Vaikų isterija - tai dažnas reiškinys, su kuriuo susiduria daugelis tėvų. Nors tai gali būti sunku ir varginantis patyrimas, svarbu suprasti, kad tai yra normali vaiko raidos dalis. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kas sukelia vaikų isteriją, kaip tinkamai reaguoti į ją ir kaip padėti vaikui išmokti valdyti savo emocijas.
Ką daryti, kai ištinka isterija?
Kai pastebite, kad vaiką apima isterija, pirmiausia svarbu išlikti ramiam ir pasirūpinti vaiko saugumu. Jei aplink yra pavojingų daiktų ar situacijų, saugiai perkelkite vaiką į kitą vietą. Tai ypač svarbu viešose vietose, kur vaiko elgesys gali trikdyti kitus.
Viena iš pagrindinių strategijų - nukreipti vaiko dėmesį. Galite pasinaudoti ryškiu, įdomiu objektu, žaisliuku, kuris pats „verkia“ ar „juokiasi“, arba atkreipti dėmesį į gyvūnus, tarkime, kaip prausiasi katytė ar žaidžia šuniukas. Jei isterijos priežastis yra jūsų netinkamas elgesys, pvz., dėmesio trūkumas, atsiprašykite vaiko ir pasistenkite ateityje taip nesielgti. Atminkite, kad vaikas yra asmenybė, kurią reikia gerbti.
Kiti patarimai, kaip nuraminti vaiką:
- Atlaisvinkite juosmenį veržiantį diržą, atsigalite raištelius, atsagstykite viršutines sagas.
- Nuprauskite vaiką šaltu vandeniu arba pakiškite jo riešukus (kur tvinksi pulsas) po tekančio vandens srove.
- Neduokite jokių raminamųjų lašiukų, nes jie turi narkotizuojamąjį poveikį.
- Ramiai pasakykite: „Na, nurimk, viskas jau gerai“.
- Niekada nesuvedinėkite sąskaitų su vaiku, nepriekaištaukite jam ir jokiu būdu nebauskite. Jis jau nubaustas. Verčiau pamąstykite, kaip ateityje išvengti tokių scenų.
Po keleto valandų, kai vaikas nurims, galite jam papasakoti, kaip nemalonu buvo aplinkiniams stebėti jo isteriją. Susitarkite, kad daugiau ji nesikartos. Taip pat ir patys dar kartą apmąstykite, kokia gali būti vaiko isterijos priežastis. Galbūt ji slypi jūsų elgesyje, jūsų bendravime su vaiku?
Kodėl kyla isterijos?
Vaikų isterijos gali kilti dėl daugybės priežasčių, nuo smulkių iki rimtesnių. Dažniausia vaikų isterijos priežastis - persirgta liga, dėl kurios nusilpusi nervų sistema. Kol sirgo, mažylis buvo apgaubtas dėmesiu, o pasveikęs jo neteko, todėl ir kaprizijasi.
Paslėpta isterijos priežastis gali būti ir emocinis persitempimas. Dažnos šventės, svečiai, per ilgas televizoriaus žiūrėjimas, filmai su muštynėmis ir riksmais, įprasto režimo pakrikimas ir panašūs dalykai negatyviai atsiliepia vaiko emocinei būklei, jo nervų sistemai.
Kiekvienoje šeimoje būna problemų, kurios blogai veikia vaiko psichiką. Paanalizuokite jas, stebėkite, kaip vaikas reaguoja, pasistenkite nustatyti tas situacijas, kai jo reakcija neadekvati, liguista. Jeigu jūs rasite tikrą isterijos priežastį, turėsite galimybę ją pašalinti arba bent jau sušvelninti.
Išprovokuoti isteriją gali ir smulkmenos:
- Jūs ketinate eiti su vaiku į lauką ir staiga suskamba telefonas. Jūs kalbate telefonu, o vaikas stovi prie durų ir laukia.
- Vieną vaiką paglostėte per galvą, o kitą nuvijote.
- Sulūžo mylimas žaisliukas.
- Prisiminė seną skriaudą.
- Darželyje arba kieme vaiką kažkas erzino.
