Kūdikio vystymasis per pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių yra tiesiog nepakartojamas. Bendraudamas ir žaisdamas su tėveliais ar kitais šeimos nariais jis išmoksta mąstyti, judėti, reikšti emocijas ir dar daugiau. Tai, kaip jūsų naujagimis žaidžia, mokosi, kalba, veikia ir juda, suteikia svarbių užuominų apie jo raidą. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir išskirtinis, todėl tėveliams svarbu nepamiršti, kad tokia yra ir jo raida. Neskubėkite savo kūdikio pasiekimų lyginti su kitų, tačiau, jei nerimaujate dėl jo vystymosi, visuomet pasitarkite su savo sveikatos priežiūros specialistu.
Pirmieji garsai ir reakcijos
Vos gimęs mažylis reaguoja į garsus - pavyzdžiui, nurimsta, kai jį kalbinate. Išgirdęs naują garsą - suklūsta. Staigesnis, čaižesnis balsas jautresnius kūdikius gali išgąsdinti, jie gali pradėti verkti. Vos gimęs, jis atpažįsta mamos, tėčio balsą, kuriuos jau girdėjo būdamas pilvelyje (štai kodėl reikia kalbėtis su „pilvuku“!). Pakalbintas, jis ims šypsotis arba, jei verkė, nurims.
Nuo gimimo iki apytiksliai vieno mėnesio amžiaus apie visus savo poreikius kūdikis praneš verkdamas - tai bus pagrindinis jo bendravimo būdas. Bet ilgainiui suprasite, kad verkimas verkimui nelygus: jei nori miego, kūdikis verkia vienaip, o jei yra alkanas arba jei jam ką nors skauda - kiek kitaip.
Pirmasis „mama“ yra vienas saldžiausių mažylio pasiekimų. Visai realu, kad žodį „mama“ (ar kažką labai panašaus) išgirsite, kai kūdikiui bus 4-5 mėnesiai. Nenorime jūsų nuvilti, bet, tokio amžiaus kūdikis dar nei šių, nei kitų garsų su mama nesieja. Tikėtina, kad sulaukęs džiaugsmingos tėvų reakcijos, šį garsų junginį jis kartos vėl ir vėl.
Pirmąjį gyvenimo mėnesį kūdikis užmezga akių kontaktą, žvilgsnis gali būti nepaprastai įdėmus, neretai kai kurie suaugusieji tiesiog negali jo atlaikyti. Kūdikis gyviau pradeda reaguoti į garsus: krūpteli, mirkčioja, kartais padažnėja pulsas ir kvėpavimas. Kalbinamas nustoja verkti. Pradeda tarti pirmuosius gerklinius garsus: aguoti (h-h-h, g-h-h-h). Kūdikį jau galima nuraminti melodinga dainele - lopšine.
Antrą gyvenimo mėnesį atsinaujina verksmo intonacijos, pagal kurias galime atpažinti kūdikio alkį, skausmą, nepasitenkinimą. Šio amžiaus kūdikio skleidžiami garsai gali būti gomuriniai: „eche“, „ek-che“, „aga“, „age“. Jis gali kintančia intonacija balsu tęsti „aaa“, „eee“, o kai kurių kūdikių garsai gali būti „y“, „ū“. Kūdikis jau gali guguoti.
Apie 2 mėnesį dauguma kūdikių pradeda guguoti ir dažniausiai tai daro, kai jaučiasi patenkinti. Pradžioje gugavimas bus daugiau balsiai (a, e , i, o, u), vėliau jie pereis į dvibalsius, o galiausiai, apie 4-7 mėnesį „kalboje“ atsiras ir priebalsiai m, b, t, g, p. Svarbu: guguoja ir visiškai kurti kūdikiai.
Trečią gyvenimo mėnesį kūdikis guguoja tardamas skiemenis: „ei-ei“, „ai“, „ge“, gy“, „gie“, „bu“. Jis taria tęsdamas „r-r-r“ ar „aa“, „ee“, „ūū“.
Ketvirto mėnesio kūdikis jau „kalba“: dažnai lūpomis taria sprogstamuosius garsus „m“, „v“; „ke“, „ge“, „agu“, „oi“, „kie“, „gie“ ar „gi“ variacijas. Rečiau „gagu“, „alia“, „aba“. Kartais „mama“, „baba“, gali tarti ir kažką panašaus į „maman“. Iškiša liežuvį, pakelia jį aukštyn, stimuliuojant pasuka ar net užriečia aukštyn.
