Jonas Basanavičius yra ryškiausias XIX a. pabaigos tautinio atgimimo pradininkas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių valstybės nepriklausomybės siekėjų, gydytojas, tautosakininkas, antropologas, publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas, lietuvių tautos patriarchas.

Jonas Basanavičius gimė 1851 metais lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje pasiturinčių vietos ūkininkų šeimoje.

Lankė Lukšių pradinę mokyklą. Po pusmečio tėvai pamėgino sūnų leisti į Marijampolės apskrities mokyklą, tačiau šis neišlaikė aritmetikos egzamino ir grįžo dar metams į Lukšius. 1866 metais buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą, kuri po metų reorganizuota į klasikinę gimnaziją.

Baigęs gimnaziją J. Basanavičius norėjo siekti aukštojo mokslo, tačiau Lietuvoje tai buvo neįmanoma, nes Vilniaus universitetas buvo uždarytas dar 1832 metais. Tuo metu dauguma lietuvių mokytis vyko į Maskvą. Į ten buvo nukreiptas ir J. Basanavičiaus žvilgsnis, tačiau tėvai itin priešinosi sūnaus planams studijuoti Rusijoje. Po ilgų ginčų ir įkalbinėjimų šeima galiausiai nusileido, suteikė materialinę paramą ir išleido į Maskvą.

Atvykęs į Maskvą, J. Basanavičius įstojo į istorijos-filosofijos fakultetą, kuriame 1873-1874 m. klausėsi viduramžių, naujųjų amžių bei Rusijos istorijos, rusų literatūros istorijos, lyginamosios kalbotyros ir kt. paskaitų. Supratęs, jog savame krašte mokytojauti negalės, 1874 metų rudens semestro pradžioje perėjo mokytis į medicinos fakultetą. Studijų metu aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje. Jau tada J. Basanavičius paniro į lietuvių kultūros tyrimus. Jo mokslines pažiūras įtakojo mitologinė mokykla, kuri teigė, kad liaudies dainos, tikėjimai, papročiai yra kilę iš pirmykščių kosminių mitų, kuriuose dangaus kūnai laikomi dievais, bei klasikinė teorinė etnografijos kryptis - evoliucionizmas.

Tiriamajai mokslinei veiklai buvo ypač palankios sąlygos, kadangi XIX amžiaus antrojoje pusėje sparčiai plėtotis tautinių ir etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros tyrimai, t.y. būtent tada padėti etnografijos mokslo pamatai. Tuo metu Europoje jaustas kultūrinis pakilimas: imta kurti pirmąsias etnografines draugijas, muziejus, pradėta leisti šios pakraipos žurnalus.

1879 m. baigęs universitetą, J. Basanavičius darbo Maskvoje negavo, o mėginimas verstis privačia praktika nepavyko, teko bristi į skolas. Dėl to ir ėmus šlubuoti sveikatai, J. Basanavičius 1880 metais išvyko į Bulgariją. Apsistojo Lome, kur pradėjo dirbti ligoninės vadovu. Turėdamas pastovų pragyvenimo šaltinį, ėmė rūpintis lietuvybės reikalais. Vedamas šio tikslo, palaikė glaudžius ryšius su tautiečiais, išsibarsčiusiais po visą Europą. Pradėjo rašyti straipsnius į Mažojoje Lietuvoje leistus laikraščius „Lietuvišką Ceitungą“ bei „Naująjį Keleivį“.

1882 metais trumpam grįžęs į Lietuvą, inicijavo lietuviško laikraščio „Aušra“ pasirodymą ir netrukus išvyko į Prahą. Vedė Čekijos vokietę Gabrielę Eleonorą Mohl. Dėl finansinių sunkumų teko grįžti į Bulgariją. Apsistojo Elenos mieste, kur ėmė dirbti gydytoju, bet nepamiršo ir kultūrinės veiklos - „Aušroje“ ir jos kalendoriuose atspausdino apie 70 straipsnių.

Tuo metu J. Basanavičius susidomėjo istoriniais tyrimais, todėl lankydamasis Bulgarijos miesteliuose kopijavo romėniškus užrašus, kasinėjo Romos laikų griuvėsius. Be to, užrašinėjo bulgarų tautosaką, rinko etnografinę medžiagą, savo mokslines įžvalgas skelbdamas ne tik bulgarų, bet ir užsienio spaudoje. Aptikęs daug panašumų su lietuvių kultūra, ėmė domėtis baltų ir trakų tautų santykiais, ir tai tapo didžiausiu jo gyvenimo darbu.

