Efektyvūs būdai apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos – svarbiausi patarimai tėvams

Seksualinė prievarta prieš vaikus yra opi problema, neprarandanti savo aktualumo visuomenėje. Svarbu suprasti, kaip atpažinti šią prievartą, kaip tinkamai elgtis ją atpažinus ir kaip apsaugoti vaikus nuo trumpalaikių bei ilgalaikių pasekmių.

Pasaulio sveikatos organizacija (1999) seksualinį vaikų išnaudojimą apibūdina kaip priklausomų, raidos požiūriu nepakankamai subrendusių vaikų ir paauglių įtraukimą į seksualinę veiklą, kuriai jie nėra pakankamai subrendę, kurią nevisiškai suvokia, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri pažeidžia socialinius tabu ir kuria tvirkintojas siekia patenkinti savo seksualinius poreikius ar gauti su šia sritimi susijusį pelną.

Klaidinga manyti, kad seksualinė suaugusiojo patirtis su vaiku nėra seksualinė prievarta, jei šis tokiems santykiams neprieštarauja. Kad vaikai patys sutiko lytiškai santykiauti, yra ir dažniausias seksualinių išnaudotojų bandymas pasiteisinti. Svarbu suprasti, kad paprastai vaikai dar nėra pakankamai kompetentingi, kad galėtų pritarti ar nepritarti seksualiniams santykiams su suaugusiuoju. Tikrasis sutikimas galimas tik tada, kai asmuo turi atitinkamų žinių ir patirties, o vaikams trūksta tiek pirmojo, tiek ir antrojo. Daugelis tyrėjų pažymi, kad bet koks suaugusio skriaudiko lytinis suartėjimas su mažamečiu vaiku turėtų būti konstatuojamas kaip seksualinė prievarta, net jeigu skriaudiko veiksmai ir nebuvo prievartiniai. Tam tikrame amžiuje paauglystėje vaikas jau tampa pajėgus duoti sutikimą, tačiau tas amžius nėra visiškai aiškus.

Seksualinė prievarta nėra tik lytinio akto atlikimas su vaiku ar mėginimas išprievartauti, kaip dažnai suprantama. Tai ir vaiko lytinių organų lietimas, dirginimas ar vaiko vertimas liesti suaugusiojo arba kito bendraamžio lytinius organus; lytinių organų demonstravimas; atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo/jos susidomėjimą; leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus, pornografinius žurnalus; vaiko įtraukimas į prostituciją ar išnaudojimas pornografijos tikslais.

Statistiniai duomenys apie vaikų seksualinę prievartą

Tikslus seksualinį smurtą patyrusių vaikų ir jaunuolių skaičius ir amžius nežinomas, nes dauguma apie tai nedrįsta niekam pasakyti ir nesulaukia pagalbos. Vyrauja požiūris, kad prievartautojai dažniausiai yra nepažįstami vyrai. Tačiau seksualiai vaiką išnaudoti gali ir moterys, nors tokių atvejų žinoma mažiau (5-15 proc.). Iš žiniasklaidoje pateikiamų faktų gali susidaryti įspūdis, kad dauguma prievartautojų - vaikui svetimi žmonės. Iš tikrųjų žymiai didesnė tikimybė, kad vaiką išnaudos giminės ar pažįstami asmenys, neretai tai būna kas nors iš šeimos narių (pvz., vyresnis brolis, patėvis, dėdė) ar kitas asmuo, kuriuo vaikas pasitiki (šeimos draugas, tėvo kolega, kaimynas, auklėtojas, treneris ir t.t.).

