Nors oficialiai Jėzus Kristus švenčiamas gruodžio 25-ąją, tiksli jo gimimo data lieka viena didžiausių istorijos ir teologijos paslapčių. Evangelijos nepateikia konkrečių įrodymų, kada įvyko šis svarbus įvykis, todėl mokslininkai ir istorikai jau šimtmečius bando atsakyti į klausimą: kada iš tiesų gimė Jėzus?
Gruodžio 25-osios pasirinkimo priežastys
Mokslininkai spėja, kad Romos katalikų bažnyčia pasirinko gruodžio 25 d., nes ji artima žiemos saulėgrįžai ir Saturnalijoms - romėnų dievui Saturnui skirta švente. Bažnyčia, pasirinkdama šią dieną švęsti Jėzaus gimtadienį, galėjo „aneksuoti“ šią populiarią pagonių šventę, o taip pat ir kitas pagoniškų religijų žiemos šventes, knygoje „Jesus the Jew: Reality, Politics, and Myth-A Personal Encounter“ (2019 m. išleistoje krikščioniškoje leidykloje „Christian Faith Publishing“) teigia mokslininkas Ignacio L. Götzas. Vis dėlto niekas tiksliai nežino, kada Jėzus gimė. Seniausias žinomas Kristaus gimimo gruodžio 25 dieną paminėjimas yra III a. po Kr. Jo autorius - Ipolitas Romietis. Prireikė kelių dešimtmečių, kad Kalėdos taptų krikščioniškosios tradicijos dalimi. Maždaug nuo to laiko mokslininkai ginčijasi, ar Jėzaus gimtadienis iš tiesų buvo gruodžio 25-oji, ar kita metų diena, nes nei kanoninėse evangelijose, nei nekanoninėse nepateikta jokių įrodymų, kada tai galėjo įvykti. Nuo XIII a. žmonės pastebėjo ryšį tarp gruodžio 25 d. ir Romos imperijos saulės dievybės Sol Invictus šventės, kuri žymėjo laiką iškart po žiemos saulėgrįžos, kai dienos pradeda ilgėti. Pilnas šventės pavadinimas yra „Dies Natalis Solis Invicti“, kuris išvertus iš lotynų kalbos reiškia Nenugalimos Saulės gimimo dieną. Beje žodžiu „Natale“ italai iki šiol vadina Kalėdas.
Gruodžio 25-oji taip pat yra artima senesniam žiemos saulėgrįžos švenčių tinklui, aptinkamam visoje Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Daugelyje ikikrikščioniškųjų kultūrų, taip pat ir Lietuvoje, trumpiausia metų diena, gruodžio 21-oji ar 22-oji, buvo paminima kaip svarbus kalendoriaus momentas, švenčiant saulės „atgimimą“ ir gyvybės sugrįžimą. Lietuviai iki šiol švenčia Kūčias, germanų tautos šventė Julę - senovinę šventę, siejamą su ugnimi, maistu ir atsinaujinimu (skandinavų kalbose Kalėdos vadinamos žodžiu „Jul“), o įvairios keltų ir Viduržemio jūros regiono tautos puoselėjo tradicijas, kurių centre buvo saulėgrįža, kaip svarbus įvykis, susijęs su dangaus kūnais ir žemdirbyste. Ankstyvoji krikščionybė atsirado pasaulyje, kuriame šios tradicijos buvo giliai įsišaknijusios. Todėl, užuot jas iš karto panaikinę, valdantieji dažnai pakeisdavo žinomas datas ir simbolius, suteikdami esamoms šventėms naują teologinę prasmę. Tiesa, žiemos saulėgrąža nėra gruodžio 25-ąją, o gruodžio 21-ąją.
