Dažnai, kai paklausiame, kokie gyvuliai buvo prie Jėzaus jam gimus tvartelyje, atsakymas būna - asilas ir jautis. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Evangelijų pasakojimai mums apie gyvuliukus nepasakoja, tad mes iš tiesų nežinome, kiek ir kokių jų buvo tvartelyje. Veiksmas vyko grotoje, kuri Jėzaus laikais atstojo tvartą ir jame būdavo nakčiai ar esant šalčiams suvaromi gyvuliai. Žinodami, kad veiksmas vyko tvartelyje, galime daryti prielaidą, kad ten turėjo būti gyvulių.

III-IV a. autoriai, prisimindami pranašo Izaijo žodžius: "Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias" (Iz 1,3), jau mini šiuos du gyvuliukus. Jautis, kuris buvo siejamas su pagonybe, simbolizavo ne žydų kilmės žmones, taip pat jis buvo visiško atsidavimo simbolis. Asilas buvo nuoroda į judėjus, traukiančius Įstatymo jungą, o taip pat buvo skirtas turtingumo ir skurdo kontrastui pabrėžti.

Vienas iš tų, kurie bando atsakyti į klausimą "Kur gimė Jėzus?", yra V. Ufertingeris. Knygoje „Kodėl mes švenčiame Kalėdas?” jis rašo: „Šiandien galutinai nuspręsta, kad Jėzus atėjo į pasaulį ne Betliejuje, o Nazarete.” Taip jis prieštarauja Luko ir Mato Jėzaus gimimo istorijos papasakojimui, atkartodamas kritinės teologijos požiūrį. Esą abu evangelijų autoriai nė nesiekę tiksliai perduoti istorinių faktų, o norėjo paskatinti žmones Jėzumi patikėti.

Tačiau iš Luko pasakojimo prologo (Lk 1, 1-4) aišku, kad jam labai svarbus tikslus ir patikrinamas perteikimas. Jo informacija yra sausa ir preciziška, be jokio ženklo apie sąmoningą legendos kūrimą. C. S. Lewisas rašo: „Kaip literatūros istorikas, esu galutinai įsitikinęs, kad evangelijos nėra legendos… Jėzaus gyvenimo perpasakojimai netinka šiam žanrui. Jie nepakankamai meniški, kad būtų legendos” (God in the dock).

Priekaištauti legendų kūrimu labiau tiktų mums patiems, o ne Lukui. Nes krikščioniškoji kultūra Jėzus gimimo istoriją iš dalies jau taip išpūtė ir pakeitė, kad ji tikrai vos bepanaši į istorinę tiesą. Tradicinis vaizdas, kurį daugelis turime susidarę apie Jėzaus gimimą, yra toks: Marija su Juozapu per gyventojų surašymą ateina į Betliejų, kur Marijai staiga priartėja metas gimdyti. Mieste jie nesuranda „normalaus“ prieglobsčio, nesulaukia šeimininkų svetingumo ir „užeigoje“, todėl Jėzus priverstas gimti tvartelyje žeminančiomis sąlygomis.

Prieš gerą trisdešimtmetį šiai versijai pasipriešino Kennethas Bailey’is. Teologas, kuris 40 metų praleido arabų pasaulyje, gerai išmoko kalbą ir perprato Viduriniųjų Rytų kultūrą, šitokį Jėzaus gimimo istorijos pateikimą pavadino klaidingu. Klaidingu dėl paprastos priežasties: kad Jėzaus gimimo istoriją vertiname vien iš mūsų, vakarietiškos, kultūros perspektyvos, nepaisydami ir nesigilindami į Rytų Viduržemio regiono, taigi ir biblinių vietų, kultūrą bei tradicijas.

Jeigu pažiūrėtume taip, kaip siūlo Bailey’is, koks galėtų būti rezultatas? Tada, žinoma, Juozapas buvo priverstas staigiai ieškoti kokios nors priebėgos, o nieko neradęs, tenkintis tvartu. Bet Biblijos tekstai nekalba nei apie staiga prasidėjusius sąrėmius, nei apie netikėtą gimdymą. Tik sakoma, kad „Jiems tenai esant” (Lk 2, 6) gimė vaikelis. Tekstai neduoda jokio pagrindo būtinai manyti, kad Jėzus gimė kaip tik pirmąją atvykimo naktį. Visai laisvai galėjo būti jau prabėgę kelios dienos, savaitės ar net mėnesiai.

