Kai pradedame bendrauti arba susituokiame su žmogumi, kuris jau turi vaikų, svarbu sugebėti rasti kalbą ir su jais. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma. Vienas opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų.
Vaikai ir paaugliai į Vaikų liniją kreipiasi dėl įvairiausių dalykų. Jie nori pasidalyti rūpimais klausimais, pasitarti, padiskutuoti tam tikromis temomis. Taip pat jie nori pasidalyti savo jausmais, išgyvenimais, skauduliais, rūpesčiais ir patyrimais. Vaikai nori saugios, ramios erdvės, kurioje jie galėtų pabūti savimi, išsiventiliuoti ir gauti pastiprinimo. Vieni pokalbiai užtrunka labai ilgai, jie sudėtingi ir gilūs, kiti pokalbiai - trumpučiai, su aiškiais klausimais ir reikalaujantys greitos reakcijos. Vaikų linijos savanoriai pasiruošę bent trumpam pabūti šalia, nors ir per didelį atstumą, kai to vaikui labiausiai prireikia.
Gali būti, kad jūsų vaikas šiuo metu yra kitame kambaryje ir nenori su jumis kalbėtis, galbūt yra piktas, suirzęs, pavargęs ar kažkuo nepatenkintas. Būtent tokiomis akimirkomis Vaikų linija šiam vaikui gali padėti nurimti, susidėlioti mintis į lentynėles ir padrąsinti išeiti iš kambario jau su kitomis nuotaikomis ir mintimis. Svarbu pasitikėti Vaikų linijos savanoriais - tai yra suaugusių žmonių komanda, specialiai paruošta teikti emocinę paramą vaikams ir paaugliams. Savanoriai nekomentuoja tėvų elgesio, pokalbyje yra kalbamasi tik apie tą žmogų, kuris ir yra pokalbyje - apie patį vaiką, jo mintis, jo patyrimus.
Gali būti neramu, kad vaikas atskleidžia daugybę šeimos paslapčių. Išties vaikai dalijasi tuo, kas juos slegia, kaip jie patys mato pasaulį, kuo jie gyvena. Dažniausiai apie šeimos gyvenimą savanoriai išgirsta tik tam tikras detales, ir neskatina apie jas daug pasakoti - pokalbyje yra svarbiausias pats vaikas, tad visas dėmesys yra skiriamas jam. Sužinojus, kad vaikas kreipėsi į Vaikų liniją, gali būti skaudu ir neramu, jog vaikas jumis nepasitiki, nenori kažko jums pasakotis ir atvirauti. Iš tiesų, Vaikų linija tam ir yra anonimiška, kad vaikai galėtų truputėlį pasislėpti ir jaustis saugiai, nematydami žvilgsnio, žinodami, kad bet kuriame pokalbio momente jie gali tiesiog padėti ragelį ar nutraukti pokalbį susirašinėjant internetu.
Vaikų linijos savanoriai yra baigę specialius emocinės paramos teikimo mokymus, nuolat gilina žinias ir tobulina savo įgūdžius mokydamiesi bendrauti su vaikais ir paaugliais. Taigi, jie yra pasiruošę atlaikyti gausybę emociškai sunkių pokalbių. Būna tokių temų ir tokių situacijų, kurios yra kažkiek nejaukios, keliančios gėdą, galbūt juokingos ar net atrodo kvailos. Kai jūsų vaikas kreipiasi pagalbos į Vaikų liniją, tai rodo, kad vaikas rūpinasi savo emocine gerove, ieško nusiraminimo, ieško patikimų suaugusiųjų, kurie galėtų pabūti šalia. Priimkite tai kaip paramą ir pagalbą jums. Nereikia laukti, kol sunkumai užaugs į kažką labai didelio, akivaizdžiai matomo ir sudėtingo - net ir mažus sunkumus sprendžiant kasdien, leidžiant išlieti susikaupusius jausmus, viskas pamažu nurimsta ir atslūgsta, tuomet nebėra didelės tikimybės išaugti labai dideliems sunkumams. Taigi, Vaikų linija padeda po mažą žingsnelį atpalaiduoti kylančius jausmus, pažinti juos ir mokytis su jais išbūti. Taip vaikas įgalinamas pastiprinti save, nekaupti sunkumų ir geriau pažinti save.