Istoriniai duomenys ir prieštaravimai
Kai kurie mokslininkai mano, kad Jėzus gimė tarp 6 ir 4 m. pr.m.e. - iš dalies remdamiesi bibline istorija apie karalių Erodą Didįjį. Joje teigiama, kad siekdamas nužudyti naujagimį Jėzų, karalius esą įsakė nužudyti visus Betliejaus apylinkėse gyvenusius jaunesnius nei dvejų metų kūdikius - šis įvykis žinomas kaip Nekaltųjų žudynės. Tai įvyko netrukus prieš paties Erodo mirtį, dėl kurios datos irgi vis dar ginčijamasi. Tačiau dauguma mokslininkų, įskaitant Peterį Richardsoną ir Amy Marie Fisher, parašiusius knygą „Herod: King of the Jews and Friend of the Romans: Second edition“), pritaria romėnų istorikams, kurie manė, kad Erodas mirė 4 m. pr. m. e. Tačiau istorikai nesutaria dėl tikrųjų Erodo mirties metų - o daugelis teigia, kad masinis kūdikių žudymas yra tik legenda. Biblijos tyrinėtojas ir rašytojas Reza Aslanas knygoje „Zealot: The Life and Times of Jesus of Nazareth“ rašo, kad Erodo žudynės buvo „įvykis, apie kurį nėra nė vieno patvirtinančio įrodymo jokioje žydų, krikščionių ar romėnų to meto kronikoje ar istorijoje“. Kita vertus, Evangelijos pasakojama, kad „visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą“; kai kurių kelionė tikriausiai truko savaitę ar dar daugiau (Luko 2:1-3). Surašyti žmones turbūt nuspręsta tam, kad būtų lengviau administruoti mokesčių rinkimą arba šaukimą į karo tarnybą. Taip pat Evangelijoje pagal Luką minima, kad „Tų apylinkių laukuose stovyklaujantys piemenys naktį pakaitomis saugojo savo bandas“ (Luko 2:8). Knygoje Daily Life in the Time of Jesus rašoma, kad avys naktimis būdavo laikomos lauke ne ištisus metus, o tik pradedant savaite prieš Paschą (kovo pabaiga) ir baigiant lapkričio viduriu. Šie faktai leidžia manyti, kad Jėzus gimė ne gruodžio mėnesį.
Kadangi „nuliniai metai“ neegzistuoja, o Jėzus jais negimė, mokslininkai linkę labiau atsižvelgti į Erodo ryšį su gimimu nei į kitus, todėl paprastai manoma, kad Jėzus išties gimė maždaug 6-4 m. pr. m. e. Evangelistas Šv. Lukas galėjo turėti galvoje, kad jis gimė prieš valdant Kirėjui, tačiau tai būtų per daug netiksli interpretacija. Jeigu remtumėmės Betliejaus žvaigždės, kuri išties buvo kometa, sužibimu, tai Jėzaus gimimo data būtų apytiksliai 5 m. pr. m. e. balandis. Taip pat buvo spėliojama, kad Jėzus buvo pavasarinis kūdikis. Daugelis kelia klausimą, ar Jėzus Kristus iš tiesų gimė gruodžio 25 dieną? Taigi, ką mes žinome apie jo gimimo datos istoriškumą? Kaip žinoma, evangelijos nenurodo, kokią dieną gimė Kristus. Tad kaip nutiko, kad Bažnyčia nustatė būtent gruodžio 25 dieną švęsti šv. Kalėdas?
Astronominiai įvykiai ir jų interpretacijos
Kiti mokslininkai bandė susieti „Betliejaus žvaigždę“, kuri neva skelbė Jėzaus gimimą, su tikrais astronominiais įvykiais - kad nustatytų Jėzaus gimimo metus. Pavyzdžiui, 1991 m. Karališkosios astronomų draugijos žurnale („Quarterly Journal of the Royal Astronomical Society“) išspausdintame straipsnyje astronomas Colinas Humphreysas teigė, kad legendinė žvaigždė iš tikrųjų buvo lėtai judanti kometa, kurią kinų stebėtojai užfiksavo 5 m. pr.m.e. Tačiau C.Humpfreyso teorija vėliau buvo paneigta.
Dėl Jėzaus gimimo mėnesio taip pat kilo diskusijų: viena iš teorijų teigia, kad Betliejaus žvaigždė galėjo būti Veneros ir Jupiterio susijungimas į ryškią šviesą danguje - retas įvykis, nutikęs 2 m. pr.m.e. birželį. Kita galimybė - panaši Saturno ir Jupiterio konjunkcija, įvykusi 7 m. pr.m.e. spalį. Taip pat buvo spėliojama, kad Jėzus buvo pavasarinis kūdikis. I.L. Götzas mano, kad Jėzus galėjo gimti „vėlyvą pavasarį, nes dauguma nėštumų nutikdavo rudenį, kai būdavo nuimamas derlius ir užtekdavo pinigų vestuvių puotoms“.