Penkių mėnesių kūdikiai yra labai linksmi, daug guguoja, gali tarti piktus garsus, atsiranda daugiau gugavimo variantų: „ba-ba“, „a-ū“, „abu“, „k“, „ajai“, „l“, „fu“, „la“, aiškesni ir dažniau kartojami žodžio „mama“ garsai. Lūpomis burzgia, pučia burbulus.
Vidutiniškai šešių mėnesių kūdikis pradeda tarti dviskiemenis vieno priebalsio garsus: a-ga, a-ba, a-da, a-ta, bei dainingesnes kombinacijas: da-da-da-da, ga-ga-ga-ga, ba-ba-ba-ba. Tarp balsių įterpia ir tokių priebalsių: f, s, z, m, n, l. Pradeda čiauškėti įvairiu garsu ir greičiu, įvairiai dėlioja kirtį. Aktyviau čiauška išgirdęs aukštesnius tonus (moterišką balsą), „atsako“. Balsu reiškia malonumą: burkuoja, su malonumu gargaliuoja, surinka iš pasitenkinimo, kikena ir nemalonius dalykus: niurna, urzgia. Reaguoja į balso intonacijas ypač į priekaištaujančias. Atpažįsta savo vardą, įvairiais gestais stengiasi atkreipti į save dėmesį, šaukiasi tėvų pagalbos.
Septintą mėnesį kūdikis aiškiai reiškia džiaugsmą, nepasitenkinimą, pyktį. Taria garsus „k“, „g“, „d“, „b“, „n“, „p“, „s“, „t“, „b“, „l“ arba jų derinius su balsiais: „ba-ba“, „de-de-de“, „ma-maman“, „di-di“, „agu-agu“, „da-da“, „o“, „ak“, „ok“. Kartais gali ištarti „mama“, „baba“, „papa“, „gu-gu“. Galimi silpni garsai „ju-ju“, „te“. Bet ką reiškia garsų junginiai, tokio amžiaus kūdikis dar tikrai nesupranta.
Aštuntą mėnesį būdingas dialogas. Garsais reiškia norus, taip pat taria įvairius garsų junginius: „ne“, „a-a“, „ach“, „a-ba“.
Devintą mėnesį kūdikis emocingai reaguoja į garsą. Taria garsus: „bu-bu“, „di-di“, „gu-gu“, „au“, „ei“, „ababa“, „avava“. Spontaniškai taria žodžius: „mama“, „baba“, „papa“, „am“ („valgyti“), „tiatia“, „ati“ („ateik“).
Dešimtu mėnesiu būdingas dialogas: taisyklingai ištartą skiemenį mėgdžioja, imituoja judesius (pamėgdžioja tardamas „ate, ate“, beldimą). Emocingai reaguoja į garsą. Gali ištarti žodžius ir skiemenis: „mama“, „baba“, „papa“, „am“, „tiatia“. Taria daug garsų, jaučia ritmą.
Vienuoliktą mėnesį kūdikis sąmoningai taria žodžius „mama“, „tete“, skiemenuoja: „lia-lia“, „opa-pa“, „nem-nem“, „am-am“, liūliuoja „lialialia“.
Dvyliktą mėnesį kūdikis taria pirmuosius prasmingus skiemenis ir žodžius: „tiatia“, „tete“, „mama“, „opapa“, žaisdamas slėpynes „ku-kū“, rodo ir sako atsisveikindamas „atia“. Tokio amžiaus vaikas gali sakyti nuo 3 iki 10 prasmingų žodžių.
Kaip padėti kūdikiui mokytis kalbėti?
Vis daugiau tyrimų atskleidžia, kaip svarbu pradėti lavinti kūdikio kalbos raidą nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių. Tiesa, įvairių apklaustų duomenimis, daugelis tėvų nežino apie didžiulę pokalbių su kūdikiu pirmaisiais gyvenimo metais naudą, tad dažnai su mažiausiais šeimos nariais kalbasi rečiau, nei turėtų.
Žaidimai ir bendravimas
Žaidimai yra pagrindinis būdas kūdikiams vytytis, mokytis ir tyrinėti pasaulį. Žaisdami su kūdikiu, turėsite ir daug galimybių bendrauti. Ir kuo daugiau žaisite ir kalbėsisitės, tuo daugiau žodžių jūsų kūdikis girdės. Tai gerina ir kūdikio kalbos įgūdžius, ir padeda vystytis smegenims. Kai leidžiate laiką žaisdami ir kalbindami mažylį, stiprėja jūsų ryšys.
