2020 m. rugsėjo 30 d. kino režisieriui Adolfui Mekui (1925-2011) būtų sukakę 95-eri metai.
Šia proga Biržuose buvo numatyti renginiai, skirti paminėti šią sukaktį. Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras, siekdamas puoselėti kraštiečių brolių Jono ir Adolfo Mekų atminimą, organizavo įvairias veiklas, kurios atspindėtų jų gyvenimą ir kūrybą.
Viena vertus, vieneri metai institucijai yra visai nedaug, kita vertus - pakankamai laiko iniciatyviems žmonėms imtis ambicingų projektų.
Centro tikslas - puoselėti kraštiečių brolių Jono ir Adolfo Mekų, apskritai visos Mekų giminės atminimą ir rūpintis jo sklaida bei įamžinimu.
Šiam tikslui pasiekti užmezgami ryšiai su J. ir A. Mekų bičiuliais, tvirtinamos senos draugystės su Mekų giminaičiais.
2020-ieji prasidėjo knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“, Baltijos ir Lietuvos knygos meno konkursuose išrinktos gražiausia 2019 m. Lietuvos knyga, pristatymais.
Mekų centro vyr. bibliotekininkė Indra Drevinskaitė kartu su knygos sudarytoju Kęstuku Pikūnu ir kino režisieriumi Audriumi Stoniu knygą pristatė Biržų rajono bendruomenei Nausėdžių kultūros namuose, Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje ir Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčioje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje (kartu su audioknyga „Semeniškių idilės“).
Taip pat praėjusiais metais biblioteka pradėjo siūlyti ekskursiją „Jono ir Adolfo Mekų keliais Biržuose“, kurią veda gido pažymėjimą turinti I. Drevinskaitė.
Čia nuo rugsėjo 28 d. iki spalio 1 d. buvo galima pažiūrėti iš LRT vienkartiniam naudojimui įsigytą laidą apie A. Meko ir jo žmonos aktorės Polos Chapelle apsilankymą Lietuvoje 2007-aisiais, o per pačią A. Meko gimimo dieną paskelbtas iš Polos gautas filmas „Keliaujant namo“ (Going Home, 1972).
Ta pačia proga Biržų krašto laikraštyje „Biržiečių žodis“ spausdintas P. Chapelle įžanginis žodis, publikuotas po A. Meko mirties jos anglų kalba išleistame vyro dienoraštyje.
A. I. Drevinskaitė ilgiau nei metus susirašinėjant su P. Chapelle, prieš pat pirmąsias Mekų centro veiklos metines, šių metų vasario 23 d., centrą pasiekė originalūs A. Meko dienoraščio rankraščiai. Tai trys sąsiuviniai, kurių pirmas įrašas darytas 1941 m. rugsėjo 1 d., taigi Jonui ir Adolfui dar gyvenant Lietuvoje, Semeniškiuose ir Biržuose, o paskutinis - 1951 m.
Dienoraščiuose - jautrūs A. Meko samprotavimai artėjančio Antrojo pasaulinio karo tema.
„Aš žiūriu į save veidrodyje. Greitai man bus 19 metų. Ar aš daug praleidau savo gyvenime? Taip, daug. Kiti daug ką yra patyrę būdami 14-15 metų, ko aš nepatyriau būdami beveik devyniolikos. Tad man viskas yra dar priekyje. Aš esu priekyje penkių savo gyvenimo metų. Man tai patinka. Galbūt po visko aš laimėsiu. Dabar aš esu kaip tie nekalti, naivūs vaikai, į pasaulį žiūrintys plačiai atmerktomis akimis“, - mąsto A. Mekas 1944 m. birželio 14 d.
Šie dienoraščiai trimis knygomis (2015, 2016 ir 2018 m.) pavadinimu „The Adolfas Diares“ buvo išleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose P. hapelle iniciatyva.
Mekų centro planuose - išleisti juos gimtąja kalba Lietuvoje.