Naujausi tyrimai ir galimos datos
Naujausi Italijos mokslininkų tyrinėjimai tvirtina, kad Jėzaus gimimo data beveik sutampa su sutartine krikščioniškos eros pradžia. Jų teigimu, yra pagrįstų istorinių, kalendorinių ir astronominių priežasčių, dėl kurių Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e. žiemą. Remiantis hebrajų kalendoriumi, kuris yra mėnulio kalendorius, norint suderinti jį su metų laikais, maždaug kas trejus metus, baigiantis metams, reikia pridėti 13-ąjį mėnesį, kuris nusikelia į ankstyvą pavasarį. Remiantis Evangelijų pasakojimais, kur minimos trys piligriminės šventės, ir analizuojant galimus laiko tarpus tarp jų, daroma prielaida, kad Apreiškimas turėjo įvykti praėjus bent penkiems mėnesiams po piligriminės šventės. Žydų Pascha pradėdavo liturginius metus ir būdavo per pirmąją pavasario pilnatį - paprastai kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Jei pridėsime devynis nėštumo mėnesius, gausime gruodžio pabaigą, sausio pradžią. Kalbant apie Jėzaus gimimo metus, reikia pasakyti, kad egzistuoja ilga patristinė tradicija, kuri sutampa su tradiciniu krikščioniškosios eros pradžios datavimu. Tačiau po E. Schürer (Šiurerio) tyrimų XIX a. iš tiesų Evangelijose (Mt 2, 1) pasakojama apie vadinamąsias Erodo Didžiojo nekaltųjų vaikelių žudynes, įvykdytas siekiant pašalinti naujagimį Jėzų. Taigi tais metais, kai gimė Jėzus, Erodas dar turėjo būti gyvas. Remiantis tiksliausia šiandien įmanoma Mėnulio užtemimų matomumo plika akimi analize, vieno iš jų, tikrai užfiksuoto Judėjoje prieš 2000 metų, paieška, pateikta santykyje su kitais chronologiniais ir istoriniais elementais, randamais Juozapo Flavijaus raštuose ir romėnų istorijoje, veda prie vienintelio galimo sprendimo: būtent Erodo Didžiojo mirties, įvykusios 2-3 m. e. m., datavimo, suderinamo su sutartine krikščioniškosios eros pradžia, t. y. kad Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e.
Kitas tyrimas, atliktas remiantis Kumrano radiniais ir Senojo Testamento tekstais, leidžia manyti, kad Jonas Krikštytojas galėjo gimti birželio 24 dieną, o tai reiškia, kad Jėzus galėjo būti pradėtas kovo 25 dieną, kada Bažnyčia švenčia Apreiškimo slėpinį. Tai patvirtina ir piemenų bei avių buvimo laukuose interpretacija, kuri neleidžia atmesti žiemos datos.
Jėzus Kristus: istorinė figūra ir tikėjimo centras
Beveik visi šių laikų senovės antikos tyrinėtojai sutinka, jog Jėzus buvo istorinė asmenybė, nors vienintelių turimų šaltinių - Evangelijų - patikimumas pateikiant jo tikslų istorinį portretą yra ginčytinas. Jėzus buvo žydas iš Galilėjos, kurį pakrikštijo Jonas Krikštytojas. Krikščionybėje manoma, jog Jėzus Kristus išpildė Senojo Testamento pranašystes, kurių svarbiausia buvo jo nukryžiavimas. Kristaus mokinių - apaštalų - misijos metu, jo pasekėjai imti vadinti krikščionimis. Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus iš Evangelijų. Keturios kanoninės evangelijos (Mato, Morkaus, Luko, Jono) yra išsamiausi Jėzaus gyvenimą ir tarnystę liudijantys šaltiniai. Kita vertus, kitose Naujojo Testamento knygose taip pat yra nuorodų apie reikšmingus Jėzaus gyvenimo epizodus, tokius kaip Paskutinė vakarienė. Kai kurios ankstyvųjų krikščionių grupės Jėzaus gyvenimą ir mokymą perteikė kitaip nei parašyta Naujajame Testamente. Tai apokrifinėmis evangelijomis vadinami tekstai. Sinoptinės evangelijos linkusios pabrėžti skirtingus Jėzaus asmenybės punktus.
