Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer - Šiaulių dramos teatro aktorė, talentinga renginių vedėja ir mylinti mama. Jos gyvenimas kupinas įvairiapusiškos veiklos, scenos iššūkių ir asmeninių atradimų. Aktorė dalijasi savo patirtimi, požiūriu į gyvenimą ir ateities planais.

Aktorystės pradžia ir kelias teatre

Būti aktore simpatiška moteris panoro dar sėdėdama mokyklos suole. Jos žodžiais, šis noras gimė, nes apie šią profesiją nieko nežinojo. "O kas vaikus traukia? Tai, ko nežinai", - pasirinkimą keliais žodžiais nusakyti bandė Jūratė Budriūnaitė. Pirmoji pažintis su teatru įvyko mokantis aštuntoje klasėje. Jūratė su klasės draugais Panevėžyje žiūrėjo „Devynbėdžius“. Moteris dar dabar prisimena aktoriaus žodžius: „Tik pažiūrėkit, kaip leidžiasi saulė.“ Tada mergaitė nesuprato, kodėl žmogus scenoje liepia atsisukti ir žiūrėti į apšvietėjo aparatinę.

Menininkė atviravo: kaimo vaikams teatras buvo sunkiai pasiekiamas. Gulbinuose (Biržų r.) augančius mažuosius nenuoramas kolūkio autobusiukas retsykiais nuveždavo tik į cirką. Ir tai ne kiekvienais metais. Atokiau nuo miesto gyvenantys vaikai neturėdavo galimybės vaidinti dramos būreliuose. Jų mokyklose nebūdavo, nes tokia veikla, atvirai tariant, atrodydavo nerimta.

Kalbėdama apie svajonę vaidinti teatre, Jūratė Budriūnaitė prisiminė, jog jai pasigėrėjimą visuomet keldavo uniformuoti žmonės - policininkai, gaisrininkai, medicinos seserys. Dabar ji tvirtina, jog vaiko pamatytas išskirtinumas tam tikra prasme asocijavosi su teatru. Juk čia nuolatos persirenginėjama, persikūnijama, įsijaučiama į vaidmenį, gyvenami kitų žmonių gyvenimai.

Į Muzikos akademiją režisierių graibstyte graibstoma aktorė įstojo iš pirmo karto. Nors aplankė tokia sėkmė, mokytis buvo nelengva. "Dabar studentams kur kas lengviau. Jie turi kompiuterius, mato filmus, - pagrįsdama ankstesnį teiginį kalbėjo Jūratė. - Tuomet pasakydavo: Tarkovskis, Čechovo, Stanislavskio sistema, ir iš nežinojimo griebdavaisi už galvos. Arba liepdavo paruošti menamų daiktų etiudą. Kad suprastum ir įsivaizduotum, imdavai vazą, skindavai gėlę, į adatą verdavai siūlą ir smulkiais smulkiais dygsneliais bandydavai adyti." J. Budriūnaitės teigimu, aktorystė - didelė mokykla. Aktorius scenoje turi taip vaidinti, kad jam atrodytų, jog daro labai paprastus dalykus. Tai pasiekiama ilgai ir kantriai dirbant.

Jūratė neslėpė - tik teatre aktoriai turi galimybę repetuoti tris keturis mėnesius, viską žinoti nuo A iki Z. Darbas seriale kiek kitoks. Čia daug vietos paliekama improvizacijai, nes viskas daroma labai greitai ir operatyviai. Juk sąlygas diktuoja komercija. Aktorės žodžiais, filmuodamasi seriale visuomet pasigenda repeticijų maratono, įsigilinimo į vaidmenį, jo nugludinimo. Kitaip tariant, pasiruošimo jaudulio bei premjerinio virpulio.

Šiaulių dramos teatre dirbančios J. Budriūnaitės-Kamrazer dienos nebūna vienodos. Tačiau, kaip pasakojo pati moteris, jei daugeliui žmonių darbai baigiasi šeštą valandą vakaro, aktoriams tuo metu prasideda antrasis dienos ritmas - vakarinės repeticijos ir spektakliai. Tačiau teatras - toli gražu ne vienintelė Jūratės veikla, ji - dar ir talentinga renginių vedėja.