Užregistruojama vis daugiau vaikų seksualinės prievartos atvejų. 2004 m. nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamos veiklos nukentėjo 217 vaikų - tai 16 vaikų daugiau nei 2003 m. Bet dažnai tai vadinama tik „aisbergo viršūne“. Tai reiškia, kad dauguma atvejų lieka oficialiai neatskleisti. Dėl to atliekami sociologiniai ir psichologiniai tyrimai - kad būtų galima tiksliai nustatyti, kiek iš tikro vaikų susiduria su seksualine prievarta. V. Pakalniškienė (2000 m.) nustatė, kad nėra skirtumo tarp berniukų ir mergaičių (iš 300 tirtų vaikų nukentėjo 19), patyrusių seksualinę prievartą. 2001 m. Tyrimas Sprinter apklausa parodė, kad seksualinę prievartą patyrė 1,7 proc. 9-13 m. berniukų ir 2,2 proc. to paties amžiaus mergaičių iš visų apklaustų vaikų; 14-17 metų amžiaus: 3,2 proc. - berniukai ir 12,3 proc. - mergaitės. Vaiko raidos centro (2004 m.) pristatytame tyrime atskleista, kad seksualinę prievartą patyrė 21 proc. berniukų ir 40 proc. mergaičių.

Statistika apie vaikų seksualinės prievartos paplitimą

Kaip atpažinti seksualinę prievartą patyrusį vaiką?

Dar gana dažnai klaidingai manoma, kad jeigu vaikas patyrė seksualinę prievartą, tai būtinai turi būti tam tikri fiziniai požymiai ant jo lytinių organų. Jau aptariant seksualinio vaikų išnaudojimo definiciją buvo pažymėta, kad šis santykis gali būti tiek sąlytinis, tiek ir nesąlytinis. Jeigu prievartautojo ir aukos fizinis sąlytis ir įvyko, jis dažniausiai apima tokius veiksmus kaip oralinis seksas ar masturbacija, daugeliu atvejų prievartautojai nenaudoja įsiskverbimo, po kurio galėtų likti tam tikrų požymių ant vaiko lytinių organų.

Negalima daryti išvadų apie seksualinį išnaudojimą tik iš vieno požymio, reikia atsižvelgti į keletą veiksnių: vaiko išsivystymo lygį, jausmus (baimę, kaltę, gėdą), santykius su suaugusiais žmonėmis ir bendraamžiais, gyvenimo įvykius, gyvenimo sąlygas, elgesio pokyčius.

Jeigu patirta seksualinė prievarta buvo be įsiskverbimo, dažnai nelieka jokių žymių ant aukos kūno, o jei ir lieka, jos greitai išnyksta. Todėl visada pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galima nustatyti, ar vaikas patyrė seksualinę prievartą, yra jo elgesio ir nuotaikos pokyčiai, pakitęs santykis su aplinka ir paties vaiko pasakojimas apie patirtą prievartą. Galima išskirti seksualinius ir neseksualinius prievartos požymius, būdingus vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą.

Neseksualiniai prievartos požymiai

Neseksualiniai prievartos požymiai yra tie, kurie nebūtinai reiškia, kad vaikas yra seksualiai išnaudojamas, jis tokiu būdu gali reaguoti į stresą. Šiuos požymius santykinai galima suskirstyti į fizinius, psichologinius ir elgesio.

Fiziniai požymiai

Fiziniai požymiai tik nedaugelyje bylų tampa įkalčiais. Šie požymiai gali būti supainiojami su kitomis ligomis ar sveikatos pablogėjimo būklėmis:

Smurto žymės ant kūno, įvairios traumos (patinimas, kraujavimas, mėlynės)
Pasikartojantys fiziniai nusiskundimai be aiškaus somatinio pagrindo: skausmai pilvo apačioje, nuolatinis gerklės skausmas, pykinimas, vėmimas, bendras silpnumas
Nusiskundimai skausmu ir niežėjimu genitalijų srityje
Vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sunkumai