Bet net jeigu ir tikrai gimdymas turėjo prasidėti ir prasidėjo vos atvykus, tai nebūtinai privalėjo baigtis tvarte. Nes tik pagalvokime: Juozapas, kuris kilęs iš karališkosios Dovydo giminės, ateina į savo protėvių, savo šeimos miestą, „Dovydo miestą” (Lk 2, 4). Kaip tokios garsios giminės palikuonis, jis svetingo priėmimo galėjo tikėtis bet kuriuose miestelio namuose. Būtų pakakę kelių žodžių apie savo kilmę, ir visos durys jo šeimai būtų atsivėrę. Be to, netoli Betliejaus (žr. Lk 1, 39) ir Marija turėjo savo giminių (Elžbietą). Tad jei Betliejuje nebūtų suradę svetingos pastogės, galėjo mikliai leistis į tikrai draugiškus namus.

Bailey’io nuomone, visiškai neįtikėtina, kad to meto kultūroje šitokios kilmės vyras ir dar su nėščia žmona būtų nuvarytas nuo durų. Skaitykime Senąjį Testamentą ir daugelyje vietų rasime aprašyta, kaip tuose kraštuose buvo svarbu svetingumas. Bailey’is stebisi: „Negi Betliejaus gyventojai buvo jau visai praradę garbės jausmą?” Žinoma, kad ne. Duris užtrenkti gimdyti besirengiančiai moteriai prieš akis ir dar dėl ko? - dėl paprasčiausio vietos trūkumo, būtų buvusi neapsakoma gėda ne tik tiems namams, bet ir visam miesteliui. Argi Lukas nebūtų atkreipęs dėmesio į šitokį negirdėtą dalyką ir apie jį smulkiau papasakojęs?

Bet esama ir daugiau nuorodų apie tradicinio požiūrio galimą neatitikimą tikrovei. Štai dar viena: kur stovėjo Lk 2, 7 minimos ėdžios? Mes esame įpratę galvoti, kad būtinai tvarte. O Bailey’is sako, kad tvartai to meto Rytų kultūroje buvę ne tik nepanašūs į mūsų vaizduotės ar dabartinių prakartėlių, bet net nebuvę atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Taigi ėdžios stovėjusios ne kur kitur, o tiesiog šeimos name. Mat dauguma žydų nebuvo tokie turtingi, kad turėtų atskirų pastatų savo ūkiui.

Teologas E. Lohse knygoje „Umwelt des Neuen Testaments” rašo, kad diasporose nemažai žydų praturtėdavo, tačiau „ekonominės sąlygos, kuriomis žydai gyveno savo tėvynėje, dažniausiai likdavusios gana kuklios”. O Erodo valdymo laikais dėl jo pradėtų didelių statybų ir dėl to reikalaujant daug mokesčių, turtingų visame krašte buvę dar mažiau; o ‘viduriniojo sluoksnio’ nedaug tebuvo. Vidutinė Betliejaus žydų šeima, kaip ir kitos visame krašte, „gyveno nedideliame name, susidedančiame iš vienos, dažniausiai belangės patalpos (plg. Lk 15, 8)… Po šiuo stogu svetingai priglausti gimines ar draugus buvo savaime suprantama ir noriai vykdoma pareiga. Tad nakvynė visų esančiųjų ir vykdavo bendrai toje vienoje patalpoje.

