Augintinių šeimininkai bene dažniausiai į veterinarijos gydytojus kreipiasi dėl gyvūnų virškinimo sistemos sutrikimų. Simptomai: vangumas, vėmimas, viduriavimas, apetito stoka.
Dažniausios šunų virškinimo sistemos ligos
Dažniausios šunų virškinimo sistemos patologijos yra parvovirusinis enteritas, pankreatitas, gastritas, hemoraginis gastroenteritas ir kitos.
Parvovirusinis enteritas
Virusas priklauso Protoparvo genčiai, Parvoviridae šeimai. Tai vienos grandinės DNR virusas, kuris infekuoja greitai besidalijančias virškinamojo trakto, kaulų čiulpų, limfoidinio audinio ir širdies miocitų ląsteles. Dažniausiai suserga šuniukai arba neskiepyti suaugę šunys.
Po užsikrėtimo ir inkubacinio laikotarpio, kuris trunka 4-14 dienų, virusas paprastai išsiskiria kelias dienas prieš pasireiškiant klinikiniams vėmimo ir hemoraginio viduriavimo požymiams. Atsiradus viremijai sutrinka enterocitų apykaita, pažeidžiama žarnyno gleivinė, tai sukelia maisto medžiagų malabsorbciją ir žarnyno bakterijų translokaciją. Dėl viruso plitimo į kaulų čiulpus yra pažeidžiami leukocitų pirmtakai, gyvūnams pasireiškia leukopenija.
Naujausių tyrimų duomenimis, išgyvenamumo prognozė svyruoja nuo 60 iki 90 proc., atsižvelgiant į gydymą ir individualų paciento atsaką į jį. Dažnai priklauso ir nuo klinikinių požymių sunkumo tuo metu, kai pradedamas gydymas. Didesnį mirtingumą gali lemti hipovolemija, nepakankama perfuzija, karščiavimas kartu su padidėjusiu kortizoliu, mažu C reaktyviojo baltymo ir tiroksino kiekiu, limfocitų skaičius ir hipoalbuminemija. Pacientų sergamumą ir mirtingumą taip pat gali didinti gretutinės ligos (šunų koronavirusas, virškinamojo trakto helmintozės). Tyrimai rodo, kad parvovirusiniu enteritu persirgę šunys, kuriems gydymo pradžioje pasireiškė hipotermija ir leukopenija, turėjo reikšmingai daugiau virškinamojo trakto sistemos sutrikimų, palyginti su pacientais, kuriems ligos pradžioje pasireiškė hipertermija.
Pankreatitas
Terminas „pankreatitas“ plačiąja prasme apima ir egzokrinines kasos ligas, kurioms taip pat būdinga nekrozė arba negrįžtami struktūriniai pokyčiai, pavyzdžiui, fibrozė, kartais tik su minimaliu uždegiminiu atsaku. Kai funkcija normali, neaktyvios formos virškinimo fermentai pagaminami kasoje ir lataku keliauja į dvylikapirštę žarną, plonosios žarnos dalį. Pasiekę plonąją žarną, jie suaktyvinami ir pradeda virškinti ir skaidyti maisto medžiagas. Sergant pankreatitu, šie fermentai per anksti suaktyvėja kasoje, o ne vėliau plonojoje žarnoje.
Klinikiniai pankreatito požymiai labai įvairūs, o ligos intensyvumas priklauso nuo per anksti suaktyvėjusių fermentų kiekio. Šuniui, sergančiam ūminiu pankreatitu, gali pasireikšti anoreksija, vėmimas, lengvas viduriavimas, žarnų nepraeinamumas, pilvo sienos įtempimas, lengvas pilvo patinimas, karščiavimas, tachipnėja, dehidratacija, depresija, oligurija. Šuo vemia baltu putotu sekretu, matyti stiprus seilėtekis, taip pat gali pasireikšti ir bradikardija, depresija. Laiku suteikus tinkamą gydymą, dauguma šunų pasveiksta be ilgalaikių padarinių.
Gastritas
Gastritas apibrėžiamas kaip skrandžio gleivinės uždegimas. Dažniausi su gastritu susiję klinikiniai požymiai yra staigus vėmimas ir sumažėjęs apetitas (anoreksija). Kiti klinikiniai požymiai gali būti dehidratacija, mieguistumas ar depresija, padidėjęs troškulys, kraujo priemaišos išvemtame turinyje ar išmatose ir pilvo skausmas.