2021 m. sausio 29 d. Mekų centrą pasiekė pluoštas su Mekų gimine susijusio dokumentinio paveldo. Tai - J. ir A. Mekų dėdės, motinos Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės brolio, ilgamečio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigo Povilo Jašinsko (1889-1982) personalijos: oficialūs išsilavinimo ir mokslo vardo pažymėjimai (1923-1935 m.), išrašai iš bažnytinių metrikų (gimimo, krikšto, jungtuvių) knygų (1930-1940 m.), tarnybinės veiklos dokumentai, patvirtinti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos (1928-1968 m.), paties P. Jašinsko 1959 m. rugpjūčio 19 d. 70-ojo jubiliejaus proga rašyta autobiografija, ikonografinė medžiaga (1922-1984 m.) ir kt.
Ypač unikalus dokumentas - leidimas (rus. Propusk), išrašytas Pirmojo pasaulinio karo metais - 1919 m. rugsėjo 7 d. Tomis dienomis, kada vokiečiai išstūmė rusus iš Biržų, fronto linija ėjo kažkur tarp Biržų ir Papilio, o P. Jašinsko gimtinė Mielaišiai buvo rusų kontroliuojamoje pusėje.
P. Jasinskas (kunigu ordinuotas 1929 m. P. A. Jašinskas pasakoja, kad tuomet trisdešimtmetis P. Jašinskas, sugalvojęs aplankyti namus Mielaišiuose, kad būtų greičiau, patraukė tiesiai per laukus, šilus ir taip netyčia perėjo fronto liniją.
Parėjęs pas mamą, atsigulė pailsėti.
Tuo metu Mielaišiuose (ir kituose kaimuose) pas žmones buvo apgyvendinti rusų kariai.
Būsimo kunigo Povilo mama Kotryna Užunarytė-Jašinskienė taip pat glaudė kariškį.
Pastarasis, parėjęs nakvoti ir troboje pamatęs nepažįstamą jauną vyrą - Povilą, sutriko ir ilgai netrukęs susisiekė su savo vadais, pranešdamas apie frontą perėjusį galbūt vokiečių šnipą.
P. Susiklosčius nepavydėtinai situacijai, P. Jašinsko motina kreipėsi pagalbos į artimiausius gimines ir kaimynus.
Buvo ruduo, keliai pažliugę…
P. Jašinsko dėdė ir dar pora kaimynų arkliais nujojo į gretimą kaimą užtarti nekaltai vokiečių šnipu apšaukto jauno vyro.
Ten jie sutiko aukštesnio rango pareigūną, spėjama, kulkosvaidininkų vadą, kuriam ėmė aiškinti, kad P. Jašinskas nesąs joks šnipas, o dirba Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje ir jokia politika neužsiima.
Laimei, vadas patikėjo ir nusprendė, kad gal tas suimtasis visai ne šnipas.
Staiga P. Jašinskas mato, kaip atsidaro daržinės durys, o kareivis jam sako: „Jasinskij, vychodi! Svoboden.“ („Jašinskai, eik. Laisvas.“)
Suimtasis nesutikęs kur nors judėti, esą tegu veda tiesiai pas viršininką - jis žinojo, kad būna, kai rusai suimtuosius paleidžia, o tada nušauna kaip norėjusius pabėgti.
Viršininkas patvirtino, kad P. Jašinskas esąs laisvas, galintis eiti namo.
Suimtasis vis dėlto paprašęs dokumento - leidimo, kad, einant namo į Mielaišius, kiti rusų kareiviai jį žinotų esant neutralų ir neįtarinėtų vokiečių parankiniu ar šnipu.
Gavęs iš viršininko leidimą, dovanojusį antrąjį gyvenimą, P. P. A. Jašinskas Mekų centrui padovanojo ne tik savo tėvo, bet ir mamos - mokytojos Emilijos Ruplėnaitės-Jašinskienės (1897-1984) rankraštinių dokumentų, apimančių 1919-1974 m. laikotarpį.
Tarp jų - dalykiniai dokumentai: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos žemės reformos valdytojo, pirmininko, laikinai einančiojo Žemės reformos departamento direktoriaus ir Žemės tvarkymo departamento direktoriaus, bei Kauno notarinio archyvo vyresniojo notaro padėjėjo 1928 m. gruodžio 29 d. išrašytas žemės perleidimo aktas ir 1939 m. birželio 26 d.
Mekų centro darbuotojai nuolat bendradarbiauja su brolių J. ir A. Mekų šeimos nariais ir artimaisiais, bendražygiais, kolegomis ir taip kaupia centro archyvinį fondą, neleidžia išskirtiniams dokumentams nugrimzti užmarštin.
