Nežinoma Lietuvos kalinių globos draugijos istorija ir jos svarbiausi pasiekimai

Visuomeninė organizacija „Lietuvos kalinių globos draugija“ mini dvidešimtąjį savo gyvavimo jubiliejų. Dvidešimt metų darbo su visuomenei sunkiausiai priimtina žmonių grupe - tai ilgas ir reikšmingas laikotarpis.

Organizuojamų dvidešimtmečio nemokamų renginių metu draugija ragins visuomenę atsigręžti į tą žmogų, kurio niekada nematė. Nematėme jo tada, kai tėvai prieš jį smurtavo, kai girdė alumi pasodinę ant pagalvės prie stalo, nematėme, kai jis buvo vaikų namuose, nematėme, kai miegodavo gatvėse, nematėme, kai išalkęs vogė maistą iš parduotuvės. Tiesa, mes jį pamatėme, kai jam pirmą kartą buvo iškelta byla už chuliganizmą ir skirti penkeri metai pataisos namuose, bet ir tada nuo jo nusigręžėme, sakydami, kad jam niekada nebebus vietos tarp mūsų.

Lietuvos kalinių globos draugija - organizacija, siekianti padėti įkalintiems asmenims neprarasti žmogiškumo ir sėkmingai integruotis į visuomenę po atliktos bausmės.

Draugijos Istorija ir Atkūrimas

Prieškario Lietuvoje (1921-1940 m.) veikė Kalinių globos draugija, kuri rūpinosi kalinių moraline ir materialine parama. Jos veikla nutrūko kartu su valstybės nepriklausomybe. 1991-aisiais draugija vėl buvo atkurta. Pagrindinė jos veiklos sritis yra darbas su įkalinimo įstaigose esančiais žmonėmis ir tais, kurie, atlikę jiems skirtą bausmę, vėl bando kurti gyvenimą laisvėje.

„Nors draugija buvo atkurta remiantis ta pačia pradine idėja ir buvo išsaugotas ankstesnis jos pavadinimas, veikla dabartiniais laikais šiek tiek skiriasi. Sovietinis periodas šiai mūsų gyvenimo sričiai turėjo įtakos - dabartinė kalėjimų sistema yra nereformuota, visiškai uždara, atsiribojusi nuo jai oponuojančių visuomeninių organizacijų. Žodžiu, laisvės atėmimo įstaigos ir Lietuvos kalinių globos draugija nėra geros draugės“, - pabrėžė pašnekovė.

Prieškario Lietuvoje (1921-1940 m.) veikė kalinių moraline ir materialine parama besirūpinusi Kalinių globos draugija. Jos veikla baigėsi kartu su valstybės nepriklausomybe. 1991-aisiais draugija vėl buvo atkurta. Pagrindinė jos veiklos sritis yra darbas su įkalinimo įstaigose esančiais žmonėmis ir tais, kurie, atlikę jiems skirtą bausmę, vėl bando kurti gyvenimą laisvėje.

Milda Bliumenzonienė - aktyvi Lietuvos kalinių globos draugijos narė, gimusi 1957 m. rugsėjo 17 d. Sibire. 1991 m. su bendraminčiais atkūrė tarpukario Lietuvoje veikusią Lietuvos kalinių globos draugiją.

Pagrindiniai Draugijos Tikslai ir Veikla

Kaip jau minėta, didžiąją dalį savo veiklos Lietuvos kalinių globos draugija telkia į iš įkalinimo vietų išleistus piliečius. Draugijos veikla apima:

Pagalbą buvusiems kaliniams integruotis į visuomenę.
Socialinių įgūdžių ugdymą.
Paramos teikimą, siekiant atkurti ryšius su artimaisiais.
Kompleksinio požiūrio į buvusius kalinius propagavimą.

Tačiau ir čia toli gražu ne viskas vyksta kaip sviestu patepta. „Ir šioje srityje yra labai daug netvarkos. Į laisvę išėję asmenys nebemoka gyventi laisvėje, jie neturi socialinių įgūdžių, nuo dažno iš jų būna nusisukę artimieji ir neretas tiesiai šviesiai pasako, kad už grotų viskas buvo aiškiau ir paprasčiau. Todėl ne vienas ir atsiduria ten po kelis ar net keliolika kartų. Labai reikėtų kompleksinio požiūrio į buvusius kalinius“, - dėstė draugijos pirmininko pavaduotoja.

