„Šiandien jums gimė Išganytojas“, - skelbia Kalėdų iškilmė. Nors ir nežinome tikslios Jėzaus gimimo dienos ir metų, kasmet nuo IV amžiaus pradžios ir Rytuose, ir Vakaruose švenčiame Kristaus Gimimą. Kraštuose, kuriuos įtakojo Roma, švenčiama gruodžio 25-ąją, kadaise ir kaip opozicija pagoniškai Nenugalimosios saulės šventei. Krikščionims ši diena reiškė tikrosios saulės - Kristaus - gimimą, kuris apšvietė nuodėmių tamsybes. Rytuose Įsikūnijimo slėpinys švenčiams sausio 6-ąją šventę vadinant graikišku žodžiu „Epifanija“ - Apsireiškimu. Tačiau jau šv. Jonas Auksaburnis liudija, kad Antiochijoje Gimimas buvo švenčiamas gruodžio 25-ąją, o Apsireiškimas - sausio 6-ąją.
Kasmet su nekantrumu laukiame šv. Kalėdų. Tai kūdikėlio Jėzaus - gimimo šventė. Katalikų Bažnyčia Išganytojo gimimą iškilmingai mini gruodžio 25-ąją.
Kalėdų šventės istorinės ištakos
Per adventą Bažnyčia kviečia mus intensyviai ir giliai gyventi pasirengimu Išganytojo Gimimui. Visi širdyje trokštame, kad ateinanti Kalėdų šventė karštligiškoje mūsų dienų veikloje suteiktų giedro ir stipraus džiaugsmo, leidžiančio ranka palytėti Viešpaties gerumą ir pripildyti mus naujų jėgų. Kad galėtume geriau suvokti Viešpaties gimimo reikšmę, glaustai apžvelgsime šios iškilmės istorinę kilmę.
Duomenų iš Bažnyčios gyvenimo ypač pagausėja nuo IV amžiaus ir tai, be abejo, yra susiję su krikščionybės legalizavimu Romos imperijoje. Tad nors kai kurie mokslininkai tvirtina, kad gruodžio 25-oji minima kaip Kristaus gimimo diena jau šv. Ipolito „Komentare apie Danielį“, parašytame pačioje III amžiaus pradžioje, tačiau pirmasis neabejotinas liudijimas apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš IV amžiaus pirmosios pusės. Jį galime rasti iki mūsų dienų išlikusiame IV amžiaus Romos Bažnyčios liturginiame kalendoriuje „Depositio martyrum“, iš kurio galima atsekti, kad bent jau 336 metais Kristaus gimimo diena buvo minima gruodžio 25-ąją.
Pasak kai kurių, gruodžio 25 dienos pasirinkimas buvo nulemtas noro išstumti ar užgožti pagoniškas šventes, susijusias su žiemos saulėgrįža, su saulės kultais ir dievybėmis. Švelnesnė šios hipotezės versija teigia, kad galbūt gruodžio 25-oji buvo pasirinkta stengiantis ne kariauti su pagoniškomis šventėmis, bet atrasti pagonims suprantamų simbolių ir analogijų skelbiant bei iliustruojant Gerąją Naujieną.
Krikščionijoje Kalėdų šventė apibrėžtą pavidalą įgijo ketvirtajame amžiuje, pamainydama romėniškosios sol invictus, nenugalimos saulės, šventę. Taip buvo parodyta, kad Kristaus gimimas yra tikrosios šviesos pergalė prieš blogio ir nuodėmės tamsą.