Pirmasis Mekų centro vyresniojo bibliotekininko Evaldo Timuko el. laiškas P. A. Jašinįką - J. ir A. Mekų pusbrolį iš motinos pusės - pasiekė 2021 m. sausio 22 d.
Mekų centras buvo sumanęs išleisti Lietuvos evangelikų reformatų kunigo P. Jašinsko biografinį leidinį.
Pasak P. A. Jašinsko, visas jų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas Biržuose po tėvo mirties (1982 m. gegužės 19 d.) atiteko jo našlei E. Ruplėnaitei-Jašinskienei.
Pastaroji dalį archyvinių dokumentų sunaikino - sudegino, „kad jie nesimėtytų Biržų miesto šiukšlyne“.
Kai kurie dokumentai, pavyzdžiui, P. Jašinsko Kauno universiteto baigimo diplomas (1935 m. rugsėjo 11 d.), atiduoti Biržų krašto muziejui „Sėla“, P. A. Jašinsko sūnui Laimiui Jašinskui, Biržų parapijiečiams.
Po E. Ruplėnaitės-Jašinskienės mirties (1984 m. P. A. Jašinskas tvirtino turįs tik tėvo nuotraukų albumą su svarbiausiais šeimos gyvenimo įvykiais.
Nuotraukose - tėvų sužadėtuvės 1928 m. gruodį, Užgavėnės Mielaišių kaime 1929-aisiais, P. Jašinsko 70 ir 90 metų jubiliejaus iškilmės Biržuose 1959 ir 1979 m., P. Jašinsko sūnėno A. Meko žmona P. Chapelle Vilniuje 1971-aisiais, P. Jašinsko sesers (J. ir A. Mekų motinos) Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės laidotuvės 1983 m. sausio 15 d. ir kt.
Visa ikonografinė (79 nuotraukos, apimančios 1922-1994 m. laikotarpį) ir dokumentinė medžiaga Mekų centrą pasiekė paštu 2021 m.
Ėmus domėtis šios šeimos dokumentiniu palikimu, aikštėn iškilo dar niekam nežinomų šeimos „paslapčių“.
Paaiškėjo, kad Emilijos Irenos ir Povilo Algimanto tėvas kunigas Povilas Jašinskas nebuvo… Jašinskas!
Paties P. Jašinsko atsekta giminės, tiksliau pavardės, istorija iki XVII amžiaus.
Jie buvo Jasinskai.
Taip jau nutiko, kad žmonėms buvo lengviau ištarti „Jašinskas“, o ne „Jasinskas“.
Daugelyje P. ir E. Štai ką papasakojo P. A. Jašinskas.
1933 m., krikštijant P. ir E. Jašinskų dukrą Emiliją Ireną, kunigas Adomas Šernas (1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno brolis), rašydamas gimimo liudijimą, ant raidės s uždėjo varnelę.
Tėvai ėmė protestuoti - taip negalima!
Kunigas atsakė, kad visi žmonės šią šeimą vadiną Jašinskais, todėl „užteks švepliuoti“.
Įgijęs Mekų giminaičių ir P. A. Nauji Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro veiklos metai, paženklinti Archyvų metais, dovanoja veiklos iššūkių bendradarbiaujant su šalies ir regioninėmis atminties institucijomis (bibliotekomis, muziejais, archyvais), kartu užtikrinant deramą dokumentinio paveldo kaupimą, sisteminimą ir skaitmeninimą.
Šiais ir kitais Mekų centrui rūpimais klausimais talkina Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka - jos Regioniniam skaitmeninimo skyriui skaitmeninimo darbams centras iš kūrėjo Jono Meko archyvo yra pristatęs 574 dokumentus: laiškus, kvietimus, skelbimus, vizitines korteles, J. Mekui adresuotus sveikinimų atvirukus, paties menininko laiškus ir straipsnių apie menininką iškarpas iš Lietuvos bei JAV periodinių leidinių.
Aktyviai bendradarbiaujama su šios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centru (centro vadovė vyr. Artimiausi ir kol kas svarbiausi Mekų centro planai - tai 2022 m. minėsimos Jono Meko (1922-2019) 100-osios gimimo metinės.
Jono Meko 100-osios gimimo metinės
2022-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Jono Meko metais.
