Skaitymas - tai, kas man visada kelia tik teigiamus jausmus. Tačiau mano rankose atsidūrusi knyga yra tik galutinė stotelė. Kurjerio, vežančio man naujų knygų užsakymus, aš laukiu lyg Kalėdų senelio. Vos jį išlydėjusi laužiuosi į dėžutę, traukiu pirkinius, glostinėju, grožiuosi ir tik po kurio laiko sudedu į lentynas.
Ar kada susimąstėte, kaip šie leidiniai atsirado knygynuose? Taip taip, dažniausiai rašytojas sukuria, leidykla išleidžia, knygynas parduoda. Tačiau procesas yra daug sudėtingesnis ir įdomesnis.
Knygos istorija ir evoliucija
Pirmųjų leidybos užuomazgų turėtume ieškoti senosiose kinų, egiptiečių, šumerų ir kitose civilizacijose. IV-III amžiuje pr. Kr. jau buvo ir šiokių tokių knygų prekybos verslo užuomazgų. Organizuotas perrašymas iš rankraščių suklestėjo Romoje, pirmaisiais mūsų eros metais. Žlugus imperijai knygų dauginimo poreikis gerokai sumenko. Tuo metu knygas daugiausiai perrašinėdavo vienuoliai. Į naują lygmenį Europos leidyba pakilo XV amžiuje, kai J. Gutenbergas išrado spaudą renkamaisiais spaudmenimis. Amžiaus pabaigoje ši veikla gerokai suklestėjo, o knygų leidyba virto atskira pramonės šaka.
Pirmoji lietuviška knyga, priminsiu, yra Martyno Mažvydo Katekizmas. Lietuvoje knygų poreikis šiek tiek vėlavo. Leidyba suklestėjo tik XVI amžiaus pabaigoje. Tuo metu Vilniuje įsivyravo katalikų, reformatų ir stačiatikių nesantaika ir kiekviena religija savo tikslams ėmė naudoti spausdintus tekstus. Aršus konkuravimas gerokai paskatino leidybos raidą Lietuvoje. Didžiausia leidėja 1575-ais metais buvo katalikiškos Vilniaus akademijos spaustuvė. 1990-ais metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo ir nauja leidybos era. Atsirado pirmosios lietuviškos leidyklos, daugelis jų gyvuoja iki šiol. Išsivadavus nuo cenzūros mūsų šalyje pradėtos spausdinti anksčiau draustos knygos, poreikius formavo ir nauja švietimo sistema. Leidyklų skaičius ėmė sparčiai augti.
Knygos kelias nuo idėjos iki leidyklos
Žinoma, viskas prasideda rankraščių ar užsienio kalba išleistų knygų skaitymu. Atradimo procesas vyksta abejomis kryptimis. Rašytojai siunčia leidykloms rankraščius, o leidyklos kartais ieško, kas parašytų knygą viena ar kita tema.
Lietuvių literatūrai šio žingsnio nereikia, tačiau užsienio knygos leidyba be vertėjo neįmanoma. Spėju, kad jei esate aktyvus skaitytojas, daug kartų jautėte, kad su tekstu kažkas negerai. Trūksta sklandumo, o sakinių struktūra keistoka. Prastas vertimas trukdo mėgautis kūriniais, iškreipia prasmę ir dėl to pelnė ne vieną neigiamą knygos recenziją.
Tiek lietuvių autoriaus tekstas, tiek vertimas patenka į redaktorių rankas. Šie žmonės padeda ištaisyti klaidas. Ne tik tas gramatines, nes apie jas kitame žingsnyje, bet ir stiliaus bei logines.
Korektorius yra žmogus, kuriam atiduodamas jau suredaguotas kūrinys ar jo vertimas. Korektorius tekstus tikrina prieš maketavimą, o vėliau ir sugulusius makete.