Ūmus gastritas paprastai praeina savaime ir trunka trumpiau negu 24 val. Ligos priežastys - netinkama mityba, toksinai arba gretutinių ligų sukeltas skrandžio uždegimas. Lėtinis gastritas kliniškai apibrėžiamas kaip ilgiau negu 1-2 savaites trunkantis protarpinis vėmimas. Diagnozė patvirtinama mikroskopiškai ištyrus skrandžio biopsijos mėginius ir skirstoma pagal histopatologinius pokyčius ir etiologiją. Atliekant skrandžio histologinę analizę nustatoma vyraujančių ląstelių infiltracija, uždegimo požymiai, tokie kaip hiperemija, edema, gleivinės pažeidimai (pvz., epitelio pažeidimas arba reparacinė fibrozė). Šunų lėtinis gastritas paprastai skirstomas pagal vyraujančio ląstelių infiltrato pobūdį (pvz., eozinofilinis, limfoplazmacitinis, granulomatozinis ar limfoidinis folikulinis), struktūrinius gleivinės pakitimus (pvz., atrofija, hipertrofija, fibrozė, edema, išopėjimas ar metaplazija) ir jų subjektyvų sunkumą (pvz., lengvas, vidutinio sunkumo ar sunkus).
Virškinamojo trakto opos
Virškinamojo trakto opas gali sukelti keletas veiksnių, įskaitant vaistus, auglius, infekcijas ir bendras ligas. Skrandyje esančios rūgštys ir virškinimo fermentai skaido maistą, tačiau skrandžio gleivinė turi apsaugoti likusią skrandžio dalį nuo šių potencialiai žalingų medžiagų. Opaligę kontroliuojantys ir gydantys vaistai mažina skrandžio rūgštingumą, užkerta kelią tolesniam skrandžio gleivinės ardymui ir skatina opos gijimą. Paprastai gydymas tęsiamas 6-8 savaites. Ligos prognozės, taikant tinkamą ir ankstyvą gydymą, yra geros. Tačiau prognozės gali būti blogos, jeigu opos atsiranda dėl inkstų ar kepenų nepakankamumo, taip pat onkologinių susirgimų, pavyzdžiui, skrandžio karcinomos. Jei opa prasiskverbia pro skrandžio sienelę, maistas ir virškinimo skysčiai gali patekti į pilvo ertmę.
Hemoraginis gastroenteritas
Hemoraginiam gastroenteritui būdingas iki tol sveikų šunų staigus vėmimas ir viduriavimas su kraujo priemaišomis arba krauju. Priežastys nėra tiksliai žinomos, tačiau gali būti, kad tai yra nenormali reakcija į žarnyno bakterijas arba apsinuodijimą. Susirgti gali bet kurios lyties, bet kokio amžiaus šunys.
Stiprus viduriavimas su dideliu kiekiu skysčių atsiranda kartu su vėmimu, kuris būna pirmas klinikinis požymis, kurį pastebi šeimininkai. Yra tvirtų įrodymų, kad žarnyno epitelio nekrozę gali sukelti tokių bakterijų, kaip Clostridium spp. peraugimas ir toksinų išsiskyrimas. Klinikinio sunkumo spektras svyruoja nuo nereikšmingių ūmaus gastroenterito požymių su lengva dehidratacija iki gyvybei pavojingų būklių dėl hipovoleminio šoko, sepsio, žarnyno bakterijų translokacijos ir didelės hipoproteinemijos. Daugeliu atvejų klinikinis pasveikimas, taikant skysčių ir simptominį gydymą, įvyksta per 24-72 valandas. Pasikartojantys ūmaus hemoraginio viduriavimo epizodai pasitaiko tik nedaugeliui šunų, tačiau apie 30 proc.
Žarnų nepraeinamumas
Kad gyvūnas pasisavintų maiste esančias medžiagas, iš skrandžio maistas turi patekti į žarnyną. Maisto judėjimas gali būti apribotas arba sustabdytas dėl auglių, svetimkūnių, polipų, opų ir skrandžio gleivinės ataugų.