Vaikų kreipimasis į emocinės paramos tarnybas nereiškia nesėkmės, tai nėra pavojaus ženklai, kad kažkas įvyko netinkamo ir nepriimtino. Vis daugiau žmonių išbando įvairias emocinės paramos linijas pagal jų amžiaus grupes ar pagal patiriamus sunkumus ir džiaugiasi, kad tam tikru sudėtingu laikotarpiu turėjo su kuo pasikalbėti. Galima pasidžiaugti, kad vaikas turi erdvę sau, kurioje jaučiasi saugiai ir jaukiai. Galima padrąsinti būtinai skambinti ar rašyti vėl, kai prireiks. Tegul vaikas jaučia jūsų palaikymą ir pritarimą. Tačiau gerbkite vaiko privatumą - jei jis ar ji nenori dalintis tuo, apie ką kalbėjo, tegul tai lieka saugiai tik tarp jo ir Vaikų linijos. Vadinasi, jums jau tuo metu nebereikia dėti daug pastangų ir nebereikia tiesti išklausymo ausies - galite tiesiog ramiai ir jaukiai PABŪTI šalia.
Dr. Kai pradedame bendrauti arba susituokiame su žmogumi, kuris jau turi vaikų, svarbu sugebėti rasti kalbą ir su jais. Jei naujas partneris turi narcisistinės asmenybės bruožų, ir jame yra pakankamai stipriai išreikšta schema „Aš - geriausias“, tikėtina, kad jis darys sąmoningo arba ne konkuravimo su tikruoju vaiko tėčiu ar mama klaidą. Kitaip tariant, jis bandys vaikui parodyti, kad yra geresnis už tikrąjį vaiko tėtį arba mamą: pirks brangias dovanas, kokių galbūt tikrasis gimdytojas negali nupirkti, bet, liūdniausia, jis gali net nesąmoningai, savo žodžiais ar elgesiu išreikšti kritiką tikro vaiko tėčio ar mamos atžvilgiu, pavyzdžiui, „oi, ir kurgi Tu taip sušalai...“ Vaikui yra skaudu, kai kritikuojami jų tikrieji tėvai, kokie jie bebūtų, be to, vaikas pasąmonai nori, kad jo paties tikras tėtis ar mama būtų patys geriausi.
Depresyvios asmenybės bruožų turintys asmenys, kuriuose yra išreikšta pasąmonės schema „Aš - bevertis“, bus linkę labai suasmeninti negatyvias partnerio vaiko reakcijas. Patyrę keletą neigiamų vaiko reakcijų (o tai, paprastai, yra neišvengiama), jie sau padarys išvadas: „manęs nemėgsta“, „man nepavyks rasti bendros kalbos“, „nieko nebus“. Liūdna, bet dėl tokių mąstymo schemų bendravimas su vaiku tikrai nepagerės, nes suaugusysis neparodys pakankamai psichologinės brandos ir iniciatyvos.
Asmenys, turintys šizoafektinių bruožų, su pasąmonine schema „Palikite mane ramybėje“, bus linkę daryti vaiko emocinio ignoravimo klaidą. Isterinių bruožų turintys asmenys su pasąmonine schema „Man reikia dėmesio“, vargins vaiką pasakojimais arba veikla, kuri gali vaikui būti visiškai neįdomi, net jei ji atrodo įdomi suaugusiajam. Toks partneris vėliau gali pasakyti: „Išsisėmiau, visaip bandau prisibelsti į Tavo vaiką, bet kažkas su juo ne taip“. Nesocialios asmenybės bruožų turintys asmenys, su pasąmonės schema „Man į kitus nusispjaut“ - baisusis pasakų „pamotės“ personažas. Tai žmonės, kurie pasižymi puikia socialine vaidyba, bet iš esmės yra neempatiški, jiems nesvarbūs kitų interesai. Jie gali vaiką labai skaudžiai įžeisti, sukritikuoti, ir visai dėl to nesigaili. Partnerio akyse jie paprastai bando parodyti savo teisumą ir vaiko blogumą.