Tačiau kodėl būtent gruodžio mėnesį ir kodėl būtent 25 dieną? Kadangi iš Evangelijų pateiktų duomenų negalime atsekti Kristaus gimimo dienos, tad gruodžio 25-osios pasirinkimas yra sutartinis, koks, beje, būtų ir bet kokios kitos datos pasirinkimas. Vis dėlto gruodžio 25-oji nenukrito iš dangaus, ją reikia suprasti simboliniame kontekste. Ji yra susijusi su žiemos saulėgrįža (arba solsticija). Dabartiniame mūsų kalendoriuje gruodžio 21-osios arba 22-osios naktis yra pati ilgiausia, o diena - pati trumpiausia. Po to naktis po truputį trumpėja, o diena - ilgėja. Antikinio pasaulio kalendoriuje gruodžio 25-oji buvo tas momentas, kai šviesa įveikdavo tamsą ir diena pradėdavo ilgėti. Atrodo, kad ji nuo pat pradžių buvo susijusi su šviesos simbolika. Tam galėjo duoti pagrindo kai kurios Naujojo ir Senojo Testamentų eilutės, kurios kalba apie Dievo ap(si)reiškimą kaip apie šviesą žmonėms.
Neatsitiktinai taip pat vieno nežinomo autoriaus išlikusiame III amžiaus vidurio veikale „De pascha computus“ Kristaus gimimo diena yra įvardyta kovo 28-oji. Šios datos pasirinkimą galime suprasti simbolinio horizonto kontekste: kovo antroje pusėje yra pavasario lygiadienis (arba ekvinokcija), t. y. Susipažinusieji su Bažnyčios istorija žino, kad duomenų iš Bažnyčios gyvenimo ypač pagausėja nuo IV amžiaus ir tai, be abejo, yra susiję su krikščionybės legalizavimu Romos imperijoje.
Vis dėlto nepakartojama ir intensyvi dvasinė aplinka, gaubianti Kalėdas, išsirutuliojo viduramžiais šv. Pranciškaus Asyžiečio, stipriai mylėjusio žmogų Jėzų, Dievą su mumis, dėka. Jo pirmasis biografas Tomas Celanietis Vita seconda pasakoja, kad šv. Pranciškus „labiau negu bet kurią kitą šventę, Kalėdas švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Jis sakydavo, jog tai švenčių šventė, nes tą dieną Dievas tapo Kūdikėliu ir žindo krūtį kaip visi žmonių vaikai“ (Fonti Francescane, Nr. 199, p. 492).
Iš tokio ypatingo pamaldumo Įsikūnijimo slėpiniui kilo Kalėdų šventimas Grečo (Greccio) miestelyje. Šventasis, gavęs išskirtinį popiežiaus leidimą, norėjo kuo geriau ir aiškiau pamatyti pats, o dar labiau - parodyti žmonėms Dievo gimimo paslaptį. Italijos miestelyje prie Greccio tvirtovės užtvaro, 1223 metų gruodžio 24-ąją naktį šventė Dievo gimimą ir patarnavo diakonu iškilmingose Mišiose prieš gyvą ir vaizdingą prakartėlę.
Tomas Celanietis pasakoja, kad tą Kalėdų naktį Pranciškus patyręs įstabią viziją. Jis pamatė ėdžiose gulintį kūdikį; Pranciškui prisiartinus, kūdikis pabudo. Celanietis priduria: „Šis regėjimas atitiko tikrovę, nes Kūdikėlis Jėzus iki tol iš tikrųjų daugelio širdyje buvo nugrimzdęs į užmaršties miegą. Jo tarno Pranciškaus dėka atminimas atgijo ir neišdildomai įsirėžė į atmintį“ (Vita prima, op. cit., Nr. 86, p. 307).
Šiuo paveikslu labai tiksliai apibūdinama, kaip Pranciškaus gyvas tikėjimas Kristaus žmogiškumu ir to meilė virto krikščioniška Kalėdų švente - atradimu, jog Dievas apsireiškia smulkučiais Kūdikėlio Jėzaus piršteliais. Šv. Pranciškaus dėka krikščionių tauta galėjo suvokti, kad per Kalėdas Dievas tikrai tapo Emanueliu, Dievu su mumis, nuo kurio mūsų nebeskiria jokia pertvara ar tolybė.
