Krikštas - tai vienas svarbiausių sakramentų krikščioniškoje tradicijoje, suteikiantis pašvenčiamąją Dievo malonę. Nors Bažnyčios nuostatai yra aiškūs, kartais kyla klausimų ir nesusipratimų dėl įvairių papročių ir tradicijų, susijusių su šia apeiga. Šiame straipsnyje gilinsimės į krikšto reikšmę, jo atlikimo tvarką ir papročius, atsakydami į dažnai kylančius klausimus.
Krikšto sakramento svarba ir taisyklės
"Krikštas yra pats reikalingiausias sakramentas, nes jis suteikia pašvenčiamąją Dievo malonę, be kurios negalima patekti į dangų. Tad negali būti jokios abejonės, kad yra tam tikros Bažnyčios nustatytos taisyklės, tvarkančios šio sakramento teikimą bei priėmimą. Tos taisyklės yra surašytos Bažnyčios teisių knygose, vadinamose "Codex Iuris Canonici". Yra net 43 kanonai (737-779), kuriuose surašytos įvairios šio sakramento teikimo bei priėmimo taisyklės. Kadangi krikštas išganymui yra būtinai reikalingas ir, jo nepriėmus, negalima priimti jokio kito sakramento, tai Bažnyčia jo priėmimą yra taip palengvinusi, kad, reikalui esant, jį gali teikti ne tik paprastas žmogus, nekunigas, bet net ir nekatalikas ar nekrikščionis, jeigu tik jis žino, kaip reikia krikštyti ir turi reikiamą intenciją. Tačiau dėl tos pat priežasties Bažnyčia nori, kad šis sakramentas būtų teikiamas kaip galima greičiau, vaikui gimus, kad jis, kokiai nelaimei atsitikus, nemirtų be krikšto. 770-tas kanonas taip sako: "Kūdikiai kaip galima greičiau turi būti krikštijami; klebonai ir pamokslininkai turi dažnai tikintiesiems šią svarbią pareigą priminti". Negali būti kalbos apie kokį nors paprotį, kuris prieštarautų Bažnyčios nuostatams.
Krikštas - tai pirmasis Naujojo Testamento sakramentas, kurį Kristus davė visiems žmonėms, kad šie galėtų pasiekti amžinąją laimę. Krikštas yra sąmoningas sprendimas atsiliepti į Kristaus Evangelijos žinią ir tapti atsakingu jos skelbėju. Tai sprendimas būti išskirtine Dievo nuosavybe ir aktyviu tikėjimo žmogumi. Todėl šiam veiksmui reikia pasirengti - reikia ir žinių, ir ryžto. Kai krikštijami maži vaikai, jų vardu tėvai ir krikštatėviai pareiškia ryžtą ir norą, prisiima atsakomybę užauginti žmogų, kuris augdamas pats patvirtintų sprendimą. Visus pakrikštytuosius sieja sakramentinės vienybės ryšys. Pakrikštytasis tampa gyvosios Bažnyčios nariu, pats tampa Bažnyčia.
Krikštas - nuplovimas vandeniu susietas su Kristaus nurodytais gyvenimo žodžiais, panaikina pirmapradę kaltę (vadinamą gimtąja nuodėme) ir asmeninę nuodėmę (jei krikštijamas suaugęs žmogus). Krikštas žmogų padaro dieviškosios prigimties dalininku ir Dievo įvaikiu. Paprastai krikštija vyskupai, kunigai ir diakonai. Mirties akivaizdoje krikštyti gali ir pasaulietis, t. y. kiekvienas pakrikštytas krikščionis.
