Dirbtinis apvaisinimas (IVF) šiandien padeda milijonams porų visame pasaulyje įgyvendinti svajonę tapti tėvais. Tai viena pažangiausių medicinos sričių, tačiau kartu - ir daugybė mitų, emocijų bei įdomybių. Pateikiame faktus, kurie gali nustebinti kiekvieną, besidomintį šiuo procesu.
Dirbtinio apvaisinimo ištakos ir proveržis
XIX a. pabaigoje mokslininkų pradėti eksperimentai reiškė bandymą nuo nevaisingumo pabėgti. 1890 m. Anglijos gydytojas Walteris Heape’as, atlikęs bandymus su daugybe gyvūnų rūšių, pranešė, kad jam pavyko triušio patelei įsodinti embrioną. Panašų in vitro metodą su triušio patelėmis išbandęs amerikiečių mokslininkas Gregory G. Pincusas 1934 m. pranešė viltingą žinią, kad žinduolių (tikėtina, ir žmonių) kiaušinėliai mėgintuvėlyje gali normaliai vystytis.
Pirmąjį sėkmingo in vitro metodo taikymo įrodymą 1959 m. pateikė kinų biologas Min Chueh Changas. Jam pirmajam pavyko mėgintuvėlyje apvaisintą žinduolio (triušės) kiaušinėlį įsodinti patelei ir ji atsivedė triušiukų vadą.
1973 m. australai Carlas Woodas ir Johnas Leetonas paskelbė apie pirmąjį dirbtinai apvaisintos moters nėštumą. Deja, po kelių dienų mokslininkams teko pranešti apie persileidimą. 1976 m. po dirbtinio apvaisinimo pastojo britų Patricko Steptoe ir Roberto Edwardso pacientė. Nesėkmė ištiko ir šį kartą - nėštumas buvo negimdinis. Po metų šie mokslininkai mėgintuvėlyje apvaisintą kiaušialąstę sėkmingai įsodino į gimdą, ir 1978 m. liepos 26 d. Anglijoje gimė pirmasis mėgintuvėlyje pradėtas kūdikis, vardu Louise.
Pasaulį išvydo pirmasis pasaulyje kūdikis, kurio dirbtinio apvaisinimo (IVF) procedūrą atliko specialus prietaisas, o žmogus tik prižiūrėjo procesą.
Metodo vystymasis ir taikymas
Apvaisinimas in vitro (lot. „bandymų mėgintuvėlyje“) metodas išvystytas nustačius tokius nevaisingumo atvejus, kai yra visiškas gimdos kaklelio arba kiaušintakio nepraeinamumas, nors kiaušidžių funkcija yra normali (tuomet gaminasi kiaušinėlis, kurio negali pasiekti spermatozoidai). Apvaisinimą in vitro sugalvojo anglai, todėl pirmasis kūdikis, kuris buvo pradėtas mėgintuvėlyje (Luiza Braun), gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 metų liepos 25 d., naudojant cezario pjūvį.
Iki 2023 m. pasaulyje naudojant šį metodą yra gimę apie 12 mln. vaikų.
Subrendusi kiaušialąstė vakuuminiu būdu yra išimama iš kiaušidės, patalpinama į indą su specialiu skysčiu, ten apvaisinama vyro spermijais ir paskui yra įvedama į gimdą, kur užsimezga vaisius.
Metodo veiksmingumas kol kas yra gana žemas - iki 30 % (JK duomenimis), todėl siekiant didesnės sėkmės garantijos, apvaisinimui imamos kelios kiaušialąstės, kurios visos apvaisinamos vienu metu, o susidarę gemalai užšaldomi.
Į moters gimdą gemalų implantacijos vykdomos tol, kol pasiekiamas norimas rezultatas, arba iki kol baigiasi pagaminti gemalai. Jei nėštumas pavyksta iš paties pirmo karto - likę gemalai sunaikinami, nebent moteris sutinka sumokėti už jų saugojimą užšaldytoje būsenoje, arba duoda leidimą embrionus panaudoti moksliniams tyrimams (kadangi tai reiškia naujos gyvybės sunaikinimą, kai kuriose valstybėse tai nėra leidžiama; pvz., Italijoje tokia procedūra yra griežtai reglamentuota, ir pagalbiniu būdu apvaisinti leidžiama ne daugiau kaip 3 kiaušialąsteles, kurios visos vienu metu po to įsodinamos moteriai į gimdą).
Kadangi procedūra brangi, daugėja atvejų, kai gimsta dvynukai.
Pagalbinis apvaisinimas nebūtinai reiškia sudėtingą IVF procesą. Šiuolaikinė medicina siūlo įvairių pagalbos būdų, priklausomai nuo poros situacijos. Kartais pakanka paprastesnių metodų - pavyzdžiui, intrauterininės inseminacijos (IUI). Šios procedūros metu specialiai paruošta ir atrinkta vyro sperma suleidžiama tiesiai į moters gimdą tinkamiausiu vaisingumo laikotarpiu. Taip padidinama tikimybė, kad spermatozoidai pasieks kiaušialąstę ir įvyks natūralus apvaisinimas.