Plonųjų žarnų nepraeinamumo požymiai priklauso nuo jo priežasties, vietos, trukmės ir nuo to, ar dėl jo iš dalies, ar visiškai užsikemša žarnyno spindis. Įprasti požymiai yra mieguistumas, apetito praradimas ir vėmimas. Virškinamojo trakto svetimkūniai dažnai gali sukelti žarnyno perforaciją ir žarnyno turinio išsiliejimą į pilvo ertmę. Kai kuriuos skrandyje esančius svetimkūnius galima ištraukti naudojant endoskopą, tačiau daugumą jų reikia ištirti ir pašalinti chirurgiškai. Kartais svetimkūniai gali įstrigti stemplėje ties širdies pagrindu arba diafragma, todėl gali prireikti krūtinės ląstos operacijos. Rentgenografinis tyrimas tebėra informatyvus diagnostikos metodas dėl ribotų ultragarsinės diagnostikos galimybių ar patirties trūkumo.
Žarnų nepraeinamumas, atsirandantis netoli žarnyno pradžios, arčiau skrandžio, paprastai sukelia sunkesnį ir dažnesnį vėmimą. Taip pat nepraeinamumą gali lemti dalies žarnų invaginacija, kuri atsiranda dėl sutrikusių peristaltikos judesių. Jis gali vystytis ir dėl žarnos kilpos įstrigimo pilvo, kirkšnies išvaržose arba tarp pilvo sąaugų. Gyvūnams, kuriems būdingi bendrieji ligos požymiai, tokie kaip silpnumas ir dehidratacija, būtina skysčių terapija ir kritinės būklės gydymas iki numatytos chirurginės intervencijos. Kartu su diagnozės ir anestezijos iššūkiais, chirurginiam gydymui ir žaizdų gijimui įtakos turi žarnos sienelės gyvybingumas, nes šios ligos atveju dažniausiai atliekama enterotomija arba gastrotomija.
Daugumos nekomplikuotų virškinamojo trakto svetimkūnių prognozė yra gera. Prognozė blogėja, jeigu pacientas per ilgai nepateko pas veterinarijos gydytoją. Svetimkūnio vieta taip pat turi įtakos ligos eigai ir prognozei. Jeigu jis pašalinamas ligos pradžioje ir nesukėlė rimtesnių komplikacijų, gydymo prognozė gali būti gera. Svetimkūniui virškinamajame trakte užsibuvus, didėja perforacijos rizika.
Lėtinė enteropatija
Lėtinė enteropatija yra dažna šunų nuolatinių ar pasikartojančių virškinamojo trakto sutrikimų priežastis, trunkanti ilgiau negu tris savaites. Nors skirtingų enteropatijų formų (įskaitant reaguojančią į maistą, į antimikrobines medžiagas reaguojantį viduriavimą ir į kortikosteroidus ar imunosupresinius vaistus - uždegiminę žarnyno ligą) etiologija yra skirtinga, klinikiniai požymiai dažnai sutampa.
Lėtine enteropatija vadinama klinikinė būklė, apibrėžiama atmetus infekcines, metabolines ar neoplastines virškinamojo trakto sutrikimų priežastis ir klasifikuojama pagal atsaką į gydymą, kartu ir dietos keitimą, imunosupresinius vaistus ar intervencijas, tiesiogiai nukreiptas į mikrobiomą (pvz., antibiotikus, išmatų transplantaciją ar probiotikus). Gyvūnai, kuriems šie gydymo būdai nepadeda, klasifikuojami kaip nereaguojantys arba atsparesni lėtinei idiopatinei enteropatijai. Vyrauja hipotezė, kad dauguma enteropatijų formų susijusios su gyvūno genetikos, žarnyno mikroaplinkos (visų pirma, bakterijų ir maisto sudedamųjų dalių) ir imuninės sistemos sąveika. Nors tyrimas apie atsaką į dietą buvo publikuojamas maždaug prieš 10 metų, bet net ir naujausi tyrimai rodo, jog daugumai šunų, kuriems diagnozuota chroninė enteropatija, galiausiai diagnozuojama į maistą reaguojanti enteropatija.
