Nėštumas ir kūdikio gimimas - tai ne tik džiaugsmingi, bet ir itin svarbūs, emociškai intensyvūs gyvenimo etapai. Tai metas, kai moters gyvenimas staiga apsiverčia, ji tampa mama, o jos pasaulis pradeda suktis apie mažylį. Nenuostabu, kad šiuo laikotarpiu kyla daug įvairių jausmų, tarp jų - ir nerimas, ir baimės. Nors daugelis teorijų pripažįsta, kad motinystės instinktai egzistuoja, neretai jie gali būti prislopinti ar pakeisti ankstyvos vaikystės patirties, visuomenės spaudimo ar net hormoninių pokyčių. Tačiau svarbiausia yra suprasti, kad motinystei galima ir reikia ruoštis - tiek fiziškai, tiek emociškai.
Fizinis pasiruošimas motinystei: mityba ir sveikata
Norite visapusiškai pasiruošti vaikelio atėjimui? Darykite tai iš anksto ir ne tik valgykite visavertį maistą, bet ir gerkite reikiamus papildus. Mityba iki nėštumo ir jo pradžioje sukaupia svarbiausias pradines atsargas. Pastebėta, kad Lietuvoje daugumai žmonių, ir nėščiosioms, gana dažnai trūksta jodo. Svarbiausia akcentuoti geležį, jodą, magnį ir cinką. Ko gero, svarbiausia yra folio rūgštis. Nėštumo metu ji padeda palaikyti tinkamą motinos audinių augimą, normalią kraujodarą. Svarbu pastebėti, kad per mažas foliatų kiekis nėščiosios eritrocituose gali lemti besivystančio vaisiaus nervinio vamzdelio defektų riziką. Taip pat prieš nėštumą svarbu stebėti hemoglobino kiekį, t. y. Svarbiausia akcentuoti geležį. Vitaminą A reikėtų vertinti ir vartoti atsargiai. Jo perteklius gali lemti neišnešioto kūdikio riziką ar apsigimimus.
Laukiatės? Rinkitės kuo įvairesnį ir šviežią maistą. Pasirūpinkite, kad mityba būtų visavertė. Žinoma, daug kas priklauso nuo nėštumo laikotarpio. Rekomenduojama tris kartus per savaitę vieną kartą per dieną valgyti mėsą, tris dienas rinktis žuvį, o vieną dieną - kažką lengvesnio. Nėštumo metu ypač vertinga jautiena, veršiena, aviena.
Pasiruošimas nėštumui - svarbus etapas trokštantiems susilaukti sveiko mažylio būsimiems mamai ir tėčiui. Gydytojai rekomenduoja susilaukti vaikelio nuo 20 iki 35 metų. Pirmiausia, ketinant tapti tėvais, abiems svarbu atsisakyti žalingų įpročių, sveikai maitintis ir vengti streso. Ruoštis nėštumui reikia bent tris mėnesius iki pastojimo. Pradedame nuo apsilankymo pas ginekologą. Turime išsiaiškinti, ar nesergame gimdos ar kiaušidžių ligomis, kurias reikia išgydyti iki pastojimo. Rekomenduojama atlikti kraujo tyrimą dėl kačių platinamos infekcinės ligos - toksoplazmozės. Ši liga gali sukelti priešlaikinį gimdymą, dėl jos gali sutrikti vaisiaus vystymasis. Jeigu moteris nežino, ar sirgo raudonuke, reikia išsitirti kraują dėl šios ligos antikūnių ir prireikus būtinai pasiskiepyti. Pirmą nėštumo trimestrą susirgti šia liga ypač pavojinga. Verta nueiti pas terapeutą, pasidaryti tyrimus ir sužinoti, ar nesergate kokia nors lėtine liga. Prieš vartodamos vaistus, būtinai pasitarkite su gydytoju, nes kai kurie preparatai gali pakenkti planuojamam nėštumui. Juk pirmąsias savaites galima nė neįtarti, kad esi nėščia. Nepageidaujamos ir kai kurios vaistažolės. Nedelskite apsilankyti pas stomatologą.