Psichologiniai požymiai

Baimingumas. Atsiranda įkyri baimė, padidėja bendras dirglumas. Suintensyvėja ar atsiranda nauja baimė - tamsos, pasilikti vienam, nepažįstamų žmonių ir pan. Atsiranda nemalonūs, pasikartojantys, nevalingi, baisūs prisiminimai apie prievartos situaciją. Šie prisiminimai gali būti tokie intensyvūs, kad auka jaučiasi, lyg išgyventų prievartos situaciją iš naujo. Mažesniems vaikams šie prisiminimai gali pasireikšti žaidimų forma - jie nuolat žaidžia prievartos situaciją.
Nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Prievarta dažnai patiriama iš artimų ar pažįstamų žmonių, todėl auka pradeda jais nepasitikėti, šis nepasitikėjimas išplinta kitų žmonių atžvilgiu. Labiausiai nepasitikima autoritetais - policininkais, mokytojais, gydytojais ir pan. Vaikai išsako įvairių kaltinimų šiems asmenims (kad jais nesirūpina, nesupranta ir kita).
Nepasitikėjimas savimi. Esant ilgalaikei prievartai, vaikas pradeda savęs nevertinti, laikyti blogu, nevykusiu, niekam nereikalingu. Dėl to sunkiau bendrauti su kitais vaikais, dalyvauti bet kokioje veikloje. Dažnai šis savęs nevertinimas kompensuojamas agresyviu ir įžūliu elgesiu. Daugelį pasakymų tokie vaikai supranta kaip pažeminimą, pajuoką.
Pablogėjusi nuotaika, depresija, nerimas ir bandymai nusižudyti, save žaloti. Aukos atrodo liūdnesnės nei įprastai, nedalyvauja linksmuose žaidimuose, nebendrauja su bendraamžiais, didelę laiko dalį praleidžia vienos, „užsidaro”, kalba, kad gyventi nėra prasmės, viskas atsibodo, gerai būtų, kad susirgtų ir numirtų. Labai greitai keičiasi nuotaikos. Nejaučia jausmų, išgyvena tuštumo pojūtį, norėdamos atgauti pojūčius žaloja save. Šiais atvejais būna sumažėjęs ir skausmo pojūtis.
Kaltės prisiėmimas už tai, kas įvyko. Vaikai dažnai kaltina save dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti prievartos, pasakyti “ne”, kai juos pradėjo liesti, nesikvietė pagalbos. Labai dažnai prievartautojai sąmoningai siekia sukelti kaltės jausmą, bandydami permesti atsakomybę vaikui: „Kodėl tu pasirinkai šį kelią? Aišku, žinojai, kad aš tavęs lauksiu” arba „Tu visada taip meiliai žvilgčioji į mane, nejau manai, nepastebėjau šių žvilgsnių?” ir kt. Kaltės pojūtis dar sustiprėja išgirdus tokias nejautrias aplinkinių pastabas: „Juk tu galėjai rėkti ar pabėgti, kodėl to nepadarei?” arba „Kodėl tu ten ėjai? Kiek kartų aš tau galiu kartoti, kad niekur neitum.” Kaltės jausmą sustiprina ir tvirkintojo grasinimai, kad vaikas turės atsakyti už pasekmes, jei atskleis seksualinį išnaudojimą.
Jausmų sumaištis, kai vaikas jaučia ne tik kaltę ar baimę, bet ir pyksta (tiek ant prievartautojo, tiek ant savęs, kad nesugebėjo apsiginti), jam yra gėda, kad su juo taip atsitiko, jaučiasi kitoks negu visi vaikai, jam gali atrodyti, kad „visi tik į jį ir žiūri”. Be to, vaikas gali turėti teigiamų ir šiltų jausmų prievartautojo atžvilgiu, ypač jei tai buvo vienintelis žmogus, iš kurio jis sulaukė dėmesio ir galėjo pasijusti svarbus, mylimas. Nepaisydami galimo žalingo poveikio, vaikai gali norėti šių santykių, nes jie suteikia teigiamų išgyvenimų ir kompensuoja vienišumo, apleistumo, nereikalingumo jausmus. Dar didesnė jausmų sumaištis vaikui kyla, jei jis seksualinio išnaudojimo metu patyrė pasitenkinimą ir malonumą stimuliuojant erogenines zonas, jei jam kilo specifinės psichoseksualinės reakcijos: „Kai jis mane lietė, aš jaučiausi maloniai. Turiu pridurti, kad kartais jaučiausi keistai maloniai.”
Netikėti jausmų, susijusių su konkrečiu žmogumi ar vieta, pokyčiai. Pvz., vaikas gali pradėti kartoti „Aš nekenčiu dėdės Jono”, nors anksčiau mielai su juo būdavo.
Staigus išsiblaškymas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio.
Blogi santykiai su bendraamžiais, prasta savitvarda. Prievartaujami vaikai gali neturėti tikrų draugų, nes kol vaikas turi paslaptį, jis negali būti atviras su kitais.