Šunų mitybos svarba virškinimo sistemos sveikatai
Šuns organizme nuolat vyksta cheminiai ir biologiniai procesai. Dalis organizmo medžiagų sunaudojama kūno temperatūrai palaikyti, ląstelėms atsinaujinti, seilių, skrandžio sulčių gamybai, įvairių raumenų darbui judant ir t.t. Todėl organizmas kasdien turi gauti pakankamai baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir vandens. Pažeidus šėrimo režimą (šėrimas ne laiku arba su pertraukomis, nepilnavertis pašaras), nusilpsta šuns organizmas, sumažėja darbingumas ir atsparumas ligoms. Permaitinimas irgi kenkia sveikatai. Tinkamas šuns šėrimas yra toks, kai organizmas kasdien gauna pakankamą kiekį maisto medžiagų, vitaminų bei mineralinių medžiagų, reikalingų palaikyti normalų gyvybingumą ir gerą darbingumą. Apie šuns mitybą sprendžiama iš jo išvaizdos, darbinių savybių. Kai šuo atrodo gerai, yra linksmas, judrus, noriai atlieka tai, ką liepia šeimininkas, galima neabejoti, kad jis šeriamas tinkamai.
Paveikus pašarą maisto sultimis, organizme išsiskiria šiluminė energija, todėl maistingumas išreiškiamas kalorijomis ir kilokalorijomis. Kilokalorija - tai šilumos kiekis, reikalingas vieno litro vandens kiekiui pakelti temperatūrą vienu laipsniu. Nustatyta, kad maisto medžiagos yra nevienodai kaloringos: vienas gramas baltymų ir vienas gramas angliavandenių, paveikti skrandžio sultimis, išskiria vieną kilokaloriją, o vienas gramas riebalų - 9,3 kilokalorijos. Nustatyta, kad paros norma suaugusiam vidutinio ūgio šuniui vasarą sudaro 2000-2100 kilokalorijų, o žiemą - 2300-2400 kilokalorijų. Žiemą organizmui reikia daugiau kilokalorijų, nes organizmas išeikvoja dalį energijos normaliai kūno temperatūrai palaikyti.
Mitybos komponentai
- Baltymai - svarbiausia maisto produktų sudedamoji dalis, kurios niekas negali pakeisti. Baltymai padeda atsinaujinti organizmo ląstelėms. Per parą šuo turi gauti vidutiniškai 100 g baltymų. Daugiausia baltymų yra mėsoje, žuvyje, piene, avižose, miežiuose, kviečiuose.
- Riebalai - labai svarbus organizmo energijos, kai kurių vitaminų šaltinis. Per parą šuniui reikia vidutiniškai 25g riebalų.
- Angliavandeniai - svarbiausias organizmo ląstelių energijos šaltinis. Per parą šuo turi gauti vidutiniškai 350 g angliavandenių.
- Mineralinės druskos - kalcio, kalio ir kitas, taip pat mikroelementus (nedidelius kiekius vario, jodo, cinko ir kt.) - šuns organizmas gauna su maistu. Natrio druskos reikia pridėti į maistą (15-20 gramų per dieną). Trūkstant mineralinių medžiagų šunys gali susirgti rachitu (netaisyklingas kaulų augimas dar mažiems šuniukams), lūžti kaulai (suaugusių šunų), sutrikti jaunų šuniukų vystymasis ir t.t. Jei šuo pradeda graužti įvairias atliekas: tinką, medinius daiktus, cementą ar ką kita, galima įtarti, kad jam trūksta mineralinių medžiagų. Mikroelementų stoka stabdo kraujodaros ir endokrininių liaukų funkcionavimą.
- Vitaminai - biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, jie labai svarbūs medžiagų apykaitai ir gyvybinėms funkcijoms, jų pakeisti negali jokie kiti junginiai. Organizmui jų reikia mažai.
- Vitaminas A. Trūkstant šio vitamino, sulėtėja šuniukų augimas, sumažėja atsparumas įvairioms ligoms. Labai daug šio vitamino yra piene, žuvyse, kiaušiniuose. Be to, kitas šio vitamino šaltinis - daržovės, kuriose yra karotino (pomidorai, morkos ir kt.). Organizme karotinas virsta vitaminu A.
- Vitaminas B. Vitaminų grupės B1, B2, B6, B12 veikla ir panaudojimas skirtingas. Jų yra mėsoje, kepenyse, kiaušiniuose, javų grūduose ir daržovėse.