Pagal bažnyčios patarimus vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė. Turi bent vienas iš tėvų ar globėjų norėti, kad vaikas būtų pakrikštytas, to bažnyčiai užtenka. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali atidėlioti Krikšto sakramento suteikimą, pavyzdžiui, neranda tinkamų krikšto tėvų, laukia vasaros, laukia, kada vaikelis paaugs, nori, kad vaikelis bent šiek tiek prisimintų šią šventę. Jei vaikeliui, kurį norima pakrikštyti, yra septyni metai ir daugiau, tokiu atveju Krikštui bus reikalingas vyskupo leidimas. Pagal bendrą bažnytinę nuostatą, nekrikštytas vaikas, sulaukęs amžiaus, kai rengiamasi Pirmajai Komunijai, kartu su pasirengimu Krikštui rengiasi ir Pirmajai Komunijai. Ceremonija organizuojama paprastai kaip suaugusiojo krikšto apeigos. Iš vyresnių vaikų reikalaujama didesnio pasirengimo krikštui: jie turi mokėti pagrindines maldas, žinoti pagrindines tikėjimo tiesas bei suvokti krikščioniško gyvenimo principus. Pasiruošimas vyksta visus mokslo metus. Bažnyčioje arba koplyčioje būna vieta, skirta Krikšto apeigoms atlikti. Ceremoniją gali atlikti vyskupas, kunigas ar diakonas. Dvasininkas vadovauja apeigoms, o dalyvaujantieji aktyviai įsijungia, atsiliepdami į kreipinius ir drauge melsdamiesi.
Krikšto sakramentui suteikti užtenka vieno krikšto tėvo (arba krikšto motinos), tos pačios lyties du asmenys negali krikštyti. Tradiciškai kviečiami krikštatėvis ir krikštamotė, kurie dvasine prasme atspindi žemiškąją šeimą. Jie nebūtinai turi būti tikra šeima, gali būti ir draugai ar brolis ir sesė, svarbu, kad kartu negyventų kaip nesantuokinė pora. Nėra jokių apribojimų krikšto mama būti besilaukiančiai moteriai. Jei esate kažką girdėjusios, tai tik prietarai, kuriems bažnyčia nepritaria. Būtina, kad krikšto tėvai būtų priėmę krikšto sakramentą, Pirmąją Komuniją bei Sutvirtinimo Sakramentą. Jei vienas iš būsimų krikšto tėvų yra kitos religijos, jis gali dalyvauti ceremonijoje, tačiau bus ne krikštatėviu, o „krikšto liudytoju“. Bent vienas iš dviejų krikšto tėvų privalo būti katalikas.
Krikšto liudijimas gali būti išrašomas prieš ceremoniją, o įteikiamas jau po jos, tačiau tai tik suvenyrinis įvykusio Krikšto pažymėjimas, o ne oficialus dokumentas.
Krikšto papročiai ir jų aiškinimas
Tačiau yra labai klaidinga sakyti, kad Lietuvoje buvo paprotys kelis mėnesius atidėlioti vaiko krikštą. Koki yra paprastai krikšto atidėliojimo pasiteisinimai? Nekalbant jau apie gryną apsileidimą ir krikšto reikšmės nesupratimą, dažniausiai girdimos dvi priežastys: pirmoji - pylimas šalto vandens labai mažam vaikui ant galvos gali pakenkti jo sveikatai; antroji - norima geriau pasiruošti krikštynoms - baliui, o kartais reikia laukti iš kur nors parvykstančių numatytų krikšto tėvu ar kitų artimųjų. Tačiau nei viena, nei kita priežastis nėra pakankama atidėlioti krikštui. Normaliose sąlygose užpylimas trupučiuko vandens vaikui ant galvos nieko nepakenks, kaip jam, vos gimusiam, nepakenkia nė maudymas. O jeigu žiemą bažnyčioje labai šalta, tai krikšto vandenį, pasėmus į kokį nors indelį, galima šiek tiek pašildyti. Antroje priežastyje minimus reikalus galima sutvarkyti labai lengvai. Nėra jokio reikalo ruošti iškilmingą puotą tą pačią dieną, kada vaikas krikštijamas. Tą puotą galima nukelti net kelias savaites ar kelis mėnesius.