„Šiauliai nėra didelis miestas, tad pliusas čia gyvenant yra tas, kad visi vieni kitus žino. Jeigu dabar yra organizuojamas koks šventinis vakaras, jubiliejus, apdovanojimų renginys, organizatoriams neužtenka turėti tik muzikantą ir vedėją, kuris tiesiog įteiktų apdovanojimus. Dabar renginiuose norima ir humoro, poezijos, anekdotinių situacijų“, - apie savo darbą pasakojo J. Budriūnaitė-Kamrazer.

Į Šiaulių dramos teatrą Jūratė Budriūnaitė su keliais kurso draugais atvažiavo prieš trylika metų ir tapo viena užimčiausių aktorių. Ji jau turėjo galimybę dirbti su režisieriais Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Povilu Gaidžiu, Vytautu V. Landsbergiu, Algimantu Pociūnu, Regina Steponavičiūte, Aidu Giniočiu. Aktorius ir režisierius Sigitas Račkys Henriko Ibseno „Norą“ Šiauliuose statė tik todėl, kad šio miesto teatre dirba į Norą panaši juodaplaukė rudakė Jūratė.

Vaidmenys ir pripažinimas

Televizijos žiūrovai J. Budriūnaitę-Kamrazer puikiai prisimena ir iš lietuviškų serialų. Kaip pasakojo Jūratė, prieš daug metų „Moterys meluoja geriau“ seriale įkūnytą Margaritos personažą žmonės jai primena dar ir dabar. „Neseniai buvau pas gydytojus ir jie stebėjosi, kad gyvenime ir seriale esu kaip du skirtingi žmonės. Sako: „O, jūs atjaunėjusi, lieknesnė ir dar tokia linksma!“ - juokėsi J. Budriūnaitė-Kamrazer.

„Darbas šiame seriale buvo labai gera praktika, man patiko, juk tais laikais serialai dar buvo naujiena. Pačioje pradžioje juos stengdavosi daryti su kuo mažiau judesio, nes visi techniniai dalykai daug kainuodavo. O mūsų sumanymas buvo įtraukti daugiau veiksmo, jau kaip reikiant varinėjome po Vilnių.“

Tiesa, pastarąjį kartą žiūrovai Jūratę eteryje matė seniai. Tačiau kaip atskleidė pati aktorė, į televiziją ji pernelyg nesiveržia, kur kas labiau norėtų gauti vaidmenį gerame kino filme. „Vis žiūriu ir galvoju, koks pažengęs dabar yra mūsų kinas. Labai didžiuojuosi mūsiškiais, kurie išeina į plačius vandenis, sulaukia pripažinimo. Didžiausia pagarba, kartelė išties aukštai užkelta. Visgi turiu nuojautą, kad nei kine, nei televizijoje mano karjera dar nėra pasibaigusi“, - prasitarė pašnekovė.

Aktorės karjerą vainikuoja ir apdovanojimai:

• 2025 m. Moterų klubo „Šiaulietė“ įsteigtas prizas už meninį įtaigumą, kuriant Gertrūdos vaidmenį spektaklyje „Man šiandien - Hamletas“.
• 2018 m. "Ticketmarket" premija kategorijoje nepagrindinis (moters) vaidmuo aktorei Jūratei Budriūnaitei už Motinos/Moters vaidmenį spektaklyje M. Walczak „Kasykla“.
• 2007 m. Kultūros ministerijos premijos ir atminimo ženklo „Auksinis scenos kryžius″ nominanto diplomas už geriausią 2006/2007 m. teatro sezono antraplanį aktorės vaidmenį (Adelma. Carlo Gozzi „Princesė Turandot″).

