalbant apie socialinius tinklus, Europos Sąjungoje mes turime 265 milijonus vartotojų ir socialinių tinklų sukurtų paskyrų. Pagrindinės kryptys, sritys, kur naudojamos paskyros, tai yra rinkodara. Būna ir gera rinkodara, ir bloga rinkodara. Galime promoutinti (anglizmas - ekspertai.eu past.) ir gerus produktus, lygiai taip pat ir ne visai (gerus - red. Lygiai taip pat hibridinės atakos, kuomet naudojami dirbtinio intelekto pagalba sukurti netikri deep fake’ai. Kam tai naudinga? Ir ar tai egzistuoja Lietuvoje? Nuo 2020 metų (per 5 metus) mes turime 100 procentų augimą sukčiavimų srityje. Ir taip - tai egzistuoja Lietuvoje. Kaip tai atrodo? Tai masė įrenginių, masė kortelių, kurios yra aktyvuojamos, vienu paspaudimu sukuriama 10 paskyrų skirtinguose socialiniuose tinkluose, tos 10 paskyrų yra aktyvuojamos ir turi galimybę išsiųsti: palaikymą, neigimą, gerą komentarą, blogą komentarą. et esmė ta, kad mašina, kuri skaičiuoja reakcijas, jai neįdomu, ar tai geras, ar blogas (komentaras - red. past). Jis skaičiuoja reakcijas. Tokie vaizdai. Čia yra ne kažkas toli. Čia yra Vilnius ir Lietuva. Ką radome? Radome ir įtariame, kad identifikuotų spiečių vietose mes turime sukurtų 500 tūkstančių netikrų paskyrų. Arba kokius žmones galima išrinkti? Arba kaip galima destabilizuoti padėtį Lietuvoje ar kitoje šalyje? Tai jeigu žiūrėsime globaliai, kas vyksta Europoje, tai klausimas man, kaip teisėsaugininkui, yra vienas - kiek yra tikrovės viešojoje erdvėje? Pavyzdys, visa tai yra sukurta ir netikra (rodo skaidrę su netikrom paskyrom - ekspertai.eu past.). Taip mes turime reakcijų skaičių mūsų socialiniuose tinkluose. Koks turėtų būti atsakymas? Šiai dienai galim pasidžiaugti savo bendradarbiavimu, ir to bendradarbiavimo pasekmė yra identifikuoti ir eliminuoti spiečių Lietuvoje. Teisėkūros iniciatyvos - šiandien kalbame apie tai, kad turėtų būti teisėkūra pakeista, ir teisėkūros iniciatyvos turėtų eiti kartu su gyvenimu. Socialinių tinklų stebėsena ir Europos koordinavimo centras - tai yra atsakymas, kur galėtumėme save investuoti. Čia yra reali situacija, visi ženklai yra realūs. Šalia matysite nuvažiuojantį tikrą priešgaisrinės vadovų automobilį. Ir generalinis komisaras šiame video kalba apie tai, kad visi slėpkitės, bėkite, išsijunkite telefonus ir būkite pasislėpę. Sklandžiai bendradarbiauja su valstybės institucijomis, ir to pasekmė yra sėkmingos operacijos užkardant tokius nusikaltimus, naujus nusikaltimus, kurių mes iki šiol neturėjom.
Tiesa, reikia nepamiršti, kad lytinis švietimas prasideda šeimoje. Gana dažnai šią frazę galima išgirsti iš šeimyniniu gyvenimu nepatenkintos moters lūpų. Kažkodėl daug tėvų įsitikinę, kad skyrybos vaikui pakenks labiau nei gyvenimas šeimoje, kurioje jau seniai nėra meilės ir savitarpio supratimo, o mamos ir tėčio jau niekas neberiša. Išskyrus vaiką… Mažylis tampa nesibaigiančių barnių ir abipusių priekaištų liudininku, šeimos, besistengiančios išsaugoti padorumą, įkaitu, manipuliacijų priemone ir nuolatiniu koziriu pokalbiuose, pasibaigiančiuose žodžiais: “Jeigu ne vaikas…” Taigi kaip vis dėlto tai išspręsti? Ar tėvai, nusprendę bet kokiu būdu išsaugoti šeimą, nepadaro vaikui “meškos paslaugos”?