- Vitaminas C. Šio vitamino daugiausia yra daržovėse, vaisiuose, žalumynuose (salotos, dilgėlės ir kt.).
- Vitaminas E. Nuo vitamino E kiekio organizme priklauso šuns vislumas. Trūkstant šio vitamino, kalės tampa bevaikėmis arba atveda silpnus šuniukus, o patinams sutrinka lytinė galia.
- Vanduo. Ne maisto medžiaga, bet būtinas organizmo funkcionavimui. Leidžia organizmui normaliai funkcionuoti, be jo neįmanoma palaikyti gyvybę. Vanduo į organizmą paprastai patenka su maistu, ypač su pienu, daržovėmis, žalumynais, tačiau šuniui kasdien reikia duoti ir švaraus vandens.
Pagrindiniai šuns šėrimo produktai - mėsa, gyvuliniai riebalai, kruopos, daržovės bei druska. Šuniukams, jauniems šunims, sukergtoms ir laktuojančioms kalėms reikia duoti ir pieno. Šuniukams rekomenduotini ir žali kiaušiniai.
Pagrindiniai maisto produktai
- Mėsa. Mėsoje gausu baltymų, riebalų, ją gerai pasisavina šuns organizmas. Šunys šeriami arkliena, jautienos bei avienos subproduktais: galvų atliekomis, kojomis, gerklėmis, skrandžiais. Kadangi subproduktai yra ne tokie maistingi, jų reikia duoti daugiau. Galima duoti ir mėsos konservų. Tai labai patogu išvykose, pervežant šunis ir t.t. Visas išvardytas maistas turi mažiau vitaminų ir ne toks kaloringas, palyginti su šviežia mėsa, todėl jo turi būti duodama daugiau. Taip ilgai šerti negalima, nes šuo liesėja, mažėja jo darbingumas, pablogėja regėjimas (ypač nakties metu), gali susirgti avitaminoze ir t.t.
- Gyvuliniai riebalai. Tinka visi gyvuliniai riebalai, bet labiausiai - lydytas jautienos lajus.
- Kruopos. Labiausiai tinka avižinės kruopos arba dribsniai. Avižines ir miežines kruopas geriau naudoti stambiai maltas, nes geriau suvirškinamos.
- Bulvės ir daržovės. Kopūstai, morkos, burokėliai, salotos - kasdieninis šuns maistas. Tai pagrindinis angliavandenių ir vitaminų šaltinis.
- Žuvis. Žuvis turi daug baltymų, gerai organizmo pasisavinama, iš dalies pakeičia mėsą.
- Maisto atliekos. Šunys mielai ėda sriubos, košės ir kitas pirmųjų bei antrųjų patiekalų atliekas. Tik reikia žiūrėti, kad maiste nebūtų aštrių kaulų. Produktai turi būti švieži, kokybiški.
Šiuo metu labai populiarūs sausi pašarai šunims, atvežami iš užsienio ir jau pramoniniu būdu gaminami grūdų kombinatuose Lietuvoje. Jie yra subalansuoti ir skiriami įvairaus amžiaus šuneliams ir suaugusiems šunims, sukergtoms ir žindančioms kalėms ir veisliniams šunims, bei sunkiai dirbantiems. Tai labai praktiška, nes nereikia gaminti, sutaupomas laikas ir nereikalauja didelių žinių. Tai patogu šeimininkams.
Daugelis šeimininkų šunis šeria pirmųjų ir antrųjų patiekalų atliekomis. Suaugusiam šuniui likusių nuo stalo maisto atliekų nepakanka, todėl papildomai dar duodama duonos arba duonos džiūvėsėlių, išmirkytų sriuboje. Kai kurie šeimininkai šunis dar šeria žuvimi. Tiksliai skaičiuojant paros racioną, tai pigu ir praktiška. Tačiau taip šeriant reikia nepamiršti vitaminų. Todėl į sriubas reikia įberti smulkiai supjaustytų (geriau sutarkuotų) morkų, burokėlių, kopūstų.