Šv. Pranciškui nurodžius, Grečo oloje Šventąją naktį stovėjo jautis ir asilas. Kilmingajam Jonui jis buvo pasakęs: „Norėčiau visiškai tikroviškai priminti Kūdikio gimimą Betliejuje ir visus vargus, kuriuos Jam teko pakelti kūdikystėje. Nuo tada jautis ir asilas tapo nuolatinis prakartėlės vaizdavimo elementas. Bet iš kur jie atsirado? Kaip žinoma, Naujojo Testamento Kalėdų istorijose apie tai nieko nepasakojama. Aiškindamiesi šį klausimą, susiduriame su dalyku, vienodai svarbiu visiems Kalėdų papročiams, maža to, su Kalėdomis ir Velykomis susijusiam liturginiam bei liaudiškajam Bažnyčios pamaldumui apskritai.
Jautis ir asilas nėra tiesiog pamaldžios fantazijos vaisiai; Kalėdų vyksmo palydovais jie tapo Bažnyčios tikėjimo Senojo ir Naujojo Testamento vienybe dėka. Bažnyčios tėvai šiuos žodžius laikė pranašiška kalba, kuria numatoma nauja Dievo tauta, Bažnyčia iš žydų ir pagonių. Dievo atžvilgiu visi žmonės, žydai ir pagonys, buvo kaip jaučiai ir asilai, neturintys proto ir pažinimo. Kalėdų pavaizdavimuose viduramžiais visada krinta į akis beveik žmogiški šių galvijų veidai, tai, kaip jie išmanančiai, pagarbiai stovi ir lenkiasi Kūdikėlio slėpiniui.
Kalėdų prasmė ir simbolika
Kalėdos yra Dievo ir žmogaus susitikimo šventė. Tai yra didysis Kalėdų slėpinys, kurį apgiedojo angelai žodžiais: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.“ Kaip sakoma Rytų himne, pats Arkangelas Gabrielius nustėro pamatęs, kad Marija „visą priėmė Tą, kurs likdamas toks pat nužengimu palenkė dangų“.
Tai išreiškia Kūčių vakarienės metu pasidalijimas nerauginta duona - kalėdaičiu. Ar pagalvojame kas yra šv. Kalėdos? Tai kūdikėlio Jėzaus - gimimo šventė.
Kristaus gimimo istorija daugiausia remiasi Mato ir Luko evangelijomis. Pagal šias evangelijas Kristų pagimdė mergelė Marija Betliejuje, kur ji su savo vyru Juozapu buvo laikinai apsistoję.
Visose liturginiuose tekstuose pabrėžiama, kad Žodis, tapęs Kūnu, yra vienos prigimties su Tėvu bei priėmęs tikrą žmogaus prigimtį. Kalėdų esmė nusakoma trimis žodžiais: Logos sarx egenneto (gr. Žodis tapo kūnu). Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu (šv. Atanazas Didysis).
Šiame Kūdikėlyje iš tikrųjų atsiskleidžia Dievas Meilė: Dievas ateina be ginklų, be galios, nes nenori užkariauti, taip sakant, iš išorės, bet trokšta būti žmogaus priimtas laisvai. Dievas tampa beginkliu Kūdikiu, kad nugalėtų žmogaus puikybę, smurtingumą ir troškimą turėti. Jėzuje Dievas prisiėmė šį varganą bei beginklį būvį norėdamas užkariauti meile ir atvesti prie mūsų pačių tikrosios tapatybės.
Turėtume neužmiršti, jog aukščiausias Jėzaus Kristaus titulas yra „Sūnus“ - Dievo Sūnus. Jo kaip Kūdikio būvis mums taip pat parodo, kaip galime surasti Dievą ir džiaugtis Jo artumu. Tik Kalėdų šviesoje galime suprasti Jėzaus žodžius: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“ (Mt 18, 3)
Kas nėra supratęs Kalėdų slėpinio, nėra supratęs ir esminio krikščioniškosios egzistencijos elemento. Kas nepriima Jėzaus vaiko širdimi, tas negali įeiti į Dangaus Karalystę. Būtent tai Pranciškus norėjo priminti savo meto ir visų amžių iki šiandien krikščionijai.
