Smurto prieš vaikus atvejų daugėja drastiškai. Kasmet smurto aukomis vis dažniau tampa vaikai. Galimai kas penktas vaikas Lietuvoje yra patyręs ir seksualinį smurtą. Per praėjusius metus nuo smurto nukentėjo net 2803 vaikai. Tačiau tiek patiriamas, tiek matomas bet kokios rūšies smurtas palieka pėdsakus tolimesniame vaiko gyvenime - atsiliepia jo raidai. Patirtas smurtas artimoje aplinkoje turi ilgalaikių pasekmių vaiko psichikos sveikatai, elgesiui, esamiems ir būsimiems santykiams.
Pasak Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos, psichologės Neringos Martišienės, svarbu prisiminti, kad ignoruojamas ir nutylimas smurtas tęsiasi, daro didžiulę žalą mūsų visuomenei. Jį sustabdyti gali tik viešumas, visuomenės gebėjimas identifikuoti smurtinį elgesį ir vaiko pasitikėjimas pagalba.
Žalojama ne tik fizinė, bet ir psichologinė sveikata
Patyrę smurtą vaikams lieka emocinė trauma, yra žalojama ne tik fizinė, bet ir psichologinė jų sveikata. Anot specialistės, nesvarbu, kokio amžiaus vaikas susidūrė su smurtu, jis vis tiek išgyvena beviltiškumą, pyktį, baimę, nusivylimą. Vaikas patiria visą skalę skausmingų, jį stipriai paveikiančių, žalojančių jausmų. Tačiau apsiginti ir kreiptis pagalbos mažamečiam asmeniui gali būti itin sudėtinga.
„Kiek paprasčiau pasipriešinti smurtui yra paaugliui. Paauglys jau gali kritiškai mąstyti, turi daugiau žinių, kaip turi būti ir koks suaugusiųjų elgesys netinkamas, jis mato pavyzdžius draugų aplinkoje, mokykloje. Žino, kuo gali pasitikėti ir pasisakyti apie sunkumus ar kur ieškoti pagalbos. Tuo metu mažas vaikas tėvų elgesį priima kaip absoliučią normą ir jis turi ribotą galimybę kreiptis pagalbos“, - dalijosi N. Martišienė.
Prasiveržia nevaldomas pyktis
Augant šeimoje, kurioje kasdien matomas smurtas, vaikas ima jaustis bejėgis dėl patiriamos neteisybės, užslopintų jausmų. Jis pats gali pradėti jausti nevaldomą pyktį ir jį išreikšti destruktyviu elgesiu kitoje aplinkoje - darželyje, mokykloje. Toks elgesys byloja apie vaiko jaučiamą nesaugumą. Tam, kad vaikas augtų saugioje, jo poreikius atliepiančioje aplinkoje, pirmiausia pagalba reikalinga šeimai. Suaugusiesiems svarbu išspręsti savo emocinius sunkumus, įveikti savo krizes ir nuo jų apsaugoti savo vaikus.
Smurto modelis atkartojamas vaikams užaugus
Augdamas aplinkoje, kur kasdien mato smurtą, vaikas yra „programuojamas“ tokį santykių modelį traktuoti kaip „normalų“ ir atkartoti ateityje. Pasak specialistės, sąlytis su smurtu visada sukrečia vaiko pasaulį ir gali atsitikti taip, kad vaikas kartos tėvų elgesį, priims, kad būti smurtiniuose santykiuose jam atrodys kaip normalus šeimos modelis. Vėliau sąmoningai ar nesąmoningai vaikai tai perkels į savo santykius. Smurtą patyręs vaikas savo sunkumus vėliau gyvenime gali spręsti ir jėgos kalba, nes taip matė, kai augo, ir jis nežino kitų elgesio modelių, neturi įgūdžio rasti sprendimą kitu būdu.
Palikti smurtautoją trukdo prieraišumas
„Kai susiduriame su šeimos sunkumais, į kuriuos būna įtraukti vaikai, pastebime, kad porai taikiai atsiskirti ir išvengti sumaišties trukdo įvairios priežastys. Kartais turtiniai nesutarimai porą pastūmėja į dar gilesnę krizę“, - pasakojo N. Martišienė. Tokiais atvejais reikšminga kliūtimi atsiskirti nuo smurtautojo tampa tokios psichologinės priežastys, kaip savęs kaltinimas, didelis prieraišumas destruktyviuose santykiuose, lūkesčiai ir viltys, kad tai nesitęs amžinai. Neretai tokius kaltinimus išsako ir smurtautojas. O jei dar tokius pasiteisinimus esame girdėję savo vaikystėje, tai tėvų išsakyti žodžiai ir nuostatos gali tapti aksioma tolimesniame vaiko gyvenime. Pasak Neringos, svarbu atsiminti, kad santykis priklauso nuo dviejų žmonių ir tik bendros poros pastangos gali keisti arba išsaugoti santykį.