Šuniukų auginimas ir mityba
Šuniukų augimas iki kol jie tampa suaugusiais šunimis apima daugelį etapų bei gairių. Kai vadoje gimsta daug šuniukų, kai kurie jų būna silpnai išsivystę. Jų ūgis ir svoris daug mažesni už normalų. Kalė gerai iššeria tik 6-7 šuniukus. Todėl laikyti daug šuniukų neverta. Silpnai išsivysčiusius, menkus šuniukus tikslinga vos gimusius sunaikinti.
Žindomų šuniukų išsivystymas nustatomas pagal jų svorį. Mažylių svoris turi kasdien didėti. Gerai šeriami šuniukai auga stabiliai, o jei kalė neturi pakankamai pieno - badauja, menksta, net suserga. Kad kalė nesulystų, o šuniukai normaliai augtų, juos reikia papildomai šerti. Esant šešiems normaliai išsivystėsiems šuniukams, tai daroma nuo dešimtos dienos. Silpniau augančius arba kai jų daugiau - papildomai šerti reikia pradėti anksčiau.
Šuniukai šeriami šiltu karvės pienu, į kurį įdedama žalių kiaušinių (stiklinei skysčio vienas kiaušinio trynys, 2 šaukštai ramunėlių arbatos ir arbatinis šaukštelis medaus). Iš pradžių šuniukai girdomi per guminį čiulptuką, vėliau pratinami ėsti iš indelio. Nuo penkioliktos dienos į papildomą pašarą dedame truputį duonos ir žalio, neriebaus faršo (po 30 gramų vienam šuniukui per parą). Nuo 17-20 dienos vietoj faršo duodama smulkiai pjaustyta mėsa, skysta košė, virta mėsos buljone, sriuba, varškė, žuvies filė ir t.t.
Keturiasdešimt penkių dienų stambių veislių šuniukai imami nuo motinos ir turi ėsti patys (dekoratyviniai - 45-60 dienų). Todėl paskutines 3-4 dienas kalė prie šuniukų prileidžiama tik nakčiai, o dieną šuniukai šeriami tuo ėdalu, kuriuo mis atimti nuo kalės. Negalima vienu metu atitraukti nuo kalės visų šuniukų, nes kalė gali susirgti tešmens uždegimu.
Nuo kalės paimto šuniuko pašaruose turi būti visų organizmui reikalingų medžiagų, ypač baltymų, vitaminų, mineralinių druskų. Trūkstant šių medžiagų šuniukas lėčiau auga, nenormaliai vystosi. Pašaras turi būti kuo įvairesnis, be aštrių prieskonių, galinčių paveikti šuniuko uoslę: pipirų, cinamono, acto ir t.t. Virtas ėdalas turi būti nelabai skystas ir ne per tirštas. Jį reikia duoti 35-37° C. Negalima šuniukui duoti sušalusio pašaro šerti iš varinio ar cinkuoto indo.
Mėnesio ar kiek vyresniam šuniukui netinka mėsos faršas, kurio jo skrandis ir žarnynas kaip reikiant nepasisavina. Negalima šuniukui duoti kiaulienos, avienos ir sūdytos mėsos. Jo organizmas gerai pasisavina žuvies filė, varškę, žalias tarkuotas morkas, saldų ir rūgštų pieną, žalius kiaušinius (vienas kiaušinis per 2 dienas), manų košę, stambiai maltą avižinę ir kvietinę košę. Be minėtų produktų, labai naudingi žuvų taukai. Juos reikia pradėti duoti po kelis lašus ir pamažu didinti normą iki 2-3 arbatinių šaukštelių per dieną. Esant skrandžio uždegimui, žuvies taukų neduodama. Naudingi A ir D vitaminų aliejiniai preparatai. Juos pradedama duoti po lašą, nuo šešių mėnesių - po 4-5 lašus. Kalcio glicerofosfatą duoti kasdien, iš pradžių 0,5-1 tabletę, vėliau daugiau. Taip pat kasdien duodama kalcio gliukonato, iš pradžių po 2 tabletes (trijų mėnesių šuniukui - 15-20 tablečių) per dieną.