Taip pat patvirtinama ir F. Rieneckerio Biblijos žinyne: „Visas namas susideda iš vienos patalpos… Ta viena patalpa turėjo žemesniąją dalį gyvuliams ir kitą, įrengtą aukščiau, skirtą žmonėms; ties dalių perskyra palei laiptus dažniausiai buvę išrikiuotos akmeninės ėdžios…” Panašiai dėsto ir „Biblijos enciklopedija” (Alma littera, 1992): „Namas… buvo padalytas į dvi dalis. Į žemesnę dalį prie durų žiemą suvarydavo galvijus… Šeima gyveno aukštesnėje, toliau nuo durų esančioje namo dalyje.” Gyvuliai ir žmonės po vienu stogu - įprastas dalykas to meto kultūroje.

Štai knygoje „Gyvenimas Jėzaus laikais” (LBD, 2001) parodomas „Turtuolio namas Jeruzalėje” ir „Dvaro rūmai”. Tiesa, yra ir „Kaimo namas”, tačiau, deja, kiek persistengus padailintas. Lygiai tas pats, kas žiūrėtume TV laidą „Stilius” ar vartytume žurnalą „Žmonės” ir manytume, kad šitaip gyvena dauguma Lietuvos žmonių.

Gyvuliai ir žmonės naktimis po vienu stogu, ėdžios greta gyvenamosios dalies - šie Bailey’io teiginiai pasirodo puiki pagalba geriau suprasti ir kitas Naujojo Testamento vietas. Bailey’is mini Mt 5, 15 (taip pat Ts 11,29-40 ir 1 Sam 28,24 ST), bet ypač Lk 13, 10-17. Joje pasakojama apie pykstantį sinagogos vyresnįjį, kad Jėzus šabo dieną gydo. Eil. 15 Jėzus į tai atsako: „Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?” Mat kiekvienas tada savo gyvulius per naktį laikė namuose, o rytą, kad ir šabo, išvesdavo lauk, nes dieną patalpoje jų palikti negalėjo. Taip elgdavosi net ir patys pamaldžiausi. Jeigu gyvuliai per šabą būtų buvę paliekami atskiroje patalpoje kaip tvarte, vyresnysis būtų galėjęs Jėzui atkirsti, kad tą dieną savo gyvulių net neliečia.

Dar vienas dalykas ir bene įdomiausias: ar tikrai Juozapas su Marija vietos nakvynei ieškojo „užeigoje”? Lk 2, 7 sakoma, kad nerado vietos (gr. topos) patalpoje, vadinamoje kataluma. Kas tai buvo - komercinė užeiga, motelis, viešbutis, nakvynės namai? Išties kataluma turi kelias reikšmes. Pagrindinė tiesiog žymi vietą, kur galima apsistoti. Tačiau vien leksika negali nulemti žodžių reikšmės supratimo. Būtinai reikia žiūrėti situacijos, aplinkybių konteksto. Kataluma gali reikšti ir užeigą (svečių namus) arba tiesiog namus (namą). Jeigu, kaip išsiaiškinome, ėdžios stovėjusios namuose, tai vertimas „namas”, „namai” neturi prasmės. Beprasmis net ir tuo atveju, jeigu, tarkime, turtingas ūkininkas turėjo atskirą tvartą.

Kaip išsiaiškinome, tuo laiku, toje kultūroje niekam nebūtų liežuvis apsivertęs gimdyti besiruošiančiai moteriai pasiūlyti: namas užimtas, eik į tvartą. Bailey’is pateikia argumentų, kodėl netinka ir vertimas „užeiga”. Labai abejotina, ar toks nuošalus miestelis kaip Betliejus užeigą išvis turėjo, kadangi užeigos dažniausiai stovėjusios greta pagrindinių kelių. Be to, abejotina, ar Juozapas, būdamas savo giminės mieste, žmonai gimdyti būtų ieškojęsis tokios netinkamos vietos kaip užeiga. Nė vienas pastarųjų 1900 metų vertimų nei į arabų, nei į sirų kalbas nepateikia žodžio „užeiga”.

Taip pat reiktų neužmiršti, kad Lukas buvo labai puikiai įvaldęs graikų kalbą ir žodžius vartojo gana tiksliai. Graikų kalbos žodis užeigai apibūdinti yra pandocheion. Pasakojime apie gailestingąjį samarietį Lk 10, 25s šis taip ir verčiamas „užeiga”. Kataluma Luko dar kartą vartojamas Paskutinės vakarienės aprašyme 22, 11-12, ir išverstas „menė” arba „svečių kambarys”. Savo skaitytojams negraikams Lukas patikslina, kad tai yra „aukštutinys kambarys”. Kai kurie namai turėjo tokius kambarius, įrengtus arba už gyvenamosios dalies, arba antrame aukšte.