Dažnai šie žingsniai daromi lygiagrečiai. Maketuotojas dėlioja tekstą, o viršelių dizaineris kuria knygos vizualizacijas. Viršelio kūryba - sudėtingas darbas, kurio metu kyla daug diskusijų. Šis ar tas? Kuris gražesnis, kuris geriau atspindi kūrinį? Tiesa, ne kiekvienai knygai viršelis kuriamas nuo nulio, kartais įgyjamos teisės leisti tokį patį, koks jau pasirodė kitose šalyse.
Išversta, suredaguota, pakoreguota ir sumaketuota knyga keliauja į spaustuvę. Tiesa, čia irgi yra keli žingsniai. Pavyzdžiui, iš pradžių atspausdinamas pavyzdinis viršelis, kuris siunčiamas į leidyklą patvirtinimui. Taip daroma todėl, kad spaudos spalvos ir tos, kurias matome kompiuteryje ne visada sutampa.
Ir štai, pagaliau iš spaustuvės parkeliauja naujutėlės, šviežutėlės knygos. Tačiau tuo leidyklos darbas dar nesibaigia. Žinoma, aš parašiau tipinį knygos kelią leidykloje, tačiau kiekvienas autorius savo kūrybą gali išleisti savarankiškai. Skirtingos knygų rūšis neturi pereiti visų etapų. Jei sugalvosite knygą leisti patys, vis tiek turėsite įveikti visus minėtus žingsnius. Tik turėsite daugiau laisvės bei kontrolės.
Kūrybinis procesas: kaip gimsta tekstas?
Manęs dažnai klausia, kada, kaip, kokiomis sąlygomis rašau knygas. Kartais žavisi, kad labai daug spėju. Kartais prašo išduoti paslaptį KAIP. Tai žinokit nei jokios paslapties, nei jokios mistikos čia nėra. Yra tiesiog kelios dedamosios. Pirmoji - tai mano savybė, man svarbias idėjas privesti prie įgyvendinimo ir turėjimas jėgos bei drąsos (ar naivumo 😅) bandyti. Antroji - mano labai aistringa meilė rašymui ir greitas rašymo tempas. Ir trečioji, bet pati svarbiausia tai šeima - mano vyro įsitraukimas į vaikų auginimą, kas sudaro sąlygas man dirbti ir kurti. Knygų aš neparašiau vaikams zujant aplink, žongliruodama kotletais ir kompiuterio klaviatūra. Neparašiau akimirkomis per vaikų pietų miegą ar naktimis - tokio darbo buvo mažuma. Knygas rašiau nuosekliai, beveik kiekvieną rytą skirdama po kelias valandas, kai galva šviesiausia ir energijos daugiausia. Arba dar kažkokiu kitu metu, kai jausdavau, kad neša rašyt. Tuo metu, kai aš rašydavau, mano vyras rūpinosi vaikais. Tiesiog, tiek ir tos mistikos ir magijos. Vyrų ar kitų šeimos narių įsitraukimas yra labai svarbus. Ir jei kartais jaučiatės, kad nieko nespėjat ir nieks nesiseka, o ypač, jei baigiat dėl to save sugraužti - gal problema visai ne jumyse, o tame, kokioje aplinkoje jūs gyvenat ir kokias sąlygas turit. Mamos nėra visagalės, beribės ir neturėtų tokios būti.
Man atrodo labai svarbu ir nemokėti, negalėti - nesirinkti to visa galinčios-vargšės-šaunuolės-aukos herojiškumo. Bet drauge pastebiu, kad tas intensyvus žongliravimo (kotletais, kakais, emocijomis, galimybėmis) metas būnant su vaikais, man tiek prigeneruoja turinio rašymui, kad paskui tik belieka prisėst ir užrašyt. Tai galvoje knygos "rašosi" virtuvėje, naktimis, žindant, guodžiant, pykstant, šveičiant ir kai atrodo, kad jau išnykstu, pasirodo, tomis akimirkomis kažkas labai šviesaus gimė irgi.