Krikšto tėvai yra tam reikalingi, kad, mirus vaiko tėvams ir nesant kitų globėjų, jie galėtų pasirūpinti vaiko auginimu ir auklėjimu. Žinoma, gal niekad neįvyks arba įvyks labai retais atvejais, kad vaikas liks be jokių globėjų. Tačiau, ir vaiko tėvams esant gyviems, krikšto tėvai turi šiek tiek rūpintis ypač dvasiniu vaiko auklėjimu. Dėl to yra reikalaujama, kad krikšto tėvai būtų praktikuoją katalikai. Kadangi dėl tam tikrų svarbių priežasčių kunigai nekuria savo šeimų, tai taip pat nepageidaujama, kad jie taptų kokio nors kūdikio krikšto tėvais. Tačiau tai nėra griežtas įsakymas. Vyskupui ar vienuolyno vyresniajam leidus, kunigas gali būti krikšto tėvu. Vis dėlto tiems, kurie nori, kad per krikštą jų vaikas dvasiškai susigiminiuotų su kokiu nors jų šeimai brangiu ir artimu kunigu, kai kurie vyskupai pataria, kad tą kunigą jie kviestų ne krikšto tėvu, bet vaiko krikštytoju, nes į dvasinę giminystę su vaiku įeina ne tik krikšto tėvai, bet ir tas asmuo, kuris krikštija (768 kanonas). Dėl šios priežasties, atrodo, klebonas negerai pasielgtų, jeigu tėvams draustų kviestis kitą kunigą jų vaikui krikštyti. Kaip tėvai turi teisę parinkti vaiko dvasinei giminystei krikšto tėvus, taip jie turi teisę tai giminystei parinkti ir krikštytoją.
Vaikas krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, ir į tam tikslui skirtas parapijos knygas įrašoma, kada vaikas gimė ir kas jį krikštijo; taip pat ten įrašomi pakrikštyto vaiko, jo tėvų ir krikšto tėvų vardai. Tai yra svarbus dokumentas - vaiko gimimo ir krikšto metrikai. Tik dėl labai svarbių priežasčių ir gavus bažnytinės vyresnybės leidimą, teikti iškilmingą (su visomis ceremonijomis) krikšto sakramentą galima ne parapijos bažnyčioje, bet namuose. Ir šiuo atveju minėti daviniai turi būti įrašyti į parapijos knygas. Savaime aišku, kad, esant mirties pavojui, galima krikštyti bet kurioje vietoje. Bet tai nėra iškilmingas krikštas.
Kūdikio gimdymas, be abejo, nėra joks nusikaltimas, bet labai kilnus veiksmas. Tas Tamstos minimas įvesdinimas nėra būtinai reikalingas, bet labai patartinas. Tai yra motinos palaiminimas ir paprašymas jai bei jos kūdikiui reikalingų Dievo malonių.
Krikštijamas vaikas apglobiamas baltu drabužiu, kuris yra nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas. Linkima, kad tėvai bei artimieji vaikus mokytu žodžiu ir pavyzdžiu, kad šie, nekalti ir šventi, laimėtų amžinąjį gyvenimą. Vėliau įduodama nuo velykinės žvakės įžiebta žvakė, kuri primena Kristų - mūsų šviesą. Apeigų žvakė išsaugojama iki vaiko Pirmosios Komunijos. Tądien tėvai Krikšto žvakę vaikui įduoda, kai šis žengia prie Viešpaties altoriaus švęsti šv. Mišių ir pirmą kartą priimti Eucharistijos. Tradiciškai ši žvakė yra saugoma visą žmogaus gyvenimą. Laikomasi ir papročio, kad per gyvenimą išsaugota Krikšto žvakė baigia degti prie amžinybėn iškeliavusio krikščionio karsto.