M. Bliumenzonienės teigimu, pirmieji pokalbiai su kaliniais užsimezga dar įkalinimo vietose: „Mes nuolat lankomės tokiose vietose ir kviečiame į susitikimus tuos, kuriems aktualus yra gyvenimo kūrimo laisvėje klausimas. Į tokius susitikimus paprastai ateina po keliolika žmonių. Kiek tokių žmonių, išėjusių į laisvę, toliau linkę pasinaudoti organizacijos teikiama pagalba, - kitas klausimas. Tačiau išėjusieji tikrai žino ir turi sąrašą tų organizacijų, kurios vienaip ar kitaip turėtų jiems padėti.“

Kaip jau minėta, didžiąją dalį savo veiklos Lietuvos kalinių globos draugija telkia į iš įkalinimo vietų išleistus piliečius. Tačiau ir čia toli gražu ne viskas vyksta kaip sviestu patepta. „Ir šioje srityje yra labai daug netvarkos. Į laisvę išėję asmenys nebemoka gyventi laisvėje, jie neturi socialinių įgūdžių, nuo dažno iš jų būna nusisukę artimieji ir neretas tiesiai šviesiai pasako, kad už grotų viskas buvo aiškiau ir paprasčiau. Todėl ne vienas ir atsiduria ten po kelis ar net keliolika kartų. Labai reikėtų kompleksinio požiūrio į buvusius kalinius“, - dėstė draugijos pirmininko pavaduotoja.

Iš kur kaliniai sužino apie visuomeninę organizaciją, kuri savo veiklos tikslu laiko rūpinimąsi kaliniais? Pasak pašnekovės, apie šią organizaciją gali nežinoti nebent tie, kurie niekada nebuvo susidūrę su kalėjimais, tačiau visi, kurie vienaip ar kitaip buvo patekę į tokią bėdą, ją puikiai žino. Neturime statistikos, kiek iš tikrųjų buvusių kalinių pasinaudoja minėtos organizacijos teikiama parama, tačiau tikrai ne visi. M. Bliumenzonienės teigimu, pirmieji pokalbiai su kaliniais užsimezga dar įkalinimo vietose: „Mes nuolat lankomės tokiose vietose ir kviečiame į susitikimus tuos, kuriems aktualus yra gyvenimo kūrimo laisvėje klausimas. Į tokius susitikimus paprastai ateina po keliolika žmonių. Kiek tokių žmonių, išėjusių į laisvę, toliau linkę pasinaudoti organizacijos teikiama pagalba, - kitas klausimas. Tačiau išėjusieji tikrai žino ir turi sąrašą tų organizacijų, kurios vienaip ar kitaip turėtų jiems padėti.“

Ko labiausiai reikia buvusiam kaliniui? „Didžiausias paradoksas, kad nuteistasis dažniausiai nežino, ko jis nori. Vėl atsidūrę laisvėje šie žmonės nežino realios padėties, neturi motyvacijos, yra praradę atsakomybės jausmą. Kita vertus, įkalinimo įstaigose niekam neįdomu, ką buvę kaliniai veiks laisvėje“, - kalbėjo M. Bliumenzonienė.

Kalinių rūpesčiais daug metų gyvenanti moteris didele savo veiklos sėkme laiko tai, kai kalinys, su kuriuo pažintis užsimezgė jam dar esant įkalinimo įstaigoje, išėjęs į laisvę, kreipiasi į Lietuvos kalinių globos draugiją: „Su tokiu žmogumi daugelį dalykų galime padaryti greičiau ir sklandžiau. Atėjusiųjų pas mus stengiamės nepaleisti, nes žinome, kad kitaip jie vėl gali lengvai patekti į negeras kompanijas ir tik laiko klausimas, kada vėl atsidurs už grotų. Yra nemažai pavyzdžių, kai buvę kaliniai noriai bendrauja su mumis, lankosi darbo biržoje, mūsų padedami susiranda darbą, išsinuomoja butą ir visomis išgalėmis bando kabintis į gyvenimą. Lengviausia būna su tais, kurie buvo nuteisti pirmą kartą, dar nespėjo prarasti socialinių ryšių ir įgūdžių, pavyzdžiui, avariją sukėlusiais vairuotojais. Stengiamės padėti ir daugybę kartų už grotų pakliuvusiems asmenims, tačiau tai užtrunka ilgiau. Nusikalsti visuomet lengviau nei grįžti į normalų gyvenimą.“

Daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių veikia specialūs kalinių integracijos centrai, padedantys buvusiems kaliniams sėkmingai įsitvirtinti gyvenime. Lietuvoje tokios tradicijos nėra. Pašnekovė taip pat užsiminė apie kelerius metus sėkmingai gyvavusį Lietuvos kalinių globos draugijos vykdytą kalinių integracijos į visuomenę projektą. Jo esmė - buvusiam kaliniui suteikti pastogę, maisto, padėti jam nueiti visą kelią nuo darbo biržos iki poliklinikos, kad jis kuo greičiau įsikabintų į gyvenimą. Ilgiausias numatytas laikotarpis, per kurį buvęs kalinys turėtų atsistoti ant kojų, buvo pusė metų. Tačiau kartais to net neprireikdavo, kad žmogus vėl pasijustų žmogumi. Jeigu pavykdavo sukaupti šiek tiek pinigėlių, susirasti darbą, išsinuomoti būstą, tokie žmonės centrą palikdavo anksčiau. Centre buvę kaliniai, kurių amžiaus vidurkis - maždaug 30 metų, ir nakvodavo, ir maitindavosi. Nagingi vyrai netgi prisidėjo prie šio centro patalpų įrengimo. Kiekviename žingsnyje jiems padėdavo savanoriai, mentoriai, pagalbą teikdavo psichologai, socialiniai darbuotojai.