Šiandien diena, kai dirba mano vyras, o mano mama atvažiavo ir išleido mane ryte rašyti. Vieni rašytojai istorijas sukuria patogiai įsitaisę darbo kambaryje, o kitus idėja pagauna tiesiog žingsniuojant miesto gatvėmis. Pavyzdžiui, knygų autorė vaikams, Evelina Daciūtė 14-ąjį leidinį „Ševeliūra“ sukūrė įkvėpta Agnės Nananai iliustracijų. Vos pamačius nuotaikingus piešinius, rašytojai tarsi savaime susidėliojo personažų pavadinimai ir siužetas, primenantis, koks svarbus yra kitų palaikymas ir kiek daug galima atiduoti dėl draugystės. Egidijų Zaikauską kūrybiškai paveikė mažųjų klegesys Bernardinų sode, kur tradiciškai jis užsukdavo rašyti fantastikos žanro knygų suaugusiems. Vaikiškas šurmulys autoriui padiktavo mintis knygai „Katinas Miegošius“, kuri ne vieną įkvėps žaismingais dialogais, turtinga kalba ir subtiliu humoru.
„Parašyto teksto tapimas knyga - tarsi stebuklas. Aplinkybių ir to, kas tvyro ore, sutapimas. Štai vienas mano labai seniai rašytas tekstas netrukus bus išleistas knyga - nesuprantu, kas šitai lemia. Ir nežinau, ar to reikia. Galbūt tekstas, kurį parašiau, žino geriau už mane? Kiek laiko jam slėptis, kada pasirodyti. Įsivaizduoju, kad išleisti tekstai ima gyventi savo gyvenimus. Ir jiems toli gražu ne vis tiek, kas ir kur juos apgyvendins. Knygos, tekstų namai, tai - ne daiktai, tai - kūriniai“, - įsitikinęs rašytojas V. Papievis.
VALDAS PAPIEVIS: Rašyti - tai eiti per nežinios lyną. Atrodo, tu viską žinai, tuo pat metu - nežinai nieko. Daugelis paklausti, kas yra knyga, pirmiausia pagalvoja apie tekstu papasakotą istoriją. Tačiau kaip rašytojui ateina ir gimsta tekstas? Kokį kelią nueina mintis, kol tampa knyga? Kiekvienas rašytojas turbūt papasakotų savo istoriją. Ir ne vieną.
„Pavydžiu tiems, kurie geba iš anksto susikurti siužetą, jo vingius, numato, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs jo kuriami personažai, nes jau perpratę jų charakterius, dar prieš pradėdami rašyti žino, kokia bus atomazga. Ir gali sau pasakyti: dabar rašysiu tiek valandų, po to eisiu pasivaikščioti, po to vėl rašysiu arba nerašysiu. O mane rašymas užklumpa. Dažniau neužklumpa“, - sako V. „Nežinau, kas tuo metu manyje dedasi, bet akstiną rašyti gali įskelti bet kas: motinos ištarti žodžiai „diena kaip maiše“ („Ruduo provincijoje“), atsitiktinai nuo grindinio pakeltas permirkęs Paryžiaus planas („Vienos vasaros emigrantai“), „In The Mood for Love“ filmo muzika, visu garsu pasileista, pro langą akimis pasitinkant artėjančios audros debesis („Eiti“) ar lagamino ratukų dardėjimas („Odilė“). Kad ši rašymo būsena ištiktų, man reikia ilgai nieko neveikti, mėgautis tinginystės palaima: sėdėti ant Senos krantinės ir žiūrėti į po kojomis srūvantį vandenį, prisidegant vieną nuo kitos cigaretes, gurkšnoti vyną kavinės terasoje, be tikslo slankioti gatvėmis“, - pasakoja nacionalinės premijos laureatas.