Krikšto drabužis yra pagarbiai saugojamas. Jį prireikus galima panaudoti ir krikštijant kitą vaiką. Tėvai gali laisvai rinktis, iš kokios medžiagos siūti drabužį, taip pat kokią žvakę pirkti - parafino ar vaško. Svarbiausia šiuos ženklus saugoti ir perduoti suaugusiems vaikams.
Kaip puošti drabužėlį ar žvakę - kiekvienos šeimos reikalas. Tradiciškai žvakė puošiama baltu kaspinu ar keliomis gėlėmis. Bet tai nėra nei būtina, nei privaloma. Tėvai kartu su krikštatėviais parengia ir dovanoja žvakę krikštijamajam.
Baltas drabužėlis irgi puošiamas įvairiai. Tradiciškai berniukų drabužėlis puošiamas rožine spalva, o mergaitės - mėlyna spalva, kuri yra Dievo Motinos globos ženklas ir jos apsiausto spalva. Gali būti drabužėlio priedai ir balti. Vis dėlto jie neturi jokios reikšmės. Svarbiausia yra žvakė ir baltas drabužis, simbolizuojantys Dievo šviesą ir nekaltumą.
Po Krikšto sakramento rengiami iškilmingi pasivaišinimai neturėtų virsti vien tik skrandžių puota, per kurią liejasi alkoholis. Švenčių iškilmės įpareigoja atitinkamai ruošti ir stalą. Šios šventės pagrindas - padėka Dievui už kūdikį bei krikščioniško džiaugsmo iškilmės už naują bendruomenės narį ir Dievo įvaikį. Iškilmių pietums ar pačiai šventei rengiamės kruopščiai, bet dar kruopščiau turėtume rinkti žinias, kad suprastume apeigų prasmę ir žinotume, kokiomis Dievo dovanomis bus apdovanotas krikštijamas kūdikis.
Krikštui atsineškite žvakę. Būtų gražu, jei kas nors iš šeimos ar draugų galėtų tą žvakę papuošti, pvz., krikštijamojo vardu ir krikšto data. Krikšto žvakė yra „gyvenimo žvakė“, kurią galima uždegti per gimtadienius, vardadienius ar minint krikšto dieną. Krikšto ceremonijai turėkite ir krikšto rūbelį.
Krikšto rūbelis (skraistė) nebūtinai turi būti naujas vaikeliui, nebent planuojate vėliau iš jo siūti Pirmosios Komunijos drabužius. Krikšto žvakė kiekvienam krikštyjamam vaikeliui būtina nauja. Pagal katalikiškąją tradiciją jos šviesa lydi žmogų svarbiausiais jo gyvenimo momentais, uždegama, atnaujinant Krikšto pažadus, priimant Pirmąją Komuniją, o galiausiai, jei įmanoma sudega prie žmogaus karsto.
Krikštas yra vieną kartą gyvenime teikiamas sakramentas. Antrą kartą krikštyti negalima. Jūsų vaikų Krikštas yra užregistruotas bažnytinėse knygose. Jeigu to nebuvo (bet šiais laikais jau nebeįmanoma) galima krikštyti su sąlyga. Vadinasi, kad jeigu nebuvo krikštytas, tai krikštijame, o jeigu buvo krikštytas, liudininku ir įrašu nėra, tuomet krikštijama su sąlyga.
Krikštas teikiamas tik vieną kartą gyvenime, ir nesvarbu, ar tėvai išsiskyrė ar susipyko, gal teikiantis krikštą kunigas nepatiko, o ypač dėl suknelės krikšto ar dar kokių ambicijų. Tai tik dar kartą parodo, kiek mažai mes tame gaudomės ir krikštiname tik dėl tradicijos. O jei buvo krikštyta pačių, reikia nedelsiant pranešti bažnytinei vadovybei ir ji jau nuspręs ar galiojančiai buvo pakrikštyta.
