Šv. Pranciškaus Salezo Draugija, dar vadinama Saleziečių Draugija, yra vienuolių kongregacija, įkurta XIX amžiaus viduryje šv. Jono Bosko - vieno didžiausių Bažnyčios sūnų.
Kun. Jonas Bosko gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. neturtingoje šeimoje Šiaurės Italijoje, Beki gyvenvietėje. Jo gyvenimas - tai ypatinga bendradarbiavimo istorija; paprastas, bet kartu ir dovanų bei gebėjimų kupinas žmogus veikė su galinga Dievo malone, kuris pašaukė jį atiduoti save apleisto jaunimo ir vaikų auklėjimui.
Kuklus ir labai darbštus gyvenimas, sujungtas su paprastu, bet giliu motinos jam perduotu pamaldumu, tapo Jonukui pirmąja mokykla, o kova su neturtu išmokė jį jautrumo kitų kančiai ir išugdė ištvermingumą siekti tikslo.
Ankstyvoji jaunystė ir pašaukimo pranašystė
Visos jo ateities bei pašaukimo pranašyste tapo paslaptingas vaizdinys, kurį kun. Bosko sapnavo būdamas devynerių. Jau tada bendraamžių būrio vadas Jonukas sumaniai jungdavo linksmą žaidimą su malda bei pagrindinių tikėjimo tiesų pasakojimu. Jo charakterio bruožus ir gyvenimo nuostatas atskleidžia mokyklos draugų tarpe įkurtos Džiaugsmo Draugijos programa.
Dideliu savęs atsižadėjimu ir sunkiu darbu, peržengdamas kliūtis, kurios neleisdavo tokios kilmės žmogui tapti kunigu, Jonas Bosko gavo išsilavinimą. 1841 m. tapo kunigu ir, atmesdamas patrauklius pasiūlymus susitvarkyti gyvenimą, pradėjo savo darbą su apleistais berniukais, kurių daugybė atvykdavo į Turiną pramoninės revoliucijos metu.
Oratorijos įkūrimas ir darbas su jaunimu
Įkūrė oratoriją, kuri tapo namais, mokykla, sporto aikštele ir parapija tiems, kurie iki tol klajojo ieškodami užsiėmimo, nusikalsdavo ir dar nesuaugę jau buvo išstumti už visuomenės ribų.
Kun. Bosko išmokydavo juos amato, rasdavo darbą, organizuodavo šventes, tikybos pamokas ir klausydavo išpažinčių, visais būdais stengdamasis juos atitraukti nuo blogo ir nemoralaus gyvenimo, kartu rodydamas pilnatvės kupino gyvenimo nuostabias perspektyvas, gyvenimą su Dievu širdyje.
Veikla, kuri prasidėjo nuo vieno mažo berniuko, kažkada sutikto bažnyčios zakristijoje, palaipsniui subūrė šimtus jaunų auklėtinių ir jau viršijo vieno žmogaus jėgas, netgi tokio šventojo kaip kun. Bosko.
1859 m. keliolika pirmųjų klierikų, daugiausia buvusių oratorijos auklėtinių, susirišo su Bažnyčia ir kun. Bosko vienuoliškais įžadais, tokiu būdu pradėdami Saleziečių Kongregaciją.
Jos pavadinimas kyla iš Kongregacijos globėjo šv. Pranciškaus Salezo, išsirinkto globėju dėl savo gerumo.
Saleziečių Kongregacijos įkūrimas
1855 m., per Apreiškimo šventę, išsipildo pranašystės - kunigas J. Bosko įsteigia Saleziečių kongregaciją. Pirmasis jos narys - Mykolas Rua, tas pats aštuonmetis berniukas, kuriam oratorijos kūrimosi pradžioje, vieno susitikimo su vaikais metu, nebeturėdamas padovanoti Marijos medaliuko, J. Bosko ištiesė kairę sakydamas: „Imk, Mikelinai, imk!“, o dešiniąja perkirto: „Mes viskuo dalysimės perpus“.
Jonas Bosko (Giovanni Melchior Bosco; 1815 m. rugpjūčio 16 d. - 1888 m. sausio 31 d.) - katalikų kunigas, 1934 m. Gimė netoli Turino (Italija), valstiečių šeimoje. Įkūrė saleziečių kongregaciją, Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutą ir saleziečių bendradarbių sambūrį.
Svarbiausia jo veikla buvo jaunimo auklėjimas ir jų dorovinis bei dvasinis ugdymas. Turėjo auklėjimo būdą, vadinamąją Prevencinę auklėjimo sistemą, kurią galima apibūdinti vienu sakiniu - " geriau prieš tai auklėti, negu po to bausti ". Šia sistema naudojasi įvairios salezietiškos ir bendrai katalikiškos organizacijos.
1815 m. rugsėjo 16 d. gimė Šv. Jonas Bosko.
