Karvė - tai ne tik svarbus ūkio gyvulys, bet ir giliai įsišaknijęs kultūroje, mituose ir pasakojimuose. Šiame straipsnyje gilinsimės į karvės, kaip gyvūno, reikšmę, jos biologines savybes, o taip pat į tai, kaip ji atsispindi lietuvių kultūroje ir šiuolaikiniame ūkyje.
Karvė: biologija ir reikšmė
Karvė, arba naminis jautis (Bos taurus), yra dykaraginis domestikuotas žinduolis, turintis didelę ekonominę reikšmę gyvulininkystei bei pieno, mėsos, odos perdirbimo pramonei. Jaučių pošeimio atstovai pradėti jaukinti maždaug prieš 8000 metų, iš pradžių Indijoje, Mesopotamijoje, vėliau Viduržemio jūros šalyse, Viduriniuose Rytuose. Pagal kraniologinius požymius skiriami 6 galvijų porūšiai.
Karvės - subrendusios, bent kartą apsiveršiavusios buliaus patelės, laikomos pienui ir dėl jauniklių. Iš karvių gaunama apie 84 % visos pasaulio pieno produkcijos. Karvių masė svyruoja nuo 200 iki 600 kg, produktyviausių veislių - apie 700 kg ir daugiau. Telyčios lytiškai subręsta 7-9 mėn., tinkamos kergti nuo 18-22 mėnesių. Produktyvumas priklauso nuo veislės, šėrimo ir laikymo sąlygų. Iš pieninių veislių karvių per metus primelžiama apie 5000 kg pieno, kai kuriose šalyse - apie 7000 kg ir daugiau. Produktyviausios yra holšteinų veislės karvės. Mėsinių veislių karvių pieningumas daug mažesnis (apie 1500 kg pieno per metus).
Karvės laktacija trunka 280-320 d., užtrūkimo laikotarpis - 1,5-2 mėn., veršingumas vidutiniškai trunka 285 paras, laikotarpis nuo apsiveršiavimo iki apsivaisinimo - 60-80 dienų. Anksti bręstančių veislių karvės daugiausia pieno duoda per IV laktaciją, vėlai bręstančių - per V-VI. Karvė vadinama bergždžia, kai praėjus 3-4 mėn. po apsiveršiavimo neapsivaisina; senapiene - kai neapsivaisinusi dar ilgai duoda šiek tiek pieno; užtrūkusią - kai prieš apsiveršiavimą nemelžiama; veršinga - kai laukiasi veršelio.
Karvės ir mitologija
Pasakojama, kad vienas seniukas pasakojo apie mirties deivę Magilę, kurią vėliau imta vadinti giltine. Jo vaikystės metais aplink Abukauskynę nebuvo užmiršti senųjų baltiškų deivių vardai. Pasakorius sekamų tekstų neskaito iš knygų, nesinaudoja užrašais - pasakos, mitai, sakmės ir padavimai liejasi ekspromtu ir kaskart vis kitaip. Šis vyras jau ir pasakorių čempionas!
Tarptautiniame pasakų sekimo čempionate jis yra laimėjęs čempiono titulą, gavęs tai liudijantį sertifikatą. „Darau pasaulį gražesnį. Būtų nykoka, jei turėtume vien internetinę gyvenimo versiją. Pasakų jam nereikia toli ieškoti, visa yra čia pat, Abukauskynės kaime netoli Panevėžio. „Štai savo bendradarbių pavardes užmirštu, o pasakų - ne. „Namų aplinkoj buvo kalbama pasakiškai.