KRIKŠTAS TEIKIAMAS TIK VIENĄ KARTĄ GYVENIME, ir nesvarbu, ar tėvai išsiskyrė ar susipyko, gal teikiantis krikštą kunigas nepatiko, o ypač dėl suknelės krikšto ar dar kokių ambicijų. Tai tik dar kartą parodo, kiek mažai mes tame gaudomės ir krikštiname tik dėl tradicijos. O jei buvo krikštyta pačių, reikia nedelsiant pranešti bažnytinei vadovybei ir ji jau nuspręs ar galiojančiai buvo pakrikštyta.
Simboliai ir jų reikšmė
Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis. Pašventintas vanduo - nuplauna gimtąją nuodėmę ir suteikia naują pradžią jau Dievo vaiko gyvenimui. Katechumenų aliejus - primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės atsilaikyti velnio gundymams, bei užgydys nuodėmių žaizdas sieloje. Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems. Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną.
Vandens užpylimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė.
Krikšto apeigos pradedamos persižegnojant. Kunigas klausia tėvų: „Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui?” Pasakomas vaiko vardas. Po to kunigas klausia tėvų, ko jie prašo šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios. Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą.
Krikštu mano gyvenimas susiejamas su Jėzumi Kristumi. Tai vaizdžiai parodo patepimas krikšto aliejumi (krizma), balti krikšto rūbai ir deganti krikšto žvakė. Jėzus nuolat vedė žmones į gyvenimą, teikė jiems orumą ir viltį. Prisikeldamas iš numirusiųjų, jis pats įveikė mirtį. Jis ir mane veda į gyvenimą, dovanoja man gyvenimą, įveikiantį mirtį! Krikštu man padovanojamas naujas gyvenimas. Esu įtraukiamas į santykį su Dievu, kuris jį kuria. Pakrikštytam vaikui reikia žmonių, galinčių papasakoti apie Dievą, padedančių jam rasti kelią link jo. Pirmiausia tai yra tėvai! Kreipkitės telefonu arba nueikite į savo parapijos raštinę.
Krikšto sakramente Dievas atsigręžia į mane, dovanodamas savo besąlygišką meilę. Jis man patvirtina: esi mano mylima dukra, mano mylimas sūnus! Kad ir kas nutiktų, būsiu su tavimi. Dievas suteikia dieviško orumo, kurio iš manęs niekas nebegali atimti ir kuris pagrindžia visą tolesnį mano gyvenimą.
Ar gali būti besilaukianti krikšto mama? - taip, nėra jokių apribojimų dėl nėštumo krikšto mamai. Jei jos savijauta gera ir nėštumas lengvas, tikrai gali būti krikšto mama. Ar gali krikštyti tik viena krikšto mama arba tik krikšto tėtis, o ne pora? - taip, nėra apribojimų dėl krikšto tėvų skaičiaus, gali būti ir vienas krikšto tėvelis ar tik krikšto mamytė. Ar gali krikšto tėvais būti seneliai? Taip, gali. Krikštatėviais turėtų būti ne jaunesni nei 16 metų, priėmę Sutvirtinimo Sakramentą, gyvenantys santuokoje arba dar nesukūrę šeimos žmonės. Taip pat gali būti vienas krikšto tėtis arba krikšto mama, gali būti ir kelios krikšto tėvų poros.
Ar norint pakrikštyti vaikutį, krikšto tėvai turi būti priėmę pirmos komunijos bei sutvirtinimo (dirmavonės) sakramentus? Gan dažnai kunigai neklausia tokios informacijos, tad tikėtina, kad nedraus krikštyti sutvirtinimo sakramento nepriėmusiems asmenims. Tačiau turite sau atsakyti į klausimą, ar vaikutį krikštyjate dėl šventės ir dėl to, kad taip įprasta, ar vistik jums svarbu krikščioniška religija.