1889 m. parašė monografiją apie Lomo krašto kultūrą, kuri netrukus buvo išleista ir sulaukė palankių visuomenės vertinimų. 1891 m. J. Basanavičius keliavo po Europos miestus ir rinko medžiagą plėtojamai trakalogijos teorijai. Jam buvo suteikta Bulgarijos pilietybė, paskirtos gydytojo pareigos Varnos ligoninėje. Vėliau vertėsi privačia gydytojo praktika. Turėdamas daugiau laisvo laiko, dirbo didžiausiose Europos bibliotekose, aplankė žymiausius muziejus, parodas. Atvykęs į Mažąją Lietuvą, susipažino su J. Zauerveinu, Vydūnu, M. Raišukyte ir kt.

Šiuo gyvenimo laikotarpiu J. Basanavičius aktyviai rašė į lietuvišką periodiką, skelbė folkloristikos studijas. Ypač skatino rinkti lietuvių tautosaką. Antai dar 1892 m. „Varpe“ ir „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ paskelbti kreipimaisi į Lietuvos visuomenę, prašant žmones užrašinėti tautosaką. Raginimai rinkti pasakas ir siųsti jam į Bulgariją spausdinti ir „Tėvynės sarge“. Ši veikla neliko be atsako: buvo sukauptas nemažas pluoštas lietuvių tautosakos. Taip dienos šviesą išvydo daugelis J. Basanavičiaus parengtų lietuvių folkloro rinkinių.

1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, J. Basanavičiui susidarė palankios aplinkybės sugrįžti į Lietuvą. Atvykęs į Vilnių, jis pakliuvo į istorinių įvykių sūkurį - buvo prasidėjusi 1905 metų revoliucija. Pasinaudodamas visuomenėje vyraujančiomis nacionalinio atgimimo nuotaikomis, J. Basanavičius ėmė burti draugėn inteligentus. Buvo sušauktas pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas - Didysis Vilniaus seimas, kuriam jis ir vadovavo. 1907 m. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija.

1913 m. vasarą J. Basanavičius ir M. Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti. Pirmąjį pasaulinį karą J. Basanavičius praleido Vilniuje, gydydamas žmones ir rinkdamas dokumentinę medžiagą apie vokiečių okupaciją.

1917 m. buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuriai jis pakviestas pirmininkauti. Renginio metu priimtas nutarimas sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis. 1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių, pirmininkaujant J. Basanavičiui, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą J. Basanavičius pasiliko Vilniuje. Čia jis aktyviai kovojo už lietuvybę: dalyvavo „Ryto“ švietimo draugijos veikloje, inspektavo lietuviškas mokyklas, dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos valdybos posėdžiuose, redagavo „Lietuvių tautą“, rašė straipsnius. Už nuopelnus Steigiamasis seimas 1921 m. jam paskyrė pensiją. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko J. Basanovičių garbės nariu ir profesoriumi.

Lietuvių tautos patriarchas mirė 1927 m. vasario 16 dieną. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas.

Jonas Basanavičius gimė pasiturinčių valstiečių šeimoje. Savo autobiografijoje šitaip rašo apie Basanavičių giminės kilmę: „Iš savo tėvo girdėjau pasakojant, kad mūsų sentėviai buvę ateiviai iš Užnemunės, iš kur tai nuo Vilniaus.

1873 m. baigė Marijampolės gimnaziją, vėliau studijavo Maskvos universiteto medicinos fakultete, kurį baigė 1879 m. Po studijų 25-erius metus dirbo gydytoju Bulgarijoje.

Nuo 1905 m. daugiausia gyveno Vilniuje. Vilnius J. Basanavičiui grįžus iš Bulgarijos tapo lietuvių mokslo ir visuomeninio judėjimo centru.

1905 m. J. Basanavičius vadovavo Didžiajam Vilniaus Seimui. 1907 m. Vilniuje įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, 1911 m. įsteigė Vilniaus pramonininkų lietuvių bendrovę „Vilija“.