Nuo dviejų mėnesių šuniukai gali sirgti maru. Tai labai pavojinga liga. Todėl nuo 2 iki 3 mėnesių ir nuo 6 iki 14 mėnesių patariama šuniukus skiepyti nuo šios ligos. Jei nėra galimybės paskiepyti, Peterburgo I.Pavlovo fiziologijos institutas rekomenduoja du kartus per savaitę duoti po 1 arbatinį šaukštelį vitaminizuotų džiovintų mielių, 0,2-0,5 gramo švarios medicininės sieros miltelių ir degtuko galvutės dydžio bičių pikio. Visas šis davinys sumaišomas su varške, paskaninamas žaliu kaišiniu, įdedama daržovių ir sušeriama alkanam šuniukui. Jei neės - sušerti per prievartą. Retkarčiais duodama rašomosios kreidos ir medžio anglių. Šuniukas mielai ės, jei jo organizmui trūksta šių medžiagų.
Kad būtų aiškiau, kaip šerti mažus ir jaunus stambių veislių šunis, pateikiame paros raciono ir pašaro kiekio lentelę. Nepamirškime, kad augančio šuniuko šėrimui reikia skirti daugiau dėmesio negu suaugusio šuns. Vokiečių aviganio veislės šuniukams ir jauniems šunims reikia duoti lentelėje nurodytas minimalias mėsos ir žuvies normas. Pašaro kiekis, kai minėjome, priklauso ne tik nuo veislės, bet ir nuo amžiaus, apetito bei individualių savybių. Šuniukų augintojai mėgėjai pateikia tokias rekomendacijas. Vieno šėrimo maisto kiekis 1-2 mėnesių šuniukui - 1-2 stiklinės, 2-4 mėnesių - 2 stiklinės - 1 litras, 4-6 mėnesių - 1,5 litro, nuo 6 mėnesių iki 11 - 1,5-2,0 litrai. Šuniukas turi viską išėsti ir išlaižyti indą. Jei pašaro lieka - mažinti normą, o jei šuniukas viską suėda ir dar ilgai laižo indą arba ilgai neatsitraukia nuo jo - didinti. Indas su pašaro likučiais paimamas iki kito šėrimo. Negalima šerti iš rankų arba šaukštu, prie stalo, kai valgo žmonės, virtuvėje. Atliekas reikia sušerti tik atėjus šėrimo laikui ir tik iš šuniuko indelio. Niekada nereikia neėdamo pašaro keisti kitu ar duoti ko nors papildomai, nes šuniukas greit įpras ir lauks skanumynų. Kad šuniukas geriau ėstų, kai kurie šeimininkai stengiasi erzinti jį prie dubens, tardami komandą „Atiduok!“. To daryti negalima.
Sukergtų kalių pagreitėja medžiagų apykaita, labai apkraunama kraujo apytaka. Todėl joms reikia daugiau kalcio ir fosforo. Pašaruose turi būti pakankamai vitaminų ir mineralinių druskų. Praėjus kelioms dienoms, o kada kada ir kelioms valandoms po šuniavimosi, kalę gali ištikti smarkūs traukuliai, kurie atsiranda dėl staigaus kalio ir fosforo sumažėjimo kraujyje. Pirmąsias šešias valandas po šuniavimosi kalės nemaitinamos. Vėliau galima duoti pieno ir buljono. Kitą dieną kalė dar šeriama dietiškai, vėliau pašaras turi būti geras (prie žalios mėsos pratinama pamažu).
Šunų sveikatos priežiūra ir profilaktika
Šuniukų augimo laikotarpis apima daugelį etapų. Šuniukai gimsta būdami akli ir kurti, ir pirmomis dienomis pasaulį suvokia vien tik liesdami ir užuosdami. Vos tik šuniukai gali girdėti, jie pradeda atkartoti garsus, kuriuos girdi iš savo mamos. Šuniukai pradeda stovėti panašiai tuo pačiu metu, kai išsivysto jų pojūčiai. Vos tik šuniukai gali judėti, ilgai netrunka kol jie pradeda ristis ir žaisti su tos pačios vados draugais.
Trečioji gyvenimo savaitė yra labai svarbi šuniuko vystymosi kalendoriuje. Be jau aukščiau paminėtų šuniuko gyvenimo etapų, jiems taip pat pradeda dygti dantys. Nors šuniukai gali pradėti ragauti mamos kietą maistą vos tik išdygus dantims, tačiau tik nuo maždaug ketvirtos savaitės pradedamas nuolatinis perėjimas prie kieto šuniukų maisto, kadangi jų mamos pieno gamyba pradeda lėtėti. Ketvirtoji savaitė šuniuko gyvenime taip pat pasižymi tuo, kad jie pradeda užmegzti emocinį ryšį su jais supančiais žmonėmis.
