Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Vaikų auklėjimas - tai nuolatinis mokymosi procesas, reikalaujantis kantrybės, meilės ir nuoseklumo. Svarbu ne tik išmokyti vaikus paklusti, bet ir ugdyti jų atsakomybę, savarankiškumą bei gebėjimą priimti teisingus sprendimus.
Vaiko paklusnumo samprata
Žodis „klusnumas“, kilęs iš žodžio „klausytis“. Lotynų, hebrajų, graikų kalbose žodis „paklusti“ turi tą pačią šaknį kaip žodžiai „girdėti“, „išgirsti“. Tiesioginė šio žodžio prasmė - pasiruošimas klausyti kito žmogaus išreikšto noro ir vykdyti jį. Vaikų auklėjimo kontekste žodžius „klusnumas“ ir „klausymas“ tenka girdėti skambant skirtingai. Paklusnumas dažnai asocijuojasi su grėsme, baime ir apribojimais. Klausymasis remiasi bendradarbiavimo, sutarimo principais, lygiavertiškumu.
Prieš 15-20 metų šeimoje buvusi paklusnumo samprata šiandien nebeįmanoma, nes vaikai įgavo laisvės, teisių, erdvės kalbėti apie savo norus. Tėvai dažnai pasimetę, nes jų pačių tėvų naudoti (dažnai autoritariniai) auklėjimo metodai nebetinka, o nauji auklėjimo būdai dar neatrasti ar neišmokti. Dažniausiai auklėjimo klausimai imami spręsti iškilus nebevaldomoms problemoms.
Jeigu mažylis neklauso paliepimų arba jų „negirdi“, psichologai sako, kad jo elgesys yra opoziciškas (vaikas priešinasi), ir tai vadiname opoziciniu neklusnumu. Vaikas, kurio raida gera, paliepimus turėtų girdėti, gali jų nevykdyti, bet turėtų sureaguoti ir pasakyti, pavyzdžiui: „Dar neisiu į lauką, nes piešiu.“ Šiuo atveju kalbame apie tai, kad vaikas besąlygiškai klauso tėvų, o tai, kad girdi, ką jie sako.
Antra vertus, vaikas pats savo dienotvarkės dar negali susidėlioti. Tai suaugusiųjų pareiga. Pavyzdžiui, tėvai turėtų aiškinti vaikui, kad jo pareiga yra kas rytą valyti dantis. Tokiam paliepimui mažylis neturėtų priešintis.
Besipriešinantis kasdieniams ritualams, pareigoms arba viduje blogai jaučiasi, arba jam paliepiame per griežtu tonu. Vaikas gali priešintis ir tada, jeigu paliepimų per daug ir nepaliekama erdvės jo paties valiai išreikšti. Paliepimai turėtų būti tokie, kad vaiko dienotvarkė taptų aiški ir tuo pačiu metu mokytų jį daugelio dalykų, juk kaip tik per juos mokome vaikus. Įprastos raidos vaikas nori mokytis vis naujų dalykų.
Reikia būti atidiems, nes vaiko pasipriešinimas gali rodyti, kad jam reikia pagalbos. Gali būti, kad reikalavimai vaikui per dideli, nesupranta, ko iš jo norite, gal netinkamu tonu kalbate… O gal tiesiog fiziškai blogai jaučiasi ir nemoka to išreikšti žodžiais, todėl išreiškia priešindamasis. Mažylis gali tapti net ir agresyvus, nes toks yra jo būdas pasakyti: „Man per daug, aš negaliu.“
Ar iš prigimties vaikui natūralu klausyti tėvų?
Galima sakyti, kad taip, nes vaiko egzistencija labai priklauso nuo tėvų meilės, juk gimsta jis bejėgis. Jeigu tėvai jo nemyli, tai ir gyvybiniai poreikiai gali būti nepatenkinti. Todėl vaikas iš prigimties siekia ir nori tėvų meilės bei palankumo. Na, o vienas būdų tą palankumą gauti yra paklusti tėvams ir jiems įtikti, būti tokiam, kokio jie nori. Noras paklusti esant įprastai vaiko raidai yra normalus reiškinys, nes taip siekiama tėvų meilės.
Tačiau jeigu klusniam mažyliui tėvai neparodo meilės, jis dėmesio išsikovoja kitaip - netinkamu elgesiu. Vaikui baisiausia yra abejingumas. Jeigu mažylis visą laiką vykdo tėvų paliepimus, o tėvai niekaip į tai nereaguoja, nepagiria, nerodo savo palankumo, gali pradėti elgtis priešingai - nebedaryti ko liepiamas. Dažnai būna, kad klusnus, nuolankus, geras vaikas tėvams atrodo savaime suprantama, todėl neteikia tam reikšmės. O reikėtų pasidžiaugti, palaikyti, pritarti.