Buvo Lietuvos Tarybos, 1918 m. Vilniuje, Pilies g. J. Basanavičius nuo sunaikinimo išgelbėjo Vilniaus simbolį − Gedimino bokštą. 1911 m. carinė rusų valdžia buvo parengusi projektą, pagal kurį Gedimino pilies kalną planuota panaudoti vandentiekio reikalams − ant Gedimino pilies kalno turėjo būti įrengtas vandens rezervuaras. J. Basanavičiaus iniciatyva Lietuvių mokslo draugija kreipėsi į rusų valdžią, prašydama neleisti ardyti Gedimino pilies. Nepavykus susitarti su vietos valdžia, J. Basanavičius nuvyko į tuometinę Rusijos sostinę Peterburgą, kur, siekdamas apsaugoti Gedimino pilį nuo sugriovimo, susitiko su aukštais valdžios pareigūnais.

J. Basanavičius tyrinėjo Lietuvos istoriją, tautosaką, išleido mokslinių veikalų. Parašė studiją „Vilnius lietuvių dainose”. Pasak J. Basanavičiaus, „lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių. < … > Dažnai aprašyta jose tūli atsitikimai, kurių Vilniuje būta įvairiais laikais. Dainos žino minėti ne tik Vilnių, bet pažįsta labai gerai ir patį miestą su jo bromais, brukuotomis gatvėmis ir kai kada aprašo gamtos ypatybes - aukštus kalnus mieste ir jo apygardoje. < … > Iš dainų taipogi aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime.

1919 m. Lenkijos kariuomenei užėmus Vilnių, J. Basanavičius nepasitraukė į Kauną, kaip daugelis lietuvių veikėjų. Jis iki pat savo mirties gyveno Vilniuje. Simboliška, kad J. Basanavičius mirė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną - Vasario 16-ąją. Tą pačią dieną, 1889 metais, mirė ir jo žmona Gabriela Eleonora Mohl. J. Basanavičius buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse su ypatinga pagarba. Laidotuvėse tuo metu lenkų okupuotame Vilniuje dalyvavo tūkstančiai įvairių tautybių žmonių, o pati laidotuvių eisena buvo nusitęsusi arti kilometro.

Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime (dabar - Vilkaviškio rajonas), valstiečių Jurgio (1826-1879) ir Marijos (Birštonaitės, 1826-1890) Basanavičių šeimoje. Šeimoje gimė keturi vaikai, bet užaugo tik du sūnūs, Jonas ir Vincas (1861-1910). Baigęs Marijampolės gimnaziją, Jonas Basanavičius 1873 m. įstojo į Maskvos imperatoriškąjį universitetą. Metus studijavo Istorijos-filologijos fakultete, vėliau pasirinko medicinos mokslus. Baigęs studijas, 1879 m. įgijo gydytojo specialybę.

Jonas Basanavičius priėmė tik prieš metus autonomiją Turkijoje gavusios Bulgarijos vadžios kvietimą įsikurti šioje šalyje. 1879-1882 ir 1885-1892 m. dirbo Lom Palankos (dabar - Lomas) miesto vyriausiuoju apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju. Rūpinosi pirmosios šio miesto ligoninės statyba ir įrengimu. 1884-1885 m. buvo vyriausiuoju apylinkės gydytoju Elenos miestelyje, 1892 m. tapo kunigaikščio Ferdinando rezidencijos Varnos mieste ir vietos gimnazijos gydytoju. 1899-1903 m. priklausė šio miesto tarybai, prisidėjo prie jo pritaikymo kurortiniam gydymui. 1891 m. gavo Bulgarijos pilietybę. 1892 m. buvo apdovanotas Bulgarijos IV laipsnio ordinu „Už pilietinius nuopelnus“.

Išsamios gydytojo publikacijos lietuvių, rusų ir bulgarų kalbomis teikė visuomenei žinių apie įvairių ligų prevenciją ir gydymą. Jonas Basanavičius nuolat domėjosi Lietuvos praeitimi, tradicijomis, lietuvių kalba ir literatūra. Sukūrė nemažai lietuviškų medicinos terminų. Jau 1880 m. jis parengė straipsnių lietuviškai spaudai. Lankėsi Vienoje, Prahoje, Leipcige ir kituose Europos miestuose, ten kaupė istorijos ir medicinos žinias, domėjosi tautinių idėjų sklaida Vidurio ir Rytų Europoje. 1883 m. Jono Basanavičiaus rūpesčiu buvo pradėtas leisti pirmasis lietuviškas pasaulietinis kultūrinis žurnalas „Aušra“, jis buvo pirmųjų trijų numerių redaktorius ir 60 žurnalo publikacijų autorius.

