Vaikas iškart nepradeda kalbėti mums suprantama, įprasta kalba. Iš pradžių jis pasitelkia gestus, rodo pirštu, taip kviesdamas ateiti ir pan. Vėliau jo kalbą pradeda papildyti įvairūs garsažodžiai „miau“, „mū“ ir t. t. Tokius garsus mažylis turėtų pradėti tarti iki pirmųjų savo gyvenimo metų, iki pirmojo gimtadienio. Paskui iki pusantrų metukų jau garsiažodžius po truputį turėtų keisti trumpi žodžiai „mama“, „tėtis“ ir pan. Jeigu tokio amžiaus vaikas netaria tokių trumpų žodžių, vadinasi, kažkas negerai. Jis jau turėtų gebėti mėgdžioti tėvus.
Kada tėvams reikėtų sunerimti? Jeigu vaikas iki trejų metų nekalba, ir netaria garsiažodžių, tik rodo gestais, jau reikėtų sunerimti, nes, vadinasi, nedirba jo artikuliacinis aparatas. Tuomet naivu tikėtis, kad staiga iš niekur nieko jis trejų ar keturių metų ims kalbėti taisyklingai. Vaikas turi būti sukaupęs kalbėjimo bagažą. Taigi, jei turime dvejų metų vaiką, kuriam sunkiai sekasi pamėgdžioti garsažodžius, tarti trumpus garsus atkartoti, pvz., „pyp-pyp“, „tuk-tuk“, „bul-bul-bul“ ir kitus aplinkoje dažnai girdimus garsus, reikėtų pasikonsultuoti su specialistais, kurie patars, ką daryti.
Laukti nėra ko. Vaikas pradeda suvokti kalbą dar būdamas mamos įsčiose. Jis jau girdi visokius garsus, atpažįsta tuos garsus, ypač mamos, tėčio balsus. Jei lauksime, kol vaikas pats pradės tarti garsiažodžius, mes prarasime labai daug laiko, nes vaiko smegenys iki trejų metų amžiaus yra ypač imlios informacijai. Tad jei dar jam būnant įsčiose ir ką tik gimus su juo nekalbėsime, nebendrausime, nežaisime, daug prarasime. Reikia pradėti skatinti vaiko kalbą žaidžiant, kartojant garsus, aiškinant, kas čia yra nuo pat jo gimimo. Pavyzdžiui, „čia yra akytė“, „čia yra katytė“. Tiesa, didelė klaida prašyti vaiką pakartoti sudėtingus žodžius. Kartais tėveliai sako: „Jei pasakysi „saldainis“, duosiu“. Ištarti trijų skiemenų žodį „sal-dai-nis“ mažyliams yra sunki užduotis. Taip galite sukelti priešingą efektą, nenorą kalbėti.
Turbūt kiekvienas iš mūsų su meile prisimename pirmuosius savo vaiko žodžius. Jie - ne tik mieli ir juokingi, bet ir nepaprastai svarbūs - tai pradžia kelionės, kuri vadinama kalbos raida. „Kalba savaime neišsivysto. Ją vaikas išmoksta bendraudamas su suaugusiais, pamėgdžiodamas juos ir jų padedamas“, - rašė kalbininkas J. Unčiurys dar 1988 m. Jau kūdikystėje vaiko smegenys yra tarsi „kalbos kempinėlė“. Kuo daugiau su vaiku kalbame, dainuojame, pasakojame, tuo daugiau jis „pasigauna“, net jei dar pats nekalba. Jei šio bendravimo trūksta, vaiko kalbos raida gali sulėtėti: žodynas auga lėčiau, kalbėjimas būna mažiau aktyvus.