Biržuose Jono Meko metai atidaryti Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro (Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos) iniciatyva.
Simboliška, nes būtent Biržų biblioteka kartu su Biržų rajono savivaldybe pateikė prašymą Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai 2022 m. pavadinti J. Meko metais.
Gruodžio 24 d. šis garsusis menininkas būtų minėjęs 100-ąsias gimimo metines.
Kovo 8 d. bibliotekos salėje buvo parodytos J. Meko „Semeniškių idilės“.
2020 m. biblioteka išleido to paties pavadinimo audioknygą, kurią J. Meko pageidavimu įgarsino biržietis Leonidas Čiudaras: „aš norėčiau, kad šis žmogus įskaitytų visas mano idiles ant audio“, - taip J. Mekas Biržų bibliotekos bibliotekininkei Indrai Drevinskaitėi rašė elektroniniame laiške 2019 m. sausio 3 d., likus 20 d. iki jo mirties.
Šis iš Biržų krašto kilusio garsiojo menininko noras buvo įgyvendintas, audioknyga išleista, 2020 m. pristatyta Biržuose, minint J. Meko pirmąsias mirties metines, ir tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, kuri 2020 m. buvo skirta J. Mekui.
Garso takelį audioknygai sukūrė Giedrius Žilinskas.
Bibliotekos darbuotojai - I. Drevinskaitė, Audronė Dambrauskienė, Agnas Dagys - 2021-2022 m. kiekvienai idilei (jų yra 27) pritaikė vaizdą ir taip tarsi „ekranizavo“ audioknygą.
Idilių vizualizacijai naudota filmuota medžiaga Semeniškiuose ir kitose Biržų r. vietose, nuotraukos iš Mekų giminės archyvo, keli autentiški Mekų šeimos Semeniškiuose naudoti buities daiktai, kuriuos paskolino J. Meko giminaitės, gyvenančios Biržuose.
Renginio dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, Biržų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Audronė Garšvaitė, Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Eugenijus Januševičius bei Bibliotekos direktorė Vilmantė Vorienė.
Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras kartu su Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešąja biblioteka 2022 m. planuoja kelių renginių ciklą, skirtą J. Mekui, kuris tęsis iki pat metų pabaigos.
2022 m. birželio 24-26 dienomis Biržuose vyks trys dideli renginiai skirti pasaulinio garso menininkui J. Mekui, kuriuos aplankyti kviečia Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras.
Visi jie - autentiški, tikriausiai daugiau niekada negalintys būti pakartoti ir atkartoti tose vietose, kuriose jie vyks Biržuose.
Renginiai nemokami ir atviri visiems.
Birželio 24 d. (penktadienį) 19 val. prie Biržų evangelikų-reformatų bažnyčios (nuo ežero pusės) filmas-koncertas-performansas „Misterijos“.
Europoje iki šiol nerodytą J. Meko filmą „Misterijos“ gyvai įgarsins grupė „Rocket Sci & Friends“.
Renginys jungia gyvą garsą, kiną, performansą.
Atvyksta J. Meko bičiuliai iš Amerikos, Italijos ir Lietuvos.
Planuojama trukmė - 1,5 val.
Skirta J. Meko metams.
Projekto organizatorius - MB „Nulinė kopija“.
Partneriai - Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras, „Kaunas - Europos kultūros sostinė“, Biržų evangelikų-reformatų parapija.
Projekto prodiuseris - Arturas Jevdokimovas.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros ministerija, Biržų r. savivaldybė, JAV ambasada Lietuvoje.
Renginio rėmėjai - UAB „Biržų duona", TŪB „Rinkuškiai", Biržų Rotary klubas.
Birželio 25 d. (šeštadienį) 19.30 val. centrinio turgaus aikštėje iš Biržų kilusi ir šiuo metu Berlyne gyvenanti bei kurianti dizainerė Vaida Voraitė pristatys naują drabužių kolekciją „Turgus“.
Kolekcijoje susipins J. Meko gyvenimas ir kūryba, lininiai, Lietuvoje gaminti audiniai.
Preliminari renginio trukmė - 60 min.
Skirta J. Meko metams.
Renginio organizatorius - Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras.
Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Biržų r. savivaldybė.
Rėmėjai - UAB „Biržų duona“, TŪB „Rinkuškiai“, Biržų Rotary klubas.