Pasakojama, kad vienas ūkininkas L. Vasilevičiui papasakojo, kad kaimyno žemėje buvo kaukų kalnelis, ant kurio keisti akmenys stovėjo. „Nuvažiuoju, tie akmenys su pėdom ir ženklais, fantastika. Prisiminiau viską, ką apie kaukų kalnelį esu girdėjęs, gerai paieškojęs aptikau dar ir kitų legendų. Pabendravau su vyriausiais vietiniais, žmonės mažai žino, bet po sakinį kitą pasako - ir iš visa ko dėliojasi vaizdas. Apgailestauja, kad ką paklausinėti kasmet lieka vis mažiau. Kitoj pašonėj Kašiaburys. Patyrinėjęs archyvinį Pirmojo pasaulinio karo žemėlapį L. Vasilevičius aptiko, kad kaimas anksčiau vadinosi Košiabūris. Ir aiškina, kas tie marčiuškos. Pasirodo, prieš šimtmetį ar kiek mažiau aukštaitiškose vestuvėse dar būdavo dviem jauniesiems atstovaujantys personažai: jaunikiui - piršlys, o nuotakai - marčius. L. Vasilevičius ir pats stebisi, kad taip yra, neužmiršta nė vienos kada nors girdėtos pasakos.
Šiuolaikinis karvių auginimas ir edukacija
Ilzenbergo dvare Rokiškio rajone siūloma apsilankyti ir susipažinti su ūkio gyvūnais. Čia siūloma ne tik pasivaikščioti po teritoriją ir aplankyti ūkį, bet ir sudalyvauti edukacinėje programoje „Ilzenbergo gyvūnų paslaptys: atrask, pažink, patirk“. Ilzenbergo dvaro ūkis: nuo augalininkystės iki gyvūnų draugijos.
Dvaro funkcija Lietuvoje buvo gana plati. Pirmiausia, tai buvo kultūros ir politinio gyvenimo židiniai. Čia rinkdavosi ponai, vykdavo įvairūs susitikimai, renginiai ir vakarėliai, dažnai prie dvarų būdavo įkurtos ir mokyklos. Vis dėlto, ne ką mažiau svarbi veikla, generuojanti dvarams pajamas, buvo žemės ūkis ir gyvulininkystė. Ilzenbergo dvaras tikrai nebuvo išimtis: paraleliai su kultūriniu gyvenimu, čia klestėjo ir ūkis. Istoriniai šaltiniai rodo, kad pirmajam dvaro savininkui Berndtui Kersenbrockui priklausė net 615 ha savarankiškai dirbamos žemės ir 2334 ha žemės su valstiečiais. Dvare taip pat buvo laikomi įvairūs gyvūnai, kurie prisidėjo prie dvaro ūkio gyvybingumo.
Šiandien Ilzenbergo dvaras didžiuojasi vieninteliu Baltijos šalyse pilnai atkurtu ūkiu, kuriame tęsiamos žemdirbystės tradicijos. Čia auginamos grūdinės kultūros, istoriniame sode auga vaismedžiai, uogakrūmiai, taip pat įveistas ir didžiausias Baltijos šalyse vynuogynas. Ir tai dar ne viskas: dvare auginami gyvūnai - ūkyje laisvai ganosi karvės, avytės, vištos ir kiti gyvūnai. Dvaro ūkis atviras lankytojams visus metus.
Edukacinėje programoje „Ilzenbergo gyvūnų paslaptys: atrask, pažink, patirk“ ekskursiją veda dvaro gidas ir Naujosios Škotijos retriveris Bergas. Programa apima dvaro istorijos ir veiklos pristatymą, susipažinimą su juodgalvėmis avimis, alpakomis, triušiukais, šikšnosparniais, vištomis, bitutėmis, povais, japoniškais karpiais ir kitais gyvūnais. Dalyviai išbando įvairias veiklas, pavyzdžiui, imitacinį melžimą. Programa baigiama gyvūnėlių aptarimu ir viktorina.