Jeigu 2, 7 Lukas omenyje tikrai turi pandocheion, tai kodėl to žodžio nevartoja? Evangelistas tiesiog tik pateikia informaciją, kad tas svečių kambarys buvo pilnas, užimtas (tikriausiai surašymui gausiai susirinkusių žmonių). Tad to laiko Viduriniųjų Rytų skaitytojas, radęs tokį sakinį, galėjo pagalvoti: Jėzus buvo paguldytas ėdžiose, vadinasi, ten, kur gyvena pati šeima. Kodėl ne kataluma? Lukas paaiškina: kad kataluma buvo užimtas. Tada skaitytojas vėl galėjo pagalvoti: dar geriau, gimdymui šeimos būstas labiau tinka. Ir „Today’s NIV” verčia, kad „svečių kambarys” buvo užimtas (no guest room).

Tad jei darome prielaidą, kad Jėzus gimė šeimos būste, daug kas greitai paaiškėja: nereikia spėlioti apie vėlesnį šeimos persikėlimą, nes Matas papasakoja, kad išminčiai atėjo į namus (Mt 2, 11). Teologas G. Maieris pateikia savaip susuktą šios istorijos aiškinimą: šeima tikrai Betliejuje jau buvo praleidusi kurį laiką, gyveno šeimos svečių kambaryje, tačiau prisiartinus gimdymui dėl vietos trūkumo jį turėjusi palikti ir išsikraustyti į laikinosios priebėgą - garsųjį tvartelį. Klausimas, kodėl būtent jiedu, būtent gimdyvė? Kaip jau minėta, tuometinėje kultūroje tai beveik neįsivaizduojamas dalykas.

Paaiškėja ir kodėl būtent toks, o ne kitoks buvo vėliau Luko aprašytas Jėzaus pasveikinti atėjusių piemenų elgesys (Lk 2, 8-20). Piemenys tais laikais buvo paties žemiausio socialinio sluoksnio atstovai. Angelas būtent jiems pirmiesiems praneša žinią apie gimusį taip lauktą Mesiją. Be kitų jausmų, piemenys turėjo pagrindo nustebti: kodėl pranešta būtent mums? Kodėl mums liepia eiti į turtingus ir prabangius namus, kur gimė žydų karalius?! Todėl angelas tuoj papildo, kad pasaulio Išganytojas gimė lygiai tokiomis pat sąlygomis kaip ir jų vaikai - paprastuose paprastos šeimos namuose guli suvystytas ir paguldytas ėdžiose.

Todėl jie drąsiai atėjo į tos šeimos namus ir garbino Dievą „už viską, ką buvo girdėję ir matę” (20 eil.). Nėra jokio pagrindo galvoti, kad piemenys buvo išsigandę nederamų Mesijo gimimo sąlygų. Be to, po šitokio nuostabaus įvykio jeigu jie Juozapo šeimą būtų radę baisiausiai nusivylusią nuošaliame tvarte, ko gero, tikrai nebūtų palikę ir nuėję, o pasikvietę pas save į namus. Bet matyti, kad jų džiaugsmui niekas nesutrukdė.

Taigi paaiškėja, kad Jėzus, ko gero, gimė kuklioje, bet visiškai normalioje aplinkoje, tarp paprastų žmonių. Todėl atpuola reikalas kaltinti Betliejaus gyventojus nesvetingumu ir versti istorijos monstrais. O kaltinimų kokių tik nerasi! Vieniems tenykščiai - godūs pasipinigautojai; kitiems - apskritai pasibaisėtino elgesio ir moraliai visiškai sugedę. Net Kalvinas kalba apie neatleistiną „baisiausią tironiją”. Bet visa tai tik grynos spekuliacijos. O Bailey’io versija iš jų išlaisvina.