Tinkama mityba planuojant nėštumą bei pastojus suteiks energijos pasirūpinti ir savimi, ir būsimu kūdikiu. Mažylis turi gauti visas jo sveikam augimui ir vystymuisi būtinas medžiagas. Todėl būsima mama turėtų valgyti kuo natūralesnius produktus. Naudinga vartoti kuo daugiau daržovių, vaisių, kruopų patiekalų, pieno produktų, žuvies. Maistas turi būti kokybiškas ir šviežias. Atsisakykite riebių, konservuotų bei rūkytų produktų. Kelis mėnesius iki pastojimo būsima mama turi gerti folio rūgštį (po 1 mg per dieną). Folio rūgštis apsaugo nuo vaisiaus nervinio vamzdelio defektų. Turite gauti pakankamai geležies. Jos trūkumas sukelia anemiją, kuria sergant normaliam vaisiaus vystymuisi gali trukti deguonies. Geležies yra neriebioje mėsoje, ypač - kepenyse, žuvyje, žaliose lapinėse daržovėse, pupelėse ir žirniuose. Geležies pasisavinimą gerina produktai, kuriuose gausu vitamino C. Arbata ir kava mažina organizmo gebėjimą pasisavinti geležį. Todėl šiuos gėrimus vartokite tarp valgymų. Būtinas mineralas ir mamai, ir būsimam vaikeliui - kalcis. Jis svarbus kaulams ir dantims. Kalcio gausu pieno produktuose, kai kuriose kruopose, žaliose daržovėse, migdoluose, saulėgrąžų sėklose. Vitaminas D reikalingas kalcio pasisavinimui.
Jeigu dirbate chemijos laboratorijoje ar rentgeno kabinete, prieš planuodama nėštumą būtinai keiskite darbą. Laukia nelengvas nėštumo bei žindymo laikotarpis, prireiks daug jėgų, sveikatos, energijos.
Po gimdymo svarbu ne tik atstatyti per nėštumą prarastas atsargas, bet ir toliau jomis aprūpinti vaikelį. Žindančiai mamai šiuo laikotarpiu (ypač po nėštumo) labai svarbus kalcis, taip pat omega-3 riebalų rūgštys. Kai kurios mamos netoleruoja laktozės ar vartojami kalcio turintys produktai nėra itin kokybiški, taigi gerti pieną ne visada geriausia išeitis. Neretai po nėštumo moterims lūžinėja nagai ar slenka plaukai ir pan.
Emocinis pasiruošimas motinystei: instinktai ir visuomenės įtaka
Psichologų manymu, visi mūsų instinktai prislopinti - juk seniai jau ne gamta lemia mūsų sprendimus ir poelgius. Viskas korektiška, viskas pagal visuomenės nuomonę, o šioji gali teisti motinas, šaltai besielgiančias su savo vaikais, o gali ir surasti tūkstančius pateisinimų toms moterims, kurios jais nesidomi. Kažkada žemesniųjų sluoksnių moteris kalbėdavo: „Dievas davė, Dievas atėmė“ ir nelabai liūdėjo dėl vieno iš gausybės savo vaikų netekties. Aukštuomenės damos jų išvis neaugino - išsiųsdavo žindyvėms ir dėl to nejautė nė mažiausio sąžinės graužimo. Tačiau XVIII amžiuje civilizuotą pasaulį pakerėjo humanizmo idėjos, Ruso pareiškė, kad vaikas irgi žmogus, išaukštino motinystę ir tapo madinga būti gera mama. Aukštuomenės moterys puolė pačios maitinti savo naujagimius - visuomenės nuomonė sustiprino jų motinišką instinktą. O šiomis dienomis?
Rusų psichologai atliko tyrimus gimdymo namuose: juos domino motinos, kurios atsisakė savo vaikų. Daugiausia tai buvo moterys be visuomenės apsaugos: be nuolatinio darbo ir gyvenamosios vietos, be vyro ir išsilavinimo. Tarp šių nelaimėlių buvo ir tokių, kurios iki pat paskutinių nėštumo mėnesių nesuvokė, kad yra nėščios. Jų motinystės instinktas taip prislopo, kad jos nekreipė dėmesio nei į savo figūrą, nė nejuto vaisiaus judesių... Psichologai šį fenomeną aiškina šiurkščia psichologine apsauga. Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, galbūt šios moterys kitaip būtų pasielgusios su savo vaikais. Taigi kai mergina, susirūpinusi mokslais, romanais, darbu, staiga suvokia, kad nori vaiko, psichologai negalėtų tiksliai pasakyti, kad joje atbudo motinystės instinktas. Galbūt instinktas, o galbūt ir visuomenės nuomonės įtaka: mamos verkšlenimai, kad jiedu su tėčiu laukia nesulaukia anūkėlių, draugių, jau susilaukusių vaikų, pavyzdys.