Elgesio pokyčiai

Elgesio pasikeitimai. Protestas, ypač agresyvus ir destruktyvus elgesys. Arba atvirkščiai - perdėtas nuolankumas, pataikūniškas elgesys. Tokių vaikų patirtis sako, kad suaugusieji yra priešai, pasitikėjimo neverti mokytojai ar globėjai, dėl to elgesys tampa neklusnus ir impulsyvus.
Regresas ar tariamas brandumas: elgesys tampa toks, koks būdingas jaunesniems vaikams (šlapimo nelaikymas, piršto čiulpimas). Arba atvirkščiai - elgiamasi itin brandžiai.
Įkyrus, nuolatinis melavimas.
Gyvenimas svajonėmis. Vaikai labai daug fantazuoja, kartais negali atskirti fantazijų nuo realybės, turi įsivaizduojamus draugus. Kartais vaikams iš atminties tarsi iškrinta ištisi laikotarpiai, jie negali tiksliai pasakyti, kas vyko, negali net pasakyti, kada įvyko prievarta.
Prasčiau sekasi mokykloje. Blogėja pažymiai, vaikas negali susikaupti, atrodo lyg užsisvajojęs. Sunkumai mokantis gali nepasireikšti tam tikrą laiką, išryškėti tik aukštesnėse klasėse.
Nenoras persirengti kitiems matant, pvz., prieš fizinio lavinimo pamokas mokykloje, savo kūno gėdijimasis, susidrovėjimas, kai kas nors paliečia.
Apetito sutrikimai. Auka netenka apetito, mažiau valgo, paaugliai (dažniau mergaitės) gali atsisakyti valgyti iki visiško išsekimo.
Miego sutrikimai: sunkiai užmiega, sapnuoja košmarus, per miegus kalba, blaškosi.
Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholio ar narkotikų vartojimas padeda trumpam pašalinti nerimą, baimę, blogus prisiminimus, leidžia greičiau užmigti. Pastebėję tai, paaugliai pradeda psichoaktyvias medžiagas vartoti vis dažniau.

Atminkite, kad nė vienas iš čia išvardytų požymių nėra toks, kurį pastebėjus galima sakyti, kad vaikas tikrai patyrė seksualinę prievartą. Tai gali reikšti, kad vaikas tiesiog turi problemų arba jam reikia dėmesio, pagalbos. Suplėšyti, dėmėti ar krauju sutepti apatiniai drabužiai turėtų kelti didelį nerimą, kad vaikas patyrė prievartą. Bet ir tai dar nebūna šimtaprocentinis įrodymas. Tik esant požymių grupei galima įtarti, kad vaikas yra ar buvo seksualiai išnaudojamas.

Požymiai, rodantys galimą seksualinę prievartą

Seksualinės prievartos prieš vaiką pasekmės

Klaidinga manyti, kad seksualinio vaikų išnaudojimo pasekmės yra trumpalaikės ir praeina savaime arba su jomis galima susitvarkyti patiems, apie vaiko patirtį niekam nepranešant. Neigiamos vaikystėje patirto seksualinio išnaudojimo pasekmės dažnai trunka per visą aukos gyvenimą, didžiąja dalimi todėl, kad vaikystėje prievarta nebuvo atskleista ar nebuvo imtasi atitinkamų priemonių problemai spręsti, vaiko patirtis buvo nuvertinta, ja nebuvo patikėta ar jis pats imtas kaltinti.

Vaikystėje patirta seksualinė prievarta gali būti daugelio vėlesnių problemų priežastis. Buvo pasiūlyta ilgalaikes pasekmes sugrupuoti pagal keturis traumą lemiančius veiksnius: trauminę seksualizaciją, stigmatizaciją, išdavystę ir bejėgiškumą.