Ar itin geras, paklusnus vaikas gali užaugti neįdomi asmenybė?
Taip gali atsitikti, bet ir vėl ne be tėvų indėlio. Natūralu, kad žmogus išgyvena įvairius jausmus - ir pyktį, ir baimę, ir liūdesį, ir džiaugsmą. Jeigu tėvai iš vaiko tikisi tik malonaus elgesio ir pozityvių, ramių jausmų, neleidžia jam pykti, bijoti, liūdėti, aišku, kad pamažu išmoks nuo savo jausmų atsiriboti. Užaugęs jis gali būti visiškai bejausmis, elgtis taip, kaip reikia, ir niekada nerodys savo tikrųjų jausmų. Netgi vengs aplinkybių, kurios gali paskatinti atskleisti jausmus, taigi vengs ir santykių su žmonėmis. Palaikys tik paviršutiniškus, formalius santykius, bet ne artimus ryšius. Bus šaltas ir racionalus žmogus.
Psichologijoje yra toks terminas: „Žmogus, turintis nulaužtą stuburą.“ Vaikas, kurį kada nors vaikystėje labai smarkiai nubaudė, taip smarkiai, kad jis suprato - arba paklus, arba neišgyvens, gali išaugti be savo nuomonės. Bus visiškas prisitaikėlis ir darys tik tai, ką liepia kiti. Žmogus be entuziazmo, be savų vertybių ir iniciatyvos. Jis vadovausis tik primestomis vertybėmis. Tai tikrai baisus reiškinys, nes žmogus tarsi yra, bet iš tiesų jo nėra.
Iš savo psichoterapinės praktikos galiu pasakyti, kad tai dažniausiai nutinka šeimose, kuriose vienas tėvų (dažnai motina) yra labai stipriai dominuojantis ir reikalaujantis besąlygiškai paklusti. Vaikas to dar nesupranta ir visiškai pasiduoda vadovavimui. Gal nesijaučia labai laimingas, bet nesupranta, kad kuris nors iš tėvų negerai elgiasi. Tačiau kai suauga ir jam reikia savarankiškai priimti sprendimus, tvarkyti savo gyvenimą, supranta, kad jam kažkas ne taip. Iš praktikos galiu pasakyti, kad toks žmogus yra „perlaužtas“ ir nieko padaryti neįmanoma.
Paklusnumas ar atsakomybė: kur nubrėžti ribą?
Praktikoje tenka susidurti su klaidinga nuostata, kai tėvai savo veiksmus supranta kaip atsakingumo ugdymą. O gal tai tėra paklusnumo iš atžalos siekimas? Paprastas pavyzdys: mama prašo sūnų ar dukrą ką nors padaryti čia ir dabar. Vaikas nenori, turi tam priežasčių: gal ne iš karto užduotį atliks, gal dėl tam tikrų aplinkybių nenorės ar negalės ir pan. Tai tada mūsų reakcija gali būti dvejopa: eisime į konfliktą ir reikalausime paklusti, o gal bandysime išklausyti vaiką ir suprasti jo pasirinkimą.
Pirmuoju atveju, savo elgesiu siektume tik paklusnumo. Bet pagrindinis tikslas turi būti ne aklą paklusnumą laimėti, o išgirsti vaiką, jo argumentus, kalbėtis, kurti, puoselėti ryšį ir taip ugdyti atsakomybę už savo elgesį. Noras, kad vaikas reaguotų į mūsų prašymus, pastabas ar užduotis ir neabejotų mūsų autoritetu - tai labai suprantami ir svarbūs tikslai, jų pasiekiama palaipsniui. Jei būsime nuoseklūs ir linkę pažangą pastebėti, laikysimės susitarimų, laikui bėgant vaikas atliks užduotį savo iniciatyva, o ne todėl, kad paprašėte - išsiugdys atsakingas požiūris.
Kaip ugdyti vaikų atsakomybės jausmą?
Atsakomybės jausmas - dalykas, kurio kiekvieni tėvai linki savo vaikams. Tai apima gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, mokėjimą numatyti savo elgesio pasekmes ir jas priimti nepriklausomai nuo to, ar jos yra malonios, ar ne. Psichologė Justina Veržinskaja sako, kad vaiko asmenybės (o kartu - ir atsakomybės jausmo) formavimuisi svarbiausi yra pirmieji septyneri metai.