Kalbos raida turi natūralų ritmą, tačiau tam tikrais amžiaus tarpsniais tėvams svarbu atidžiau stebėti, kaip vaikas bendrauja, ką supranta ir kaip reiškia savo mintis. Pirmieji gyvenimo metai - tai pasiruošimo kalbai etapas. Vaikas dar gali nekalbėti aiškiai, bet aktyviai kaupia informaciją: stebi suaugusiųjų veidus, klauso balsų, reaguoja į intonaciją. Svarbu: Kalbos raida - tai ne tik kalbėjimas. Tai ir supratimas, gestai, mimika, dėmesys, žvilgsnio sekimas, reakcija į kalbą. Nekartokite šveplavimo - nors tai gali atrodyti žavu, bet tik painioja vaiką. Skatinkite naujus pojūčius - lieskite paviršius, lipdykite, ragaukite. Lavinkite girdimąjį suvokimą - tai pagrindas, be kurio vaikui sunku ne tik aiškiai kalbėti, bet ir suprasti kalbą, mokytis skaityti ar rašyti.
Jeigu pastebite, kad vaikas kalba netaisyklingai, neskubėkite nerimauti, bet neatidėliokite pasitarimo su logopedu. Nepamirškite - logopediniai užsiėmimai veiksmingiausi, kai tėvai aktyviai bendradarbiauja. Kalba - tai ne tik garsai ir žodžiai. Tai būdas pažinti pasaulį, reikšti mintis, kurti ryšius su kitais. Jūsų kasdieniai pokalbiai, šypsenos, pasakos ir net juokingi vaikiški žodeliai - tai pamatai vaiko kalbai ir visam gyvenimui.
Vaiko kalbos vystymosi etapai ir normos
Nėra ir negali būti vienodų vaiko raidos etapų. Kalbos gebėjimų formavimasis - visiškai individualus procesas. Pirmasis mažylio žodis visai nebūtinai bus „mama“. Tai gali būti ir, pavyzdžiui, „duok“! Kalbos formavimui gali padėti tėvai ar artimieji, kalbindami vaiką. Svarbu, kad tai būtų būtent bendravimas su vaiku, o ne per televiziją ar radiją girdimos kalbos - nuo to didelės naudos nebus.
Esti tam tikros normos, kurios atitinka vaiko amžių, bet vėlgi - tos normos atspindi tik vidurkį. Laikoma norma, kai metų sulaukęs vaikas ištaria nuo dviejų iki dešimties žodžių - tai jo žodžių atsargos. Tačiau labai dažnai iki dvejų metų mažyliai apsiriboja burbuliavimais ar nedideliu žodžių kiekiu. O dar dažniau tiesiog tyli. Tačiau ir šis faktas nereiškia, kad reikia pulti vaiką tirti ar panikuoti. Vaiko kalbos vystymąsi sudaro kelios dalys - aktyvioji, kai vaikas taria žodžius ir sakinius, ir pasyvioji, kai jis juos supranta. Pasyvioji kalba vystosi greičiau, būtent todėl mažyliai taip įdėmiai klauso tėvų, supranta jų kalbą, vykdo užduotis, tačiau tuo pat metu gali ir nekalbėti, tik apsiriboti keliomis frazėmis. Specialistų manymu, jei mažylis vykdo paprastus prašymus - atnešk, nunešk, paduok - pagrindo nerimauti nėra, vystymasis normalus.
Maždaug nuo metų iki trejų-ketverių vaikas susipažįsta su pagrindiniais kalbos principais. Artėjant prie trejų-ketverių metų jo žodyną sudaro apie tūkstantis žodžių. Šio amžiaus vaikai jau ima naudoti visus žodžius, ne trumpinius ar palengvintus variantus. Taisyklingos kalbos raidos požymiai: Apžiūros metu gydytojai įvertina ne tik vaiko kalbos raidą - taip pat vertinama ir bendra fizinė vaiko raida. Svarbu, kad nebūtų neurologinių susirgimų, vaikas turi aktyviai bendrauti su tėvais ir giminaičiais, tačiau gali drovėtis kalbėti su pašaliniais. Mažyliai gali aktyviai kartoti tėvų žodžius ir spręsti savo problemas kalbos pagalba, pavyzdžiui, pasakyti, kad jis alkanas arba kad nenori žaisti su tais žaisliukais.