Prahoje Jonas Basanavičius susipažino su Gabriele Eleonora Mohl (1861-1889), kurią 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje vedė. Kartu jie pragyveno tik penkerius metus. Žmonos netektis Joną Basanavičių labai sukrėtė.

Sužinojęs apie spaudos draudimo panaikinimą Lietuvoje, Jonas Basanavičius išvyko į tėvynę. 1905 m. rugpjūčio 14 d. pasiekė Vilnių. Įsikūręs šiame mieste, greit tapo vienu iš svarbiausių tautinio judėjimo ideologų, jau 1913 m. pradėtas vadinti Tautos patriarchu. Jis buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo sumanytojų ir rengėjų, pirmininkavo šiam 1905 m. gruodžio 4-5 d. vykusiam suvažiavimui, kurio dalyviai viešai pabrėžė Lietuvos Nepriklausomybės siekį. Prisidėjo rengiant Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus. Subūrė liberalius lietuvių politikus į Tautiškąją demokratų partiją, veikusią 1905-1907 m.

Jonas Basanavičius rūpinosi dar „Aušros“ pasirodymo išvakarėse jo sumanytos Lietuvių mokslo draugijos steigimu, o 1907 m. tapęs jos pirmininku - draugijos spaudos ir sukauptos tautosakos leidyba. 1898-1926 m. išleido daugybę jo iniciatyva surinktos tautosakos rinkinių ir studijų. Redagavo mokslo žurnalą „Lietuvių tauta“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo rengiant daugelį politinių dokumentų. 1912 m. Vilniaus miesto savivaldybei nutarus Pilies kalne įrengti miesto vandentiekio kolektorių, kartu su Donatu Malinausku ir Jonu Vileišiu įteikė protesto notą, išsamiai argumentavo vietos istorinę vertę. Pirmojo pasaulinio karo metais daug laiko skyrė darbui Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1915-1924 m. dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. Gindamas lietuvių teises, Vilniuje dalyvavo daugelyje susitikimų su rusų, vėliau vokiečių, vėliau sovietų ir lenkų valdininkais. 1916 m. gruodžio mėn. trumpam suimtas, jo bute atlikta krata.

Jonas Basanavičius buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. - Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. vadovavo jos posėdžiui, kuriame visi nariai priėmė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo - plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, simboliškai jį pasirašė pirmasis. Vyriausias 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių. Nuo 1919 m. spalio vidurio priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Tautos pažangos frakcijai.

Raudonajai armijai, vėliau Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, Jonas Basanavičius liko gyventi šiame mieste ir nors oficialiai veiklos Lietuvos Valstybės Tarybosje nenutraukė, tačiau faktiškai joje nebedalyvavo. 1919 m. sausį‒balandį vadovavo kuriamam Istorijos ir etnografijos muziejui. Nuo tų pačių metų iki pat mirties buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, toliau liko ir Lietuvių mokslo draugijos vadovu.

Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime (dabar - Vilkaviškio rajonas), valstiečių Jurgio (1826-1879) ir Marijos (Birštonaitės, 1826-1890) Basanavičių šeimoje. Šeimoje gimė keturi vaikai, bet užaugo tik du sūnūs, Jonas ir Vincas (1861-1910). Baigęs Marijampolės gimnaziją, Jonas Basanavičius 1873 m. įstojo į Maskvos imperatoriškąjį universitetą. Metus studijavo Istorijos-filologijos fakultete, vėliau pasirinko medicinos mokslus. Baigęs studijas, 1879 m. įgijo gydytojo specialybę.