Dar labai vaiko asmenybei pavojingi žmonės, kurie bendraudami siunčia vadinamąsias dvigubos prasmės „žinutes“ vaiko pasąmonei (angl., double- mind messages). Pavyzdžiui, sako, „prisėsk, na, papasakok, kaip gyveni, man taip gera su Tavim pasišnekėti“, o kai vaikas atsiveria ir tik pradeda ką nors pasakoti, nutraukia: „supratau, žinai, labai neturiu laiko“.
Situaciją tarp savęs ir partnerio vaiko švelninti reikėtų pirmiausia paanalizuojant savo paties pasąmonę, o taip pat išsiaiškinant, kokia „meilės kalba“ kalba jo vaikas. Primenu: vaikų „meilės kalbos“, pasak G. Chapmano, yra 5: pagyrimas ir pripažinimas, paslaugumas, dovanos, laiko leidimas kartu, švelnumas. Išsiaiškinkite, kas svarbiausia Jūsų naujo partnerio vaikui, ir prisiminkite, kad bendraujate su žmogumi, patyrusiu emocinę traumą - tėvų skyrybas, o po jų vaikai paprastai gali jausti kaltę, gėdą, pyktį, nerimą, liūdesį.
Psichologai E. Thayer ir J. Zimmerman yra parašę Bendravimo vadovą buvusiems sutuoktiniams, turintiems vaikų. Jų teigimu, geriausia senų nuoskaudų įveikimo terapija - atleidimo terapija. Jei pagalvojus apie sutuoktinį - Jums vis dar skauda, vadinasi, ji būtina. Paimkite tuščią popieriaus lapą. Jame parašykite mažiausiai dešimt kartų “Aš Tau atleidžiu už tai, kad”… Jeigu netikite tuo, ką rašote, arba Jums rašant dar nepalengvėja - rašykite tol, kol palengvės. Paleiskite situaciją, Jūs buvote susitikę šiame gyvenime, kad kažką išmoktumėte. Būkite dėkingi absoliučiai už viską, net skausmą ir liūdesį, nes, anot K.
Kai kurie autoriai rekomenduoja, kol bus likę senos nuoskaudos, kartoti pratimą “Atleidžiu, paleidžiu, linkiu visko paties geriausio”: Įsivaizduokite, kad esate vietoje, kurioje Jums gera būti. Tai vieta, kur jaučiatės ramus, saugus, laisvas. Tai galėtų būti namai, pajūrys, pieva, miškas... Pabandykite pajusti tos vietos kvapą ir tuo kvapu pakvėpuoti. Dabar įsivaizduokite žmogų, kuris yra įskaudinęs, ir pasakykite jam mintyse: „atleidžiu ir noriu, kad būtum laimingas (-a)“... Po to įsivaizduokite kitą žmogų, galbūt ką nors iš buvusio sutuoktinio giminių ar draugų... Ir jam pasakykite. Įsivaizduokite iš eilės visus svarbius žmones ir jiems sakykite: „atleidžiu ir noriu, kad būtum laimingas (-a)“... Jeigu nepavyksta nuoširdžiai to pasakyti, atkreipkite dėmesį, ką iš tikrųjų norėtumėte tam žmogui pasakyti, pvz., „Norėjau, kad būtum man švelnesnis“.
Laikas yra “gydytojas” tik ta prasme, kad mūsų patiriamos krizės tęsiasi ribotą laikotarpį (jei esame psichiškai sveiki ir gyvename emociškai palaikančioje aplinkoje). Kitaip tariant, pirminį situacijos netikėtumo šoką keičia pyktis, vėliau - “deramasi su likimu”, dar vėliau - užplūsta gilus liūdesys, galų gale - susitaikoma.