Netaisyklingo kalbos formavimosi požymiai gali atsirasti, jei mažylio raida sutrikusi arba jis sunkiai sirgo, arba persirgo ar tebeserga neurologine liga. Paprastai mažyliai nenoriai kartoja tėvų žodžius arba apskritai atsisako tai daryti. Be to, nukenčia ir pasyvi kalba, tai yra, vaikai gali nereaguoti į tėvų prašymus, sudaryti įspūdį, kad negirdi. Vaikai dažniausiai problemas sprendžia savarankiškai, nesikreipdami pagalbos į tėvus, kadangi su jais reikėtų kalbėtis. Jie linkę kalbėti savo kalba, lieka abejingi tėvų prašymui pakartoti.
Kada tėvams verta sunerimti?
Jeigu vaikas iki trejų metų nekalba ir netaria garsiažodžių, tik rodo gestais, jau reikėtų sunerimti, nes, vadinasi, nedirba jo artikuliacinis aparatas. Tuomet naivu tikėtis, kad staiga iš niekur nieko jis trejų ar keturių metų ims kalbėti taisyklingai. Vaikas turi būti sukaupęs kalbėjimo bagažą. Taigi, jei turime dvejų metų vaiką, kuriam sunkiai sekasi pamėgdžioti garsažodžius, tarti trumpus garsus atkartoti, pvz., „pyp-pyp“, „tuk-tuk“, „bul-bul-bul“ ir kitus aplinkoje dažnai girdimus garsus, reikėtų pasikonsultuoti su specialistais, kurie patars, ką daryti.
Kreiptis į specialistą reikėtų, jei kūdikis pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų, jei nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą. Kuo anksčiau specialistas pradės užsiėmimus su vaiku, tuo geriau. Kiekvieno vaiko kalbos vystymosi tempai labai skiriasi. Vieni mažyliai, sulaukę dvejų metukų, taria keletą žodelių, o kiti jau kalba sakiniais. Jei vaikas pradeda kalbėti vėliau, gali būti, kad jis tiesiog vėlyvukas ir spės pasivyti savo bendraamžius. Kai kurie vaikai kas keletą dienų ištaria po naują žodį, kiti - žodžius „taupo“. Jie gali kelias savaites nieko naujo nepasakyti, o tada žodžiai pradeda lietis. Šiek tiek lėčiau kalbėti išmoksta neišnešioti kūdikiai, dvynukai, vaikai augantys dvikalbėse šeimose. Labai svarbus kalbinis skatinimas, kurį vaikas gauna iš jį supančių žmonių - tėvų, brolių, seserų, senelių. Kūdikį kalbinantys žmonės yra svarbiausi vaiko kalbos ugdytojai. Jų kalba yra dažniausiai girdima jautriausiu vaiko kalbos raidos laikotarpiu.
Daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Nors įgūdžių sklandžiai kalbėti trūkumas čia ir dabar gali atrodyti natūralus ir sunkumų nekeliantis dalykas, ateityje jis gali paveikti psichologinę bei socialinę vaiko gerovę, nes kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis. Anot tyrimų rezultatų, vaikai, turintys sakytinės kalbos vartojimo sunkumų, yra labiau pažeidžiami: kyla rizika patirti mokymosi, ypač skaitymo ir rašymo, sunkumus, socialinę atskirtį, bendraamžių patyčias. Visos šios neigiamos patirtys gali kelti elgesio ir emocijų sunkumus: nerimą, depresiškumą. Kadangi sakytinė kalba - bendravimo pagrindas, natūralu, kad, įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų. Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimus su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažylis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis.
Kaip paskatinti vaiko kalbos raidą?