Smurtas negali būti toleruojamas
Vaiko teisių gynėjai primena, kad toleruojant smurtą poroje kartu smurtaujama ir prieš vaiką, pažeidžiamos vaiko teisės. Vaikas auga smurtiniuose santykiuose. Pavojus slypi tame, kad kartais būnant toje situacijoje ji neatrodo tokia netinkama, kaip žiūrint iš šono, ir taikstomasi su partnerio elgesiu, kuris negali būti toleruojamas. „Ne visada stebimas smurtas atitinka jo sukeliamą žalą - mes nežinome, kaip tai paveiks konkretaus vaiko gyvenimą. Tad vaikus turime apsaugoti nuo bet kokio smurto“, - teigė specialistė.
Vaikai atsiveria tik tada, kai jaučiasi saugūs
Specialistė pasakojo, kad vaikai, kurie yra išgyvenę smurtą artimoje aplinkoje, atsiveria tik tais atvejais, kuomet yra tinkamai prakalbinami, jaučiasi saugūs ir pasitiki žmogumi. Tam reikia empatijos, kantrybės, neskubėti ir nespausti vaiko. Svarbu siekti, kad nuo netinkamo suaugusiųjų elgesio kenčiantys vaikai žinotų, jog vaiko teisių gynėjai ir kitos vaikų saugumu besirūpinančios tarnybos yra pasiruošusios išklausyti, suprasti ir suteikti visapusiškai reikalingą pagalbą, kuri leistų vaikui jaustis saugiam. Tačiau tokiose situacijose labai svarbu korektiškas pokalbis, tad nereikėtų smerkti ir nuvertinti tėvų. Tai gali paskatinti vaiko gynybiškumą. Be to, kad svarbu padėti vaikui, taip pat svarbu padėti ir tėvams, kad jie galėtų identifikuoti smurtą sukeliančias priežastis, paskatinti juos spręsti susikaupusias problemas, įkvėpti stengtis ir keistis dėl visų šeimos narių gerovės.
Ragina nelikti abejingiems ir padėti smurto aukoms
N. Martišienė ragina išdrįsti ieškoti pagalbos, išdrįsti pranešti, kai matome, kad tai vyksta šalia mūsų, pas kaimynus, pažįstamų šeimoje ar gatvėje. Vaiko teisių gynėjai pastebi, kad apskritai visa mūsų visuomenė tampa sąmoningesnė, žmonių tolerancija vaiko teisių pažeidimams mažėja. Tą patvirtina kasmet didėjantis gaunamų pranešimų apie vaiko teisų pažeidimus skaičius. Specialistė primena, kad kiekvienas galime padėti sustabdyti smurtą prieš vaikus.
Pastebėjus netinkamą elgesį su vaiku arba įtarus, kad prieš vaiką yra ar buvo smurtaujama, prašoma nelikti abejingiems ir visada pranešti šią informaciją. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.
Kas yra vaiko išnaudojimas ir nepriežiūra? Tipai, simptomai, gydymas ir diagnozė
Emocinė prievarta - tai nuolatinis suaugusiųjų bendravimas su vaiku, kuris sukelia jam ilgalaikius neigiamus emocinės būklės ir savivertės pasikeitimus. Literatūroje paprastai naudojami terminai “emocinė prievarta”, “emocinė nepriežiūra”, “emocinis smurtas”, psichologinė prievarta”, “psichologinis smurtas”. Tai apima nuolatinę neigiamą suaugusių nuostatą į vaiką, per didelius arba per mažus reikalavimus, individualumo ir psichologinių ribų nepripažinimą, vaikų naudojimą savo psichologiniams poreikiams tenkinti.