„Tai - mirksniai, kai įveikęs tuštumos baimę, tarsi savaime parašai pirmąjį sakinį. Po to - antrą ir trečią. Randasi ritmas, kuris tave ima vesti. Neturiu muzikinės klausos, nežinau, ar turiu kalbos klausą, bet kalbai aš atsiduodu, ir ieškant žodžių, sintaksės darinių ji manyje atveria tai, ko pats nežinojau savyje esant. Jei dažniau įsiklausytume į tai, ką sakome, gal geriau suprastume ir patys save? Rašyti man - išgyventi tai, ką išgyvenai. Savotiškas atsisveikinimas. Pasikliauju kalba - ji mane nuves ten, kur reikia. Būtent todėl V. „Kitados ją pavadinau egzistencine, dabar jau nebedrįstu. „Rašyti - tai eiti per nežinios lyną. Atrodo, tu viską žinai, tuo pat metu - nežinai nieko. Rašydamas niekada nežinai, ar dar nesuklupai, ar tavo tolesnės pastangos nebėra visiškai tuščios, bevaisės. Ir dar svarbiau - ar tavo paties ir iš kitų žmonių patirtys transformuosis į kam nors, ką nors tavo rašomais žodžiais bylantį tekstą. Vienintelė išeitis - sakyti, kad rašau sau. Ir nebijoti nusileisti į giliausias savo esybės gelmes. Skiriasi aplinkybės, tonacijos, genetiniai kodai, bet juk visi mes panašūs.
Knygos viršelis: nuo apsaugos iki meno kūrinio
Šimtus metų viršelių pagrindinė funkcija buvo apsaugoti jautrius, dažniausiai rankomis rašytus puslapius. Žinoma, jie buvo kuriami estetiški: odiniai, kaustyti. Dauguma senovinių knygų iš tiesų atrodė beveik vienodai ir knygos viršelis mažai sakė apie jos turinį. Ypač ryškūs pokyčiai ėmė matytis devynioliktame amžiuje, kai atsirado naujų įrišimo būdų ir medžiagų. Jos tapo pigesnės ir paprastesnės. Prasidėjo masinė gamyba. Viršelio vaidmuo ėmė keistis. Praktinė paskirtis apsaugoti viduje esančius puslapius perdavė estafetę reklamos funcijai. Dabar gi pažiūrėję į knygą mes galime iš karto užsimanyti ją perskaityti, taip pat nujausti, kas laukia viduje. Pokario laikais knygų pramonė tapo itin konkurencinga ir knygų viršeliais iki šiol bandoma perteikti žinutę apie žanrą, nuotaiką ir pagrindines temas. Šiuolaikiniame pasaulyje knygos dizainas labai priklauso nuo atsakingų leidyklos žmonių skonio, kurį, neslėpkime, formuoja paklausa, tai yra mes - skaitytojai. Todėl įvairiose šalyse tos pačios knygos viršeliai gali gerokai skirtis. Net ir Lietuvoje skirtingi leidimai gali atrodyti visiškai kitaip. Kartais viršeliai pritaikomi tam tikrai auditorijai. Knygų viršelių dizainas interneto amžiuje tampa dar svarbesniu, nes informacijos gausoje ir milžiniškame sraute turi patraukti dėmesį.
Iliustracijos: knygos siela
Iš tiesų, knygų iliustravimas tam tikra forma egzistuoja nuo pat rašytinio žodžio atsiradimo. Tradicijos, artimos šiuolaikinei iliustracijai, susiformavo penkioliktame amžiuje. Dažniausiai tai buvo nespalvoti, tikroviški, aprašytas situacijas vaizduojantys paveikslai. Žinoma, XX amžiuje tiek knygų leidybos, tiek vaizduojamojo meno tendencijos labai pasikeitė. Gaila, bet modernioje suaugusiųjų literatūroje šiandien beveik neberandame piešinių, išskyrus skyrių pradžios apipavidalinimus. Lietuvoje savo iliustracijomis ypač išsiskiria leidyklos „Nieko rimto“ leidžiamos knygos.