Trauminė seksualizacija - tai procesas, atsiradęs po patirtos seksualinės prievartos, jo metu vaiko seksualumas (jausmai ir nuostatos) formuojasi jo raidos periodui nebūdingu, disfunkciniu būdu. Pagrindinės trauminės seksualizacijos pasekmės aukoms: nepasitenkinimas seksualiniu gyvenimu suaugus, seksualinis nejautrumas, negebėjimas atsipalaiduoti, sunkumai patiriant orgazmą, susilaikymas nuo lytinių santykių (dėl nepasitikėjimo savimi ar neigiamos ankstyvosios seksualinės patirties vaizdinių bei jausmų), kompulsyvus seksualinis elgesys: naudojama seksualinė prievarta prieš kitus (dažniausiai pasireiškia vyrams), patiriama seksualinė prievarta (įprastai moterims), kitos seksualinės disfunkcijos.
Stigmatizacija - tai negatyvios reikšmės (blogumo, gėdingumo, kaltumo ir pan.) suteikimas vaiko seksualinės prievartos patirčiai ir tos reikšmės įtraukimas į vaiko kuriamą savo įvaizdį. Stigmatizacija lemia vėlesnį blogą savęs vertinimą, išgyvenamus chroniškus gėdos bei kaltės jausmus, įtraukimą į kriminalinę veiklą, piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotikais, savidestrukcinį elgesį, suicidinius bandymus ir kitas problemas. Stigma atskiria vaiką nuo bendraamžių, neleidžia patirti priklausomybės jausmo ir visam gyvenimui atitolina jį nuo kitų žmonių. Toks skirtingumo jausmas dažnai grindžiamas aukos (klaidingu) įsitikinimu, kad daugiau niekas neturi tokios seksualinės prievartos patirties ir kad kiti žmonės, sužinoję apie šią patirtį, būtinai jį atstumtų. Skirtingumo jausmas dažnai veda prie žemo savęs vertinimo ir chroniškos izoliacijos.
Išdavystė - tai vaiko supratimas, kad kažkas, nuo ko jis gyvybiškai priklausomas, padarė žalą. Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, gali pasijusti išduoti ne tik tvirkintojo, bet ir šeimos nario, kuris nenaudojo prievartos, tačiau negalėjo ar nenorėjo apsaugoti vaiko nuo jos, netikėjo jo atskleista prievarta ar netinkamai į ją reagavo. Toks išdavystės išgyvenimas gali lemti daugelį problemų suaugusio žmogaus gyvenime.
Bejėgiškumas - tai procesas, kurio metu pažeidžiama vaiko valia, norai ir veiklumo jausmas; iš vaiko tarsi atimamos bet kokios galios. Su bejėgiškumo jausmu...

Kaip kalbėtis su vaikais apie saugumą ir kūną

Seksualinei prievartai priskiriamas išprievartavimas arba mėginimas išprievartauti, seksualinis tvirkinimas, vaiko išnaudojimas pornografijai, lytinių organų demonstravimas, atviras kalbėjimas apie seksą, siekiant šokiruoti vaiką ar sukelti jo susidomėjimą, leidimas ar skatinimas žiūrėti seksualinio turinio filmus ir pornografinius žurnalus. Paramos vaikams centro (PVC) programos „Vaikystė be smurto“ vadovė, psichologė Ieva Daniūnaitė pabrėžia, kad kalbėtis su vaikais apie kūną ir saugumą derėtų pradėti kuo anksčiau, taip pat vis grįžti prie šios temos.

„Labai svarbu vaikui paaiškinti arba priminti, kad jo kūnas priklauso tik jam ir niekas negali jo liesti, jeigu tai nemalonu. Išmokti pasakyti „ne“ ir sustabdyti netinkamą elgesį, vaikams lengviau, kai jiems leidžiama atsisakyti, pvz., artimo giminaičio bučinio arba apkabinimo, jeigu su tuo žmogumi nenori turėti fizinio kontakto. Taip pat, kai tėvai rimtai kalba apie intymias kūno dalis ir jas vadina tikrais pavadinimais: makštis, varpa, speneliai, krūtys“, - sako psichologė.