Jei motinystės instinktą galima prislopinti, vadinasi, galima ir pastiprinti. Moteris, kurioje prabudęs motinystės instinktas, mėnesius ir metus, skirtus mažiesiems, laiko pačiais laimingiausiais savo gyvenime. Tik viena pastaba: kuo anksčiau jis bus pradėtas formuoti, tuo stipresnis bus. Taigi stiprinti instinktą reiktų jau būsimajai močiutei. Kaip? Skatinti dukrą žaisti mergaitiškus žaidimus: lėles, šeimą, namus... Jei perkate mergaitei kompiuterinius žaidimus, tai tik ne šaudymus gaudymus, o strategijas, kurios suteiks jai galimybę sumodeliuoti būsimąją šeimą ir pasijusti namų šeimininke. Dešimtmetei mergaitei suteikti progą pagloboti mažylius, jei nėra seserų ar broliukų - kaimynų, draugų, giminaičių vaikus. Tačiau nereikia ant jaunylės pečių sukrauti visų vaikų priežiūros rūpesčių. Atsakomybė už svetimus vaikus gali taip išvarginti, kad paskui nesinorės rūpesčių su savais. Auginti mergaitę meilės ir švelnumo atmosferoje. Nebijoti jos bučiuoti, glostyti, sodinti ant kelių. Psichologai pastebėjo, kad šaltumą savo vaikui gali išgyventi jauna moteris ir iš visai sėkmingos šeimos, jei tik vaikystėje tėvai buvo jai šalti ir reiklūs. Savo kūdikį, net tik ką gimusį, visai mažytį, tokia moteris gali nesąmoningai laikyti konkurentu. Ji nesąmoningai nori dėmesio, rūpesčio, švelnumo, to, ko pati negavo vaikystėje, ir negali rūpintis bei globoti mažo sutvėrimo, kuris reikalauja meilės iš jos.
Nėščiąją reikia apsupti dėmesiu ir visaip ją palaikyti. Motiniški jausmai ne visada gimsta su pirmuoju nėštumu, ypač jei jis neplanuotas. Gerai, jei labiau patyrusios damos įtraukia būsimąją mamą į savotišką moterišką klubą. Klausydamosi pasakojimų, kaip kitos moterys nešiojo, gimdė ir augino savo mažylius, nėščioji ima justi viso to, kas vyksta, reikšmingumą. Pati gamta padeda nusiteikti motinystei: vaisiaus judesiai, visi fiziologiniai pokyčiai būsimos mamos organizme keičia jos nuotaiką. Ji ima sapnuoti vaiką, apie jį galvoja, bando įsivaizduoti, kaip jis atrodys, kalbasi su juo - ir ima jį mylėti.
Pagimdžiusiai moteriai reikia iš karto duoti pamaitinti mažylį, paliesti jį, pajusti savo kūnu, įkvėpti jo kvapo. Juk jei nematai vaiko, ir nejauti jam prieraišumo. Specialistai, tiriantys gyvūnų elgesį, sako, kad net avis, jei jai neduodama aplaižyti ką tik gimusio ėriuko, nustoja juo domėtis. Štai jis - instinkto prabudimas: paliesti, įkvėpti, priglausti...
Psichologinė pagalba ir paruošimas gimdymui
Nėštumas ir gimdymas dažnai romantizuojami kaip natūralūs pokyčiai, kuriems, regis, pakanka praktiško pasiruošimo: kūdikio kraitelio, perskaityti knygą ar išklausyti kursą, o spragas užpildys draugų patarimai. Tačiau realybė dažnai būna kitokia. Daugelis būsimų ir naujų tėvų net ir suprasdami, kas jų laukia, neišvengia nerimo, baimių ar vidinės įtampos. Būtent todėl Pogimdyminės depresijos centras į savo pagalbos tėvams programą įtraukė hipnoterapiją - moksliškai pagrįstą metodą, kuris padeda sumažinti nerimą, rasti vidinę ramybę ir pajausti kontrolę net pačiose įtempčiausiose situacijose. Šis metodas moteris ir vyrus moko, kaip susidoroti su nerimu, stresu, kaltės ar nevertumo jausmais - ne tik terapijos kabinete, bet ir kasdieninėse situacijose, kai ramybės labiausiai trūksta.