IUI dažnai rekomenduojama poroms, kurios susiduria su lengvesniais vaisingumo sutrikimais, pavyzdžiui, esant nedideliam spermos judrumo sumažėjimui ar kai moters ovuliacija nėra reguliari. Tai mažiau invazyvus, greitesnis ir paprastai pigesnis metodas nei IVF, tačiau jo sėkmės tikimybė taip pat priklauso nuo daugelio veiksnių - amžiaus, sveikatos būklės, hormoninės pusiausvyros. Jei šis būdas neveiksmingas, gydytojai dažniausiai rekomenduoja pereiti prie sudėtingesnių pagalbinio apvaisinimo etapų.
Šiuolaikinės technologijos ir ateities perspektyvos
Vienas iš IVF metodų yra intracitoplazminė spermatozoidų injekcija (ICSI), kai spermatozoidai įšvirkščiami į kiaušinėlius specialioje lėkštelėje. Tačiau IVF taip pat gali būti atliekamas maišant spermatozoidus ir kiaušialąstes tarpusavyje, tikintis, kad įvyks apvaisinimas. ICSI taip pat turi trūkumų, nes priklauso nuo didelio specialistų tikslumo.
Siekdami išspręsti šią problemą, mokslininkai sukūrė aparatą, kuris gali atlikti 23 pagrindinius ICSI reikalingus veiksmus. Kiekvieną iš jų inicijuoja gyvą transliaciją stebintis žmogus, paspausdamas mygtuką. Vieno žingsnio metu mašina, naudodama dirbtinio intelekto modelį, pagal išvaizdą atrenka sveikiausias spermatozoidų ląsteles apvaisinimui. Kitame etape aparatas imobilizuoja spermatozoidus, lazeriu apšviesdamas jų uodegėles, kad juos būtų lengviau paimti.
Mokslininkai surado porą, kuriai sunkiai sekėsi pastoti, iš dalies dėl to, kad vyras turėjo spermatozoidų, kurie negalėjo tinkamai plaukti. Tyrėjai atsitiktine tvarka pasirinko penkis iš aštuonių donorės kiaušinėlių, kuriuos apvaisino automatinė sistema, ir taip buvo sukurti keturi embrionai. Tuomet tyrėjai panaudojo kitą dirbtinio intelekto modelį, kad atrinktų du geriausius embrionus pagal jų chromosomų išvaizdą.
Amžius - vienas svarbiausių sėkmės veiksnių. Moters amžius stipriai lemia pagalbinio apvaisinimo sėkmę. Jaunesnėms nei 35 metų moterims tikimybė pastoti yra žymiai didesnė nei vyresniame amžiuje. Tačiau technologijos sparčiai tobulėja, todėl vis daugiau vyresnių moterų sėkmingai susilaukia vaikų.
Mokslininkai pastebi, kad ne visi apvaisinti embrionai vystosi toliau. Laboratorijoje, po kiaušialąstės apvaisinimo, embrionai kelias dienas stebimi ir vertinami pagal jų kokybę. Tik dalis jų pasiekia blastocistos stadiją, tinkamą perkėlimui į gimdą. Kiti embrionai gali sustoti vystytis dėl genetinių ar kitų biologinių priežasčių - tai natūralus procesas, panašus į tą, kuris vyksta ir natūralaus pastojimo metu.
Siekiant padidinti sėkmės tikimybę, gydytojai dažnai užšaldo (kriokonservuoja) kokybiškus embrionus, kurie nebuvo perkelti iš karto. Šis metodas leidžia poroms turėti „atsargą“ kitam bandymui, jei pirmasis nepavyktų, taip pat suteikia galimybę planuoti nėštumą vėliau, kai moters organizmas bus labiau pasiruošęs. Įdomu tai, kad užšaldyti embrionai gali išlikti gyvybingi net dešimtmečius, o vėliau sėkmingai įsitvirtinti gimdoje ir išsivystyti į sveiką kūdikį. Tai viena iš priežasčių, kodėl pagalbinis apvaisinimas šiandien yra toks efektyvus ir plačiai taikomas visame pasaulyje.
Etiniai ir moraliniai aspektai
Pirmasis dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas Lietuvoje buvo parengtas ir pateiktas Seimui svarstyti dar 2003 m. sausio 21 d., priimtas svarstymui 2004 m. Prieš keletą mėnesių buvęs sveikatos ministras A. Čaplikas pareiškė, kad reikia priimti patobulintą Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, nesvarbu kokį, kad tik būtų.
Bažnyčios pozicija vienareikšmiška - dirbtinis apvaisinimas nėra moraliai nei geras, nei blogas, jei kalbame bendrai, bet turime kalbėti apie atskirus metodus. Bažnyčia pasisako prieš tam tikrus metodus, kurie yra vertinami kaip nemoralūs dėl labai aiškių moralinių kriterijų. Iš dirbtinio apvaisinimo reiškinio turim eliminuoti draustinus, nemoralius dalykus. Norint, kad dirbtinis apvaisinimas pagal Bažnyčios moralinį mokymą būtų moralus, turi būti išpildomi trys kriterijai. Apvaisinime turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės, kad tai būtų vyras ir žmona, ir po to gimęs vaikas turėtų savo genetinius tėvus. Kitas reikalavimas, apvaisinimas turi įvykti in vivo - moters organizme. Trečias reikalavimas - turi būti santuokinio akto integralumas, kitaip sakant, vaiko atsiradimas negali būti atskirtas nuo sutuoktinių meilės perdavimo.