Nors šuniukai pradeda suvokti pasaulį ir socialinę tvarką savo vadoje nuo trečios savaitės, amžiaus tarpas nuo ketvirtos iki dvyliktos savaitės yra esminis socializacijai. Kuo anksčiau šiuo vystymosi laikotarpiu šuniukai pradeda susitikti su naujais žmonėmis, bendrauti su kitais augintiniais, tyrinėti pasaulį ir įgyti naujų, teigiamų patirčių, tuo geriau. Anot RSPCA, šuniukai įpratai būna skiepyjami nuo aštuntos iki dešimtos savaitės. Iki to laiko, kai šuniukas yra tinkamas globai, jis turėtų būti paskiepytas nuo šunų infekcinio tracheobronchito, šunų maro, parvoviruso, leptospirozės bei šunų paragripo. Šuniukas bus pasiruošęs antram skiepų kursui po dviejų - keturių savaičių, o papildomų kai kurių vakcinų dozių prireiks būnant nuo šešių iki dvylikos mėnesių amžiaus.
Būdami trijų - keturių savaičių amžiaus, šuniukai išmoksta kontroliuoti savo šlapimą ir išmatas, ir pradeda išeiti iš savo miego zonos prieš nusilengvindami. Vos tik šuniukai pilnai atjunka būdami maždaug aštuonių savaičių amžiaus, jie yra pasiruošę palikti savo gimtąją šunišką šeimą ir vykti į naujus savo namus. Tai gali būti kėblus laikotarpis. Nors šuniukai būdami tokio amžiaus jau yra pasiruošę priimti naujus šeimos narius, nauja patirtis yra bauginanti ir gali užtrukti iki maždaug dvyliktos savaitės amžiaus.
Iki devintos savaitės, po to, kai šuniukas turėjo galimybę įsikurti savo naujuose namuose ir sukurti ryšį su savo naująja šeima, šuniukas yra pasiruošęs pradėti mokytis bazinio paklusnumo. Kai kurie šuniukų šeimininkai nekantrauja užregistruoti savo augintį į kursus prieš jiems gavus pilną skiepų kursą, tačiau yra itin svarbu jūsų augintiniui nepraleisti šios esminės socializacijos dalies. Mėlynasis kryžius rekomenduoja sumažinti riziką jūsų šuniukui, pasirenkant dresuros kursus mažose grupėse, kur bedravimas tarp šuniukų yra artimai kontroliuojamas.
Būnant dvylikos savaičių amžiaus, pradeda ryškėti šuniuko dominavimo ir paklusnumo inkstinktai ir jie pradeda suvokti, kur jie tinka pagal namų socialinę tvarką. Būnat dvylikos savaičių amžiaus baimės etapas užleidžia vietą smalsumui ir šuniukas tampa labiau nepriklausomas ir atkaklesnis. Dabar jiems reikia daug padrąsinimo iš juos mylinčių žmonių. Nuolatiniai dantys pradeda dygti nuo trijų iki šešių mėnesių amžiaus, ir tuomet prasideda baisusis kramtymas. Yra itin svarbu apsaugoti namus nuo šuniuko šiuo laikotarpiu, paslepiant, ir patraukiant iš jų pasiekiamų zonų viską, ko nenorite, kad būtų sukramtyta. Taip pat reikia pašalinti viską, kas sukels užspringimo pavojų ar kitaip pakenks šuniukui, tokius dalykus, kaip elektros laidai ar nuodingi augalai.
Kai paaugę šuniukai tampa labiau nepriklausomi, jie gali bandyti parodyti save, pradėti dominuoti, ir ginti savo teritoriją. Bendrai iki to laiko, kol šuniukai pasiekia aštuoniolikos mėnesių amžių, jie pilnai susiformuoja kaip suaugę charakteriai ir pilnai prisitaiko prie savo vietos šeimoje. Tačiau tai nereiškia, kad jie nebebus energijos pilni kamuoliukai! Normalus šuns vystymasis tikrai atneša išbandymų, ir dažniausiai tie išbandymai reikalauja daug kantrybės iš naujųjų šuns globėjų.