Ar į laisvę sugrįžę žmonės labai skiriasi nuo tų, kurie niekada nematė nelaisvės? „Į laisvę išėję kaliniai labai nepasitiki nei savimi, nei aplinka, jie kupini baimių, pasireiškiančių agresija ir puolimu, atmestiniu požiūriu į viską. Neretai šie žmonės iš pradžių būna ganėtinai išdidūs, gerai žino, kuo kokia organizacija turėtų pagelbėti. Jie žino, kur gali pavalgyti, permiegoti, kad gaus pašalpų, bet neretai visa tai greitai baigiasi. Kiti užsuka į draugiją tik pasisveikinti, paskelbti, kad išėjo į laisvę, tačiau, žiūrėk, po trijų mėnesių jau vėl sėdi vadinamojoje zonoje, tarsi būtų sugrįžę namo“, - savo klientus apibūdino M. Bliumenzonienė. Beje, ji pastebėjo, kad, pavyzdžiui, už grotų pakliuvusių išsilavinusių vyrų charakteris mažiau persismelkia kalėjimų negerovėmis - kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo mažesnis pavojus kyla. Kur kas sunkiau adaptuoti menko išsilavinimo ir supratimo piliečius. Deja, trejus metus trukęs minėtas buvusių kalinių integracijos projektas baigėsi. Tačiau draugijos veikla nesustojo.

Problemų ir Iššūkių Akivaizdoje

Suprantama, visuomeninė organizacija nėra pajėgi įvesti įkalinimo įstaigose tokią tvarką, kokia jai atrodytų humaniškesnė ar mažiau traumuojanti žmogų.

„Nuo pat savo draugijos atkūrimo vis bandome įrodyti, kad mūsų kalėjimuose iki šiol vyrauja lagerių sistema. Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, neturinti kamerų, kuriose kaliniai būtų laikomi po vieną ar kelis. Pas mus nuteistieji laikomi didelėse patalpose (sekcijose). Tai, galima sakyti, yra vienas iš žmogaus kankinimo būdų. Kad nuteistasis galėtų taisytis, protingai apmąstyti savo nueitą gyvenimo kelią ir kurti ateities planus, jis turėtų turėti privačią erdvę, o ne murkdytis toje terpėje, kurioje klesti kastos, yra susiklostę kalėjimo subkultūros santykiai, kyla prievarta. Galbūt šiek tiek paradoksaliai atrodo, kad, pavyzdžiui, ne vienas, už narkotikus nuteistas ir atliekantis bausmę Švedijos ar Norvegijos kalėjime, norėtų kalėti Lietuvoje ne tik dėl to, kad mūsų įkalinimo įstaigose nuteistieji gali laisvai vieni su kitais bendrauti, susitelkti nesibaigiančiame „bazare“, bet ir dėl to, kad turėtų galimybę gauti narkotinių medžiagų. Tai - vienos ryškiausių mūsų kalėjimų blogybių“, - dėstė draugijos atstovė.

Pasak pašnekovės, įkalinimo įstaigos taip nedehumanizuotų žmonių, jeigu jose būtų aktyviau pasitelkiami socialiniai darbuotojai, psichologai, plačiau atvertos durys kultūrai. „Kaliniai turėtų matyti ne tik bausmėmis grasinančius prižiūrėtojus. Deja, per mūsų atkurtos nepriklausomybės metus įvyko tik tam tikri kosmetiniai pokyčiai, o ne esminis pagerėjimas“, - teigė M. Bliumenzonienė.

Įkalinimo vietose klestinti kriminalinė subkultūra neišvengiamai pasiekia ir laisvąjį pasaulį. Todėl šią sistemą žinantiems žmonėms neatrodo pernelyg keista, kodėl buvęs kalinys vėl griebiasi smurto ir atsiduria ten, iš kur buvo išleistas. Antai neseniai nuskambėjo žinia apie šiurpų įvykį Kaune, kai du nė dvidešimties neturintys buvę vaikų globos namų auklėtiniai nužudė 44 metų kaimyną, kuris juos priimdavo į svečius, negailėdavo jiems maisto. Vyras mirties nuosprendį pasirašė konflikto metu vieną iš jaunuolių pavadinęs gaidžiu. Vaikų namuose užaugę, daug kartų teisti jaunuoliai užsikrėtė kalinių žargonu. Nuteistiesiems „gaidys“ - didžiulis įžeidimas. Vienas iš nusikaltėlių anksčiau buvo teistas keturis kartus už vagystes, plėšimus, sukčiavimą, kitas teisiamųjų suole buvo atsidūręs triskart - įkliuvo apvogęs ir apiplėšęs aukas.