STASYS EIDRIGEVIČIUS: Būsimo kūrinio esmė glūdi būtent gerame eskize. Tik reikia suvokti, kuris eskizas labiausiai pavykęs. Tačiau tekstas - tai tik viena dalis ir toli gražu ne vienintelė knygos sąlyga. Pats V. „Rankraštis ar mašinraštis, ar tavo kompiuterio ekrane esantis tekstas - toli gražu dar ne knyga. Jei taip būtų, galėčiau sakyti, kad esu daugybę knygų prirašęs. Neišleistas tekstas - be žado, be amo, jis - kurčnebylys. Jis nieko nebylo, nieko į save nesugaubia. Niekada nesusipažinsiu su visais skaitytojais, skaitančiais mano knygas, bet tikiu, kad jų išgyvenimai skaitant taip pat jas praturtina. Skaitymas - tai nuolatinis tos pačios knygos kūrimas ir perkūrimas. Viena knyga - tai tiek pat knygų, kiek jas skaitančių.
„Knyga man - krašto veidas, veidrodis. Todėl keliaudamas po įvairias šalis visų pirma apsilankau knygynuose, su dideliu smalsumu žiūriu meno albumus, knygas vaikams. Stebiu knygų viršelius, žaviuosi raidžių grožiu ir dailininkų išradingumu. Man viskas įdomu - ir mažytės knygos, ir knygos gigantės, padėtos ant specialių staliukų. Kai esu knygyne, žiūriu į knygų panoramą. Būna, kad kurią noriu paimti ir atversti, o būna, kad nepaliečiu nė vienos. Be galo svarbu viršelis. Jis sako turintis daugybę skirtingų pavyzdžių, kaip, kokiomis aplinkybėmis tekstas atranda tinkamiausią savo rūbą ir įgauna formą. „Iliustravau apie 40 knygų, ir kiekviena iš jų turėjo savo kelią, savo vingius. Pavyzdžiui, iliustruojant Vytautės Žilinskaitės knygą „Robotas ir peteliškė“ man iš anksto buvo pasakyta, kad autorė labai reikli, nežinome, ar įtiksite, bet kurkite. Pasirinkau temperos techniką ir, kai kūriau paveikslėlius, stengiausi atspėti, ką rašytoja norėjo pasakyti, kas yra tarp eilučių. Aš įžiūrėjau, kad tarp eilučių ten - laisvės klausimas, laisvė. Kai V. Žilinskaitė pamatė baigtus paveikslėlius, liko patenkinta, tik vieną ar dvi iliustracijas pakoregavo, o leidykla paprašė plikoms vaikų galvoms užauginti plaukus. Knyga buvo išleista, išsiųsta į Bratislavoje vykusį konkursą, jį ir laimėjo. Taip į iliustruotojų pasaulį įėjau kaip liūdnas, susimąstęs lietuvis, kurio darbai tamsūs, bet dar nematyti“, - pasakoja S.
„Būsimo kūrinio esmė glūdi būtent gerame eskize. Tik reikia suvokti, kuris eskizas labiausiai pavykęs. Aš kartais darau mažą eskizinę knygelę, kurioje komponuoju būsimos knygos viziją. Neseniai radau dvi tokias. Viena knygelė MY DOG - apie mano sūnaus šunį Kubą. Knyga taip ir liko kaip eskizas, nes nei ieškojau leidėjo, nei plėtojau to projekto. Bet paėmęs tą mini knygelę jaučiu jos svarbumą, autentiškumą, dramaturgiją. Abu knygos meistrai sutinka, kad knyga negimsta be puslapių, viršelių, tačiau jai neužtenka ir vien teksto. „Tai, į ką įsiklausai, įsigyveni, turi virsti apčiuopiama forma, ir tai reikalauja daug jautraus rankų darbo. Šitai akivaizdžiai pamačiau, kai radosi pirmoji penkiolikos rankomis rištų „Žiebtuvėlių anarchistų“ laida. Dar ir dabar tebematau džiūti sukabintus jos viršelius - jie man atrodė panašūs į sparnus paukščių, dar čia, bet netrukus nuskriesiančių - nežinia kur, nežinia pas ką“, - prisimena rašytojas V.
