Vaiko susilaukti siekiančioms vienišoms moterims ir poroms - galimi reikšmingi pokyčiai. Seime registruotos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos atveria kelią platesniam šios paslaugos prieinamumui ir gali iš esmės pakeisti iki šiol galiojusią tvarką. Pagal siūlomą modelį, dirbtinio apvaisinimo procedūra būtų prieinama ne tik susituokusioms ar partnerystę įregistravusioms poroms. Ja galėtų pasinaudoti ir kartu bent metus gyvenantys vyras bei moteris, planuojantys kurti šeimą, taip pat moteris, kuri nėra poroje.
Vis dėlto sprendimas nebūtų automatinis - procedūra būtų leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti kitais būdais ir nėra medicininių rizikų moters sveikatai ar nėštumui. Šios pataisos atsirado ne atsitiktinai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iki šiol galioję ribojimai prieštarauja Konstitucijai. Šiuo metu įstatymas leidžia pagalbinį apvaisinimą taikyti tik susituokusiems ar partnerystę įregistravusiems asmenims, todėl siūlomi pakeitimai vertinami kaip žingsnis link platesnių reprodukcinių teisių, kartu išlaikant aiškius medicininius ir etinius saugiklius.
Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė pabrėžia vieną esminį principą - pagalbinis apvaisinimas turi būti vertinamas kaip gydymas, o ne socialinių aplinkybių klausimas. „Pagalbinis apvaisinimas yra gydymas. Pagalbinio apvaisinimo paslaugos yra medicininės paslaugos, kurios yra taikomos pacientams pagal diagnozę. Ir kada moteriai yra nustatomas nevaisingumas, kaip tam tikras sveikatos sutrikimas, tai pagal tokį kriterijų ir turėtų būti taikomi gydymo metodai“, - teigė ministrė. Ji akcentuoja, kad tokie veiksniai kaip šeiminė padėtis neturėtų daryti įtakos paslaugos suteikimui. Anot jos, jei nustatomas objektyvus medicininis poreikis, gydymas turi būti prieinamas pagal sveikatos būklę, o ne pagal žmogaus asmeninę situaciją.
Nevaisingumo priežastys ir diagnostika
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 10 proc. porų visame pasaulyje turi vaisingumo sutrikimų. Lietuvoje tikslios statistikos nėra, tačiau dėl šio sutrikimo į medikus kasmet kreipiasi apie du tūkstančius naujų porų. Nevaisingumas diagnozuojamas, kai nenaudojant kontracepcijos priemonių moteris per metus nepastoja. Nevaisingumas gali būti dėl moters, vyro arba abiejų partnerių vaisingumo sutrikimų.
Moterų nevaisingumo priežastys:
- Kiaušintakių pažeidimai.
- Ovuliacijos sutrikimai.
- Gimdos patologija.
- Vyresnis moters amžius (dėl išsimokslinimo ir karjeros nėštumas atidedamas vėlesniam laikui).
Vyrų nevaisingumo priežastys:
Pastaruoju metu daugėja porų, negalinčių susilaukti vaikų dėl vyrų nevaisingumo. Anksčiau galvota, kad įvairūs vyrų spermos pokyčiai sudaro 10-30 proc. porų nevaisingumo, bet dabar manoma, kad ši priežastis yra daug dažnesnė. Spermos pokyčius lemia genetika, endokrininės, uždegimų ligos ir kitos priežastys. Spermatozoidų kiekiui ir judrumui neigiamą poveikį daro įvairūs žalingi aplinkos veiksniai, ilgalaikis sėdimas darbas, nutukimas, nesaikingas alkoholio vartojimas, rūkymas.
Šeimai ar porai, įtariančiai, kad turi vaisingumo sutrikimų, pirmiausia reikėtų kreiptis į savo šeimos kliniką, kur turėtų būti atliekamas pirminis ištyrimas. Vyro vaisingumo įvertinimas ištiriant ejakuliatą yra vienas pirmųjų nevaisingos poros tyrimų. Jeigu spermos tyrimo rezultatai atitinka normą, tuomet išsamiai vertinamas moters vaisingumas. Deja, mažiau išsilavinusi visuomenės dalis neretai galvoja, kad tik moteris gali turėti vaisingumo problemų ir į gydytojus kreipiasi tik ji. Moteris ryžtasi daugybei įvairių tyrimų, iš jų ir invazinėms procedūroms, o kai kurie vyrai nenori atlikti paprasto jų vaisingumą įvertinančio tyrimo - spermogramos.