Jonas Basanavičius priėmė tik prieš metus autonomiją Turkijoje gavusios Bulgarijos vadžios kvietimą įsikurti šioje šalyje. 1879-1882 ir 1885-1892 m. dirbo Lom Palankos (dabar - Lomas) miesto vyriausiuoju apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju. Rūpinosi pirmosios šio miesto ligoninės statyba ir įrengimu. 1884-1885 m. buvo vyriausiuoju apylinkės gydytoju Elenos miestelyje, 1892 m. tapo kunigaikščio Ferdinando rezidencijos Varnos mieste ir vietos gimnazijos gydytoju. 1899-1903 m. priklausė šio miesto tarybai, prisidėjo prie jo pritaikymo kurortiniam gydymui. 1891 m. gavo Bulgarijos pilietybę. 1892 m. buvo apdovanotas Bulgarijos IV laipsnio ordinu „Už pilietinius nuopelnus“.

Išsamios gydytojo publikacijos lietuvių, rusų ir bulgarų kalbomis teikė visuomenei žinių apie įvairių ligų prevenciją ir gydymą. Jonas Basanavičius nuolat domėjosi Lietuvos praeitimi, tradicijomis, lietuvių kalba ir literatūra. Sukūrė nemažai lietuviškų medicinos terminų. Jau 1880 m. jis parengė straipsnių lietuviškai spaudai. Lankėsi Vienoje, Prahoje, Leipcige ir kituose Europos miestuose, ten kaupė istorijos ir medicinos žinias, domėjosi tautinių idėjų sklaida Vidurio ir Rytų Europoje. 1883 m. Jono Basanavičiaus rūpesčiu buvo pradėtas leisti pirmasis lietuviškas pasaulietinis kultūrinis žurnalas „Aušra“, jis buvo pirmųjų trijų numerių redaktorius ir 60 žurnalo publikacijų autorius.

Prahoje Jonas Basanavičius susipažino su Gabriele Eleonora Mohl (1861-1889), kurią 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje vedė. Kartu jie pragyveno tik penkerius metus. Žmonos netektis Joną Basanavičių labai sukrėtė.

Sužinojęs apie spaudos draudimo panaikinimą Lietuvoje, Jonas Basanavičius išvyko į tėvynę. 1905 m. rugpjūčio 14 d. pasiekė Vilnių. Įsikūręs šiame mieste, greit tapo vienu iš svarbiausių tautinio judėjimo ideologų, jau 1913 m. pradėtas vadinti Tautos patriarchu. Jis buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo sumanytojų ir rengėjų, pirmininkavo šiam 1905 m. gruodžio 4-5 d. vykusiam suvažiavimui, kurio dalyviai viešai pabrėžė Lietuvos Nepriklausomybės siekį. Prisidėjo rengiant Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus. Subūrė liberalius lietuvių politikus į Tautiškąją demokratų partiją, veikusią 1905-1907 m.

Jonas Basanavičius rūpinosi dar „Aušros“ pasirodymo išvakarėse jo sumanytos Lietuvių mokslo draugijos steigimu, o 1907 m. tapęs jos pirmininku - draugijos spaudos ir sukauptos tautosakos leidyba. 1898-1926 m. išleido daugybę jo iniciatyva surinktos tautosakos rinkinių ir studijų. Redagavo mokslo žurnalą „Lietuvių tauta“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo rengiant daugelį politinių dokumentų. 1912 m. Vilniaus miesto savivaldybei nutarus Pilies kalne įrengti miesto vandentiekio kolektorių, kartu su Donatu Malinausku ir Jonu Vileišiu įteikė protesto notą, išsamiai argumentavo vietos istorinę vertę. Pirmojo pasaulinio karo metais daug laiko skyrė darbui Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1915-1924 m. dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. Gindamas lietuvių teises, Vilniuje dalyvavo daugelyje susitikimų su rusų, vėliau vokiečių, vėliau sovietų ir lenkų valdininkais. 1916 m. gruodžio mėn. trumpam suimtas, jo bute atlikta krata.

Jonas Basanavičius buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. - Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. vadovavo jos posėdžiui, kuriame visi nariai priėmė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo - plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, simboliškai jį pasirašė pirmasis. Vyriausias 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių. Nuo 1919 m. spalio vidurio priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Tautos pažangos frakcijai.

Raudonajai armijai, vėliau Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, Jonas Basanavičius liko gyventi šiame mieste ir nors oficialiai veiklos Lietuvos Valstybės Tarybosje nenutraukė, tačiau faktiškai joje nebedalyvavo. 1919 m. sausį‒balandį vadovavo kuriamam Istorijos ir etnografijos muziejui. Nuo tų pačių metų iki pat mirties buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, toliau liko ir Lietuvių mokslo draugijos vadovu.

Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

J. Basanavičius gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Sūnui paaugus tėvai pradėjo rūpintis jo mokymu, pradžioje Jonas mokėsi pas kaimo mokytoją - daraktorių, vėliau jį leido į Lukšių pradžios mokyklą. Joje pasimokęs tik pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą. Tačiau neišlaikė egzaminų ir liko dar vienerius metus mokytis Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, bet jau 1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. Susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn., išvyko į Bulgariją. 1879-1882 m. buvo Lom Palankos (Montanos sritis) ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Turėdamas pastovų darbą, jis toliau rūpinosi lietuvybės reikalais: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius - „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 m. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš Prahos organizavo pirmojo numerio leidimą Lietuvai. Joje parašė ir įžymiąją prakalbą šiam numeriui - Lietuvių tautos atgimimo manifestą. Šiame mieste jis taip pat susipažino su savo būsimąja žmona - Čekijos vokietaite Gabriele Eleonora Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Dėl finansinių sunkumų Basanavičius buvo priverstas grįžti į Bulgariją. Pirmiausiai gavo paskyrimą į nedidelį Elenos miestą, iš kur vėliau buvo perkeltas atgal į Lomą. Tačiau antrasis jo gyvenimo Lome laikotarpis nebuvo toks laimingas: į J. Basanavičių buvo pasikėsinta, jis buvo dukart peršautas, bet sužeidimai nebuvo mirtini. Šio įvykio priežastys taip ir liko neatskleistos. 1889 m. nuo džiovos mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Ši netektis dar labiau pablogino jau ir taip pašlijusią daktaro sveikatą. Po Eleonoros mirties, 1892 m. persikėlė į Varnos miestą. 1891 m. priėmė Bulgarijos pilietybę.

1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui atsirado proga grįžti į tėvynę. 1905 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną, o kitą dieną nuvyko ir į Vilnių. J. Basanavičiaus pastangomis vyko organizuoti archeologiniai kasinėjimai įvairiose Lietuvos vietose, buvo pasipriešinta caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti kaip miesto vandentiekio sistemos dalį. Rengiant 1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą, J. 1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija; jis jai vadovavo iki 1927 m., redagavo jos tęstinį leidinį „Lietuvių tauta“. 1911 m. vienas iš akcinės bendrovės „Vilija“ įkūrėjų. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, joje skaitydami paskaitas jie rinko aukas Tautos namams pastatyti. Jonas Basanavičius skaito Nepriklausomybės aktą (1938 m. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje, buvo išrinkta Lietuvos Taryba. 1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė - jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. 1924 m. tapo Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos Neo-Lithuania garbės nariu. 1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas. Laidotuvės vyko vasario 21 d. J. Parašė apie 40 studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140 įvairių straipsnių. Sudarė ir išleido tautosakos rinkinių. Taip pat J. Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui gyvam esant buvo skirta valstybinė pensija. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirties Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pavadinta jo vardu. Įstaigos sodelyje pastatytas paminklas (skulpt. Juozas Zikaras). Daugelis miestų įamžino jo atminimą paminklais bei biustais, atsirado Jono Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, aikščių, parkų ir įvairių visuomeninių pastatų. Pirmasis paminklas J. Basanavičiui pastatytas 1923 m. Vytauto Didžiojo muziejaus sodelyje; biusto (skulpt. J. Zikaras) atidengime dalyvavo ir pats „Tautos Patriarchas“. Iš gausybės J. Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, Lietuvoje žymiausia yra Palangoje. Palangoje, gatvės pradžioje prie Ronžės tilto stovi paminklas Jonui Basanavičiui (skulptorius J. 1927 m. Jono Basanavičiaus biustas Birštone, J. Iš lietuvių gyvenimo 1915-1917 m.

tags: #kada #gime #jonas #basanavicius

• Svarbiausi patarimai pirmojo nėštumo metu
• Jolanta Vygėlienė: Gimimo data
• Magija jūsų kieme su Disney
• Parduodamos vaikiškos lovytės
• JYSK vaikiškos lovos