Žaidimų metu, drauge skaitydami kalbėkite su kūdikiu apie gyvūnų skleidžiamus garsus. Pavyzdžiui, sakykite: „Šuniukas sako au au.“ Tai padės mažyliui susieti garsą ir gyvūną.
Skaitykite kūdikiui. Jei knygelėje yra daugiau teksto, nereikia skaityti kiekvieno žodžio: tiesiog galite rodyti į nuotrauką ar paveikslėlį ir pasakoti apie jį. Rinkitės tvirtas knygas su didelėmis ir spalvingomis iliustracijomis, nuotraukomis. Paklauskite kūdikio, kas tai yra.
Pirmiausia, artėjant prie antro-trečio gyvenimo mėnesio, balsiai, kuriuos kūdikiui pavykdavo išgauti vos gimus, pamažu virsta „gugavimu“, o maždaug 4 mėnesių mažyliai ima veblenti, rašoma portale Parents.com. Kūdikiui veblenant, čiauškant, dažniausiai girdisi priebalsiai p, b ir m, išgaunami tiesiog suspaudžiant lūpas, sako Diane Paul, vadovaujanti Rokvilyje (Merilandas, JAV) veikiančiam kalbos sutrikimų centrui. Taigi, keturių mėnesių kūdikiai gali dažnai kartoti „pu pu pu“, „bu bu bu“ ir „mu mu mu“.
Štai keletas būdų, kaip padėti kūdikiui kuo greičiau išmokti kalbėti:
- Įsitraukite su kūdikiu į „pokalbį“ - kalbėkitės su juo.
- Ką nors pasakiusios padarykite pauzę, kad kūdikis turėtų laiko apdoroti išgirstus žodžiu ir „atsakyti“.
- Kaitaliokite balso toną, akcentuokite skiemenis, kad kūdikis galėtų pamėginti juos pakartoti ir taip išmoktų naujų garsų.
- Pamėginkite iššifruoti kūdikio veblenimą. Tarkim, jei jis ištaria „ma ma ba ba“ ir žvalgosi aplinkui, galite paklausti: „Ieškai buteliuko? Kurgi dingo buteliukas?“
Kada kūdikiai ima tarti pirmuosius žodžius? Užtektinai pasipraktikavusio, kaip naudotis lūpomis ir liežuviu, kad išgautų garsus, kūdikio veblenimas pamažu ima panėšėti į kalbą. Tai įvyksta, kai mažylis sulaukia maždaug 6-7 mėnesių. Tuo laikotarpiu, pasak D. Paul, pavyksta prisiklausyti įvairių skiemenų virtinių, pavyzdžiui, „ba-ba-pa-ta-bi-bi-bi“. Nors gali atrodyti, kad kūdikis vien padrikai veblena, įdėmiau įsiklausius į jo tariamus garsus pavyksta pastebėti balso tono permainų, išskirti tam tikras intonacijas. Dar galima pastebėti, kaip vaikas stabteli, pasakęs tai, ką sugalvojo, ir tarsi laukia atsakymo. Tai reiškia, kad jis pradeda suvokti, jog pokalbis - dvikryptis procesas, o ne savarankiškas užsiėmimas.
Labiausiai koncentruotis derėtų į tai, ką vaikas pasako, o ne į tai, kaip bando išsireikšti. Jeigu iš kūdikio tono jo „žodžių“ reikšmė nepaaiškėja, atkreipkite dėmesį į jo vaido išraišką ir kūno kalbą. Tarkim, jeigu „kalbėdamas“ vaikas plačiai šypsosi ir straksi, veikiausiai jis nori pranešti kokią nors džiugią žinią. Ir atvirkščiai - jei vaiko mina rūsti, jis rodo į jus pirštu ir klykauja pakeltu tonu, labai tikėtina, kad bando jus išbarti.
Pirmiesiems gyvenimo metams einant į pabaigą kūdikiai jau čiauška ilgesnėmis „frazėmis“, susidedančiomis iš įvairių beprasmių skiemenų, tačiau parinkdami intonacijas ir ritmą jie jau akivaizdžiai mėgdžioja suaugusiuosius“, - sako logopedė Sherry Artemenko. Tokio čiauškėjimo etapas yra įžanga į pirmųjų žodžių tarimą, na, o juos paprastai pavyksta išgirsti maždaug tada, kai vaikui sukanka metukai. Įdomu, kokį žodį mažylis ištars pirmiausia? „Mama“ ir „tėtė“, žinoma, yra tarp dažniausiai pasitaikančių.