Moterų ištyrimas prasideda gydytojo konsultacija, aiškinantis nevaisingumo trukmę, lytinių santykių dažnumą, mėnesinių ciklo pobūdį, persirgtas ligas. Įvertinamas moters amžius. Po to atliekamas ginekologinis tyrimas, vidiniai organai ištiriami ultragarso aparatu. Visos moterys dėl nevaisingumo tiriamos, ar neserga chlamidioze. Dažniausiai tai nustatoma, paėmus tepinėlį iš gimdos kaklelio. Ovuliacija vertinama, nustatant progesterono kiekį kraujyje atitinkamą mėnesinių ciklo dieną. Kiaušintakių pratekamumas įvertinamas atliekant invazines procedūras - histerosalpingogramą ar laparoskopiją.
Kiaušintakius dažniausiai pažeidžia lytiniu keliu plintančios infekcijos - chlamidiozė ir gonorėja. Lytinių organų chlamidiozė yra viena labiausiai paplitusių lytiniu keliu plintančių ligų, bet dažniausiai moteris nieko blogo nejaučia ir net neįtaria, kad ja užsikrėtė. Negydytos chlamidiozės padariniai - pažeisti kiaušintakiai ir nevaisingumas. Mažojo dubens organų operacijos, negimdiniai nėštumai, sunkaus laipsnio endokrininė liga - endometriozė taip pat gali sutrikdyti kiaušintakių funkciją.
Būna ir neaiškios kilmės nevaisingumas. Maždaug kas dešimtai šeimai, atlikus visus abiejų partnerių vaisingumą įvertinančius tyrimus, nerandama jokių sutrikimų. Tokiais atvejais įtariami imunologiniai, genetiniai ar kiti kol kas dar nežinomi veiksniai, prieš kuriuos tradicinė medicina kol kas yra bejėgė.
Konstitucinis Teismas pernai balandį iš esmės pakeitė pagalbinio apvaisinimo teisinę logiką Lietuvoje - paskelbta, kad dabar galiojanti įstatymo nuostata, leidžianti šią procedūrą tik susituokusiems ar registruotą partnerystę sudariusiems asmenims, prieštarauja Konstitucijai. Teismas konstatavo, jog toks ribojimas pažeidžia asmenų lygybės principą, nes žmonės, turintys objektyvų medicininį poreikį, negali būti diskriminuojami vien dėl savo šeiminės padėties. KT pažymėjo, kad sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos remiantis medicininėmis indikacijomis, o ne tuo, ar asmuo yra sudaręs santuoką, ar gyvena vienas. Kitaip tariant, jei nustatomas nevaisingumas ar kita su sveikata susijusi aplinkybė, sudaranti pagrindą taikyti pagalbinį apvaisinimą, valstybė privalo užtikrinti vienodą prieigą prie šios paslaugos.
Pagalbinio apvaisinimo metodai
Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas.
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Intrauterininė inseminacija (IUI)
Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Jos metu vyro sperma (arba donoro sperma) yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje. Tuomet sukoncentruotas spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą. Taip apvaisinimas įvyksta natūraliu būdu moters organizme.
In vitro fertilizacija (IVF) - apvaisinimas mėgintuvėlyje
Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti. Moteriai yra skiriami kiaušides stimuliuojantys vaistai, kurie subrandina kelias ar keliolika lytinių ląstelių, vadinamųjų kiaušialasčių. Plona adata išpunktuotos kiaušialąstės dedamos į indą su specialia terpe ir spermatozoidais, kur ir įvyksta apvaisinimas. Jei apvaisinimas įvyksta, vienas ar keli embrionai yra patalpinami moters gimdoje, kur toliau nėštumas vystosi natūraliu būdu.
Lytinių ląstelių ir embrionų donorystė
Pagal siūlomas pataisas, pirmenybė būtų teikiama pačios poros ar vienišos moters ląstelėms, o donorystė būtų leidžiama tik išimtiniais atvejais - kai savų ląstelių nepakanka arba jos netinkamos. Embrionų donorystė būtų galima tik tuomet, jei embrionas ne trumpiau kaip dvejus metus saugotas banke ir yra gautas aiškus rašytinis sutikimas. Be to, donuotas embrionas galėtų būti naudojamas tik vienos poros arba vienos moters pagalbiniam apvaisinimui.