Lietuvoje kilusi arši diskusija dėl moterų apvaisinimo donoro sperma legalizavimo supriešino visuomenę. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų, kurioms dirbtinis apvaisinimas suteiktų viltį susilaukti vaikų, tačiau dauguma jų dėl lėšų stygiaus negali atlikti šios operacijos. Dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje Lietuvoje yra atliekamas nuo 1998 m. Tokiu būdu jau gimė per kelis šimtus mažylių.
Dėl tų perteklinių embrionų, aišku, iškyla tam tikrų dilemų. Jie yra savotiškas galvos skausmas. Praeina laikymo terminai (įvairiose šalyse šaldymo terminas yra skirtingas), pora išsiskiria. Kai kurie žmonės vadina juos savo vaikučiais, prašo saugoti. Yra tokių, kurie juos palieka ir pamiršta. Kai kurie žmonės vertina ir brangina embrionus, kiti žiūri į tai atsainiau. Moralė neleidžia jų sunaikinti. Žmonėms visuomet sakome, kad embrionas - tai gyvybės pradžia.
Kūdikis, gimęs po dirbtinio apvaisinimo procedūros, nenustoja būti vertybė. Nepaisant to, kaip jis buvo pradėtas, jis pats yra gėris. Tačiau reikia kalbėti apie psichologines pasekmes vaikams, kurie gimė po dirbtinio apvaisinimo. Po intracitoplazminės injekcijos išgyvena vos keli embrionai, taip pat daug embrionų žūsta ir po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros. Todėl galima vienareikšmiškai teigti, kad gerokai daugiau embrionų žūsta nei gimsta. Vien embrionų užšaldymas yra didelė moralinė problema, nes atšildymo procese pusė embrionų žūsta.
IVF: moralinės ir etinės problemos su dr. Lauren Rubal | Lila Rose
Ne daugiau kaip trys embrionai leidžiami Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Jeigu pasaulyje nebūtų tokios praktikos, apie tai nekalbėtume. Tos šalys, kurios turėjo labai liberalius įstatymo projektus, ta pati Italija, po kurio laiko perrašė įstatymą. Švedijoje sveikatos ir socialinės gerovės taryba išleido gaires, kurios nustato, kad ne daugiau kaip vieną embrioną galima implantuoti.
Mūsų šalyje dedami du arba trys embrionai. Skandinavai jau pradėjo kalbėti apie vieną embrioną. Ir gydytojas, ir pacientas nori, kad vienos procedūros metu įvyktų apvaisinimas ir pastojimas. Tas noras, aišku, susijęs ir su pinigais. Anglijoje yra apribota - iki 40 m. moteriai dedami ne daugiau kaip du embrionai. Vakarų šalyse laikomasi nuomonės, kad, įdėjus du ar tris embrionus, pastojimo tikimybė yra vienoda.
Nevaisingumo gydymas, kaip ir kitų ligų, turėtų būti kompensuojamas. Belgijoje yra labai liberalus dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas. Vienkartinio embrionų persodinimo į gimdą ir embrionų šaldymo ribojimo klausimus sprendžia per finansavimą. Valstybė finansuoja pirmus šešis apvaisinimo ciklus moterims iki keturiasdešimt metų. Bendra taisyklė - moterims iki 35-erių metų kompensuoja vieną procedūrą, kai įsodinamas vienas naujas embrionas. Kitos procedūros kompensuojamos, kai įsodinami ne daugiau kaip du nauji embrionai (čia apie šaldymą net nekalbama). Nuo 35 iki 39 metų moterims kompensuojama viena procedūra, kai įsodinami ne daugiau kaip du nauji embrionai.
Finansuojamas kiaušintakių praeinamumo tyrimas, gydymas, operacijos, laparoskopijos diagnostikos operacijos, ginekologinė apžiūra, medikamentinis ir chirurginis endometriozės gydymas. Vyrams gydomi prostatitai, lytinių keliu plintančių infekcijų gydymas nemokamas, tyrimai mokami. Jeigu latakėliai užanka, nei chirurginio, nei medikamentinio gydymo nėra - pagerinančio judrumą ir spermos kokybę. Tokiems vyrams lieka tik pagalbinio apvaisinimo procedūros.
Vaiko prigimtinė teisė gimti iš meilės ir turėti abudu tėvus. Kalbant apie dirbtinį apvaisinimą, todėl ir yra tokia Bažnyčios pozicija, kad negali būti vaikas pradėtas be tėvų genetinės informacijos kažkur laboratorijoj, be lytinio akto, be meilės.
tags: #kada #buvo #pradetas #daryti #dirbtinis #apvaisinimas