Visos kartos, atskiesdamos šį antikos tekstą savo kultūra, matyt, labiau nesąmoningai, pagal savo laikų trūkumus, formavo ir kaltinimus Betliejaus gyventojams. Moralės pakrikimas, garbės praradimas, nepagarba nėščiosioms, abejingumas ir nepaslaugumas - didelės problemos ypač dabar, Vakarų didmiesčiuose, bet tikriausiai toli gražu ne tokios didelės tada, Jėzaus gimimo laikais.

Be to, šią istoriją jau esame sunkte persunkę savu supratimu apie privatumą. Tai bene didžiausias kontrastas tuometinei kultūrai. Jeigu mes būtume Juozapo ir Marijos vietoje, juk būtume ieškojęsi Betliejuje ramaus viešbutuko su dailiu kambarėliu, kad tik niekas netrukdytų. Kaip galima gimdyti kambaryje, besibūriuojant pašaliniams aplinkui?! Tačiau ir tada, gimdant, iš patalpos išeidavo vyrai ir vaikai. Bet moterys pasilikdavo padėti. Todėl Marija, gimstant Jėzui, tikrai nebuvo viena. Nes tada tiesiog nebuvo tokio privatumo poreikio, koks yra dabar. Todėl Jėzus tikriausiai gimė stebint daugeliui akių ir girdint daugeliui ausų. Kaip ir bet kuris naujagimis tais laikais ir tomis sąlygomis. Bet mums tai per daug paprasta. Mums reikia ypatingo Jėzaus gimimo.

Ne tik mums, nes jau gana anksti buvo pamėgta įsivaizduoti Jėzaus gimimą vienumoje, ramybėje ir tyloje. Tokiomis aplinkybėmis suprantama ir versija, esą Jėzus gimęs oloje ar grotoje. Kad akmens oloje, nėra visai atmestina, kadangi nemažai gyvenamųjų namų būtent buvę iškalyti uolose (todėl istorinio pagrindo gali turėti ir Jėzaus gimimo vieta laikoma uola Betliejuje, virš kurios nuo III a. stovi bažnyčia). Jau II a. Justinas Kankinys rašo, kad Jėzus gimė oloje, tačiau „netoli kaimo” (dial. 78); to paties laikotarpio apokrifinė Jokūbo evangelija sako, kad Jėzus gimė oloje „Betliejaus apylinkėse” (18,1). Pseudomatas (VIII - IX a.) rašo (ir būtent čia tikriausiai primą kartą minimas tvartas): „Trečią dieną po Viešpaties gimimo Marija paliko olą ir nuėjo į tvartelį.

Gaila, kad karantinas uždarė muziejaus duris. Šiemet tikrai būtų ką pamatyti, kuo pasidžiaugti. Savo darbams V. Jackūnas jau panaudojo šimtą dvidešimt ąžuolų - iš jų išdrožti kryžiai, rūpintojėliai, skulptūros. V. Šito prakartėlę net dvejus metus kūręs pasvalietis sako, kad dramblys joje atsidūrė neatsitiktinai. „Dar pamaniau, jog būtų gražu, jeigu ir kūdikio lopšelis suptųsi, ir angeliukai sparnus judintų. Taip ir padariau“, - sako V. Šito meistro kurtos prakartėlės pastebėtos, įvertintos ne tik Rokiškyje. Jam šis aukso vainikas - ne pirmasis toks aukštas įvertinimas. Ateinančius metus sukaks 40 metų, kai V. Jackūnas tapo tautodailininku.

Jackūnų šeimoje tautodailininkas ne tik vyras. Moteris mezga raštuotas pirštines, už kurias 2013 metais gavo tautinio paveldo sertifikatą. Pasvalietė taip pat garsėja kaip gabi ir patyrusi verbų rišėja. Prieš imdamasis drožti, V. Jackūnas ilgai nagrinėjo prakartėlių atsiradimo istoriją, įsigilino į pačių ankstyviausių prakartėlių siužetus, ieškojo medžiagos internete, konsultavosi su išmanančiais žmonėmis ir sužinojo, kad dramblio figūrėlė tuose kūriniuose anksčiau būdavo įprasta.