Asmeninis gyvenimas ir šeima

Kad ir kiek personažų įkūnytų Jūratė, nė vienas jų neprilygs svarbiausiam jos gyvenimo vaidmeniui - motinystei. Kartu su vyru, muzikantu Vadimu Kamrazeriu, ji augina trylikametę dukrą Sofiją. Paklausta, ar atžalos paauglystė atnešė didesnių iššūkių jų santykiams, moteris su šypsena atsakė, kad kol kas namuose sienos negriūva, o dukra į namus vis dar grįžta laiku.

„Žinau, kiek visko tenka išgyventi paaugliukams, bet matau, kad kol kas ji su viskuo susitvarko, o ir aš, kaip mama, didelio nerimo nejaučiu. Su tėčiu suprantame, kad dabar yra tas laikas, kai dukrai reikia palikti erdvės, tad nesisodinu šalia savęs ir neprašau, kad viską man pasakotų. Jei matau, kad ji nori viena pabūti kambaryje, nelabai ir braunuosi. Žinoma, būna akimirkų, kai dukra užsisklendžia ar liūdi, bet tokius momentus tiesiog reikia išlaukti“, - įsitikinusi J. Budriūnaitė-Kamrazer.

Kaip atskleidė Jūratė, nors aktorystė dukros kol kas nedomina, veiklų jai netrūksta - trylikametė Sofija ne tik dainuoja, bet ir lanko karatė, kur jau yra pelniusi mėlyną diržą. „Ji - labai organiška ir fotogeniška, kamera ją myli. Kol kas ji galvoja apie ortodontės darbą, bet, žinote, paaugliai dabar yra kitokie. Jie improvizuoja, neapsikrauna ir gyvena su tokiu požiūriu „pažiūrėsim, kur gyvenimas nuves“. Kas liečia muziką, tai tikrai yra jos stiprioji pusė - dukra ne tik dainuoja, bet ir groja, kuria tekstus. Tačiau niekada nesakė, kad norėtų tapti dainininke - į tai ji žiūri tik kaip į priedą prie profesijos“, - pasakojo moteris.

Nauji pomėgiai ir požiūris į gyvenimą

Jūratės gyvenimo ritmas - įtemptas, tačiau moteris supranta, kaip svarbu kasdienybėje sustoti, leisti sau patinginiauti, nesiekti kiekvieną dieną idealių rezultatų. Jos manymu, šiandien daugelis žmonių per daug nutolsta nuo savo jausmų ir emocijų.

„Yra tokia labai gera praktika - ryte atėjus į darbą užsirašyti ant lapo ar telefone, kaip tuo metu jautiesi ir tai dar kartą padaryti per pietus bei vakare. Kartais emocijos labai šokinėja, bet tuomet matai ir gali žiūrėti, kodėl tai vyksta. Atrodo, kad dabar mūsų jausmai ir emocijos yra dingusios, nes žmonės nuolat siekia kažkokio rezultato. Bet kas iš to? Link kur mes einame? Reikia dienai leisti tekėti natūralia eiga ir neužsidėti sau per daug užduočių, nesiekti kasdien tobulumo“, - savo požiūriu dalijosi aktorė.

Rūpindamasi savo emocine sveikata, Jūratė atrado naują pomėgį - dalyvauti Šiauliuose vykstančiuose moterų susibūrimuose. Kaip pasakojo aktorė, šiuose susitikimuose ji ypač vertina galimybę išsipasakoti moteriškoje kompanijoje. „Vasarą buvau vienos medikės vedamoje stovykloje. Ji sakė, kad nors mes nieko naujo čia ir neatrandame, tačiau moterims labai naudinga pabūti tokiose bendruomenėse. Ir iš tikrųjų - juk niekam kitam taip gerai neišsipasakosi, kaip tą gali padaryti su moterimis. O ir vyrui kartais nereikia apkrauti galvos tam tikrais dalykais. Juk dažnai būna taip, kad jei vyrui ką nors pasakoji, jis klausia: „Kuo aš tau galiu padėti?“ Jau iškart problemą eina spręsti! O mums, moterims, kartais tiesiog norisi išsipasakoti“, - šyptelėjo ji.