Būna ir rimtų priežasčių - išsiskyrimas su artimais žmonėmis, naminio gyvūnėlio mirtis ir pan. Neįmanoma išvardyti visko, kas gali vaiką privesti prie afekto būsenos.
Mokslų daktaras ir psichologas Michael Potegal tyrinėja vaikų isterijos priepuolius ir mano, jog juos patirti vaikams yra normalu. Daugmaž 85 procentai visų dvejų - trejų amžiaus vaikų patiria isterijas. Dažniausiai tokie priepuoliai prasideda nuo 12 iki 15 mėnesių amžiaus, pasiekia kulminaciją tarp 18 ir 36 mėnesių ir tęsiasi daugmaž iki ketverių metų.
Viena iš priežasčių yra ta, kad jauni vaikai dar neturi fizinių, motorinių ir kalbinių gebėjimų išreikšti savo poreikiams, o tai juos trikdo. Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei norėtumėte šaukšto, bet dėl savo mažo ūgio negalėtumėte pasiekti stalčiaus, kur jie sudėti, o jums bandant paaiškinti savo norą, visi suprastų, kad jus domina ne šaukštas, o kėdė.
„Vaikai dar neturi gebos naudoti logikos ir reikšti savo jausmus žodžiais. Jie gyvena tik dabarties akimirkoje“ - mokslų daktaras neuropsichiatras Daniel J. Siegel kartu su mokslų daktare psichoterapeute Tina Payne Bryson rašo jų bendroje knygoje apie vaiko smegenų raidą. Būtent todėl mažyliai nesuvokia, kad jūs rūpinatės jų saugumu, kai neleidžiate žaisti gatvėje. Būtent todėl jiems keista, kai jie turi baigti žaidimą, nes „jau laikas keliauti pas gydytoją“.
Netikra isterija: kai vaikas tik vaidina
Dažnai vaikai tik imituoja isteriją, kad pasiektų, ko nori: krenta ant grindų, rėkia, reikalauja, kad jiems ką nors nupirktų, duotų, leistų ir t.t. Būdamas afekto būsenos, vaikas išties negali pats savęs kontroliuoti ir jam reikia suaugusiųjų pagalbos, o štai tokių „koncertų“ metu jis puikiai save valdo. Tiesa, būna, kad vaidindamas isteriją vaikas taip įsijaučia į vaidmenį, jog išties tampa nevaldomas - imitacija virsta realybe.
Jeigu jūs matote, kad vaikas „dirba publikai“, apsimeskite, jog nepastebite. Išlikite tvirti. Kai tik vaikas supras, kad fokusas nepavyko, jis liausis jį rodęs. Kam raudoti, jeigu taip nieko negali pasiekti?..
Būkite „termostatu“, o ne „termometru“
Klinikinės psichologijos mokslų daktarė Rebecca Schrag Hershberg parašė knygą apie tai, kaip tėvams ištverti vaiko isterijas. Vienas jos patarimų tėvams - būkite ne termometrais, o termostatais. Ką tai reiškia? „Jūsų tikslas yra ne reaguoti į kylančią temperatūrą, o ją sureguliuoti“, - tvirtina mokslininkė. O jeigu nesate ramus pats, tada ir vaikui sunkiau nusiraminti.
Tai, kad vaikas patiria priepuolį, jokiu būdu nėra tėvų kaltė. Tačiau būtent jie yra atsakingi, kad parodytų vaikui kelią iš būsenos, iš kurios jis pats negali išeiti. Sustokite ir giliai įkvėpkite.
Kaip elgtis, kai vaikas pradeda isterikuoti?
Reikėtų tuo metu, o geriau dar anksčiau užbrėžti aiškias elgesio ribas. Mažylis turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas - ne. Nereikia bijoti vaikui pasakyti „ne“, nes šis turi išmokti išgirsti žodį „negalima“ ir jam paklusti. Dar svarbu, kad ribos būtų aiškios, nekintančios. Jeigu nusprendėme, kad filmuką žiūrės tik kartą per dieną, to ir laikykimės šio pažado.