Birželio 26 d. (sekmadienį) nuo 14 val. „Portfolio“ meno galerijoje Vaida Voraitė kvies apsilankyti „Showroom“ (parodomasis kambarys).
Skirta J. Meko metams.
Renginio organizatorius - Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras.
Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Biržų r. savivaldybė.
Rėmėjai - UAB „Biržų duona“, TŪB „Rinkuškiai“, Biržų Rotary klubas.
Jono Meko istorija
Jono Meko gimtinė ir atminties vietos
Ši vietovė - Jono Meko Meka, kurią įprasmino 2017 metais, prie žvyrkelio, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos iniciatyva pastatytas laukų akmuo su skrybėle, tapusia Jono Meko simboliu.
Semeniškiuose Jonas Mekas gimė 1922-ųjų gruodžio 24 dieną.
Mokėsi Laužadiškio, Papilio mokyklose (visą gyvenimą save įvardijo esančiu „nuo Popilio“), Biržų gimnazijose.
Svajojo apie lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniuje, bet karas sutraiškė ir jo, ir jo jaunesniojo brolio Adolfo Meko svajones.
Abu jauniausieji Povilo ir Elžbietos Mekų vaikai Jonas ir Adolfas nuo pat mažumės pasižymėjo imlumu knygai, žinioms, mokslui.
Ypatingai tas buvo būdinga Jonui.
Užklupus ir įsisiautėjus karui, broliai Mekai gyveno Biržuose.
Juos priglaudė dėdė, mamos brolis Povilas Jašinskas - išsilavinęs, biržiečių gerbiamas evangelikų-reformatų kunigas.
Visa Mekų giminė išpažino reformatų tikėjimą, būdingą Biržų kraštui.
P. Jašinskas besimokantiems broliams užleido bažnyčios klebonijos palėpę - nedidelį kambariuką su vaizdu į Širvėnos ežerą.
Baigęs gimnaziją ir dėl karo negalėjęs išvykti studijuoti Jonas šiame kambarėlyje ėmėsi propagandinės veiklos - rašomąją mašinėle spausdino antisovietinius ir antinacinius atsišaukimus.
Mašinėlę slėpė klebonijos sodelyje esančioje malkų krūvoje.
Vieną kartą mašinėlės neradęs suprato, kad gresia rimti nemalonumai.
Taip jaunuoliai - Jonui tada buvo 22 metai, Adolfui - 19 - priėmė sprendimą palikti Lietuvą.
Kaip savo dienoraščiuose rašė J.Mekas, su Adolfu juodu buvo labai artimi, tad į karo siaubiamą Europą išvyko drauge.
Tiesa, šventai tikėdami, kad pasieks Vieną, į kurios universitetą, kaip būsimiems studentams, dėdė Povilas Jašinskas parūpino reikiamus dokumentus.
1944 m. liepos 12 dieną broliai arklio traukiamu vežimu iš gimtųjų Semeniškių atvyko į Biržus, į siaurojo geležinkelio stotį.
Taigi šįmet sukanka 78-eri metai nuo Jono ir Adolfo Mekų pasitraukimo iš Lietuvos.
Iš Biržų traukiniu jie pasiekė Panevėžį, o tuomet prasidėjo didžioji gyvenimo kelionė, nuvedusi brolius penkeriems metams į Vokietiją, o 1949-aisiais - į Ameriką.
Niujorke išsipildė visos didžiosios brolių Mekų kūrybinės svajonės, čia įgyvendinti didieji jų darbai.
J.Mekui Niujorkas tapo vieta, pelniusia jam avangardinio kino krikštatėvio, kino kritiko, pasaulinio garso menininko vardą.
Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras
2016 metais, ruošiantis Jono Meko 95-osioms gimimo metinėms, užsimezgė šio menininko draugystė su Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos kolektyvu.
J.Mekas nuo 2011 metų - Biržų garbės pilietis, tad ši bičiulystė biržiečiams itin svarbi.
J.Mekas, lankydamasis Lietuvoje, jei tik leisdavo galimybės, neaplenkdavo ir Biržų - gimtajame krašte nesyk vyko jo susitikimai su kraštiečiais, jo kūrybos gerbėjais.