Prevencinė auklėjimo sistema
Šv. Jonas Bosko perėmė Bažnyčios išmintį apie auklėjimą, ją ištobulino savo praktikoje ir pavertė metodu, kurį patvirtino Bažnyčia. Pirmasis ir pagrindinis jo auklėjimo principas buvo užkariauti mokinių širdis.
„Laimėkite mokinio širdį, - sakė šv. Jonas Boskas, - ir galėsite daryti didelę įtaką jam, siekiant gėrio. Padarykime, kad mes būtume jų mylimi, ir mes užkariausime jų širdis.“
Jo auklėjimo idealas pasižymėjo nuosaikumu ir realizmu. Jo ugdymo plane sėkmingai dera esminių dalykų pastovumas su istoriniu atsitiktinumu, tradicijos su naujovėmis.
„Protas“, kurį kun. Bosko suvokė kaip Dievo dovaną ir neatimamą ugdytojo priedermę, nurodo gėrio vertybes ir tikslus, kurių reikia siekti, taip pat taikytinus metodus ir priemones.
Antroji sąvoka „religija“ rodo, kad kun. Bosko pedagogika iš esmės yra transcendentinė, nes jos galutinis tikslas yra tikinčiojo žmogaus formavimas. Akivaizdu, tai nėra spekuliacinė ir abstrakti religija, bet gyvas tikėjimas, įsišaknijęs tikrovėje, kylantis iš buvimo ir bendrystės, įsiklausymo ir paklusnumo malonei.
Ir galiausiai - pagal metodologinį eiliškumą - „gerumas“ [„nuoširdumas“]. Tai kasdienis požiūris, kuris nėra nei paprasta žmogaus meilė, nei vien tik antgamtinė meilė.
Kun. Bosko kaip žmogus, atsidavęs visapusiškai ir nenuilstamai veiklai, efektyviausiai mokė savo gyvenimu - tokiu mastu, kad net savo amžininkų buvo laikomas puikiu auklėtoju. Pasak jo, auklėjimas reikalauja specialaus auklėtojo ir visos komandos požiūrio bei veiklos praktikų, pagrįstų iš proto ir tikėjimo kylančiais įsitikinimais, kuriais vadovaujamasi auklėjamojoje veikloje.
Misijinė veikla
1871-1872 metais J. Bosko sapnavo „laukinius“ kraštus. Po metų pasikartojo sapnas su dykuma ir labai žiauriais žmonėmis. Mintys apie misijas nuo seminarijos laikų nedavė ramybės, ir vis ateidavo kvietimų iš įvairių kraštų. Atėjo laikas keliauti. Prisiminęs sapną Bosko pagal geografijos knygas ir žemėlapius atpažįsta Pietų Ameriką, Patagoniją. 1874 metais saleziečius pakviečia Buenos Airių arkivyskupas.
Iš viso J. Bosko surengė vienuolika misijinių ekspedicijų, bet pirmoji buvo stipriausia. Buenos Airėse misionieriai įkūrė šventadienio oratoriją, pradėjo kurti mokyklas. Pasiekė Urugvajų.
Kunigas Kaljeris nusprendė steigti profesinę mokyklą, pirmąją krikščionių kolegiją Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje, ir pradėti dirbti su skurdžiausio Buenos Airių rajono La Bosa, kurį valdė masonai, vaikais.
1877 metais J. Boskas parengė „Saleziečių žinių“ pirmuosius numerius. Nuo to laiko „Saleziečių žinios“ pasakojo apie saleziečius, jų misijas ir didžiąsias Marijos Krikščionių Pagalbos malones, telkė bendradarbius.
Kun. Jonas Bosko rūpinosi ir bažnyčių statyba. Saleziečių Porciunkulė - pirmoji pašventinta bažnyčia 1852 m. Sunkiai sekėsi statyti Švč. Širdies bažnyčią Romoje, todėl prasidėjo Jono Bosko kelionės į Italiją, Ispaniją, Prancūziją prašyti pagalbos ir paramos.
Palikimas ir šventumas
Kunigas J. Bosko mirė 1888 m. sausio 31 d., būdamas 73-ejų. Nesitraukė nuo jo iki pat gyvenimo pabaigos jį lydėję ir juo tikėję kunigai. Tolimais keliais skubėjo ir kūrė savo namus, universitetus jaunieji saleziečiai - italai, lenkai, lietuviai, prancūzai.
Kun. Jonas Bosko Dievo tarnu buvo paskelbtas 1909 m., palaimintuoju - 1929 m. ir šventuoju - 1934 m. balandžio 1-ąją, per Velykas.
Šv. Jonas Bosko sakydavo: „<…> Mes turime siekti užgauti <…> širdyse dėkingumo stygą, dėkingumo, kurį esame skolingi Dievui mainais už malones, Jo dosniai išlietas mums.“ Jis atsidėkojo visišku savęs išsižadėjimu ir paskyrimu silpniesiems, beglobiams, pamirštiems.
Jo dvasia gyva ir šiandien, o jo sukurtoji auklėjimo sistema yra kelias į šventumą.