Pasakokite kūdikiui apie tai, ką darote (pavyzdžiui, „dabar mama plauna grindis, kad galėtum ant jų sėdėti ir žaisti“) ir kur einate, įvardykite, ką matote pro langą ir t. Papildykite kūdikio tariamus garsus. Pavyzdžiui, jei jis ištaria žodį „mama“, jūs atsakykite: „Mama grįžo“ arba „Mama čia, šalia tavęs; o kur jos mylimas kūdikėlis?
Bendraujant su kūdikiu įvardinkite, kas yra mama ir pasakokite, ką mama daro. Pavyzdžiui, „Mama pakeis tau sauskelnes“, „Mama tave laiko ant rankų“, „Mama geria vandenį. Žaiskite „Ku-kū! Kur mama?“. Pasislėpkite už baldų ar paprasčiausiai užsidenkite veidą delnais arba audinio skiaute ir sakykite „Kur dingo mama?“, o vėl „atsiradus“ džiaugsmingai prisistatykite „Ku-kū! Skaitykite knygeles. Žiūrėkite nuotraukas. Susieti žodelį „mama“ su savo mama kūdikiui gali padėti nuotraukų vartymas. Dainuokite daineles ir lopšines, skaitykite eilėraščius. Palaikykite „pokalbį“. Žodžius pakartokite taisyklingai. Kūdikiui pradėjus tarti pirmuosius žodelius, juos pakartokite taisyklinga forma. Džiaukitės pasiekimais.
Kada kreiptis į specialistus?
Atminkite, kad vaikų įgūdžiai susiformuoja skirtingu laiku. Jei vaiko čiauškėjimas progresuoja ir jis stengiasi dalyvauti pašnekesyje su jumis ir kitais žmonėmis, nėra jokio pagrindo nerimauti. Tačiau jei kuriuo nors momentu kalbinių įgūdžių formavimasis sustoja arba net pastebite regresą, jei kūdikis nepradeda „guguoti“ arba nesistengia užmegzti akių kontakto ir negestikuliuoja, taip pat jeigu sulaukęs 15 mėnesių dar netaria žodžių, derėtų pasikonsultuoti su pediatru ir kreiptis į logopedą. Atminkite: kuo anksčiau vaikui bus suteikta pagalba mokantis kalbėti, tuo lengviau pavyks išspręsti galimas problemas.
Kalbos raida yra labai individuali ir visiškai normalu, kad kai kurie kūdikiai žodelius ima tarti šiek tiek vėliau nei bendraamžiai, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su specialistais, jeigu 12-15 mėn. Kiekvieno vaiko vystymasis ir jo kalbos raida yra kitokia, todėl visos pateikiamos gairės yra tik orientacinės.
The incredible way babies learn to talk
Vaizdinis kūdikio žaidimui skirtos priemonės pasižymi paprastais, didelio kontrasto paveikslėliais, dedamais 30 cm atstumu, naudojamais skirtingose padėtyse (gulint ant nugaros, pilvo, šono) ir įvairioje aplinkoje.
Vieni kūdikiai labai dažnai savo artimuosius juokina grimasomis, kiti rečiau, tačiau tai dar nereiškia, kad pirmieji jau gimę būti aktoriai, o antrieji - ne. Kartais daugiau emocijų rodo temperamentingesni kūdikiai. Visi mažyliai nori pritraukti dėmesį. Todėl matydami, kad jų grimasas kartoja mama, dar labiau stengiasi. Pavyzdžiui, juokingai vartyti akeles mažyliai gali išmokti ir atsitiktinai, o jei mama tuo žavėsis, tikrai ilgai nepamirš šio triuko.