Knygų restauracija: pratęsiant gyvenimą
Noriu paliesti dar vieną temą - knygų restauraciją. Tačiau nesileisiu į istorinius vingius. Ar žinojote, kad knygų restauravimo paslaugomis gali pasinaudoti kiekvienas? Paieškos sistemoje įvesti raktiniai žodžiai „knygų restauravimas“ parodys ne vieną ir ne du skelbimus. Meistrai siūlo įrišti išplyšiusius vidinius lapus, juos iš naujo susiūti, įrišti knygą į kietus ar minkštus viršelius. Juos gali pagaminti iš odos, odos imitacijos ar audinio ar popieriaus. Paklausite, kam to reikia, juk ne visi turime antikvarinių leidinių? Tiesa, tačiau šią temą paliečiau todėl, kad ne visi žmonės gerbia knygas ir jas saugo. Todėl aš jų nebeskolinu. Tačiau, jei šuo nugraužė kampą, vaikas išplėšė puslapius, nenusiminkite! Knygą galima atnaujinti! Taip pat ir tas, kurias vaikystėje vartė mūsų tėvai, o vėliau perleido mums. Šiandien man labai smagu palyginti iliustracijas ir net juokingus vertimus.
Knygos architektonika su dr. Rima Cicėniene
Edukacinės programos: pažinkite knygos gimimą
Vasario 22-25 dienomis vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje, be tradicine tapusios knygų dailininkės Sigutės Chlebinskaitės vadovaujamos kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“, kurioje lankysis visame pasaulyje garsūs iliustruotojai, bus galima sukurti savo knygą, matyti, kaip čia ir dabar gimsta knygų iliustracijos, pirmą kartą mugėje savo erdvę ras ir jaunieji knygų kūrėjai - Vilniaus Dailės akademijos studentai ir absolventai iš Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos fakultetų. Erdvėje „0knyga“ jie pristatys tekstines ir iliustracijų knygas, knygas objektus, pop-up erdvines knygas, pieštines ir spausdintas iliustracijas, grafikos atspaudus bei kitus kūrinius, skirtingais išraiškos būdais transliuojančius istorijų pasakojimą, būdingą pačiai knygai.
Tai nepaprasta pamoka, pasakojanti apie knygos gimimą, kokį kelią ji nukeliauja nuo autoriaus iki knygyno, kiek žmonių kiekviename gamybos proceso etape ja rūpinasi. Ypatingas dėmesys skiriamas spaustuvėje vykstantiems procesams, kuriuos labai retai kas būna matęs. Knygos spausdinimo etapai aiškiai ir struktūriškai sudėlioti, iliustruoti nuotraukomis ir video medžiaga. Pasakojimas papildomas gyvais pavyzdžiais iš įvairių spaustuvėje vykstančių procesų (spaustuviniais popieriais, atspausdintais vaizdais, sulanktytais lapais, cinko lakštais, susiųtu knygos bloku, įlaminuotu viršeliu ir kt.). Dalyviai gali ne tik pamatyti, bet ir pačiupinėti, išlankstyti, suskaičiuoti ir taip dar aiškiau suprasti kas kiekviename etape vyksta ir kaip tai atrodo. Pabaigus pasakojimą edukacijos dalyviams užduodu įdomius klausimus iš spaustuvėje nufotografuotų netikėtų epizodų. Po edukacijos su vaikais gaminame A5 formato sąsiuvinį/knygelę.
Tiek knyginių istorijų šiandien. Tikiuosi skaitydami knygas prisiminsite visus tuos žmones, kurie kruopščiai dirba, kad mums taptų prieinamos geriausios knygos!