Kodėl sutuoktiniai ir toliau gyvena drauge? Sprendimą gyventi drauge ir tuomet, kai jau “sudeginti visi tiltai” ir nieko nebeliko iš kažkada buvusių jausmų, žmonės priima ne taip jau retai. Priežasčių gali būti keletas: tai ir kartu užgyventas turtas, įskaitant butą arba namą, kuriuos ne taip paprasta padalinti, ir negatyvi vieno ar abiejų sutuoktinių vaikystės patirtis, kai patiems kažkada teko išgyventi stabilumo pojūčio ir šeimos santykių neliečiamumo netekimą, ir kaltės jausmas prieš vaiką dėl nesusiklosčiusių santykių. Tačiau jeigu materialines problemas vis dėlto įmanoma išspręsti, tai psichologinės priežastys, verčiančios kartu gyventi du nesutariančius žmones, dažnai susiveja į painų kamuolį, kurį išvynioti praktiškai neįmanoma.Kaip bebūtų keista, skyrybų labiausiai bijo ne tie sutuoktiniai, kurių šeimos modelyje ir istorijoje nebuvo arba beveik nebuvo skyrybų, o tie, kurių tėvai buvo išsiskyrę. Prisimindami sunkius savo vaikystės išgyvenimus, susijusius su šeimos iširimu, šie žmonės iš visų jėgų stengiasi nepakartoti tėvų scenarijaus. Kaip bebūtų gaila, būtent jie dažniausiai pakartoja tai, ko bandė išvengti, ir patys, dažnai nesąmoningai, tampa skyrybų iniciatoriais.
Kai kurie tėvai mano, kad vienintelis priimtinas (ir socialiai, ir psichologiškai) variantas, kai šeima sukuriama vaikų gimdymui ir auginimui. Todėl savo “kryželį” reikia nešti iki galo net ir tuomet, kai jis tampa beprotiškai sunkus, o bendras gyvenimas neteikia pasitenkinimo nė vienam šeimos nariui (kaip bebūtų gaila, net ir vaikams). Toks įtemptas (ar iškreiptas?) sutuoktinių atsakomybės jausmas pagimdo kaltę dėl bet kokių veiksmų, vedančių link šeimos iširimo, net ir tada, kai iš šeimos telikęs tik pavadinimas. Ar vaikui šioje situacijoje gerai?
„Svarbiausia - atmosfera namuose…“Gyvenimo, bendravimo, santykio su pasaulio pavyzdys - tai svarbiausia, ką vaikui duoda šeima. Šeima patenkina pačius svarbiausius psichologinius mažylio poreikius - saugumo, bendravimo, meilės. Kaip žinome, pilnoje šeimoje mama atlieka emocinio fono funkciją, sukuria šiltą šeimyninę atmosferą, atlieka artumo, pasitikėjimo, supratimo užduotis. O tėvas vykdo normatyvinės kontrolės funkciją, kuria vertybių sistemą, realizuoja elgesio kontrolę. Pilna šeima, susidūrusi su kasdieniniais sunkumais, juos išgyvena kur kas lengviau. Vaikas tokioje šeimoje žino, kad už jo nugaros visada stovi tėtis ir mama, kritinėse situacijose jis mokosi nugalėti pagal sprendimų, kuriuos priima visa šeima, pavyzdį. Tačiau taip būna tik idealiu atveju.
Sutuoktiniai, besistengiantys išsaugoti santuoką dėl vaiko, paprastai vadovaujasi pačio vaiko interesais. Jie mano, jog mažyliui geriau gyventi pilnoje šeimoje, nors jos viduje tarpusavio santykiai ir ne patys geriausi, nei su vienu iš tėvų. Tačiau spręsdami už vaiką, kas jam geriausia, tėvai remiasi savo patirtimi ir ateities įsivaizdavimu. Be to, sąmoningas mūsų noras gali kirstis su nesąmoningais motyvais. Taigi baimė, kad vaiko gyvenimas po tėvų skyrybų būtinai pasikeis į blogąją pusę, gali būti tik vidinių tėvų kompleksų, tiksliau baimės būti paliktam, likti vienišam, racionalizacija. Be to, tėvai dar gali projektuoti į vaiką savo jausmus, kai baimė būti paliktam kyla iš jų vaikystės.
Žinoma, būna atvejų, kai santykius šeimoje dar galima pataisyti. Pavyzdžiui, jausmai dar neatšalo ir susvetimėjimo jausmas tarp sutuoktinių dar neatsirado, o “koviniai veiksmai” nulemti kokios nors santykių krizės - gyvenimo situacijos arba, gali būti, vieno iš sutuoktinio pasikeitimų. Tokiu atveju, kai to nori abi pusės, santuoką išsaugoti įmanoma. Tačiau sutuoktiniams prireiks daugybės jėgų ir takto, kad į santykių aiškinimąsi neįtrauktų mažylio. Apskritai vaikui niekada nebus gera tokioje šeimoje, kurioje tarp tėvų tvyro nesantaika, nors tai ir tebūtų “šaltas karas”. Bet kurio amžiaus vaikai yra labai jautrūs atmosferai namuose. Ir jeigu dideli vaikai paprastai reaguoja veiksmais - tampa agresyvūs tėvų ar bendraamžių atžvilgiu arba pabėga iš namų, - tai mažieji pradeda sirgti, reaguoja neurotiškai. Nemiga, mikčiojimas, enurezė, vaikiškos baimės, įkyrus elgesys, alerginės dermatozės, gastritai kūdikiui - tai tik trumpas šeimos nesantaikos simptomų sąrašas.