Vaikas mokosi mėgdžiodamas. Ir mokantis kalbėti, mėgdžiojimas vaidina svarbų vaidmenį. Tapkite geru pavyzdžiu savo vaikui. Įsitikinkite, kad visus žodžius tariate aiškiai, kad mažylis girdi jūsų artikuliaciją. Tada jis geriau jus supras ir greičiau pradės kalbėti.
Naudokite tik trumpus, paprastus ir suprantamus žodžius. Mažas vaikas nepajėgus suprasti ir įsiminti ilgų ir sudėtingų sakinių. Dėl to pageidautina naudoti paprastus terminus ir trumpas frazes. Pavyzdžiui, duokite vaikui paprastus nurodymus ir užduokite paprastus klausimus, tokius kaip „paimk meškiuką”, „atnešk lėlę”, „kur kaladėlė? Kuo paprastesni bus žodžiai ir frazės, tuo greičiau vaikas ims jus mėgdžioti.
Nekalbėkite pernelyg greitai. Kaip vaikas išmoks kalbėti, jeigu girdi jūsų kalbą, iš kurios neįmanoma išskirti ko nors konkretaus? Kai vaikas susiduria su greitu žodžių srautu, jis jį girdi, tačiau nesupranta žodžių.
Kalbėkite garsiai apie viską, ką darote. „Dabar mes užsidėsime batukus, striukę, kepurę ir eisime į lauką”. „Aš paimsiu lėkštę, šaukštą ir valgysime sriubą”. Pasakokite, ką darote, pastoviai, net gamindamos valgyti ar tvarkydamos kambarius. Tačiau nekalbėkite pernelyg daug. Esama rizikos, kad mažylis apskritai įpras atsijungti, kad negirdėtų nesibaigiančio žodžių srauto. Nekalbėkite ir pernelyg mažai. Pasieksite rezultatą, nustatę pusiausvyrą, kai suprasite, kada reikia kalbėti, o kada reikia paklausyti. Teisingas balansas čia itin svarbus.
Skaitykite vaikui knygas. Vienas iš knygų skaitymo jaunesnio amžiaus vaikams rezultatų - greitesnis kalbos vystymasis. Skaitykite ne mažiau kaip 10 minučių kiekvieną dieną, netgi daugiau, jeigu įmanoma. Parinkite knygas su trumpais tekstais ir ryškiais paveiksliukais. Užduokite klausimus apie tai, ką perskaitėte. Džiaukitės, jeigu vaikas pats atneša jums knygelę ir stenkitės iš karto perskaityti jam porą puslapių, kad išlaikytumėte jo susidomėjimą literatūra. Nesusierzinkite, jei vaikas prašo skaityti jam vienus ir tuos pačius tekstus. Teisingas kartojimas - svarbiausias dalykas ugdant kalbą. Kai vaikas girdi vienus ir tuos pačius žodžius ir paaiškinimus, visa tai greičiau pateks į jo žodžių atsargą.
Ribokite televizoriaus žiūrėjimą. Nenaudokite televizoriaus vietoje auklės ar kaip priemonę vaikui nuraminti. Jus gali sužavėti, kaip vaikas šoka, rodant kokią nors reklamą. Tačiau paskui paaiškės, kad per trumpą laiką ir vaikas, ir jūs tapote priklausomi nuo televizoriaus. Pakeiskite televiziją pokalbiais, įdomiais žaidimais ir kitų vaikų kompanija. Būtent tai stimuliuos mažylio kalbą.
Dažniau leiskite muziką ir vaikiškas daineles. Muzikos kūriniai ir vaikiškos dainelės duoda daug naudos žodžių atsargai ir suvokimo per klausą vystymui. Dainų ritmas ir melodija vysto ir vaiko bendrą suvokimą. Kaitaliokite lėtas ir greitas melodijas. Ypač tinka tos, kurias galima derinti su judesiais. Taip treniruojama klausos-motorinė koordinacija. Be to, dainuokite pačios, kad mažylis sektų jūsų lūpas ir galėtų kartoti paskui jus žodžius.
