Pinokio nuotykiai (it. Le avventure di Pinocchio arba Pinokis) - 1883 m. italų rašytojo Carlo Collodi sukurta apysaka vaikams. Tai nesenstanti, daugiaprasmė apysaka-pasaka vaikams apie komiškus medinės lėlės nuotykius. Nuo pat pradžių Pinokis tapo kultūrine ikona ir žmogaus būsenos metafora, žinoma visame pasaulyje. Tai yra vienas labiausiai atpažįstamų personažų visoje literatūroje ir mene.
Karlas Lorencinis (Carlo Lorenzini), vėliau pagarsėjęs kaip Karlas Kolodis (Carlo Collodi), gimė 1826 m. lapkričio 24 d. Florencijoje. Jo tėvas buvo samdomas virėjas, o motina - siuvėja ir kambarinė. Sulaukęs šešiolikos, Karlas įstojo į seminariją, tačiau nejausdamas dvasininko pašaukimo, metė mokslus ir pradėjo žurnalisto karjerą. 1848 ir 1859 m. savanoriškai dalyvavo Italijos nepriklausomybės kovose. Po 1859-ųjų buvo paskirtas Florencijos prefektūros sekretoriumi ir inicijavo keletą reikšmingų pedagogikos reformų. 1860-aisiais išleido pirmą nedidelę politinio pobūdžio knygelę, kurioje pirmąkart pasirašė Kolodžio slapyvardžiu. Collodi - tai nedidelio miestelio, kuriame gimė Karlo motina ir kuriame jis pats praleido daug linksmų vaikystės dienų, vardas.
1881 m. vasarą savaitinio leidinio vaikams Giornale per i Bambini (Laikraštis vaikams) redaktoriai paprašė C. Collodžio parašyti pasakojimų seriją, taip jis pradėjo rašyti Storia di un Burattino („Marionetės istorija“). Pradžioje (1881 m.) apysaka buvo skelbiama „Vaikų laikraštyje“ (it. Il Giornale dei Bambini) atskiromis dalimis, o 1883 m. pasirodė kaip atskira knyga. Norėdamas kuo greičiau užbaigti istorijų seriją apie Pinokį, 15-oje dalyje jį tiesiog pakorė ant didžiojo ąžuolo ir pridėjo užrašą „pabaiga“. Tačiau toks jo žingsnis sulaukė didelės tėvų ir jaunųjų skaitytojų, kurie jau buvo pamilę Pinokį, protestų audros.
Knygoje pasakojami medinės lėlės Pinokio, sukurtos medžio drožėjo pono Džapeto, nuotykiai. Veiksmas vyksta viename iš Toskanos kaimų. Dailidė randa kalbantį medžio gabalą ir atiduoda jį vargšui kaimynui Džapetui, kuris iš medžio išdrožia lėlę ir pavadina Pinokiu. Pasirodo, Pinokis svajoja tapti tikru berniuku, tačiau tik krečia pokštus ir kelia baisią sumaištį. Netrukus karabinieriai suima Džapetą, nes įtaria, kad šis netinkamai prižiūri Pinokį. Pinokis grįžta į Džapeto namus ir netyčia pribaigia kalbantį svirplį, kuris nori jam padėti. Tą vakarą Pinokis užmiega kojas užkėlęs ant viryklės ir ryte supranta, kad jos nudegė.
Nors kai kurie bažnyčios tėvai bijojo, kad Pinokis paskatins maištą tarp vaikų ir paauglių, „Pinokio nuotykiai“ buvo ir tebėra XIX a. didaktizmo grynuolis. Veikėjas ne tik auga, po truputį virsta iš gero į blogą, tačiau čia gausu jo atgailavimų, savigraužos ir gan tiesmukų autoriaus bei kitų veikėjų pamokymų: „Vargas tiems vaikams, kurie šiaušiasi prieš tėvus ir dėl aikščių palieka gimtuosius namus. Nepatirs jie džiaugsmo šiame pasaulyje, o anksčiau ar vėliau karčiai nusivils“.
Šioje knygoje susipina commedia dell’arte, auklėjimo romano, nuotykių literatūros, pasakėčios, liaudies pasakos stilistika ir žanrų požymiai. Kai kurios moralinės pamokos į Pinokį yra atėjusios iš Toskanos pasakų tradicijos - būti nepaklusniam neapsimoka, meluoti neprotinga, o tėvus gerbiantys ir jais besirūpinantys vaikai bus apdovanoti. „Pinokio nuotykiai“ - ypač siužetiškai veiksminga knyga. Joje suskaičiuotume apie 20-30 įvykių, susijusių su pagrindiniu veikėju. Daugelyje ryškiausių epizodų galime įžvelgti tokią formulę: dėl savo atkaklumo ir veržlumo Pinokis patenka į pavojų, iš kurio supranta savo elgesio klaidas. Paskui tas klaidas dar pabrėžia, paaiškina kuris nors veikėjas ar pats autorius.
Knygos žanro, stiliaus savitumą padeda paaiškinti ir sąsajos su italų teatro tradicija. Medinukas (arba kitaip - buratinas) buvo populiarus XIX a. marionečių teatre. Ir pačiame kūrinyje randame bent keturias nuorodas į teatrą. Ypač populiari ir įsimenanti scena, kai Pinokis pakliūva į lėlių teatrą ir ten sutinkamas kaip saviškis: „Pinoki, eik šen pas mane, - šaukia Arlekinas, - eik šen ir apkabink savo medinius brolius!“ XIX a. Italijos lėlių teatras atgaivino komedijos del arte (commedia dellʼarte) - renesanso epochos teatro - poetikos principus. Vienas iš tų principų yra personažai-kaukės, tokie kaip Arlekinas, Pulčinela, Brigela - veikėjai, „lemiantys optimizmą, komedijos del arte satyriškumą ir veiksmo dinamiką“.