Kai vaikas pradeda isterikuoti: verkia, klykia, kandžiojasi, spardosi, svarbiausia yra nenusileisti. Vaikas gali ilgai rėkti, bet kai pajaus, kad tai neveikia, nustos. Jei problema įsisenėjusi, apibrėžkite taisykles nuo šiandien. Šiuo atveju rezultatą pasiekti bus sunkiau, isterijos tęsis ilgiau. Juk vaikas jau pripratęs taip elgtis, viską gauti ir reikia laiko, kol supras, kad tai neveikia. Reikia rasti jėgų prakentėti.
Viena didžiausių tėvų klaidų yra uždaryti vaiką kitame kambaryje sakant: „Tu pagalvok, ką darai blogai.“ Mažam vaikui per sunku galvoti, nes jis nesuvokia, ką bloga daro parpuldamas ant grindų. Jis tiesiog turi didžiulį norą ir tą norą reiškia kaip tik taip. Todėl geriau ne kitame kambaryje palikti, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis jaustų, jog jūs truputėlį atsitraukiate ir jūsų jo elgesys neveikia. Paliktas kitame kambaryje jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau. O jeigu parodysite, kad suprantate, kas vyksta, pasakysite: „Aš suprantu, tu pyksti, bet neduosiu to daikto. Tad nusiramink ir tada abu kažką pažaisime“, mažiukui bus paprasčiau. Jis žinos, kad tėvai jį išgirdo.
Vaikai kur kas jautriau pergyvena emocijos kismus, tad pyktis, kurį jie jaučia, dažniausiai būna kur kas aštresnis nei suaugusiųjų. Juolab, vaikai visiškai savęs nevaržo ir kai yra nepatenkinti - tai parodo. Vaiko „ožiukai“ išties gali išvesti suaugusius iš kantrybės.
Svarbu ramiai reaguoti į vaiko „ožiukus“. Žinoma, kai vaikas labai piktas - diskutuoti su juo dažniausiai neverta, kadangi kiekvienas tėvelių pasakytas žodis dar labiau erzina vaiką. Parodykite vaikui, kad puikiai suprantate jo emocijas. Sakykite jam, jog suvokiate, kad jis pyksta dėl vienos arba kitos situacijos, parodykite, kad esate jo pusėje, bandykite jį nuraminti palaikančiais žodžiais. Tačiau jokiu būdu neleiskite vaikui laimėti ginčo, jeigu jis nėra teisus.
Taip pat svarbu nepaskatinti vaiko pykčio protrūkių, sutikdami su vaiko reikalavimais, pildydami vaikų norus. Jei išpildysite pykčiu reiškiamą norą, vaikas išmoks, kad stipriai rėkdamas, jis gali gauti tai, ko nori. Gali būti, kad tuomet su vaiko pykčio protrūkiais susidurti teks dažniau, o išgyventi juos gali būti vis sunkiau ir sunkiau.
Kada reikėtų sunerimti?
Nors isterijos priepuoliai yra normalus mažų vaikų elgesys, ypatingai intensyvūs priepuoliai gali būti rimtos problemos ženklas. Pasak Dr. Potegal, tėvams vertėtų susirūpinti ir kreiptis į specialistus, jei kasdien kartojasi nuo penkių iki dešimties priepuolių, kurie tęsiasi ilgiau negu dešimt minučių. Ypač tada, kai vaikas elgiasi agresyviai ir niokoja daiktus. Vėliau, kai vaikas eina į darželį, patirti isteriją jam normalu kartą per savaitę. Jei tai įvyksta dažniau, reikėtų pasitarti su vaikų psichologu.
Pykčio valdymo metodai vaikams – strategijos, kaip nusiraminti, kai kyla pyktis
Pagrindiniai patarimai tėvams
- Visiškai normalu, kad vaikai nuo vienerių iki ketverių metų patiria isterijos priepuolius.
- Daug efektyviau per vaiko priepuolį rodyti ramybę ir empatiją negu grasinti bausmėmis.
- Gerai jau iš anksto turėti planą, kuris padės jums likti ramybėje, kai vaiką ištiks priepuolis.
- Ekspertai sutinka, kad apdovanojimai už gerą elgesį ir blogo elgesio pasekmių parodymas yra geras būdas sumažinti isterijų skaičių.
- Jeigu jūsų vaiko isterija yra ypatingai ilga, intensyvi arba tai itin dažnai kartojasi, geriausia ieškoti profesionalo pagalbos.