Kartais vaikučiai, norėdami “patikrinti” tėvelio ar mamytės meilę jiems, ima elgtis, pašalinio stebėtojo akimis žiūrint, neadekvačiai: reikalauja labia daug dėmesio, rodo priešiškumą naujam draugui ar draugei, nepasitenkinimą. Iš tikrųjų, vaikas nedaro nieko kito, kaip tik tikrina: “Ar Tu mane tikrai myli?
Moksliniai tyrimai rodo, kad šeimos, kurios teigia esančios nepakankamai laimingos, po kelerių metų gali teigti priešingai - esančios labai laimingos. Ir atvirkščiai. Nes šeimos gyvenimas gali banguoti, gali būti geri periodai, gali būti blogi. Blogiausia, kai žmonės paskuba skirtis - pavyzdžiui, per blogąjį periodą. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis porų išsiskiria, kai laikai dar “nėra patys blogiausi, bet nesijaučiama laimingu”. Laimingumas gali banguoti, tai - proto būsena, todėl geriau neskubėti skirtis, pabandyti gaivinti jausmus, eiti pas psichologą, seksologą. Bet ne bėda, jei ir išsiskyrėte. Dar puikiau - jei radote naują žmogų, kurį mylite, ir kuris Jus myli, ir jei Jūsų buvęs sutuoktinis yra laimingas taip pat.
Kaip tėvai, turite teisę palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su savo vaiku. Tuo pačiu metu jūsų vaikas taip pat turi teisę susisiekti su savo tėvais. Gali būti keletas priežasčių, dėl kurių jūs galite būti atskirtas nuo vaiko. Tai gali būti jūsų pasirinkimas gyventi atskirai arba situacija, kurią sukelia valstybės institucijos sprendimas, pvz., jūsų vaiko globojimas globos namuose ar baudžiamojo nuosprendžio priėmimas paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Tačiau kaip tėvai turite teisę ir pareigą palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su savo vaiku. Tuo pačiu metu jūsų vaikas turi teisę palaikyti tiesioginį ryšį su abiem tėvais. Svarbu Jūsų bendravimo teisės nėra panaikinamos, kai vaikas perduodamas globai ne šeimoje.
Jei vaikas gyvena kartu su vienu iš tėvų, abu tėvai gali abipusiškai susitarti dėl kito iš tėvų bendravimu su vaiku tvarkos. Šiame susitarime turėtų būti numatytas laikas (trukmė ir dažnumas), susitikimų vieta ir trukmė. Teismas gali apriboti jūsų bendravimo teises jei toks sprendimas priimamas siekiant apsaugoti vaiko interesus. Teismas gali nuspręsti dėl susitikimų laiko (trukmės ir dažnumo), jų vietos ir trukmės. Teismas gali apriboti jūsų bendravimo teises jei toks kontaktas pakenktų vaiko sveikatai, vystymuisi ir saugumui.
Įsipareigojimas gerbti jūsų teisę į šeimos gyvenimą reikalauja, kad bet kokie klausimai, susiję su tėvų bendravimo teisėmis turėtų būti išspręsti kuo greičiau. Jei jums buvo suteiktos bendravimo teisės su vaiku, egzistuoja jūsų interesas, kad šis sprendimas būtų vykdomas kuo greičiau. Jei kitas iš tėvas nesilaiko sprendimo dėl jūsų bendravimo teisių, galite pareikalauti imtis veiksmingų sankcijų prieš kita iš tėvų, kad būtų užtikrintas jūsų teisių įgyvendinimas. Neteisėtas pasimatymų su vaiku apribojimas gali pažeisti jūsų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
Nereta tėvų problema, kad jie „nepastebi”, jog vaikas užaugo, ir su septynmečiu ar devynmečiu bendrauja taip, kaip bendraudavo jam būnant kūdikiu. Siūlome išklausyti patarimų, kurie padės rasti bendrą kalbą su vaiku, kuris yra be penkių minučių paauglys.