Vienas ankstyviausių yra pasitenkinimo jausmas, kai kelių dienų ar savaičių mažylis šypsosi pats sau. Ši šypsena atsiranda iš didžiulio pasitenkinimo, kad viskas gerai: nepučia pilvuko, šilta ir sotu. Ji rodo visišką ramybę ir atsipalaidavimą. Maždaug šeštą gyvenimo savaitę kūdikis jau tampa patyręs ir savo emocijas gali reikšti sąmoningiau nei naujagimis. Vaikas jau pažįsta savo artimuosius ir juos išvydęs nusišypso: „Žiūrėkit, aš esu laimingas.“ Kūdikis jau sugauna mamos žvilgsnį ir jei ji nusišypso, atsako. O jei tėtis dar kokią grimasą parodo… Kūdikis juokiasi ir džiaugiasi, nes pagaliau suprato, kad artimo žmogaus veidas gali keistis. Sulaukęs maždaug dviejų mėnesių, mažylis jau bando atkartoti savo mamos, tėčio, broliukų ir sesučių grimasas. Šis pomėgis jam teikia begalę džiaugsmo. Vyresni kaip trijų mėnesių kūdikiai savo laimę reiškia krizendami, kartais net springdami ir žagsėdami iš juoko, kai, pavyzdžiui, tėtis skraidina palubėmis. Pirmasis „skrydis“ paprastai būna netikėtas, todėl iš pradžių mažylis gali išsigąsti ir net sustingti iš siaubo, bet vėliau supras, kad toks žaidimas yra nepaprastai malonus.
Naujagimis, išsigandęs stipraus garso ar staiga pasikeitusios padėties, pavyzdžiui, kai ramiai gulėjo, o kas nors jį pakėlė, gali pradėti verkti arba savo veido išraiška rodyti: „Aš labai bijau…“ Kūdikio verksmas rodo išgyvenimus. Verksmas nelygus verksmui. Jis gali rodyti tai, kad mažyliui ką nors skauda, kad jis alkanas arba jam trūksta dėmesio. Kartais atrodo, kad verksmas primena cypsėjimą ar pyptelėjimą. Apleistas mažylis verkia ypač su dideliu skausmu balse. Mama paprastai sugeba atpažinti, ką reiškia mažylio verksmas, ir žino, ko jam tuo metu reikia.
Tarp šešto ir aštunto gyvenimo mėnesio kūdikis jau puikiai atpažįsta žmones ir… kai kurių pradeda bijoti. Iki šiol patiklus vaikas staiga atsisako „eiti“ dėdei ant rankų ir susiraukia išvydęs tetos šypseną. Kūdikis patempia lūpą ir atrodo tuoj tuoj pravirks, bet nurimsta, patekęs į saugų mamytės glėbį. Kiekvienas svetimasis ypač kūdikiui neįprastai atrodantis (tarkim, su tamsiais akiniais, barzdotas ar plikas) gali gąsdinti. Išsigandęs mažiukas verkia ir tokio „nepatikimo“ asmens neprisileidžia. Kodėl vienus žmones prisileidžia, o kitų ne, nėra aišku. Tačiau toks vaiko elgesys rodo jo prisirišimą prie tam tikrų žmonių.
Kūdikiui nauja patirtis visada yra labai įdomi, o išgąstis ar nepasitikėjimas nauja pramoga virsta susidomėjimu ir noru kartoti ją ir dar. Iš pradžių net ir maudynės mažyliui gali kelti baimę, bet vėliau jos paprastai virsta malonumu. Kūdikis, išgirdęs čiurlenant vandenį, žino, kas jo laukia, ir džiaugiasi.
Artėjant pirmam gimtadieniui mažylis jau verkia ne tik dėl to, kad blogai jaučiasi, bet ir todėl, kad mama neduoda to daikto, kurio jis labai nori. Pavyzdžiui, paragauti karštos arbatos. Mažylis jos nori, o užsispyrėlė mama neduoda. Jam nė motais, kad gali nusideginti. Vaikas jau supranta, kad mama uždaro duris - vadinasi, jis nepateks į tėčio kambarį ir negalės pasirausti jo popieriuose. Arba paimtas ir aukštai padėtas telefonas reiškia, kad mažylis negalės jame pažiūrėti filmuko. Kūdikis jau supranta, kad taip tėvai riboja laisvę. Ir verksmu pradeda mokytis reikalauti išpildyti norus. Vaikas pyksta, kad tėvai neduoda to, ko jis nori, ir savo pyktį reiškia verksmu. Vaikas verkia, kai mama išeina, nes nesupranta, kad ji grįš. Todėl kartais, jei mamos nebuvo visą amžinybę (iš tiesų tik kelias valandas!) ir jei ji pagaliau grįžo, jis nori atrodyti abejingas. Taip jis nori parodyti, kad mamos nebuvo, kai jam labai labai reikėjo, kai ilgėjosi jos. Iš pykčio mažylis gali nežiūrėti mamai į akis, nežįsti ar net imti ją mušti. Tai tegali rodyti jo prisirišimą prie mamos. Vaikas, kurį šiame amžiuje palieka mama arba tėtis, jų ir neprisimena.