Tėvynė iš visų pusių mus formuoja giliu ir neišdildomu būdu. Ji yra Dievo bendradarbė sukurti mūsų asmeniui.
Tiesioginis ir praktinis interesas gaivinti tradicijas iškilo prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje, ir jis motyvuojamas taip: „Tradicijos stiprina kolektyvą . . ., reguliuoja etiketą, žmonių elgesį, padeda stabilizuoti ir stiprinti idėjas" (P. Pečiūra, Tradicijos vakar ir šiandien, Vilnius 1974, 8). „Tradicija vaidina pažangų vaidmenį”, tik svarbu, kad ji atitiktų „istorines sąlygas'' (tp 6). Nebijoma net religinių tradicijų ir apeiginių jų formų, tik keičiamas jų turinys (tp 12-13) - religinis bereliginiu. Tai esanti „viena priemonių liaudžiai paskatinti dar sparčiau žengti į savo komunistinę ateitį'' (LEB 562).
Tradicijos yra šimtmečiais sutelkta tautos išmintis ir patirtis. Viena ir antra laikosi tautos dvasia. Jai augti reikia žemės, reikia vienalytiško bendruomeninio gyvenimo. Bet kartą išaugusi, ji gali laikytis ir be savos žemės. Tradicija yra savos žemės kūrinys, o jos netekus - papildinys. Tradicijos svetur išlaiko vieningumo sąmonę ir ryšį su sava žeme. Pagaliau, kaip rodo žydų pavyzdys, tradicijos padeda tautai grįžti į prarastąją žemę.
Šeima laikoma tradicijų saugotoja. Tai kinai. Jų apgyventuose didmiesčių rajonuose nėra vietos palaidoms jaunų nusikaltėlių gaujoms, nešvarioms landynėms, narkotikų spekuliantams. Čia vaikai, jaunimas ir suaugusieji gyvena savu bendruomenės gyvenimu, čia šeimos rūpestingai laikosi savų tradicijų. Tradicinis kinų auklėjimas įbrėžia jaunuoliams atsakomybės jutimą už savo šeimą. Prieš darydami kokį nors žingsnį, jie save klausia: ,,Ar tėvai džiaugsis mano darbu? Kaip reaguos giminės, vadinamieji dėdės?"
Tradicijos yra įpavidalintas dorovės kodeksas, pritaikytas šeimos pedagogikoje. Kur nėra tradicijų, ten nėra nei pilnesnio, gyvesnio dorinio jautrumo, nei dorinės pedagoginės atsakomybės. Šeima yra pagrindinė žmogaus ugdymo mokykla. Ji yra ir visos tautos fizinis bei dvasinis lopšys. Jei tradicijos sunyksta šeimoje, jos sunyksta ir tautinėje bendruomenėje. Kai sunyksta tradicijos, žmogus ir tauta netenka dorinės, dvasinės atramos.
Tradicija yra lotynų kalbos žodis, reiškiantis perdavimą. Vokiečiai šį žodį verčiasi Ueberlieferung, Uebergabe, lenkai -podanie. Mūsų kalbininkai (Jablonskis) bandė tradiciją Iietuvinti padava. Šiuo žodžiu jis norėjo išskirti tradiciją iš padavimo, kuris mūsų kalboje reiškia legendinį pasakojimą.
Žodiškai -tradicija būtų perduodamas dalykas. Aišku, perduodama tai, kas gauta, perimta, išsaugota, išlaikyta. Perduodama visoks žinojimas bei patyrimas. Į tą žinojimą bei patyrimą įeina pažiūros į pasaulį bei gyvenimą, tikėjimas, dorovė, elgesio būdas, kultūrinės vertybės, socialinių santykių formos.