- Pradėkite nuo mandagaus tono.Ši taisyklė turi galioti visiems namiškiams. Jei keliate balsą, šaukiate, metas liautis, antraip ir vaikai išmoks kelti balsą. Be to, vaikai negerbia tėvų, kurie ant jų šaukia. Norint atkreipti vaiko dėmesį, tikrai nereikia šaukti. Jei balsą namuose keliate nuolat, pabandykite tai, ką norite vaikui pasakyti svarbaus, ištarti pašnibždomis. Suveikė?
- Stiprinkite ryšį, kad nubrėžus ribą ar kažko paprašius, vaikas noriai paklustų.Kiekvieną dieną raskite laiko pasikalbėti su vaiku apie jam svarbius dalykus. Jei vaikas tariamai labai užsiėmęs, pasisiūlykite padaryti jam pečių masažą ar kartu paklausyti jam patinkančios muzikos. Nesitikėkite, kad būsite vaikui autoritetas, jei jam nepatinka būti su jumis.
- Susitarkite su vaikais dėl neginčijamų šeimos taisyklių.Jų neturi būti daug, apibrėžkite svarbiausius dalykus. Ir ne mažiau svarbu išklausyti vaikų nuomonę. Taisyklių turi laikytis visi šeimos nariai.
- Nesistenkite apsaugoti vaiko nuo natūralių padarinių.Jaudindamiesi dėl vaikų dažnai kišamės ir užkertame kelią natūraliai įvykių eigai. Jei vaikas pamiršo atsiklausti leidimo išvykai su klase, jei pamiršo atlikti namų darbus, tegu - tai bus vertinga pamoka ateičiai.
- Nebauskite per dažnai ir be reikalo.Savidrausmė vystosi, kai vaikas išmoksta kažko atsisakyti dėl to, ko nori labiau. Ko jis nori labiau? Klausyti jūsų ir gerų santykių su jumis. Tad verčiau gerinkite santykius, o ne bauskite. „Jei neparuoši namų darbų, paimsiu tavo mobilųjį telefoną.” Suprantama, mama rūpinasi vaiku, tačiau toks požiūris kenkia vaikui. Pirma, vaikas jaučiasi kontroliuojamas, tad didelė tikimybė, kad ims maištauti prieš jus. Antra, jis neišmoks prisiimti atsakomybės ir kaltins jus. Verčiau pasikalbėkite ir atkreipkite dėmesį į svarbius dalykus. „Šį rytą mačiau, kaip skubėjai atlikti matematikos namų darbus. Nesmagu šitaip skubėti, galbūt pasistengtum atlikti namų darbus vakare, kad ryte nereikėtų jausti streso.” Jei padėsite vaikui atkreipti dėmesį, kad neatsakingumas, nepareigingumas turi padarinių, kitą kartą vaikas susimąstys.
- Išmokykite vaiką ištaisyti savo klaidas.Taip pat žrTai ne bausmė. Tiesiog paklauskite vaiko, galbūt galima kažkaip ištaisyti situaciją. Pavyzdžiui, jei brolis įžeidžia seserį, jis privalo pasistengti pataisyti jų santykius. Jeigu kažką sudaužo, turi sumokėti. Tik nespauskite vaiko, tiesiog leiskite suprasti, kad tai puiki proga ištaisyti klaidą, o mes visada galime imtis veiksmų ir ištaisyti klaidas.
- Išmokykite vaiką apmąstyti savo poelgius.„Ko siekei šia žinute draugui? Kaip pats jautiesi? Kaip galėtum pasielgti kitą kartą?”
- Būkite švelnūs, bet tvirti.Vaikas tikrins, ar rimtai kalbate. Nubrėžkite ribas. Pavyzdžiui, būkite namuose tuo metu, kai jis ruošia namų darbus, stebėkite, ar neplepa telefonu su draugais, nežaidžia kompiuteriu.
Vaikai iki 3 metų dar nesuvokia nei priežasties, nei pasekmės kaipo tokių. Taigi, kyla klausimas „kaip elgtis, kad išmokinti vaiką tinkamai elgtis?”.