Jėzus Kristus yra esminė figūra krikščionybėje. Yra skirtumų tarp skirtingų denominacijų pagal tai, kaip vertinamas Kristus. Bendru atveju krikščionių požiūris į Jėzų remiasi įvairiais Naujojo Testamento šaltiniais, tokiais kaip kanoninės evangelijos, apaštalo Pauliaus laiškai ir Jono raštai. Krikščionių tikima, kad Kristaus (Mesijo) atėjimą pranašavo ne vienas Senojo Testamento pranašas. Islame Jėzus yra pranašas savo tarnyste ruošęs kelią Mahometui. Kita vertus, musulmonai tiki, kad Jėzus buvo Alacho gyvas paimtas į dangų. Musulmonų aiškinimu, Jėzus išties nukryžiuotas nebuvo. Kadangi islamas laiko ne Jėzaus nukryžiavimą, o jo įžengimą į dangų svarbiausiu jo gyvenimo įvykiu, jo mirtis islamiškoje soteriologijoje nevaidina jokio vaidmens. Kita vertus, Jėzus yra centrinė figūra islamiškoje eschatologijoje.
Jėzus Kristus (hebr. Ješua - Jahvė gelbėja; gr. Daugiausia žinių apie Jėzų Kristų yra Naujajame Testamente, ypač sinoptinėse evangelijose, t. p. Tacito, Svetonijaus, Juozapo Flavijaus, Plinijaus Jaunesniojo ir kituose raštuose. Juose Jėzaus žemiška istorija atskleista Velykų tikėjimo šviesoje. Jėzus Kristus buvo Galilėjos žydas, Dovydo palikuonis. Kaip žmogus gimė Betliejuje apie 7-4 metus prieš Kristų (pagal dabartinį laiko skaičiavimą) veikiant Šventajai Dvasiai iš Švč. Mergelės Marijos, kurios sužadėtinis buvo dailidė Juozapas (Jėzaus Kristaus gimimą katalikai ir protestantai švenčia gruodžio 25). Karalius Erodas Antipas, iš Rytų išminčių sužinojęs apie Jėzaus Kristaus gimimą ir bijodamas, kad vėliau Jėzus Kristus neužimtų jo sosto, įsakė Betliejuje išžudyti berniukus iki 2 metų; Juozapas, sapne angelo įspėtas, su šeima pabėgo į Egiptą, o Erodui Antipui mirus apsigyveno Nazarete (iš čia - Jėzus Nazarietis). Apie 27 apkrikštytas Jono Krikštytojo Jėzus Kristus Judėjoje pradėjo skelbti Dievo karalystę. Galilėjoje pašaukė pirmuosius mokinius. Jėzus žinojo esąs Mesijas (sinoptinėse evangelijose save vadino Žmogaus Sūnumi; 69 kartai). Lankė nusidėjėlius ir kitus atstumtuosius, darė stebuklus, išvarinėjo demonus, mokė dažniausdiai palyginimais ir parabolėmis. Jėzus Kristus kreipdamasis į Dievą vadino jį Tėvu (Abba, Mk 14, 36); tai sukėlė kai kurių judėjų vadovų ir mokytojų nepasitenkinimą. Jėzus Kristus buvo išduotas, suimtas, apklaustas Sanhedrino narių, Poncijaus Piloto pasmerktas nukryžiuoti (judėjai jį laikė apsišaukėliu mesiju). Tą pačią dieną mirė ant kryžiaus ir buvo palaidotas Jeruzalėje. Trečią dieną prisikėlė iš numirusiųjų ir garbingai pasirodė daugeliui žmonių.
Pagrindiniai Jėzaus gyvenimo slėpiniai išdėstyti Credo: Jėzus mirė, nužengė į pragarus, prisikėlė iš numirusiųjų, įžengė į dangų, ateis kaip Teisėjas pasaulio pabaigoje. Jėzui Kristui Naujajame Testamente taikomi titulai: Dievo Sūnus, Alfa ir Omega, Pranašas, t. p. paskutinis Adomas, Gelbėtojas, Išganytojas, Dievas, Viešpats (Kyrios; 1Tes 24 kartus), kuriais išsakomas kristologinis tikėjimas.