Panašus įvykis buvo nutikęs ir prieš kelerius metus Skuodo rajone, kai 17-metis nužudė 42-jų sugėrovą. Motyvas - sugėrovas paauglį pavadino gaidžiu. Tai labai užgavo anksčiau už vagystes teisto jaunuolio savimeilę. Prisiminusi panašius kalėjimų subkultūra persismelkusių piliečių kriminalinius išpuolius, M. Bliumenzonienė neatrodo nusiteikusi optimistiškai - nemano, kad artimiausiu metu įkalinimo įstaigose kas nors keistųsi į gera.

„Pas mus kas nors pasikeičia tik tada, kai Europos Sąjungos struktūros prispaudžia. Įkalinimo įstaigose esantys žmonės taip pat reiškia nepasitenkinimą savo laikymo sąlygomis. Tačiau to rezultatas būna nekoks - Lietuvos valstybė išmoka rekomenduotas sumas, vieni, kurie jas gauna, tuos pinigus panaudoja narkotinėms medžiagoms įsigyti, kitiems juos nuskaičiuoja antstolių kontoros, treti tas lėšas atgauna būdami laisvėje ir retas kuris jas tinkamai panaudoja, o pati sistema taip ir lieka nepakitusi“, - uždaro rato principu gyvuojančią mūsų kalėjimų sistemą apibūdino pašnekovė.

Ar organizacijai vis dėlto pavyko „pramušti“ kokių nors gerų dalykų šioje srityje? „Mes nesistengiame nieko „pramušinėti“, tik parodome, kas yra blogai ir ką reikėtų keisti. Ilgai kalbėjome apie Probacijos įstatymą. Pagaliau jis buvo priimtas. Esame nemažai pateikę siūlymų dėl lygtinio ilgiau nei dešimčiai metų nuteistų tam tikrų kategorijų asmenų paleidimo į laisvę. Tačiau ši tema - labai nepopuliari. O rinkimams artėjant politikai apie tai visiškai nenori nieko nei girdėti, nei kalbėti. Mūsų organizacija stengiasi savo veiklą labiau telkti į tuos asmenis, kurie iš įkalinimo įstaigų išeina į laisvę“, - sakė M. Bliumenzonienė.

M. Bliumenzonienė pripažįsta, jog didžiausias trukdys buvusiems kaliniams sėkmingai integruotis į visuomenę yra požiūris į juos: „Visuomenė nėra draugiška tokiems asmenims. Potencialūs darbdaviai, išgirdę, kad žmogus yra kalėjęs, neretai nenori su juo turėti reikalų. Sunku įtikinti, kad buvęs kalinys yra pasiryžęs kabintis į gyvenimą. Netgi gydytoja, apžiūrinti sergantį buvusį kalinį, pastebėjusi tatuiruotas jo rankas, iškart supranta, kad tai „sėdėjęs“ žmogus, ir negatyvi nuostata atsispindi jos akyse.“

Ko reikia, kad žmonės negrįžtų į kalėjimus? „Reikia visapusiško požiūrio į žmogų. Labai džiaugiuosi, kad užsiimu tokia veikla. Man nėra nieko įdomiau už patį žmogų. Kai jame įžvelgi pokyčius ir žinai, kad prie to esi prisidėjęs, kas dar gali būti geriau? Prieš 25 metus Lietuvoje atsikūrė Kalinių globos draugija, kurios rūpestis - nuteistieji asmenys. Pasak šios draugijos Socialinio centro vadovės Mildos Bliumenzonienės, iš kalėjimo išėjusį žmogų visų pirma tenka pavalgydinti, suteikti jam nakvynę ir leisti atsigauti, tik po to galima galvoti apie naujas jo gyvenimo perspektyvas, kurioms atverti reikalinga meilė ir kantrybė.