Kognityvinė elgesio hipnoterapija derina kognityvinę elgesio terapiją, hipnozę ir sąmoningumo technikas. Vienas pagrindinių šio metodo bruožų yra saugumas - klientas visos sesijos metu išlieka budrus, kontroliuoja situaciją ir gali priimti tik tuos siūlymus, kurie jam priimtini. Hipnoterapijos efektyvumas nerimą ir pogimdyminės depresijos simptomus patiriančioms moterims: dalyvės jautė sumažėjusį nerimą, daugiau vidinės ramybės ir gebėjimą atpažinti bei valdyti savo emocines reakcijas. Šis metodas kviečia aktyviai įsitraukti, todėl labiausiai tinka toms moterims, kurios yra pasirengusios dalyvauti procese. Įsitraukusioms dalyvėms hipnoterapija tapo ne tik būdu nusiraminti, bet ir saugia erdve prisiliesti prie sudėtingų temų.
Dažniausiai grupės metu iškildavo jautrios temos: gimdymo patirtys, kaltės jausmas („nespėju“, „esu bloga mama“), sudėtingas santykis su kūdikiu po sunkaus gimdymo, kai vaikas daug verkia ar prastai miega. Moterys apibūdindavo vidinį konfliktą tarp pykčio, kaltės ir stiprios savikritikos.
Būsimų tėčių grupei svarbiausia buvo suprasti savo emocijas ir išmokti būti ramybės šaltiniu partnerei. Norint tai pasiekti, grupės sesijos buvo struktūruotos taip, kad vyrai galėtų ne tik gilintis į savo jausmus, bet ir įgyti konkrečių įgūdžių: kaip geriau suprasti besilaukiančią partnerę, kalbėtis apie jautrias temas ir jaustis naudingais pokyčių metu. Grupės struktūra apėmė psichoedukaciją, darbą su emocijomis, direktyvius klausimus ir hipnoterapijos dalį. Vizualizacijos ir įsižeminimo pratimai tapo svarbia priemone nusiraminti, susitelkti ir sustiprinti vidinį stabilumą.
„Labai padeda matyti panašius į save vyrus, einančius tuo pačiu keliu. Dalintis tais pačiais gyvenimiškais dalykais, ir po to suprasti: normalu, jiems irgi taip būna“, - po sesijų ciklo sakė vienas dalyvių. Kiti akcentavo sumažėjusį nerimą ir dėmesį vyrų emocijoms: „Labai džiaugiuosi, jog buvo organizuojami ir kompensuojami tokie kursai, kurie suteikė labai naudingos informacijos ir sumažino nerimą. Manau, labai svarbu apie tai kalbėti vyrams.“
Nėštumo metu neretai iškyla mirties baimės ar nekontroliuojamo nerimo epizodai, o po gimdymo - nevertumo jausmas, kaltė. Hipnoterapija leidžia dirbti su šiomis būsenomis per kūno pojūčius, padedant pereiti iš nuolatinio pavojaus režimo į saugesnę būseną. Tai ypač svarbu tėvystės kontekste, kur gebėjimas nusiraminti, būti „čia ir dabar“, turi tiesioginę įtaką santykiui su kūdikiu ir partneriu. Stiprinant tiek mamų, tiek tėčių emocinę savijautą, kuriama tvirtesnė šeimos sistema. O hipnoterapija tampa dar vienu svarbiu įrankiu, leidžiančiu pasirengti motinystei ir tėvystei emociškai.
Amžius ir motinystė: kada geriausia gimdyti?
Kada geriausia gimdyti vaikus - dvidešimties, trisdešimties ar keturiasdešimties? Moterys, kurios gimdė labai jaunos ir jau vyresniame amžiuje, sako, kad patirtys labai skiriasi. Ankstyva ir vėlyva motinystė man skiriasi kaip diena ir naktis. Ankstyva motinystė buvo pilna netikrumo, baimės, nežinios, fizinių kančių gimdant ir nuovargio auginant. Antrasis nėštumas buvo planuotas, lauktas. Skaičiau daug literatūros, bendravau su panašaus amžiaus moterimis, kurios laukėsi. Dabar yra daug informacijos, to nebuvo prieš 20 metų. Labai daug drąsos suteikė gydytoja, pas kurią lankiausi. Ramino, sakė kad viskas bus gerai. Nors siuntė pasidaryti genetinius tyrimus dėl vyresnio nei 35 metų amžiaus, tačiau visi rezultatai buvo geri, todėl nusiraminusi laukiau savo vaikelio, ruošiau jam kraitelį. Prisiminusi, kiek prisikentėjau per pirmąjį gimdymą, kartais užliedavo baimės banga, bet kažkas viduje nuramindavo ir sakydavo, kad viskas bus gerai. Antrą dukrytę su visais sąrėmiais pagimdžiau per 3 valandas.