Trimečiams - ne per sunkios užduotys
3-4 metų vaikai dažnai naudoja tokius žodžius kaip „aš pats“, „aš galiu“, atsiranda natūralus noras galėti ir gebėti bei poreikis prisidėti prie kitų žmonių veiklų kuriant kažką kartu. Šis amžius puikus sugalvoti vaikams nesudėtingas užduotis/pareigas, kurias jie su malonumu atlieka. Tai gali būti žuvyčių akvariume maitinimas, daikto nunešimas į vietą ar padėjimas mamai sijoti miltus pyragui. Atlikdami paprastas pareigas šio amžiaus tarpsnio vaikai gali pasijusti savarankiški, atsakingi už veiklą, taip pat vystosi jų stambioji bei smulkioji motorika, kalbiniai gebėjimai ir socialiniai įgūdžiai.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad vaikui labai svarbu suprasti, kodėl prašoma jo pagalbos ir kokia tos pagalbos reikšmė, taigi, kažko prašant reikėtų paaiškinti, pavyzdžiui, „jei ant grindų mėtosi kaladėlės, mes galim užkliūti ir užsigauti“. Taip pat galima motyvuoti vaiką paaiškinant, jog susitvarkęs jis galės nuveikti ką nors smagaus, pavyzdžiui, „kai grindys bus tvarkingos, galėsim pasitiesti užtiesalą ir žiūrėti filmuką“.
Supranta priežastis ir pasekmes
Kai lakstydamas po kambarį vaikas numeta knygas nuo stalo ir po to ateina prisipažinti, atsiprašyti, rodo norą susitvarkyti, toks vaiko elgesys signalizuoja apie priežasties ir pasekmės suvokimo bei atsakomybės jausmo atsiradimą. 5-6 metų vaikai geba suprasti, kad kiekvienas veiksmas gali turėti atoveiksmį.
Tokio amžiaus vaikui galima parinkti kiek sudėtingesnes užduotis - duoti nedidelius darbus darže arba sode (surasti piktžoles ir jas išrauti, padažyti dalį tvoros ir t.t.), nusiųsti pas kaimyną pasiskolinti druskos ir pan. Pasitikėjimas vaiko jėgomis, padrąsinimas, kai nedrąsu ar nesiseka, skatina vaiką elgtis atsakingai, didžiuotis jam patikėtomis pareigomis ir savimi, pastebi psichologė.
Nuo 6 metų vaikas mokosi dirbti
Vyresni nei 6 metų vaikai pradeda stipriau valdyti savo vaizduotę ir galiausiai imasi kurti santykį su užduotimi, t. y., skiria jėgas ir resursus mokymosi procesui. Sparčiai didėja poreikis socialinių įgūdžių formavimuisi. Vaikai šiame amžiaus tarpsnyje gali ne tik kurti planą, kaip spręsti problemą, bet ir jį įgyvendinti ir patirti sėkmę.
Specialistė pabrėžia, kad tokio amžiaus vaikas jau turėtų suprasti, kas yra pareiga, taip pat veiksmų eiliškumą - kad pirma reikia atlikti savo pareigas, o tuomet eina malonios, labiau patinkančios veiklos. Vaikas turi susidurti su pasekmėmis, jei nesilaiko tam tikrų susitarimų, kurie buvo iš anksto aptarti.
Paauglius reikia... paleisti
10-12 m. vaikas jau gali elgtis labai savarankiškai ir atsakingai, o jo atsakomybės namų ruošoje turi sudėtingėti su kiekvienais metais, tačiau likti adekvačios jo amžiui. 12-14 m. paaugliai namie gali atlikti bet ką nuo tvarkymosi iki maisto ruošos ar saikingos jaunesnių vaikų priežiūros. Pavyzdžiui, jie jau gali patys išsiskalbti drabužius.
Paauglystėje tėvai turėtų sugrąžinti vaikams atsakomybę už savo mokymosi pasiekimus, kad ir kaip tai atrodytų rizikinga. Paaugliai trokšta priimti sprendimus patys, ir jie turi tokią teisę, tačiau ir pasekmes tuomet turi patirti patys; taip formuojamas atsakingas santykis su savimi, kitu, pasauliu ir užduotimis.
Patarimai tėvams, siekiantiems užauginti atsakingą žmogų
- Būkite pavyzdžiu savo vaikams, atsakingumo mokykite patys elgdamiesi atsakingai.
- Išlikite pozityvūs - pagyrimai bei padrąsinimai skatina darnius tarpusavio santykius, kelia vaiko savivertę.
- Didesnes užduotis suskaidykite į mažesnes, vaikui paskirta didelė užduotis gali pasirodyti per sudėtinga.
- Labai svarbu tikėti savo vaikais - jūsų pasitikėjimas juos paskatins labiau tikėti savo jėgomis.
- Nustatykite ribas ir taisykles, šeimos taisyklės turi būti aiškios ir visiems suprantamos.