Vaikai turi būti mokomi pasitraukti iš situacijų, kuriose jaučiasi nesaugūs, ir pranešti apie tai suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Kalbantis svarbu pabrėžti, kad apie tai, kas nutiko, vaikas turi sakyti tiek kartų, kiek reikės, kol bus išgirstas. Pasak I. Daniūnaitės, net ir pradinukai ne visada skiria tinkamą prisilietimą nuo nederamo, tad būtina vaikams kartoti, kad negerai, jeigu kažkas žiūri ar liečia jų intymias vietas, taip pat, kai prašo leisti jų pažiūrėti ar paliesti kitų žmonių intymias kūno dalis.

Kodėl svarbu atskirti geras ir blogas paslaptis?

„Slaptumas - pagrindinė seksualinių priekabiautojų taktika. Tad reikėtų išmokyti vaikus atskirti geras paslaptis (pvz., gimtadienio staigmena) nuo blogų. Kiekviena paslaptis, kuri verčia vaikus nerimauti, jaustis nejaukiai, baimintis ar liūdėti, nėra gera ir neturėtų likti paslaptyje. Ją reikia atskleisti patikimam suaugusiajam: vienam iš tėvų, mokytojui, pareigūnui ar gydytojui“, - paaiškina psichologė.

Smurtautojai - dažniausiai vaikui gerai pažįstami žmonės. Nustatyta, kad net 70-85 proc. atvejų seksualinį išnaudojimą vaikai patiria iš tėvų, giminaičių, trenerių, bendraamžių, kitų suaugusiųjų, kuriais pasitiki. Smurtautojai stengiasi įgyti vaiko pasitikėjimą, o mažamečiui sunku suvokti, kad jį gali skriausti gerai pažįstamas žmogus. Tad tėvai turi žinoti, kas jų sūnui ar dukrai nuolat dovanoja dovanas, prašo saugoti paslaptis, stengiasi kuo daugiau laiko praleisti vienas su vaiku.

Įtvirtinti saugumo taisykles ir išsiaiškinti, ar vaikas žino, kaip tinkamai elgtis pavojingoje situacijoje padeda klausimai „Ką darytum, jeigu…“, „Kam pasakytum, jeigu…“ ir pan., užduodami neutralaus pokalbio metu, pvz., užsiimant kartu mėgstama veikla. Svarbu prisiminti, kad patys vaikai neapsigins nuo seksualinės prievartos, tai yra suaugusiųjų atsakomybė - tiek mokyti vaikus saugumo įgūdžių, tiek pastebėti susirūpinimą keliančius ženklus.

Institucinė pagalba vaikui, patyrusiam prievartą

Prievartą patyrusiam vaikui pagalba pradedama teikti jį išklausius ir prireikus kreipiantis į tokias institucijas, kaip vaikų teisių apsaugos tarnybos, prokuratūra, policija, teismai, teismo medicinos ekspertai, pedagoginės ir psichologinės tarnybos ar medicinos įstaigos. Kad vaikas patyrė prievartą, dažniausia praneša tėvai, medikai, pedagogai ir pats vaikas. Tėvai atitinkamas tarnybas informuoja dėl visų trijų prievartos rūšių, medikai - dažniausiai apie fizinę ir seksualinę prievartą. Pats vaikas labiausiai drįsta kreiptis pagalbos dėl psichologinės ir fizinės prievartos.

Institucijos turėtų glaudžiau viena su kita bendradarbiauti teikdamos pagalbą, kadangi jos dalijasi atsakomybe - į visas tyrimo apimtas institucijas kreipiamasi dėl seksualinės (83 proc.), fizinės (92 proc.) ir psichologinės (68 proc.) prievartos prieš vaiką. Kaip rašo respondentai, gavusi signalą apie prievartą patyrusį vaiką, institucija aktyvių veiksmų imasi nedelsdama.

Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) dažniausiai apklausia seksualinę ir fizinę prievartą patyrusį vaiką ir šeimos narius, tiria buities sąlygas, surašo aktą. Jei vaikas patyrė prievartą šeimoje, sprendžia klausimą dėl vaiko atskyrimo nuo šeimos. Maždaug pusės VTAT ekspertų teigimu, tirdami padėtį, jie apklausia ir skriaudėjus. VTAT ekspertai, išsiaiškinę situaciją siunčia vaiką į policiją ir prokuratūrą. Dažnai VTAT siunčia vaiką medicininei ekspertizei atlikti. Kai kurių VTAT ekspertai ieško psichologo, kuris galėtų padėti vaikui.