Išskirtiniai karvių atvejai
Pasitaiko ir išskirtinių atvejų, kai karvės tampa neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Vienas ūkininkas netoli Džordžtauno pastebėjo ką tik atsivestą jauniklę. Tačiau karvė dėl sveikatos sutrikimų negalėjo pati išmaitinti savo jauniklės. Palikta su motina telyčia būtų nugaišusi, todėl teko imtis kraštutinių priemonių. Buvo priimtas sprendimas atskirti jauniklę nuo motinos, kad būtų išsaugota jos gyvybė. Vėliau Websterių šeima įsigijo specialią įrangą veršeliams ir telyčioms šerti. Telyčią pavadinę Beryl, jaunavedžiai Websteriai juokavo: „Susituokėme visai neseniai, tikėjomės, kad vieną dieną turėsime vaikų.“
Nors Beryl buvo atskirta nuo motinos, taip gyventi pasiseka ne kiekvienai karvei. Telyčiai skirtas tik jai priklausantis ūkinės paskirties pastatas šalia poros namo. Tačiau karvė bet kada gali užeiti į namus ir ten nerūpestingai šmirinėti ar netgi snūstelėti svetainėje. Ji nuo šeimininkų namo toli ir nesitraukia, nes karvei leidžiama rupšnoti kieme augančią žolę. „Ji galbūt ir mano, kad yra šuo, o ne karvė, ir labai prisirišo prie žmogaus. Žinodama, kur yra pieno milteliai, kuriais mes ją pašeriame, ji vis bando prasmukti į namus. Tad jeigu netyčia paliekame praviras duris, netrukus išgirstame krintančių daiktų bildesį - Beryl jau viduje“, - šypsodamasi pasakojo Sally. Nors Beryl ir atrodo lygiai taip pat, kaip ir kitos telyčios, ji prižiūrima ir šeriama visiškai kitaip. „Duodame jai bananų ir mangų, ji mėgsta glaustytis su mumis ar pamiegoti pavėsyje po medžiu su manimi ar Jake’u. Ji jau nebegali gyventi be mūsų“, - sakė S. Webster. Kasmet dešimtis brahmanų veislės karvių užauginantys Websteriai stebisi, kad tokio išskirtinio charakterio telyčios dar nematė.
Britų naujienų portalas pranešė apie vaiką, kuris, motinai išvykus, ėmė žįsti karvės pieną. Pusantrų metų vaiko senelis teigė, kad vaikas pradėjo taip valgyti nuo liepos mėnesio, kai jo tėvai išvyko iš Kambodžos į Tailandą ieškoti darbo, kadangi per audrą sugriuvo jų namas. Berniukas žinda karvę. Vaiko globoti likęs senelis pasakojo, kad tėvams išvykus vaikas susirgo. Vėliau jis pastebėjo, kaip žinda veršiukas ir pabandė tai pakartoti. Nuo tada jis ir pradėjo taip maitintis kievieną dieną. Seneliui pabandžius jį atitraukti nuo karvės, vaikas ėmė verkti, todėl senelis nusprendė jam nebetrukdyti. Kaimynai įtariai žiūri į tokį vaiko maitinimo būdą, nes mano kad užaugęs berniukas to gėdysis ir bus neklusnus. Todėl senelis apribojo žindymą iki vieno karto per dieną.
Karvės lietuvių ugdymo programose
Vaikai Lietuvoje daugiau žino apie Afrikos ar Australijos gyvūnus nei apie Lietuvos ūkiuose auginamus gyvulius. Žemdirbių atstovų teigimu, lietuviškuose 1-8 klasių vadovėliuose pateikiama labai skurdi informacija apie ūkinius gyvūnus. "Gamtos vadovėliuose daug žinių apie įvairius gamtos reiškinius, sausumos, vandens gyvūniją, paukščius. Pastebėjus šį trūkumą, parengta ir visoje Lietuvoje imta įgyvendinti Šviečiamoji gyvulininkystės programa. Vaikų darželiai ir mokyklos programoje dalyvauja savanoriškai.
"Tikriausiai visi tokio amžiaus miesto vaikai yra matę karvę iš tolo. Dažniausiai vaikai pasakoja, kad vasarą važiuodami automobiliu laukuose matė besiganančią žalmargę. Tačiau tik mums lankantis fermoje daugelis vaikų šiuos galvijus pirmą kartą gyvenime pamatė iš arti. Lankėmės fermoje, kurioje auginami stambūs mėsiniai angusų veislės galvijai. Vaikams padarė įspūdį, kad tai yra didžiuliai, kartu ir grakštūs gyvuliai", - pasakojo V. Kuprevičiaus pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Aušra Jančiauskaitė. Drąsesni moksleiviai galvijus išdrįso ir pašerti - prižiūrint ūkio darbuotojams davė jiems duonos. "Tai vaikams sukėlė daug teigiamų emocijų. Viena yra mokytis apie gyvulius iš vadovėlio, ir visai kas kita - pamatyti juos gyvus.