Įkalinimo bausmės esminis tikslas - žmogaus integracija į visuomenę. Taip, iš tiesų įkalinimo bausmės tikslas - sugrąžinti žmogų į visuomenę, tačiau Lietuvoje tai negalioja. Pagrindinė problema ta, kad vykdant bausmes nėra nuteistųjų palaipsnio paleidimo į laisvę sistemos. Tuo tarpu kitų demokratinių Europos bei pasaulio šalių praktika rodo, kad su žmogumi, kuriam iki bausmės termino lieka pusmetis ar trys mėnesiai, reikia dirbti atskirai. Įdomu tai, kad sovietmečiu tokia sistema buvo, tiesa, ji nesivadino „palaipsniu paleidimu“, o ir jos tikslas nebuvo integracija. Buvę kaliniai darbavosi Mažeikiuose, Kruonyje, Rokiškyje ir kitose Lietuvos vietovėse. Žmogus čia ne tik galėjo dirbti ir gyventi laisvėje ar pusiau laisvėje, tačiau ir mokytis ar net sukurti šeimą. Net ir už pakankamai sunkų nusikaltimą anksčiau ar vėliau žmogui būdavo suteikiama galimybė dirbti taip vadinamosiose „laisvose statybose“. Nepriklausomybės laikotarpiu to nebeliko, ir štai jau 25 metus mes turime absoliučiai uždarą įkalinimo sistemą, kuri laisvos rinkos sąlygomis iš esmės nesirūpina pozityvia kalinčio žmogaus perspektyva, o neretai turi net priešingos įtakos. Vieša paslaptis, kad šioje sistemoje - ypač vadinamuosiuose pataisos namuose - alkoholis ir narkotikai keliauja laisvai. Tad kas vyksta - nuteistieji ten nesimoko, nedirba, vartoja, geria. Kokie jie išeina iš kalėjimo? Teko girdėti, kad norvegai Lietuvoje kuria vadinamuosius „pusiaukelės namus“. Taip. Nuteistieji tokiuose namuose gyventų, dirbtų ir mokytųsi laisvėje, ir tai jiems būtų tramplinas į savarankišką gyvenimą. Tokių namų atsiradimas Lietuvoje yra sveikintinas dalykas, tik gaila, kad, mano apskaičiavimu, tokia galimybe artimiausiu laiku galės pasinaudoti nedaug nuteistųjų, gal koks vienas procentas. Žinoma, tokios naujos institucijos yra labai reikalingos, tačiau mano patirtis rodo, kad šioje srityje daug ką galima padaryti papildomai, kartais žymiai paprasčiau, panaudojant mažesnius finansinius išteklius. Pavyzdžiui, išleisti kalinius už įkalinimo įstaigos ribų į tam tikras jau veikiančias institucijas, kuriose jie gautų ne tik darbo įgūdžių, bet ir galimybę mokytis, psichologinę pagalbą, reabilitaciją, mokytųsi kurti santykius ir užsiimti kita pozityvia veikla. Pažvelgę į dabartinę Lietuvos bausmių sistemą matome, jog įkalinimo laikas tik ilgėja, tačiau įkalinimo įstaigoje, kaip jau minėjau, su nuteistaisiais nieko nedaroma, kad jie būtų parengti išeiti į laisvę… Tad koks žmogus išeina po 10 ar daugiau metų, praleistų nelaisvėje? Taip, yra. Žmonės, atitinkantys tam tikrus įkalinimo įstaigos reikalavimus, atėjus laikui gali būti išleidžiami už sienos. Bet pas mus ši praktika yra visiškas formalumas - kalinys tiesiog vaikšto aplink įkalinimo įstaigos teritoriją: kažką dirba, tvarkosi, jam gali būti nurodoma nueiti toliau nustatytu maršrutu, ir tiek. Tačiau tai taip pat kontrolė, kuri nesuteikia pozityvios kaitos bei nemoko naujų įgūdžių, kurie ateityje padėtų kabintis į gyvenimą. Žvelgiant iš kitos pusės, kalėjime formuojasi ir visiškai kitokia žmonių grupė, kuri užsiima sava integracija. Jie neieško kontakto su socialiniais darbuotojais, savanoriais ar organizacijomis laisvėje, jie mezga pažintis su nusikalstamomis grupuotėmis ir jau įkalinimo įstaigoje užsitikrina sau gyvenimą laisvėje už įstatymo ribų. Tokius žmonės, kai jie išeina į laisvę, pasitinka atitinkami asmenys ir jie toliau bendrauja pagal savo taisykles. Ši tendencija labai pavojinga. Būtent tai turėjo galvoje buvęs teisingumo ministras R. Kita vertus, pažiūrėkime, kodėl nemaža dalis asmenų į teisiamųjų suolus sėda ne po vieną ir net ne po kelis kartus? Gal visuomenė galėtų aktyviau pasidomėti, kodėl iš pataisos namų ar kalėjimo į laisvę paleistas žmogus vėl nusižengia ir sėda už grotų? Juk jei taip vyksta, vadinasi, kažkas negerai arba su tomis įstaigomis, arba su pačia bausmių vykdymo sistema. Jei mes vertiname aukštąsias mokyklas pagal tai, kokius darbus gauna ją pabaigę asmenys, kodėl mes analogiško vertinimo sistemos negalėtume pritaikyti įkalinimo įstaigoms? Mūsų įkalinimo įstaigose labiausiai trūksta žmogiškumo ir paprasto, draugiško bendravimo. Nesakau, kad prižiūrėtojai turi su kaliniais būti itin „lipšnūs“ ar glėbesčiuotis susitikę. Tačiau jų uždavinys - kad žmogus, patekęs į įkalinimo įstaigą, suprastų, kodėl jis čia atsidūrė ir išėjęs daugiau čia nebegrįžtų. Jūs nuolatos susiduriate su žmonėmis, išėjusiais iš įkalinimo įstaigos, nemaža jų dalis tiesiai ir keliauja į Lietuvos kalinių globos draugiją. Pateiksiu konkretų pavyzdį, nutikusį prieš kelias dienas. Į mūsų draugiją atvyko vyras, tik ką paleistas iš pataisos namų. Su savimi jis turėjo tik rūbų maišelį ir būtiniausias priemones, atsineštas iš kalėjimo. Ir tai - viskas. Pinigų - nulis. Tiesa, jam buvo skirta pinigų suma kelionei iki Vilniaus. Tad atvažiavęs į sostinę jis tikrąja to žodžio prasme buvo be nieko. Anksčiau vyrai tikrai atsinešdavo atmintinę, kurioje būdavo pateikiama pagrindinė informacija apie Darbo biržą, Nakvynės namus bei Socialinės paramos centrą. Tai trys institucijos, kurios turėtų padėti stotis ant kojų. Formaliai viskas teisinga ir veikia. Tačiau kai kam nors pasakau, kad realiai žmonės iš įkalinimo įstaigų yra išmetami į gatvę, man