Kai gimė Laurynas, buvau vos aštuoniolikos, o Kipro susilaukiau jau būdama 41. Kai esi jauna mama, viskas atrodo lengvai išsprendžiama, bet vis dar tikiuosi didelės tėvų, giminaičių ir šiaip aplinkinių pagalbos. Ir, žinoma, ją gaunu. Tai natūralus poreikis, o artimieji užpildo gyvenimo patirties spragas. Pirmąjį sūnų labai padėjo auginti mano mama, kuri buvo geriausia „motinystės mokyklėlė“. Tiksliau, ji daug ką patardavo praktiniais klausimais. Vaiko auklėjimu labai griežtai buvau linkusi rūpintis pati. Iš emocinės pusės būti jauna mama, kurios amžiaus skirtumas su vaiku yra mažas - didelė vertybė. Pirmiausia dėl lengvesnio savitarpio supratimo, nedidelio atotrūkio nuo savo vaikystės. Tuomet dar gerai atsiminiau savo tėvų darytas klaidas ir stengiausi jų nekartoti auklėdama savo vaikus.
Brandžioji mama… Tai svajonių išsipildymo laikas. Mano atveju tai ir didelė Dievo malonė. Jei jau Dievas duoda tau patirti vėlyvos motinystės jausmą, tai tu visada turi naują šansą kitaip pažvelgti į save, į savo susiformavusias vertybes. Augindama antrąjį sūnų, išsilukštenau tarsi svogūnas - atkrito nereikalingi poreikiai, snobiškumas ir kiti dalykai. Supratau, kad auginti vaiką šiuolaikinėje visuomenėje - didžiulė atsakomybė. Teko ne tik savo gyvenimą, bet ir visuomenę, vertybių skales ir perspektyvas peržiūrėti iš naujo. Nors kantrybe nesiskundžiau ir jaunystėje, vis dėlto dabar jos daugiau. Yra ir kita medalio pusė - su kantrybe ateina ir didesnis atlaidumas.
Manau, kad motinystės instinktas nepriklauso nuo amžiaus, juk tai - instinktas. Pamenu, kai gimė Laurynas, išėjau pirmą kartą po savaitės po gimdymo iš namų pasivaikščioti. Tenuėjau gal 300 metrų ir… tekina namo - pasiilgau vaiko. Mažiuką irgi myliu be galo, pasiilgstu net po dienos, dviejų, jei tenka išsiskirti. Jei manęs kas paklaustų, kada geriausia gimdyti vaikus, gal prajuokinsiu - bet mano variantas tikrai geras! Būdama brandi mama aš atjaunėjau. Ir kūnu, ir siela. Neapsakomas džiaugsmas, persipinantis su mintimi, kad dar daug kas laukia.
Manau, kad vaikų turėjimas yra gerai bet kada. Juos mums dovanoja Dievas, tokias nuostabias dovanas mes turime priimti visada. Dažnai pagalvoju, kad jaunystėje sudarydama dirbtines kliūtis elgiausi labai neteisingai. Būčiau laiminga, jei turėčiau daugiau vaikų. Dabar tai žinau tikrai.
Kada motinystės instinktas prabunda?
Apie motinystės instinktą galima spręsti jau vaikystėje pagal tai, kaip mergaitė žaidžia, ar vaizduoja ji motiną, ar „auklėja“ savo lėles ir pan. Toliau - kaip rūpinasi jaunesniais broliais ar seserimis. Ar subrendęs motinystės instinktas, parodo meilė vaikams, paremta konkrečiu noru, konkrečia nuostata ir orientacija turėti vaikų. O jei nėra noro turėti vaikų, visi kiti veiksniai gali „neveikti“, t.y. neįjungti motinystės instinkto. Pastebėta, kad vaikų, turinčių brolių ar seserų, tėvystės instinktas jiems subrendus buvo labiau išreikštas. Tačiau motinystės instinktas yra svarbiausias mūsų gyvenime ir nukreiptas palikuonis išnešioti bei rūpintis jais.