Knyga buvo pritaikyta daugybę kartų, pavyzdžiui, 1940 m. pasirodė garsusis Walto Disney’aus animacinis filmas. Tiesa, W. Disney’aus filmas gerokai skiriasi nuo knygos - knyga yra gerokai tamsesnė, o Pinokis joje atrodo savanaudiškesnis ir agresyvesnis. Tačiau knygoje yra daugiau humoristinio, net ironiško polėkio. Prie originaliosios, tamsiosios Carlo Collodžio stilistikos 2019 metais grįžo režisierius Matteo Garronė.
„Pinokio nuotykiai“ yra viena labiausiai verčiamų knygų pasaulyje - ji išversta į maždaug 300 kalbų. Lietuvoje ši knyga pirmąsyk išleista 1926 m. (iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas), vėliau sekė ne viena publikacija Aldonos Liobytės vertimo iš lenkų kalbos. Nuo 2002 metų galima džiaugtis vertimu iš italų kalbos (vertė Audrius Musteikis). 2014 m. pasirodė puiki knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio, didaktiką joje atsveria smalsaus nenuoramos patiriamų nuotykių lavina ir puikus humoras.
Nors kalbant apie C. Collodį dažniausiai turima minty tik „Pinokio nuotykiai“, reikia nepamiršti, kad lietuviškai išleista ir dar viena autoriaus knyga - „Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai“ (2019 m.). Ši knyga, paakinta medinuko sėkmės, yra tarsi Pinokio tęsinys, atsakymas į klausimus, kurie galėjo suktis skaitytojų galvose po laimingos „Pinokio“ pabaigos.
Karlas Kolodis mirė 1890 m. spalio 26 d. Florencijoje. Jo kapas yra bazilikos San Miniato al Monte kapinėse. O Pinokis toliau keliauja per pasaulį: atgyja filmuose, spektakliuose, meno kūriniuose ir skaitytojų vaizduotėje.
Kompiuterių eksperto Alessandro Vegnio istorinių žemėlapių tyrinėjimai rodo, kad Pinokio istorija susijusi su Toskanos kaimu San Miniato Basso, kuris yra tarp Pizos ir Florencijos. Manoma, kad po Biblijos istorija apie Pinokį yra antra daugiausiai vertimų turinti knyga.
Knygos personažai ir jų simbolika
Knygos veikėjų pasaulis gausus ir daugiaplanis. Žmonės pavaizduoti beveik ištisai realistiškai: Pinokio moksladraugiai, asilo pirklys, cirko direktorius, vynuogyno savininkas, smuklės šeimininkas, meistras Antonijus (Vyšnelė). Svarbiausias šios kategorijos veikėjas - Džepetas, tėviškos meilės, rūpestingumo, atsakomybės įsikūnijimas.
Kūrinyje ypač svarbus gyvūnų vaidmuo, kurių čia gausu: milžiniškas sakalas, pudelis Medoras, balandis burkuolis - jie atlieka tipiško pasakų pagalbininko funkciją. Kiti labai artimi pasakėčių veikėjams: gydytojai Varnas ir Pelėda, teisėjas Gorila išreiškia kvailumą ir bukumą, o ypač svarbus garsusis Lapino ir Katino „duetas“ - klastą, apgaulę, veidmainystę.
Trečią personažų grupę sudarytų fantastinės būtybės: lėlių teatro direktorius Ugniarijys, kiklopą Polifemą primenantis žaliasis žvejys. Mįslingiausia viso kūrinio veikėja yra Žydraplaukė Fėja. Ji atstovauja gailestingumui, kaip moteriškos jėgos įvaizdis, ir atlieka prarastos ar pasigendamos Pinokio motinos vaidmenį. Fėjos kaip motinos, globėjos harmonizuojantis vaidmuo taip sureikšminamas, kad ir pats Pinokio paveikslas interpretuojamas kaip vaiko be motinos archetipas.
Be abejo, knygos esmė sutelkta Pinokyje. Tai vaiko charakterio kaukė. Gana aiškiai tą vaikiškumą jaučiame iš vaiko kalbos imitacijos. Psichologiškai itin autentiška vaistų gėrimo scena. Vis dėlto psichologinio detalizavimo nėra daug. Tai pasakinis veikėjas, iš medžio padaryta sugyvinta lėlė.
| Metai | Vertėjas | Leidykla |
|---|---|---|
| 1926 | Viktoras Kamantauskas (iš pranc.) | Švyturys |
| 1965 | Aldona Liobytė (iš lenk.) | Vaga |
| 1973 | Aldona Liobytė (iš lenk.) | Vaga |
| 1994 | Aldona Liobytė (iš lenk.) | Victoria |
| 2002 | Audrius Musteikis (iš it.) | Tyto alba |
| 2014 | Audrius Musteikis (iš it.) | Nieko rimto |
| 2018 | Audrius Musteikis (iš it.) | Nieko rimto |
Nepaisant to, kad knyga sulaukė stulbinančios sėkmės, Carlas Collodis iš to gavo mažai naudos - tuo metu Italijoje dar nebuvo jokių autoriaus teises saugančių įstatymų. Su bloga autorių teisių apsauga susijęs ir faktas, kad kai kuriems Lietuvos skaitytojams Pinokio siužetas žinomesnis iš rusų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus knygos „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“, kuri pasirodė 53 metais vėliau už itališkąjį originalą.