- Jei vaikai neturi jokių kūrybinių užsiėmimų, jie gana greitai pradeda „netinkamai” elgtis. Pasirūpinkite tuo, kad iki’trimetinukai visuomet turėtų įdomias, amžių atitinkančias veiklas. Turėkite pasiruošę kelis „krepšelius” veiklų. Ar tai būtų lobių krepšiai, ar krakmolainio, vandens karoliukų bliūdas, pirštukiniai dažai, įvairių spalvingų kruopų su tūtelėmis ir žaisliukais paruoštukai, muzikinių rakandų, į foliją suvyniotų dalykėlių kepšeliai ir pan.
- Jei jūs turite per daug taisyklių, vaikams sunku jas įsiminti ir jomis vadovautis. Padarykite taisykles paprastomis ir aiškiomis. Dažnai kartokite jas.
- Knygos - stebuklinga priemonė, kuri turi nepaprastai didelį autoritetą vien dėl to, kad ji buvo atspausta ir išleista. Istorijų skaitymai su paveiksliukais kaip niekas kitas (nei tėvai, nei pedagogai) įtikinamai perduos mažiesiems žinią kaip elgtis yra tinkama ir kaip ne. Knygos neturi tos asmeninės įtampos dėl situacijos, kurią perduoda „mokantysis” žmogus. Ką paskaityti? Vardyti gautųsi per ilgai. Yra begalės knygų su socialinėmis situacijomis, netinkamo elgesio ir emocijų pažinimo - kreipkitės pagalbos į artimiausią knygyną ar biblioteką.
- Tai be proto sunku, išties! Tačiau dauguma vaikų ant tiek dažnai girdi „ne”, kad tampa jam „atsparūs”. Šis žodelytis netenka savo galios ir sukelia nesąmoningą pasipriešinimo reakciją. Tarkime, galima pasakyti „Tai pavojinga!”, kuomet vaikutis siekia rozetės arba „Skirta ne Sonijai (jūsų vaikiuko vardas)”, kuomet vaikas bando pačiupti saldainį. Taigi, kitą kartą, kai ruošiatės tarti „ne”, pasistenkite pozityviai perfrazuoti tai ką norėjote pasakyti.
- Niekas nestebina, jei dvimetinukas nesitvarkys žaislų, paraginus jį žodžiais „susitvarkyk žaislus”.
- Iš teorijos mes gerai žinome, kad iki 6 metų vaikas deda pagrindus to, ant ko bus pastatytas jo likęs gyvenimas. Vaiko asmenybė susiformuoja dar gerokai iki 6 metų. Kantrybės suprantant ir palaikant savo 1-3 m.
Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, vienos dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria tėvai ir vaikai - tai žodžiai „ne” ir „negalima”. Tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu prisiminti derybas. Rekomenduojama vienam “negalima” skirti tris „galima”. Pavyzdžiui.: „Dabar negalima žaisti kompiuteriu, tačiau galima pažiūrėti filmuką per televizorių, žaisti su lego, ar net piešti spalvotais dažais naudojant tik pirštus”. Tokiu atveju vaikas jaus, kad turi pasirinkimą. Taip pat labai svarbu, kad būtų paaiškinama, kodėl kažkas yra neleidžiama, tam, kad vaikas išmoktų įvertinti priežasčių-pasekmių mechanizmą. Bene svarbiausias aspektas, kurį būtina paminėti yra tai, kad netinkamo elgesio metu, siekiant sudrausminti vaiką, privalu akcentuoti, kad netinkamas buvo elgesys, o ne pats vaikas. Blogas pavyzdys: „Laura! Negalima spalvinti kambario sienų. Esi blogas vaikas!”. Geras pavyzdys: „Laura, tu pasielgei labai netinkamai nuspalvindama savo kambario sieną. Sienų spalvinti negalima. Tačiau spalvinti galima… (x3 galima)”. Tačiau čia labai svarbu, kad visas dėmesys nebūtų skiriamas tik blogam vaiko elgesiui, nes taip netinkamas vaiko elgesys yra skatinamas ir ilgainiui pasikartoja.
Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma. Pradėkime nuo to, kad maždaug iki 3 metų amžiaus, vaikai labai daug dėmesio skiria savo artimiausiems žmonėms: juos nuolat stebi, klausinėja, nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu vaikai stebėdami savo artimuosius mokosi ir stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas dažnai atsiduria tokiose situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir vaikas bus linkęs elgtis agresyviai. Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, moralės supratimui ir elgesio formavimuisi susidaryti.
Siekiant sukomunikuoti su šio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį. Vis dėlto, ne visuomet pavyksta pasiekti vaiko širdį, ypač tuomet, kai vaikas išgyvena savo amžiaus krizę. Šiam laikotarpiui būdingas priešgyniavimas, neigimas bei pasipriešinimas elgesiui. Minėtina, kad šis periodas sunkiausias tam asmeniui, prie kurio vaikas jaučiasi labiausiai prisirišęs. Tiesioginė kritika gali tik dar labiau apsunkinti bendravimą, todėl siekiant padėti vaikui suprasti, ar siekiant pakeisti jo elgesį, siūloma į pagalbą pasitelkti pasakas. Naudingiausia tuomet, kai pasakos pagrindinis veikėjas yra tokios pat lyties, turi panašiai skambantį vardą ir labai panašią problemą, su kuria susidūrė vaikas. Tokiomis sąlygomis, vaikui nesunku identifikuotis su pasakos veikėju ir jo patiriamais sunkumai. Kita alternatyva - tai žaidimas. Norint koreguoti netinkamą vaiko elgesį, siūloma tai daryti veiklą paverčiant žaidimu. Visuomet smagiau atlikti darbą tuomet, kai jis nėra suvokiamas kaip prievolė. Lygiai taip pat nori gyventi ir vaikai. Tad siekiant, kad vaikas po valgio suplautų lėkštes, vertėtų pagalvoti, kaip tokią užduotį būtų galima paversti žaidimu.
Patarimai: kaip kalbėti, jeigu vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas?
Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma. Pradėkime nuo to, kad maždaug iki 3 metų amžiaus, vaikai labai daug dėmesio skiria savo artimiausiems žmonėms: juos nuolat stebi, klausinėja, nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu vaikai stebėdami savo artimuosius mokosi ir stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas dažnai atsiduria tokiose situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir vaikas bus linkęs elgtis agresyviai. Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, moralės supratimui ir elgesio formavimuisi susidaryti.
Siekiant sukomunikuoti su šio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį. Vis dėlto, ne visuomet pavyksta pasiekti vaiko širdį, ypač tuomet, kai vaikas išgyvena savo amžiaus krizę. Šiam laikotarpiui būdingas priešgyniavimas, neigimas bei pasipriešinimas elgesiui. Minėtina, kad šis periodas sunkiausias tam asmeniui, prie kurio vaikas jaučiasi labiausiai prisirišęs. Tiesioginė kritika gali tik dar labiau apsunkinti bendravimą, todėl siekiant padėti vaikui suprasti, ar siekiant pakeisti jo elgesį, siūloma į pagalbą pasitelkti pasakas. Naudingiausia tuomet, kai pasakos pagrindinis veikėjas yra tokios pat lyties, turi panašiai skambantį vardą ir labai panašią problemą, su kuria susidūrė vaikas. Tokiomis sąlygomis, vaikui nesunku identifikuotis su pasakos veikėju ir jo patiriamais sunkumai. Kita alternatyva - tai žaidimas. Norint koreguoti netinkamą vaiko elgesį, siūloma tai daryti veiklą paverčiant žaidimu. Visuomet smagiau atlikti darbą tuomet, kai jis nėra suvokiamas kaip prievolė. Lygiai taip pat nori gyventi ir vaikai. Tad siekiant, kad vaikas po valgio suplautų lėkštes, vertėtų pagalvoti, kaip tokią užduotį būtų galima paversti žaidimu.