atsakoma, kad šios trys institucijos atlieka savo darbą. Bet juk nė viena iš šių įstaigų negali tiesiogiai padėti nuteistajam, nes visos jos teikia specifinę paslaugą: Darbo biržoje užsiregistravai ir lauki, Socialiniame paslaugų centre užpildai popierius ir lauki vienkartinės išmokos, Nakvynės namuose pamiegi, ryte 7 val. 30 - viso gero. Ir kur dėtis? Paimkime kaip pavyzdį vyrą, kuris ką tik išėjo į laisvę su maišeliu rankose. Vilnių jis jau pasiekė ir tam išleido visus kelionei skirtus pinigus. Kitų pinigų jis neturi, nes įkalinimo įstaigoje nieko neužsidirbo. Tad kaip jam pasiekti Darbo biržą, jei net vienkartiniam talonui pinigų neturi? Kaip jam paskambinti? O jei Darbo biržos darbuotojas davė kvietimą į darbą, kaip jam iki ten nukeliauti, kaip susitarti? O kol laukia vienkartinės išmokos bei darbo, juk taip pat nori valgyti, reikia nusiprausti bei patenkinti kitus būtiniausius poreikius - įsigyti drabužių, pasirūpinti sveikata ir t. Tuo tarpu kiti būdai - neteisėti - visada po ranka, užtenka nueiti į stoties rajoną, susirasti ką reikia, ir turi landynę, apmokymus, kaip važinėti viešuoju transportu be bilieto, kaip atpažinti kontrolierius, kaip nuo jų išsisukti, kur pasiimti kreditus ir pan. Iš esmės probacijos tarnyba užsiima tik kontrole. Žinoma, gerai, kad ji yra, nes tai suteikia galimybę nuteistajam anksčiau laiko išeiti į laisvę, ir jis bent jau kurį laiką yra prižiūrimas laisvėje, stebima, kaip jam sekasi rasti darbą ar gyvenamąjį būstą. Vis dėlto, jei mes kalbame apie žmogų su visais jo poreikiais, turime matyti visumą to, ko jam reikia laisvėje, kad gyventų. Man rodos, Lietuvoje turėtų būti organizacijos ar institucijos su savo savanoriais, kurios realiai atliktų į laisvę išėjusių žmonių palydėjimą, matytų jį kaip visumą, su visais jo poreikiais, globotų su meile bei rūpesčiu. Juk viskas prasideda nuo santykio ir tik per tai galima rasti išeičių net iš kebliausių situacijų. Pavyzdžiui, man pačiai ne kartą teko eiti ir kalbėtis su antstoliais, kurie buvo pasirengę viską, kas jiems priklauso, pasiimti iš žmogaus nedelsiant, tačiau imi kalbėtis ir matai, kad susikalbėti įmanoma. Vis dėlto tie, su kuriais mes dirbame dar įkalinimo įstaigoje, kurie pirmu taikiniu iš pataisos namų vyksta pas mus, yra ne pikti, bet sutrikę, nieko nežinantys ir pilni baimių. Kalbantis su mūsų darbuotojais jiems dreba balsas ir pila prakaitas, nes jie tikrai nieko nežino, ir tai akivaizdžiausias įrodymas, kad iš įkalinimo įstaigos žmonės yra paleidžiami visiškai nepasiruošę gyvenimui laisvėje. Aš nematau jų agresijos, priešingai, jie patys jaučiasi pažeidžiami ir silpni. Su savanoriais buvome sukūrę tokį teorinį modelį: iš kalėjimo tuščiomis, kaip ir visi, paleidžiamas sveikas, išsilavinęs, be priklausomybių ir pozityviai nusiteikęs vyras. Įsivaizduokime, kad jis taip pat yra vienas kaip pirštas ir jam belieka kabintis į mūsų socialinę sistemą. Kiekvienam žmogui būtina sala, kur jis galėtų sustoti, ramiai pagalvoti, apsvarstyti kitus žingsnius, su kažkuo pasikalbėti ir apsispręsti, jau nekalbant apie būtiniausių poreikių patenkinimą. Todėl būtina tiesti tiltus tarp kalėjimo ir laisvės. Iki šiol Lietuvoje socialinė integracija tėra popierinė samprata, nors, formaliai žiūrint, visos institucijos veikia. Tačiau nėra nė vieno, atsakingo už galutinio rezultato pasiekimą. Būkime atviri: po dešimties metų, praleistų kalėjime be jokios atsakomybės, žmogus, išėjęs į laisvę, negali staiga tapti 100 %. Bet kur slypi problema? Visa problema - požiūris į žmogų. Mes turime suvokti, kad tai kitoks žmogus, nes jis gyveno kitokioje aplinkoje, nebaigė mokslų, nekeliavo po užsienius, neturėjo pozityvios, kūrybingos veiklos. Visi šie žmonės, kurių iki šios dienos mūsų įkalinimo įstaigose yra apie 9 tūkst., valstybės požiūriu yra tuščia vieta, visiškas nulis. Bet juk mūsų mažoje Lietuvoje 9 tūkst. žmonių yra nepaprastai daug, todėl labai svarbu, kad iš įkalinimo įstaigų jie išeitų motyvuoti gyventi kitokį gyvenimą. Tačiau kol šios įstaigos nieko nesiima, o visuomenė nekreipia dėmesio į prastai atliekamą jų darbą, niekas ir nepasikeis. Jei įvairių institucijų darbuotojai tiesiog atlieka savo funkcijas, tačiau jiems visiškai neįdomus žmogus, tuomet natūralu, kad vienas paliktas į gyvenimą jis kabinasi nelegaliais būdais, nes, tiesą sakant, nieko kito iš jo visuomenė ir nebesitiki… Ypač po ilgos izoliacijos žmonės atbunka, nebesiorientuoja aplinkoje, pasimeta ir visko ima bijoti. Tuomet iš didelės baimės ima gąsdinti kitus. Taip ir susidaro užburtas ratas, iš kurio niekas nepajuda… O tereikia žmogų paimti už rankos ir parodyti jam kryptį. Juk kiekvienas žmogus yra vertybė, todėl turi būti atitinkamas ir požiūris į jį. Nepasakyčiau, kad šis darbas iš manęs reikalauja labai didelių pastangų, tiesiog jei tau žmogus rūpi, darai tai, ką gali, nenumeti ragelio, kai tau skambina, kad ir po darbo, nes paprasčiausiai jautiesi įsipareigojęs padėti žmogui. Štai ir viskas. O jei jau apsiėmei rūpintis žmogumi, turi eiti drauge su juo per įvairias įstaigas, jo artimuosius, skolas ir praeitį, jausmus ir sveikatą. Drauge su juo turi apmąstyti kiekvieną tolesnį žingsnį ir taip pamažu judėti į priekį. Juk iš esmės šis žmogus visko mokosi iš naujo, todėl palydėtojas jam yra būtinas.