Nepilnamečių policija, gavusi signalą, kad vaikas patyrė seksualinę ar fizinę prievartą, imasi panašių veiksmų kaip ir VTAT: nedelsdama renka pirminę medžiagą, apklausia vaiką, tėvus, liudininkus, nustato kaltininkus, jei yra pagrindas, vaiką siunčia medicininei apžiūrai, perduoda medžiagą prokuratūrai ir veikia pagal jos nurodymus. Dažniausiai nepilnamečių policija apie prievartą patyrusį vaiką informuoja VTAT.

Medikai pirmiausia atlieka medicininę apžiūrą. Jei įtariama, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, mergaitės apžiūrimos ginekologo, berniukai - proktologo, iškviečiamas teismo medicinos ekspertas, informuojama policija, kai kuriais atvejais ir VTAT. Jei vaikas patyrė fizinę prievartą, jis siunčiamas gydytis į traumatologijos, chirurgijos ar kitus skyrius.

Teismo medicinos ekspertai seksualinės ir fizinės prievartos atvejais atlieka medicininę apžiūrą, nustato sužalojimo sunkumą, surašo aktą. Jei vaiką reikia gydyti, jis siunčiamas į ligoninę.

Psichologinės tarnybos, susidūrusios su seksualinę, fizinę prievartą patyrusiais vaikais, suteikia jiems pirminę konsultaciją, padeda įveikti potrauminį sindromą, jei to pageidaujama. Dėl prievartos siūlo kreiptis į policiją, VTAT. Kai kuriais atvejais patys psichologai informuoja policiją ir VTAT.

Prokuratūra, gavusi informaciją apie seksualinę ar fizinę prievartą, renka medžiagą baudžiamai bylai iškelti: apklausia vaiką, nukentėjusįjį siunčia medicininei apžiūrai, sulaiko įtariamąjį, vyksta į įvykio vietą, renka įrodymus. Nustačiusi nusikaltimo sudėtį, kelia baudžiamąją bylą, medžiagą perduoda teismui.

Teismai, gavę medžiagą apie vaiką, patyrusį prievartą, nagrinėja bylą teisme, priima sprendimą.

Respondentų duomenimis, po teisminės bylos vaiko teisėmis rūpinasi VTAT ir iš dalies nepilnamečių policija (50 proc. atvejų). Tačiau darytina prielaida, kad šis darbas apsiriboja šeimos stebėjimu. Respondentų teigimu, prievartą patyrusiam vaikui socialinis darbuotojas ar kitas asmuo, su kuriuo jis galėtų bet kada susisiekti, pasidalyti savo išgyvenimais, gauti palaikymą iki baudžiamosios bylos ir po jos, nepaskiriamas arba ne visuomet skiriamas. Kita vertus, daugumoje institucijų nėra specialaus darbuotojo, teikiančio pagalbą nukentėjusiam vaikui. Tai reiškia, kad pagalba seksualinę, fizinę ar psichologinę prievartą patyrusiam vaikui yra tik viena iš daugybės kitų funkcijų, kurias tenka atlikti.

Užsienio šalių praktika įrodė, kad būtina dirbti ir su vaiko skriaudėju. Tai rekomenduoja ir Europos Taryba. Mūsų šalyje prievartautojas pagalbos praktiškai negauna. Darbas su vaiku, jo šeima ir prievartautoju aktualus tais atvejais, kai prievartos neįmanoma įrodyti, kai baudžiamoji byla dėl seksualinės ar fizinės prievartos neiškeliama arba neįrodoma vaiko labui.

Vaikų teisių apsaugos ekspertams buvo užduotas klausimas, kokios, jų nuomone, yra pagrindinės bendradarbiavimo su kitomis institucijomis problemos. Atsakymus galima sugrupuoti taip: koordinacijos ir vaiko, patyrusio prievartą, apsaugos sistemos nebuvimas, materialinių ir intelektinių išteklių stygius, esminio rūpesčio vaiko interesais, o ne tik įstaigos prestižu stoka.