Motiniški jausmai ne visada gimsta per pirmąjį nėštumą, ypač jei jis neplanuotas. Gerai, jei daugiau patyrusios damos įtraukia būsimąją mamą į savotišką moterišką klubą. Pati gamta padeda nusiteikti motinystei: vaisiaus judesiai, visi fiziologiniai pokyčiai būsimos mamos organizme keičia jos nuotaiką. Pagimdžiusiai moteriai reikia iš karto duoti pamaitinti mažylį, paliesti jį, pajusti savo kūnu, įkvėpti jo kvapo. Juk jei nematai vaiko, ir nejauti jam prieraišumo. Specialistai, tiriantys gyvūnų elgesį, sako, kad net avis, jei jai neduodama aplaižyti ką tik gimusio ėriuko, nustoja juo domėtis.
Motinystės instinktas ir pojūtis gali būti liguistai išreikštas iki vadinamosios „motinystės neurozės“ laipsnio, kai motina negali rasti nė minutės ramybės, sudirgusi, nekantri. Jai nuolat atrodo, jog su vaiku būtinai turi kas nors atsitikti, ji neatitraukia nuo jo akių, pedantiškai laikosi miegojimo ir maitinimo režimo. Tai dažniausiai atsitinka po pirmojo gimdymo ir priklauso nuo patyrimo stokos, siejasi su maksimalistiniu noru padaryti viską kaip galima geriau, pasižymi padidėjusiu atsakingumo jausmu.
Kitas motinystės instinkto variantas - tai energinga darbinė veikla. Yra nemažai žymių žmonių, kurių pasišventimas savo darbo veiklai atėmė galimybę sukurti šeimą. Maitinant krūtimi, kasdien prižiūrint mažylį, rūpinantis juo ir teikiant pagalbą, motinystės instinktas vis labiau tampa motinystės pojūčiu. Tai ne paprastas procesas. Kartais motinystės instinktas greitai užgęsta taip ir neišsivystęs į motinystės pojūtį. Pavyzdžiui, motinoms, pagimdžiusioms greičiau dėl pareigos jausmo, negu iš meilės vaikui ar didelio noro turėti vaikų. Arba motinoms, ypač užsiėmusioms darbo ar kitokia veikla, nerodančioms jausmų, besivadovaujančioms daugiau protu, taupioms ir kritiškoms, linkusioms būti lyderėmis.
Daugelio nesėkmių priežastis yra ta, jog visuomenėje nėra aiškiai susiformavusi motinystės pareigos samprata. Kova už vyrų ir moterų lygias teises, feminizmo populiarėjimas iškraipo tikrąją motinystės sampratos suvokimą. Neabejojama, jog vyrų ir moterų teisės turi būti lygios, tačiau lyčių paskirties ignoruoti nevalia. Todėl motinystės instinktas šiais laikais prarado savo vertę. Ir ne todėl, kad moterys mažai gimdo, o dėl to, kad dalis motinų nesirūpina jau esamais vaikais, palikdamos juos augti gatvėje arba net pagimdžiusios juos žudo.
Rusų psichologai atliko tyrimus gimdymo namuose: juos domino motinos, kurios atsisakė savo vaikų. Daugiausia tai buvo moterys be visuomenės apsaugos: be nuolatinio darbo ir gyvenamosios vietos, be vyro ir išsilavinimo. Tarp šių nelaimėlių buvo ir tokių, kurios iki pat paskutinių nėštumo mėnesių nesuvokė, kad yra nėščios. Jų motinystės instinktas taip prislopo, kad jos nekreipė dėmesio nei į savo figūrą, nė nejuto vaisiaus judesių… Mokslininkai šį fenomeną aiškina šiurkščia psichologine apsauga.
Taigi, kai mergina, susirūpinusi mokslais, romanais, darbu, staiga suvokia, kad nori vaiko, dar nebūtinai reiškia, kad jai pabudo motinystės instinktas. Kitas kraštutinumas, kai kartais motinystės instinktas toliau nesivysto tik todėl, kad jis stipriai, tačiau vienpusiškai išsivystęs tėvams. Tokios moterys paprastai lieka neištekėjusios. Jos niekuomet netaps subrendusiomis moterimis, tuo labiau - motinomis, nes jos visam laikui lieka savo motinoms dukterimis.
tags: #kaip #nusiteikti #motinystei