Pats perdavimas čia suprantamas natūralus, gyvenimiškas. Tai reiškia, kad tradicija nėra perduodama raštu, moksliškai ar mokykliškai, bet žodiškai, veiksmiškai, paprastu gyvenimišku būdu. Krikščionybės tradicija taip pat skiriama nuo evangelijos - rašytinio Kristaus mokslo. Krikščionybės tradicija yra gyvu žodžiu bei praktiniu keliu perduotasis mokslas ir gyvenimo būdas, kuris vėliau buvo užrašinėjamas. Panašiai bent iš dalies buvo užrašinėjama ir tautinė tradicija. Tą darbą atliko istorikai, tautosakininkai, etnologai.
Tradicija tad yra ilgo laiko būvyje išsiryškinusi tautos išmintis bei patirtis, įvilkta į tam tikras formas, tapusi pažinimo šaltiniu bei elgesio kodeksu ir perduodama iš kartos į kartą gyvu žodžiu bei praktiniu veiksmu.
Tradicijos sąvokai geriau suprasti pravers ją palyginti su kitomis. Mes turime kitus du žodžius - įprotį ir paprotį, kurių prasmė priartėja prie tradicijos, jeigu visus tris žodžius palyginsime, rasime juose panašumų ir skirtumų. Imkime ketvertą atžvilgių - asmenų, dalyko, laiko ir vertės - ir palyginkime.
a. Asmenų atžvilgiu įprotis daugiau asmeniškas, paprotys - daugiau grupiškas, o tradicija -bendruomeniška. Kai sakome įprato, tai turime galvoje atskirą žmogų, pvz. „Vytukas įprato meluoti, Jonas - per garsiai kalbėti, Marytė - per anksti išbusti". Kai kalbame apie paprotį, galvojame apie tam tikrą žmonių kategoriją. Tada mes sakome: „Medžiotojai ir žuvininkai papratę fantazuoti"; „krėsti išdaigas - tai bernų darbas"; „kunigams priprasta mokyti žmones". Kai sakome apie ką nors tradiciška, mes galvojame apie kokią nors bendruomenę - šeimą, parapiją, tautą. Tada sakome: „Tokia mūsų šeimos tradicija"; „tai mūsų parapijos tradiciniai atlaidai"; „tradicinis lietuvių svetingumas".
b. Dalyko atžvilgiu įprotis ir paprotys reiškia kokią nors pasisavintą savybę ar ypatybę. Tai yra tam tikras bruožas, būdingas žmogui arba grupei, bet jis neišreiškia viso žmogiškojo ar grupinio charakterio. O tradicija paliečia visą bendruomenės charakterį, sakytum, teikia jai tam tikrą veidą. Kalbėdami apie įprotį ar paprotį, mes dalyką apibrėžiame ar apsiauriname. Sakome: „Žmogus įprato rūkyti, gerti, vaikas - meluoti, vaipytis, Jurgis - anksti keltis", arba „ponai papratę pūstis, didžiuotis". Tradicijos atveju mes lyg vengiame apibrėžti ir konkretizuoti. Tada sakome bendrai: „lietuviška arba tautinė tradicija", vadinasi - būdinga visai lietuvių tautai, arba: „krikščioniška, religinė tradicija" - sava visiems krikščionims.
c. Laiko atžvilgiu įprotis daugiau laikinis ir nepastovus, nors gali pasidaryti ir pastovus. Paprotys -daugiau pastovus, o tradicija - ilgalaikė, šimtmetinė. Įpročio laikinumui pabrėžti mes kartais sakome: „Didelio čia daikto: įprato - atpras". Gero įpročio pastovumui ir reikšmei priminti mes turime ir priežodžių: „Ką jaunas įprasi, tą senas atrasi" arba „Lenk medį, kol jaunas". Kalbėdami apie papročius, mes rišame juos su pastoviais įvykiais. Tada sakome: „vestuviniai, krikštynų papročiai" arba tokių pastovių švenčių, kaip Kalėdų, Velykų, Sekminių papročiai. Minėdami tradicijas, mes įsakmiai pabrėžiame: „T...