Lytinių ląstelių donorystė Lietuvoje nėra įteisinta, todėl mūsų šalies pilietės, norinčios pasinaudoti donoro sperma, vyksta į Latviją, Estiją ar kitas užsienio šalis. Jei vyro sperma yra netinkama apvaisinti ir pagalbiniai būdai yra neefektyvūs, o moters vaisingumas normalus, daugelyje šalių galima pasinaudoti donorų spermos banko paslaugomis. Žinoma, jeigu šeimai tai priimtina. Spermos bankų veikla yra reglamentuota įstatymais. Pacientams, norintiems pasinaudoti donoro sperma, pateikiami duomenys apie donoro amžių, rasę, plaukų ir akių spalvą, ūgį, išsilavinimą, bet donorystė yra anoniminė.
Finansiniai aspektai ir kompensacijos
Numatyta ir finansinė dalis - pati procedūra būtų kompensuojama Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis nustatyta tvarka. Tačiau embrionų, lytinių ląstelių ir reprodukcinių audinių konservavimas bei saugojimas į kompensuojamų paslaugų apimtį nepatektų.
Daugelyje valstybių yra finansuojamas pasirengimas dirbtiniam apvaisinimui arba pačios procedūros. Kai kurios šalys poroms finansuoja net kelias procedūras. Kol kas Lietuvoje norintieji susilaukti vaikelio dirbtiniu būdu turi už šias paslaugas susimokėti patys. Viena procedūra kainuoja apie 10 tūkst. litų. Kad gydymas būtų veiksmingas, tokių procedūrų siūloma atlikti bent 3 per metus.
Embrionų šaldymas ir etiniai aspektai
Pagalbinio apvaisinimo tikslas yra vienvaisis nėštumas, todėl pastaruoju metu dažniausiai į gimdą perkeliamas vienas embrionas, o kiti užšaldomi. Nėštumo sėkmė po pirmojo gydymo ciklo dažniausiai sudaro tik 20-30 proc., todėl nesėkmės atveju atšildytą embrioną galima perkelti į gimdą. Tai daryti, kol moteris pastos. Pakartotinai embrionai į gimdą perkeliami, kai jau yra natūralus mėnesinių ciklas, taip išvengiama agresyvios kiaušidžių stimuliacijos vaistais ir folikulų punkcijų. Toks gydymas sukelia mažesnę riziką moters sveikatai, sumažina gydymo išlaidas ir, svarbiausia, padidėja nėštumo tikimybė.
Embrionų šaldymas sukelia diskusijas, nes kai kurie jį laiko etišku klausimu. Tačiau, pasak medikų, tai yra pasaulyje priimtos metodikos, kurios naudojamos jau daug metų. Lietuvoje tai taikoma apie 5 metus. Turime iš tokių embrionų gimusių vaikų, jiems dabar dveji, treji. Embrionų atšildymo ir įdėjimo moteriai į gimdą procedūros kaina yra daugiau nei perpus mažesnė, negu tai būtų daroma iš naujo. Užšaldymas yra daug naudingiau nei embrionų išmetimas.
Bažnyčios manymu, dirbtinis apvaisinimas - kone nuodėmė, apie tai negalima nė galvoti. Nemažai valdžios atstovų taip pat gūžčioja pečiais ir nevaisingoms poroms siūlo "kitą išeitį" - įsivaikinti pamestus, paliktus vaikus, kurių šalies vaikų auklėjimo įstaigose labai daug.
Genetinės ligos ir pagalbinis apvaisinimas
Jei vienas iš sutuoktinių yra genetinės ligos nešiotojas, svarbu kreiptis į genetiką ir vaisingumo specialistą. Kai kurios klinikos atlieka genetinį tyrimą (PGD arba PGS) ne tik moters, bet ir vyrų, taip pat tiria embrionus, kad būtų galima nustatyti, ar jie neturi tam tikrų genetinių ligų. Jei pora turi genetinę ligą, vaisingumo klinikoje reikėtų teirautis, ar jie tiria ir atrenka sveikus embrionus taikant IVF. Kai kurios klinikos, pavyzdžiui, Latvijoje, atlieka daug tokių tyrimų.
tags: #kada #nera #galimas #dirbtinis #apvaisinimas