Kalinių Globos Draugijos Darbas Panevėžio Kalėjime (Prieškariniu laikotarpiu)

1921 m. Panevėžyje įkurta Kalinių globos draugija. Ši draugija siekė, kad kalėjimas netaptų keršto namais. Kalinių globos draugiją rėmė apskrities valdyba ir miesto savivaldybė. Nemažai prisidėjo ir kalėjimo administracija. Jos dėka iki 1925 m. kalėjime visai išnyko užkrečiamosios ligos, iki tol plitusios masiškai. Kai kurie kaliniai tuos pačius rūbus nešiodavo kelerius metus. Mirštantiems net nekviesdavo dvasininko. Kalinių globos draugijos dėka padėtis kalėjime keitėsi į gerąją pusę. Ypač kalinių globa rūpinosi Elžbieta Jodinskaitė. Ji buvo vadinama kalinių močiute. Pinigus Kalinių globos draugijai rinkdavo ir mokinės. Draugija aprūpindavo atlikusius bausmę rūbais ir pinigais.

1924 m. Prie kalėjimo 1923 m. įsteigta pradžios mokykla, bet mokytis nebuvo daug norinčių. Ją steigiant prisidėjo Kalinių globos draugija. Vėliau ją savo žinion perėmė Švietimo ministerija. Patys kaliniai, gavę lentų iš ,,Eglyno“ bendrovės, pasigamino mokyklinius suolus. Kalėjimo skaitykloje buvo nemažai knygų. 1933 m. Panevėžio kalėjimo mokykla pradėjo darbą nuo lapkričio 1 dienos. Buvo mokoma pagal pradinės mokyklos programą. Kai kurios redakcijos į kalinių knygynėlį nemokamai atsiųsdavo laikraščių per Šv. Kalėdas.