Melskime Viešpatį, kad Jis suteiktų mūsų širdims to paprastumo atpažinti šiame Kūdikyje Viešpatį, kaip Greče Pranciškus. Tai ir mes patirsime, kas, pasak Tomo Celaniečio, nutiko piemenims Šventąją naktį (plg. Lk 2, 20) - „Kiekvienas grįžo namo kupinas neapsakomo džiaugsmo“ (Vita prima, op. cit., Nr. 86, p.
ŠV. Jau pradedame švęsti Šv. Kalėdas, vieną šviesiausių švenčių. Tai įvykis, iš esmės pakeitęs visatos ir pasaulio istoriją. Šiandien ne tik prisimename aną praeities įvykį, bet švenčiame kaip mūsų dabartį ir ateitį. Tik per šventes mūsų lūkesčiai dar ryškesnėmis spalvomis nusidažo ir garsiau prabyla. Šv. Kalėdos siejasi ne tik su dovanomis ir sveikinimais. Nors mes nė vienas nepragyvename iš dovanų, bet malonu, kai kas pasveikina, o ir maža dovanėlė atneša džiaugsmo, nes nuoširdžiai dovanota.
Jau ir per šias Šv. Kalėdas turėsime progą patikrinti, ar teisinga sakyti, kad mūsų šventės yra tokios, kokie esame patys. Bet mes kaip krikščionys visada esame kviečiami siekti daugiau. Todėl Šv. Kalėdos kreipia mūsų žvilgsį i Jėzų, į pasaulio šviesą, kuri spindi tamsybėse.
Jo amžininkas vokiečių vienuolis Eckartas jam antrina: ,, Jei kas nors paklaustų manęs, kodėl mes meldžiamės, pasninkaujame, kodėl atliekame visokius darbus, kodėl esame pakrikštyti ir, svarbiausia, kodėl Dievas įsikūnijo, atsakyčiau: tam, kad Dievas galėtų gimti sieloje, o siela galėtų gimti Dieve. Dėl šitos priežasties buvo parašytas Šv. Raštas, dėl šitos priežasties Dievas sukūrė pasaulį ir angelus. (…) vien tam, kad Dievas galėtų gimti sieloje, o siela galėtų gimti Dieve. Per Šv. Kalėdas mes laike švenčiame amžinąjį Jėzaus gimimą, kuris turi nuolat atsikartoti mūsų geruose darbuose.
Šv. Kalėdų tradicijos
Šv. Kalėdos yra viena svarbiausių krikščioniško pasaulio šventė. Katalikų Bažnyčia iškilmingai mini Išganytojo gimimą gruodžio 25-ąją. Tačiau nepakartojama ir intensyvi dvasinė aplinka, gaubianti Kalėdas, išsirutuliojo viduramžiais šv. Pranciškaus Asyžiečio, stipriai mylėjusio žmogų Jėzų, Dievą su mumis, dėka. Jo pirmasis biografas Tomas Celanietis Vita seconda pasakoja, kad šv. Pranciškus „labiau negu bet kurią kitą šventę, Kalėdas švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Jis sakydavo, jog tai švenčių šventė, nes tą dieną Dievas tapo Kūdikėliu ir žindė krūtį kaip visi žmonių vaikai“.
Iš tokio ypatingo pamaldumo Įsikūnijimo slėpiniui kilo Kalėdų šventimas Grečo (Greccio) miestelyje. Šventasis, gavęs išskirtinį popiežiaus leidimą, norėjo kuo geriau ir aiškiau pamatyti pats, o dar labiau - parodyti žmonėms Dievo gimimo paslaptį. Italijos miestelyje prie Greccio tvirtovės užtvaro, 1223 metų gruodžio 24-ąją naktį šventė Dievo gimimą ir patarnavo diakonu iškilmingose Mišiose prieš gyvą ir vaizdingą prakartėlę.
Tomas Celanietis pasakoja, kad tą Kalėdų naktį Pranciškus patyręs įstabią viziją. Jis pamatė ėdžiose gulintį kūdikį; Pranciškui prisiartinus, kūdikis pabudo. Celanietis priduria: „Šis regėjimas atitiko tikrovę, nes Kūdikėlis Jėzus iki tol iš tikrųjų daugelio širdyje buvo nugrimzdęs į užmaršties miegą. Jo tarno Pranciškaus dėka atminimas atgijo ir neišdildomai įsirėžė į atmintį“.