Kartais susirgdamas vaikas nesąmoningai siekia vienintelio tikslo - pritraukti tėvų dėmesį, atitraukti juos nuo barnių ir sutaikyti du mylimiausius žmones. Maži vaikai sugeba greitai “persijungti” pagal šeimoje susiklosčiusias aplinkybes. Taigi kieme, vaikų darželyje, svečiuose pas draugus ir giminaičius jie gali būti linksmi ir aktyvūs, tačiau negalima galvoti, kad jų niekas nejaudina. Kaip tik priešingai - išstumdamas nemalonius išgyvenimus mažylis jų energiją nukreipia prieš savo sveikatą. Be kita ko, vaikas, kurio tėvai nuolat tarpusavyje pykstasi, išgyvena ypatingai sunkius subjektyvius pojūčius. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau susigaudo žmonių santykiuose, tuo labiau jis linkęs prisiimti kaltę dėl visko kas vyksta. Jis galvoja: “Jeigu mama su tėčiu pykstasi, tai kaltas esu aš. Reiškia, aš esu blogas”. Mažylis jaučiasi nesantaikos kaltininku. Tokių minčių pasekmė - tai vaiko jaučiama kaltė, liūdesys, baimė, įtūžis, pyktis. Visi šie jausmai ir mintys sumažina emocinį tonusą, vaikui pasidaro sunku bendrauti, jis tampa vienišas ir užsisklendžia, negatyviai supranta save ir nuvertina save. Tokie vaikai sudaro ypatingą probleminę grupę, kuriai reikia tėvų, psichologų ir pedagogų dėmesio.
Ne mažesnę griaunamąją jėgą turi ir abejingumas. Sutuoktiniai gali netgi nesipykti. Jie susitaria kartu gyventi dėl vaikų, bet kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Žiūrint iš šalies, santykiai tokioje šeimoje atrodo beveik idealūs, bet būtent abejingumas vaikui sukelia absoliučios tuštumos jausmą - niekam nieko nereikia, tame tarpe ir jis pats sau nereikalingas. Slegianti namų, kuriuose nepriimta atvirai reikšti savo jausmus, atmosfera žaloja vaiko psichiką. Įpratęs slopinti savo emocijas, mažylis ir užaugęs nesugebės adekvačiai bendrauti su kitais žmonėmis. Pirma, jis nesupras, ko nori supantys žmonės, nes jis neturėjo šeimoje galimybės stebėti, kaip jausmus reiškia tėvai. Antra, jis pats nesugebės pademonstruoti savo emocijų, nes bijos būti atstumtas. Apskritai įprotis slėpti savo jausmus paauglystėje gali virsti agresija, nukreipta prieš tėvus, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis - netgi iki išėjimo iš namų…
Sutinkamas ir toks variantas, kai sutuoktiniai ir vienas be kito negali, ir kartu gyventi nesugeba. Tai tikriausiai pats negatyviausias atvejis. Tokioje situacijoje vaikas nežino, ko galima laukti iš tėvų, - jie tai susieina ir skiria jam dėmesio, tai pykstasi ir “pamiršta” apie tai, kad yra būtybė, skausmingai reaguojanti į tokias metamorfozes, tai išsiskiria, mažylio širdyje pasėdami kaltės dėl mamos ir tėčio elgesio grūdus.
Vaikai yra nepajėgūs išgyventi nemalonius pojūčius, susijusius su įtampa šeimoje, ir greitai išmoksta iš šios situacijos išspausti asmeninės naudos. Nuolat besipykstantys tėvai - idealus objektas manipuliacijoms. Labai paprasta gauti dėmesio, glamonių, paskatinimą ir dovanų palaikant vieno iš tėvų poziciją. O “tarnaujant dviems dievams”, naudos galima gauti dvigubai daugiau. Svarbiausia veikti paslapčiomis ir išvengti apgaulės.
Liūdna ir tolimesnio vaiko, užaugusio šeimoje, kurioje santykiai tarp tėvų nebuvo darnūs, gyvenimo perspektyva. Augdami žmonės paprastai kartoja tėvų scenarijų. Tai taisyklė. Žmogus mokosi pagal jam pačių artimiausių žmonių pavyzdį. Ar gyvendama santuokoje su nemylimu žmogumi “dėl vaiko” tokio likimo linkite ir savo atžalėlei? Be to, dažnai vaikai, vos tik sulaukę pilnametystės, skuba sukurti savo šeimas, kad tik “pabėgtų” iš tėvų šeimos. Gaila, bet sukurti normalius santykius savo šeimose jiems dažniausiai nepavyksta.