Bendradarbiavimas su vyru ir išbandymai

Jūratė ir Vadimas net 15 metų puoselėjo savo bendrą veiklą - sutuoktiniai buvo įkūrę vaikų muzikos studiją „Nieko tokio“. Tačiau ilgus metus gyvavusi studija netikėtai užvėrė duris, o to priežastimi tapo pasaulį sukausčiusi pandemija.

„Prasidėjus pandemijai, kilo daug iššūkių, visa situacija kėlė baimę ir reikalavo daug nervų, tad galiausiai veiklą nutraukėme. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Studijoje kartu įgyvendiname kitus gražius projektus - kartais žmonės kreipiasi, norėdami įrašyti sveikinimą ar sukurti dainą. Aš dar ir pasakas kartais įgarsinu, o su vyru mūsų keliai susitinka ir teatre, nors ir dirbame gana skirtingose srityse“, - teigė ji.

Pasidomėjus, ar darbas su artimiausiu žmogumi turi daugiau privalumų ar trūkumų, Jūratė buvo atvira - iššūkių tikrai netrūksta, tačiau tokiose situacijose ji vis primena sau vieną svarbų dalyką. „Žmonės dažnai galvoja, kad labai gera dirbti kartu, nes suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Tai dėl to, kad aš noriu, jog mane suprastų iš pusės žodžio, kartais tai tampa katastrofa, - juokėsi aktorė. - Dirbdamas su savo žmogumi esi griežtesnis, drąsesnis, bet ir nepakantesnis. O aš esu labai impulsyvi, greitai užsidegu, tad darbiniais reikalais mes pasiknisame kaip reikiant. Juokauju, kad Dievulis man davė vieną ausį ir dvi burnas, tad vis primenu sau, jog reikia daugiau klausyti ir mažiau kalbėti.“

Aukštai iškelta kartelė Tobulumo visuomet siekia ir Vadimas Kamrazeris, ilgametis populiariojo „Vairo“ vadovas, daugelio dainų autorius bei atlikėjas. Kadaise jis buvo įsitikinęs, kad jam nelemta būti stipriu muzikantu. „Šią nuomonę suformavo labai aukštai išsikelta kartelė“, - teigė pašnekovas.

Dideli reikalavimai sau Vadimą, vos baigusį vidurinę mokyklą, nuvedė į Šiaulių pedagoginį institutą, kurį baigęs vaikinas tapo diplomuotu fizikos mokytoju. Tokiam pasirinkimui labai pritarė tėvai, vis raginę sūnų rinktis žemiškesnę ir pastovesnę, palyginti su muzikanto duona, specialybę. Vadimas Kamrazeris neteigia, jog pedagoginis darbas yra tikrasis jo pašaukimas, tačiau mokykloje, su keliomis pertraukomis, dirba iki šiol. Šiaulių Dubijos pagrindinės mokyklos fizikos mokytojas džiaugiasi geromis darbo sąlygomis ir palikta galimybe po pamokų dirbti su įkurtos vaikų studijos „Nieko tokio“ vaikais.

Girtis ir didžiuotis nelinkęs Vadimas savo darbų nesureikšmina. Jo žodžiais, gyvenime siekia viską daryti sąžiningai, kad nebūtų gėda žmogui pažiūrėti į akis. Menininkas apgailestavo, jog didelė dalis tautiečių daro blogus darbus, bet nesigėdija žiūrėti žmogui tiesiai į akis.

Suderinti iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamas veiklos sritis, aprėpti plačius užmojus ir įgyvendinti begalę gimstančių idėjų, anot Vadimo, pavyksta, nes visada jaučia besąlyginį Jūratės palaikymą.

Vaidmenų ir spektaklių sąrašas

tags: #jurate #budriunaite #gimimo #data

• Pavasario daržo darbai
• Kaip pasirinkti tinkamą vaikišką automobilinę kėdutę
• Krikščioniškieji gimdymo namai: istorija
• Vaikų ugdymas ir pramogos Ateitininkų stovyklose
• Stebuklingas augalas jūsų sveikatai