Šiuo paveikslu labai tiksliai apibūdinama, kaip Pranciškaus gyvas tikėjimas Kristaus žmogiškumu ir to meilė virto krikščioniška Kalėdų švente - atradimu, jog Dievas apsireiškia smulkučiais Kūdikėlio Jėzaus piršteliais. Šv. Pranciškaus dėka krikščionių tauta galėjo suvokti, kad per Kalėdas Dievas tikrai tapo Emanueliu, Dievu su mumis, nuo kurio mūsų nebeskiria jokia pertvara ar tolybė.
Šv. Pranciškui nurodžius, Grečo oloje Šventąją naktį stovėjo jautis ir asilas. Kilmingajam Jonui jis buvo pasakęs: „Norėčiau visiškai tikroviškai priminti Kūdikio gimimą Betliejuje ir visus vargus, kuriuos Jam teko pakelti kūdikystėje. Nuo tada jautis ir asilas tapo nuolatinis prakartėlės vaizdavimo elementas. Bet iš kur jie atsirado? Kaip žinoma, Naujojo Testamento Kalėdų istorijose apie tai nieko nepasakojama.
Aiškindamiesi šį klausimą, susiduriame su dalyku, vienodai svarbiu visiems Kalėdų papročiams, maža to, su Kalėdomis ir Velykomis susijusiam liturginiam bei liaudiškajam Bažnyčios pamaldumui apskritai. Jautis ir asilas nėra tiesiog pamaldžios fantazijos vaisiai; Kalėdų vyksmo palydovais jie tapo Bažnyčios tikėjimo Senojo ir Naujojo Testamento vienybe dėka. Bažnyčios tėvai šiuos žodžius laikė pranašiška kalba, kuria numatoma nauja Dievo tauta, Bažnyčia iš žydų ir pagonių. Dievo atžvilgiu visi žmonės, žydai ir pagonys, buvo kaip jaučiai ir asilai, neturintys proto ir pažinimo.
Kalėdų pavaizdavimuose viduramžiais visada krinta į akis beveik žmogiški šių galvijų veidai, tai, kaip jie išmanančiai, pagarbiai stovi ir lenkiasi Kūdikėlio slėpiniui.
Ar galėjo būti kitaip? O kaip mes? Ar nesame taip nutolę nuo tvartelio todėl, kad esame tam per daug prakilnūs ir per daug protingi? Ar nesame taip įsipainioję į mokslišką Biblijos aiškinimą, kokio nors teksto istorinio autentiškumo ar neautentiškumo įrodinėjimus, kad nebematome paties Kūdikio ir nebegirdime, ką Jis mums sako? Tad šią naktį jaučio ir asilo veidai žvelgia į mus klausdami: mano tauta nesupranta, o tu ar girdi savo šeimininko balsą? Statydami pažįstamas figūras prakartėlėn, turėtume Dievą prašyti suteikti mūsų širdžiai paprastumo, kuris leistų mums kūdikėlyje atrasti Viešpatį - kaip tai kadaise Greče pavyko Pranciškui.
Tada ir mums galėtų nutikti tai, ką Celanietis - labai panašiais žodžiais kaip šventasis Lukas apie piemenis pirmąją Šventąją naktį (plg. Lk 2, 20) - apibūdina: „Kiekvienas grįžo namo kupinas neapsakomo džiaugsmo“.
Kalėdų ištakos | Istorija
ŠV. Gruodžio 25 d. - Šv. Kalėdos. Gruodžio 26 d. - Antroji Šv. Kalėdų diena ir Šv. Stepono diena. Šv. Gailestingumo Motina Marija ir visi Dievo šventieji, užtarkite ir padėkite mums visiems priimti žmogumi tapusio ir Betliejuje gimusio Dievo padovanotą amžinojo gyvenimo dovaną. …Tavo, Dieve, gailestingumas neišmatuojamas ir gerumo lobynas neišsemiamas!