- Kalbėkite su vaikais apie galimas elgesio pasekmes.
- Leiskite patirti elgesio pasekmes, nes mokomasi ne tik iš teigiamų, bet ir neigiamų patirčių.
Drausminimo priemonės neturi žeminti vaiko
„Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Ribos, taisyklės, disciplina turėtų egzistuoti kiekvienoje šeimoje, o vaikui taisyklės ir ribos tiesiog būtinos“, - atsiųstame pranešime sako Vaiko teisių apsaugos tarnybos psichologė Zita Andrijauskienė.
Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. „Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia, rytoj su draugais nesusitiksi. Tik neužmirškime bet kokio amžiaus vaikui paaiškinti, kodėl ir už ką jis baudžiamas ar drausminamas, šiuo atveju - paaiškinti reikėtų, kad buvo prarastas pasitikėjimas, nesilaikyta duoto žodžio grįžti laiku ir sulaužytas susitarimas“, - bausmių taikymą aiškina psichologė.
Z. Andrijauskienė atkreipia suaugusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidų. Taisyklės, ribojimai, draudimai žmogų lydi visą gyvenimą, todėl tėvų pareiga vaikus tam paruošti ir išmokyti atskirti tinkamą, visuotinai priimtiną elgesį nuo netinkamo.
Drausminimas turi būti apgalvotas ir argumentuotas
„Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Turime suprasti, kad tobulų tėvų nėra, o valdyti pyktį ir taikyti adekvačias ir veiksmingas bausmes galime išmokti“, - sako psichologė ir priduria, kad vaikas iš anksto turėtų žinoti, kokie gali būti padariniai, jei nesilaikys susitarimų. Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. Kai kuriems vaikams užtenka giežto žodžio, rimto pokalbio, bet yra vaikų, kuriuos išmokyti drausmės, atsakomybės už savo elgesį galima tik taikant draudimus.
„Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Nepamirškime, kad diskusijos moko vaiką priimti ir išklausyti kito nuomonę, dėstyti argumentus“, - pataria psichologė. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti. Bausmė už taisyklių nesilaikymą turi būti neatidėliojama, nuosekliai taikoma ir nežeidžianti.
Svarbiausia auklėjimo priemonė - pokalbis
„Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus. Pokalbiui reikia skirti daug laiko“, - sako pokalbio galia neabejojanti psichologė.
Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės. „Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas. Tačiau, neabejokite, pokytis bus, o jūs ir vaikas pamažu tapsite emociškai raštingesni, sutvirtinsite abipusį ryšį, suprasite, kokių lūkesčių turite vienas kitam“, - pataria psichologė ir pabrėžia, kad konstruktyvaus dialogo galima tikėtis, kai abi pusės yra nurimusios, apgalvojusios poelgius, nusiteikusios kalbėtis ir girdėti.
Drausminimai turi galioti visai šeimai
Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant, ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. Žinodamas apie savo elgesio padarinius, vaikas gali jaustis saugesnis, mokosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
„Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z. Aleksandravičienė.
Žinojimas, kad drausminimas bus kiekvieną kartą po netinkamo poelgio yra svarbiausias veiksnys, padedantis vaikui suprasti, kas yra priimtina, o kas ne.
„Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti. Tai skatina ir toliau elgtis gerai, parodo, koks elgesys suaugusiems patinka“, - tikina psichologė ir priduria, kad taip pat labai svarbu išmokti ir tėvams atsiprašyti už netinkamą elgesį ar pakeltą balsą.
Patarimai, kaip tinkamai drausminti vaiką
„Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako psichologė. Pasak jos, protingiausia yra nusiraminti ir imtis apgalvotų veiksmų, o prireikus ir vaikui drąsiai pasakyti, kad jums reikia laiko nuspręsti, kaip priimti jo netinkamą elgesį.
„Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Drausminimo priemonės turi būti retos ir teisingos, kad vaikas apgalvotų savo poelgius, pasirinkimo rezultatus“, - teigia psichologė. Z. Aleksandravičienė sako, kad kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Vaikas turi suprasti, kad klysti - žmogiška, todėl leiskime jam tai daryti ir išmokti nenuleisti rankų.“
Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. Tokios bausmės netoleruotinos ir neleistinos, o vaikai, patyrę bet kokios rūšies smurtą, dažniau ir patys jį naudoja, yra linkę į savidestrukciją, kaupia pyktį savyje arba išleidžia į išorę.
„Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę. Todėl asmeninis tėvų pavyzdys yra svarbiausia ir įtaigiausia auklėjimo priemonė kiekvienam vaikui“, - įsitikinusi psichologė.
tags: #kaip #aukleti #vaiku #paklausnuma