1931 m. Panevėžio kalinių globos draugija surengė loteriją ir joje gautą pelną skyrė kaliniams. 1932 m. gegužės 9 d. išrinkta nauja Kalinių globos draugijos valdyba. Pirmininku tapo Jonas Moigis, kasininke Elžbieta Jodinskaitė, sekretoriumi A. Kasperavičius, valdybos nariais K. Kasperavičienė ir K. Razminas. Revizijos komisijoje dirbo Aleksandras Babianskis, Antanas Didžiulis ir gydytojas A. Hurčinas. Kalinių globos draugija ėmė veikti dar aktyviau. Ji kalėjime steigiamam orkestrui nupirko instrumentus ir mokėjo orkestro vadovui atlyginimą. Įgiję amatą kaliniai būdavo aprūpinami įrankiais. Kai kuriais atvejais kalinių vaikus nukreipdavo į prieglaudas. Šv. Kalėdų ir Velykų šventėms iš surinktų aukų kaliniams būdavo gerinamas maistas. Vargstančių kalinių šeimos nariams būdavo skiriamos pašalpos. Kalinių globos draugija rūpinosi ir kalėjimo knygynėliu.

1934 m. Panevėžio kalinių globos draugija organizavo Kūčių vakarą kaliniams. Bendroje vakarienėje dalyvavo ir kalėjimo viršininkas K. Razminas. 1935 m. tos pačios draugijos iniciatyva Panevėžio kalėjime koncertavo 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko simfoninis orkestras.

Renginių ciklas, skirtas draugijos 20-mečiui

Šiemet sukanka dvidešimt metų, kai buvo įkurta visuomeninė organizacija „Lietuvos kalinių globos draugija“. Dvidešimt metų darbo su žmonių grupe, kuri yra bene labiausiai atgrasi mūsų visuomenei - tai be galo ilgas laiko tarpas. Organizuojamų dvidešimtmečio nemokamų renginių metu draugija ragins visuomenę atsigręžti į tą žmogų, kurio niekada nematė - nematėme jo tada, kai tėvai prieš jį smurtavo, kai girdė alumi pasodinę ant pagalvės prie stalo, nematėme, kai jis buvo vaikų namuose, nematėme, kai miegodavo gatvėse, nematėme, kai išalkęs vogė maistą iš parduotuvės. Tiesa, mes jį pamatėme, kai jam pirmą kartą buvo iškelta byla už chuliganizmą ir skirti penkeri metai pataisos namuose, bet ir tada nuo jo nusigręžėme, sakydami, kad jam niekada nebebus vietos tarp mūsų.

Renginių ciklo datos ir vietos:

Spalio 6 d. (ketvirtadienis) 18:30 val. Šv. Kryžiaus namai, S. Daukanto a. - SAKRALAUS GARSO MEDITACINĖS MUZIKOS KONCERTAS. Pirmajame vakare skambės gongų muzika. Gongų garsai tarsi pirmasis šauklys kvies žmones stabtelėti ir įsiklausyti. Garsas dar nuo neatmenamų laikų buvo naudojamas siekiant fizinės, psichologinės, dvasinės harmonijos ir sveikatos žmogui. Garsas gilaus klausymosi metu patiriamas ne tik klausa, bet ir visu kūnu. Juk išgirsti garsą, kaip ir išgirsti žmogų, - tai valios aktas.
Spalio 13 d. (ketvirtadienis) 18:30 val. Šv. Kryžiaus namai, S. Daukanto a. - NUTEISTŲJŲ POEZIJOS IR LAIŠKŲ SKAITYMO VAKARAS
Spalio 20 d. (ketvirtadienis) 18:30 val. „Mano Guru“ kavinė, Vilniaus g. - DOKUMENTINIŲ FILMŲ VAKARAS: VILTIS, ATLEIDIMAS, LAISVĖ IR SUSITAIKYMAS
Spalio 27 d. (ketvirtadienis) 18:00 val. Lietuvos kalinių globos draugijos vidiniame kieme, Panerių g. - BAIGIAMASIS RENGINYS

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimas ir stipendijos įteikimo ceremonija | 2026-03-11

Milda Bliumenzonienė, Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininko pavaduotoja, apdovanota Vilniaus miesto Šv. Kristoforo statulėle 2015 m. Ji pabrėžia, kad didžiausias iššūkis draugijos veikloje - motyvuoti žmones keistis. „Visuomenė linkusi kalinių šalintis, ant jų pykti ir juos smerkti“, - visuomenės požiūrį į įkalinimo įstaigose dalį gyvenimo praleidusius žmones nusakė Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininko pavaduotoja Milda Bliumenzonienė.

tags: #kaliniu #globos #draugija

Naujienos

Istorija ir veikla: Lietuvos kalinių globos draugija