2010-aisiais menininkas kartu su savo vaikais: sūnumi Sebastianu ir dukra Oona Biržuose lankėsi paskutinį kartą: šis vizitas buvo labai asmeniškas, privatus.
Biržų evangelikų-reformatų bažnyčios kunigas Rimas Mikalauskas pamena, kad J.Mekas tuomet apsilankė ir bažnyčioje bei pasiprašė įleidžiamas į klebonijos palėpės kambarėlį, kuriame kadaise gyveno su broliu Adolfu.
2017 metų gruodžio mėnesį Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos ir Biržų rajono savivaldybės iniciatyva Semeniškiuose buvo pastatytas akmuo, skirtas Jono Meko 95-ajam jubiliejui ir išnykusiam Semeniškių kaimui įamžinti.
Tų pačių metų vasarą menininkas į Biržų biblioteką atsiuntė, kaip jis pats rašė, savo „šlamšto“ - beveik 35 kg archyvinės medžiagos iš savo namų Niujorke.
Šios medžiagos pagrindu Biržuose 2020 m. kovo mėnesį buvo įkurtas ir oficialiai savo veiklą pradėjo Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras, kuris kaupia, saugo, dokumentuoja bent kokią archyvinę medžiagą, susijusią su Jonu ir Adolfu Mekais, visa Mekų gimine, Semeniškiais.
Centras yra atviras visiems, besidomintiems dviem broliais, pasaulinio garso menininkais.
Jame galima rasti laiškų, rašytų J.Mekui, jo kūrybos knygų įvairiomis pasaulio kalbomis bei kitų dokumentų.
Autentiški eksponatai - viena iš mėgstamiausių Jono Meko skrybėlių ir filmavimo kamera bei Adolfo Meko 3 dalių ranka rašytas dienoraštis, datuojamas 1941-1949 metais.
Jono ir Adolfo Mekų keliais
Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras antrus metus organizuoja literatūrinę kelionę J. ir A. Mekų keliais Biržuose.
Kelionė pradedama prie Biržų pilies, kurioje J.Mekas, lankydamasis Lietuvoje, susitikdavo su biržiečiais.
Biržų evangelikų-reformatų bažnyčioje kelionės dalyviams, neturintiems jokių sąsajų su reformacija, visuomet smagu išgirsti apie šią krikščioniškąją konfesiją, apie kurią pasakoja Biržų evangelikų-reformatų parapijos parapijietė Danutė Nindriūnaitė.
Ši Biržų bažnyčia neatsiejama nuo J. ir A. Mekų, tad, lankantis prie jos, yra unikali proga išvysti tą pačią kleboniją, kurioje gyveno broliai, ar Širvėnos ežerą, prie kurio mėgdavo vaikščioti.
Pravažiuodami pro Biržų dabartinę „Saulės“ gimnaziją, kurios pastate mokėsi J.Mekas, senuoju Papilio keliu pasiekiami už Biržų beveik 20 kilometrų nutolę Semeniškiai.
Bent মিটিং metų ar paros laiku ši vieta yra mistiška - lietuviško kaimo peizažas ir ramybė visuomet užburia.
Semeniškiuose Mekai gyveno dviejose vietose, pirmoji jų, kur Jonas gimė ir augo iki 6-7 metų, ir buvo pažymėta laukų akmeniu su skrybėle.
Žvyruotu keliu pavažiavus kiek toliau, pasitinka dvejos Semeniškių kaimo kapinaitės.
Naujosiose 2019 metų birželio 16-ąją palaidota urna su J.Meko pelenais.
Menininkas mirė Niujorke 2019-ųjų sausio 23 dieną ir pagal jo pageidavimą grįžo namo, į savo Meką - palaidotas šalia motinos ir tėvo.
Kiek toliau - senosios kaimo kapinės, priešais kurias stovėjo antroji Mekų sodyba.
Dabar - tuščias laukas.
Toliau galima vykti Papilio link.
Jame - evangelikų-reformatų bažnyčia, kurioje J.Mekas buvo pakrikštytas ir Papilio senoji mokykla, kurią lankė būsimasis menininkas.
Trijų valandų kelionėje iš Biržų iki Semeniškių ir atgal lydi gidė, Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro darbuotoja, Indra Drevinskaitė.
Ekskursijoje gausu pasakojimų apie Mekų šeimą, autentiškų gyvenimo detalių, jautrių akimirkų.