Skatinkite vaiko judėjimo aktyvumą. Pastebėta, kad dauguma vaikų, turinčių kalbos išsivystymo trūkumų, yra labai nerangūs. Kad greičiau ištreniruotumėte kalbą, daugiau vaikščiokite, bet nevežiodami vaiko vežimėlyje, bėgiokite su juo, laipiokite kopėtėlėmis, žaiskite su kamuoliu ir t.t.
Vystykite smulkiąją motoriką. Apie ryšį tarp kalbos ir rankų judesių žino tikriausiai kiekviena mama. Taigi duokite savo vaikui dažų, plastilino, saugias žirkles karpymui, suverkite stambius karoliukus, sagas, pirkite žaidimus, kurie reikalauja pirštų miklumo. Ypač naudinga pirštų gimnastika.
Nereikalaukite per daug. Užtikrinkite vaikui ramią aplinką, sveiką maitinimąsi, pakankamą miegą, daug vaikščiokite gryname ore. Leiskite mažyliui žaisti su kitais vaikais. Būkite savimi, o ne karštligiškai nekantrūs santykiuose su vaiku.
Kalbinkite kūdikį jo tariamais garsais. Kiekvieną garsą reikėtų pakartoti keletą kartų. Toks bendravimas skatina kūdikį mėgdžioti. Padėkite vaikui suprasti pažįstamų daiktų pavadinimus, t. y. vienu metu rodykite ir aiškiai tarkite konkretaus daikto, žaislo pavadinimą, šeimos nario pavadinimą, įvardykite atliekamus veiksmus. Parodykite vaikui, kad supratote jo mintį ir palydėkite tai taisyklinga kalba, pakeisdami ir išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį. Vaiko pasakymas: Bata. Tėvų pakartojimas: Taip, čia yra tavo batai. Vaiko pasakymas: Lialia.
Vaikščiodami, valgydami, žaisdami kalbėkite apie tuos daiktus, su kuriais vaikas veikia: „Eisim į lauką. Imk batą. Mama auna batus. Rišu tavo batus“. Vaikams patinka žiūrėti savo ir kitų šeimos narių nuotraukas. Vartydami nuotraukų albumus aiškinkite, ką vaikas veikė. Žaiskite su lėlėmis, mašinomis ar kitais mėgstamais vaiko žaislais. Skaičiuokite su vaiku įvairius daiktus, kūno dalis: dvi rankos, dvi kojos, du batai.
Įsiklausykite į aplinkos garsus (vėją, lietų, medžių ošimą), laukinių paukščių balsus: kar kar (varna), ga ga (gandras); automobilio (žžž), traukinio (tuku tuku) skleidžiamus garsus; naminių gyvūnų ir paukščių balsus: miau (katė), au au (šuo), mū mū (karvė), kakariekū (gaidys), kut kuda (višta). Skambinkite, barškinkite, grokite su dviem žaislais (daiktais, muzikos instrumentais). Paslėpkite kokį nors žaislą į spintelę ar už kėdės. Vaikas turės rasti paslėptą daiktą pagal jūsų plojimą ar kitą signalą.
Tėvams neturėtų užtekti, kad vaikas viską supranta, nes jų pareiga - vaiką prakalbinti ir lavinti jo kalbą pagal jo galimybes. Kuomet iš vaiko neišreikalaujama atsakymo (galbūt nesulaukiama ar tiesiog parodoma, kad viskas suaugusiam aišku), vaikas įpranta linksėti galva, mostelėti ranka, rodyti pirštu, netgi žvilgsniu, kai jo norai vykdomi, o kalba nesivysto reikiama linkme. Išeitis paprasta - derėtų nesuprasti norų ir pageidavimų, kuomet jie reiškiami kūno kalba. Vertėtų užsispyrusiai reikalauti, kad vaikas pasakytų sutikimą, norą, atsakymą nors ir pačiu trumpiausiu žodeliu - taip, ne, ačiū, viso.