Atskirti emocinę prievartą nuo netinkamo auklėjimo nėra paprasta. Emocinis vaiką žalojantis elgesys vertinamas tada, kai nuolatinis vaiko emocinių poreikių netenkinimas ir jo savijautos bloginimas tampa auklėjimo stiliumi ir pastoviu suaugusių elgesio su vaiku modeliu. Mokytojai kasdieniniame darbe susiduria su įvairiais vaikų elgesio modeliais, suprasdami, kad kiekvienas vaikas turi savo istoriją, poreikius ir tikslus. Vaikai elgiasi pasyviai, priešgyniauja, audringai reaguoja ar atsiriboja, tačiau tai nereiškia, kad jie provokuoja. Kontrolė ir parama, partnerystė ir bendradarbiavimas yra svarbūs auklėjimo aspektai. Padrąsinimas yra vienas svarbiausių vaiko auklėjimo aspektų, o drąsos stoka gali būti pagrindinė blogo elgesio priežastis. Vaikui reikia pozityvaus dėmesio iš savo ugdytojų, kuris stiprina jo savivertę.
Ribos sukuria vaikui tam tikrą erdvę, kurioje jis gali orientuotis, parodo, ką vaikas gali. Už ribų esanti erdvė yra tai, ko vaikas negali arba dar negali, o gal ir negalės daryti. Be ribų sunku tapti asmenybe. Kai vaikams aiškinate, kam jūs pritariate ir kam nepritariate, jie sužino, kas yra svarbu gyvenime. Kai nustatote aiškias taisykles ir ribas, vaikai žino, ko iš jų yra tikimasi.
Vaikams labai svarbu tėvai, kurie jiems yra labai svarbūs. Kai vaikas ūgteli ir įstengia rūpintis savimi, tėvai tampa savotiški treneriai. Daugelis suaugusiųjų linkę įsitraukti į jėgos varžybas su vaiku. Auklėjimas mažiausiai veiksmingas tada, kai esame nenuoseklūs. Bausmę ir autoritarinį reikalavimą turi pakeisti tarpusavio pagalba ir bendradarbiavimas. Vaikui reikia mūsų vadovavimo. Mes suaugę, turime išmokti vaiką skatinti ir tam naudoti efektyvesnius metodus, elgtis taip, kad jis norėtų paklusti reikalavimams.
Koncentruodami vaiko dėmesį į tai, ką jis daro gerai, mes išreiškiame pasitikėjimą jo galimybėmis ir jį padrąsiname. Nekreipdami dėmesio į klaidas, iš vis nenurodydami blogų dalykų, mes padedame vaikui. Tačiau vis tiek esame linkę visą laiką taisyti vaikus ir perspėti dėl visko. Toks požiūris išduoda pasitikėjimo vaikais stoką. Vaikui visada reikia pozityvaus dėmesio iš savo ugdytojų.
Kai kurie suaugusieji, dažniausiai tėvai, į ribas žiūri neigiamai. Vaikui, kuriam namuose viskas galima, darželio grupėje sunku nustatyti ribas. Ribos sukuria vaikui tam tikrą erdvę, kurioje jis gali orientuotis, parodo, ką vaikas gali. Už ribų esanti erdvė yra tai, ko vaikas negali arba dar negali, o gal ir negalės daryti, pvz., mušti kitą. Be ribų sunku tapti asmenybe - apginti savo autonomiją ir tapti savarankiškam.
Vaikui suprantamas tik praktinis modelis. Kai vaikams aiškinate, kam jūs pritariate ir kam nepritariate, jie sužino, kas yra svarbu gyvenime. Kai nustatote aiškias taisykles ir ribas, vaikai žino, ko iš jų yra tikimasi. Nelengva atsispirti norui kontroliuoti vaikų elgseną, mintis ir jausmus. Vaikai ir jų ugdytojai labai skirtingi, todėl nėra universalių elgesio keitimo receptų. Kas tinka vienam vaikui, gali visai netikti kitam. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad efektyvus elgesio keitimas priklauso nuo nuolatinio dėmesio ir bendradarbiavimo tarp tėvų, pedagogų ir kitų suaugusiųjų.
Istorijos apie vaikus, užaugusius tarp gyvūnų, pavyzdžiui, kaip Mauglis, kurį išaugino vilkų šeimyna, ar Nataša Mikhailova, kurią užaugino laukinių šunų gauja, atskleidžia neįprastą žmonių vaikų ir laukinės gyvūnijos ryšį. Vania Judinas, augęs tarp paukščių narvelių, nemokėjo žmonių kalbos, bet skleidė paukščių garsus. Lioka, rastas su vilkų gauja, elgėsi kaip vilkas. Berniukas, užaugęs su orangutangais Borneo džiunglėse, išmoko bendrauti ir judėti kaip jie. Gazelių bandą Sirijos dykumoje pastebėtas berniukas bėgo dideliu greičiu, o jo veido bruožai priminė gazelę.
tags: #bezdzioniu #uzaugintas #vaikas