Savarankiškumas, kaip ir kalba, vaikui augant turėtų vystytis paraleliai. Deja, labai dažnu atveju kalba keliauja gerokai atsilikusi. Taigi dvimečiai vaikai turėtų jau neblogai tarti dviskiemenius paprastus žodžius, tačiau realybė kiek kitokia. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad vaikai išmoktų atsakyti į klausimus nors trumpu žodžiu, reikštų norus ne rodydami, o pasakydami, galėtų paaiškinti savo pageidavimus ne veiksmu, o aiškesniu žodžiu.
Dvimečiams vaikams į veiklas vertėtų įtraukti vis daugiau kalbos lavinimo pratimų, kurie skatintų žaisti kalbant. Tėveliai gali kiekvienoje situacijoje žaismingai improvizuoti ir pateikti pavyzdžių literatūriškai. Kiekvienas daiktas, vaizdas, paveikslėlis gali būti sužaidybinamas iki vaiko lygio ir pateikiamas jam įdomiai (galbūt padainuojant, gal suvaidinant, o gal imituojant garsus ar veiksmą). Tuo pačiu lavės ir vaiko fantazija, kūrybiškumas.
Taigi, norint, kad vaikas neturėtų kalbos vystymosi problemų, reiktų: skaityti (dažnai, kasdien); vartyti knygeles (rodant ir aiškiai įvardinant ten esančius daiktus, veiksmus, veikėjus); pasakoti, rodyti (vaikštant, važiuojant); kartu žiūrėti vaikiškus filmukus (aiškinti, pasakyti); namuose, svečiuose įvardinti daiktus, veiksmus; klausyti dainelių, lopšinių, pasakų ir kartu dainuoti. Ir visada visada - sulaukti atsakymo.
Smulkiosios motorikos ir kalbos sąsaja
Smulkiajai motorikai reikėtų skirti daug dėmesio - svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Tad lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau.
Lavinkite mažylių pirštelius paprasčiausiais pratimais - masažuokite delniukus, glostykite, patrinkite, plokite katutes. Su vyresniais vaikais pieškite, spalvinkite, karpykite, lipdykite iš plastilino, minkykite tešlą, varstykite virvutes į skylutes, dėliokite dėliones, konstruokite iš „Lego“ konstruktorių, dėliokite sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verkite karoliukus ant virvutės, rūšiuokite pupeles, makaronus (dėkite į atskiras dėžutes), užsekite sagas, užtraukite užtrauktukus, riškite batraiščius.
Smulkiajai motorikai reikėtų skirti daug dėmesio - svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Su vyresniais vaikais pieškite, spalvinkite, karpykite, lipdykite iš plastilino, minkykite tešlą, varstykite virvutes į skylutes, dėliokite dėliones, konstruokite iš lego konstruktorių, dėliokite sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verkite karoliukus ant virvutės, rūšiuokite pupeles, makaronus (dėkite į atskiras dėžutes), užsekite sagas, užtraukite užtrauktukus, riškite batraiščius.
Ką daryti, jei vaikas kalba netaisyklingai?
Jeigu vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų. Taigi, mažyliui būtų naudinga sakytinės kalbos mokytis ir per socialinį bendravimą su pedagogais: ikimokyklinės įstaigos auklėtojais, muzikos, šokių ar kitų būrelių mokytojais, sporto treneriais. Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje. Tai, kuo vaikas domisi, ir jam kylančius kalbėjimo sunkumus galima aptarti su ugdytojais ir bendradarbiauti lavinant vaiko sakytinę kalbą.
Tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamąją informaciją, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus. Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui - savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t.t.
Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų. Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti - iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų. Tačiau tinkamas sakytinės kalbos vartojimas suteikia daug galimybių: jausmų, poreikių išraišką, santykių kūrimą, kas yra ypač svarbu kiekvienam iš mūsų.
Nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Bet koks tėvų pasakymas vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti taip, kaip jie ištarė (su visomis klaidomis). Siekdami lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamąją informaciją, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus.
Kai vaikas jau kalba jungdamas du žodžius, pereikite prie trijų. Pavyzdžiui: 1) Mama; 2) Mamytė. Mama eina. Kur mama? 3) Mamytė eina namo. Būkite pozityvūs. Stenkitės pastebėti tai, kas vaikui pavyksta, o ne tai, kas nepavyksta. Nebūkite per daug reiklūs vaikui. Nemuštruokite vaiko. Žinoma, kuo dažniau vaikas kartos vieną ar kitą žodį, tuo greičiau jis jį išmoks tarti taisyklingai. Tačiau neverskite vaiko kartoti garso ar žodžio per prievartą, rinkitės žaidimo formą. Nenuleiskite kartelės. Bendraujant su vaiku natūraliai kyla pagunda naudoti jo vartojamus žodžius (lialia, niam, opa), tačiau prisiminkite, kad vaiko kalba tobulės ne tuomet, kai jūs leisitės iki jo lygio, o tuomet, kai jis kils iki jūsų.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta mėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos. Vaikui, kuris dar tik pradeda kalbėti, labai svarbu turėti aiškų pašnekovą, kuris jį kalbintų, aiškiai įvardintų daiktus, veiksmus. Tuo pačiu, kiek leidžia galimybės, turi būti suteikiamas grįžtamasis ryšys. Vaikas ne galvos ar rankos judesiu turėtų atsakyti į klausimus, pakvietimus, pasiūlymus, bet - nors trumpu garsu išreikšti savo atsakymą.
Jei vaikas pradeda kalbėti vėliau, gali būti, kad jis tiesiog vėlyvukas ir spės pasivyti savo bendraamžius. Kai kurie vaikai kas keletą dienų ištaria po naują žodį, kiti - žodžius „taupo“. Jie gali kelias savaites nieko naujo nepasakyti, o tada žodžiai pradeda lietis. Šiek tiek lėčiau kalbėti išmoksta neišnešioti kūdikiai, dvynukai, vaikai augantys dvikalbėse šeimose. Labai svarbus kalbinis skatinimas, kurį vaikas gauna iš jį supančių žmonių - tėvų, brolių, seserų, senelių. Kūdikį kalbinantys žmonės yra svarbiausi vaiko kalbos ugdytojai. Jų kalba yra dažniausiai girdima jautriausiu vaiko kalbos raidos laikotarpiu.
Pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau, jei kūdikis nepradeda skleisti jokių garsų, nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą, reikėtų kreiptis į specialistą. Kuo anksčiau specialistas pradės užsiėmimus su vaiku, tuo geriau.
Manoma, kad lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso metu, būtų prasminga pabandyti atpažinti, kokiame sakytinės kalbos etape šiuo metu yra mažylis. Taip pat papildomai galima įvertinti šiuos keturis aspektus: kiek žodžių vaikas supranta ir pasako pats; ar jis dėlioja, derina žodžius; kiek žodžių supranta, net jei ir negeba jų pasakyti pats; ar jis supranta kalbą, kurią girdi (pavyzdžiui, ar įvykdo prašymą „Paduok kamuolį“). Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), tuomet galima tikslingai skirti laiko bei pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui.
VDU nuotr./Mokymosi kalbėti etapai ir jų savybės
Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5-3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią - mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai. Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats). Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių. Jį sudaro įvairios kalbos dalys: veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Vaikas ima varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti. Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių.
Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus. Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa panašiausia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo - tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją. Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkstančius žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami naudoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai.
Jei viskas vyksta ne pagal planą... Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso. Tokiu atveju būtų prasminga pabandyti atpažinti, kokiame sakytinės kalbos etape šiuo metu yra mažylis.
Kaip padėti vaikui išlieti jausmus ir nusiraminti?