D. O V. Jackūnas, pasirodo, irgi ne tik medžio drožėjas. Šiemet ataskaitinei metinei krašto tautodailininkų parodai jis pateikė staigmeną. „Metalas mane traukia seniai. Matyt, prigimtis kalta. Juk mano ir tėvas, ir senelis, ir prosenelis buvo kalviai. Tad ir aš noriu priartėti prie šio amato. Bet net ir pradėjęs kalviauti, medžio, žinoma, neišduosiu.

V. Jackūnas pasakoja vaikystėje mėgdavęs žiūrėti, kaip dirba tėvas, nors patį labiau traukė medis. Vis norėdavosi ką nors iš šakelių, šaknelių padaryti, sukomponuoti. Tautodailininkas gerai prisimena pasakojimus apie savo senelį Juozapą, kuris ne tik gimtinėje kalviu dirbo, bet važiuodavo ir į Rusiją užsidirbti. Gali būti, kad ir dabar Sankt Peterburge tebėra išlikęs ne vienas meistro nuo Pasvalio puoštas balkonas ar laiptelių turėklai.

Edge Hill universiteto (Jungtinė Karalystė) socialinių mokslų profesorius Chrisas Greenoughas sako, kad personažai, kurie, kaip manėme iki šiol, buvo susiję su Jėzaus gimimu, iš tikrųjų Biblijoje nėra aprašyti. „Kai kurių žinomiausių Kalėdų istorijos dalių iš viso nėra Biblijoje“, - teigė jis. C. Greenoughas sako, kad „evangelijų pasakojimuose apie Jėzaus gimimą ir kūdikystę yra labai nedaug“. Biblija pasakoja, kad per Jėzaus gimimą buvo nedaug žmonių: tik jo tėvai, piemenys ir išminčiai.

Betliejus vaizduojamas kaip „tylusis miestas“, o keliose šventinėse giesmėse ir dainose minima „tyli naktis“. C. Greenoughas aiškino, jog pasak Luko evangelijos, Cezaris Augustas išleido įsaką, kad būtina surašyti gyventojus, ir kiekvienas žmogus turėjo eiti į savo miestą, kad užsiregistruotų. „Jei tai buvo surašymo metas ir nebuvo laisvų svečių kambarių, vargu ar Jėzaus gimimo naktį buvo tylu“, todėl profesorius mano, kad Jėzaus gimimas Betliejuje turėjo būti „šurmulingas“. „Tradicinė tyli, šventa Kalėdų išvakarių naktis, vaizduojama giesmėse ir filmuose, veikiau buvo triukšminga, judri naktis Betliejuje“, - sakė jis.

Kristaus gimimo istorijoje Marija ir Juozapas dažnai vaizduojami keliaujantys į Betliejų ant asiliuko. Tačiau Biblijoje asiliukas apskritai neminimas. „Luko evangelijos 2:4 rašoma, kad Juozapas iš Nazareto Galilėjoje nuvyko į Betliejų pas Mariją“, - sakė profesorius C. Greenoughas. Pasakojime nenurodoma, kaip jie keliavo, o joti ant asilo, kai Marija buvo nėščia, greičiausiai būtų buvę labai nepatogu.

Prakartėlėje vaizduojami įvairūs gyvūnai, įskaitant avis, jautį ir asilą. Tačiau Biblijoje esančioje Kalėdų istorijoje gyvūnai neminimi. Meredith Warren, Šefildo universiteto Biblijos ir religijos studijų dėstytoja, teigia, kad gyvūnai į Kalėdų istoriją galėjo būti įtraukti vėliau kaip taikos simbolis. Gyvuliai turi simbolizuoti taikos metą, todėl nenuostabu, kad į mūsų įsivaizdavimą apie Jėzaus Kristaus gimimą buvo įtraukti gyvūnai.

Užeigos prižiūrėtojas yra vienas iš svarbiausių mokyklinio vaidinimo personažų, turintis Marijai ir Juozapui pasakyti klasikinę frazę: „užeigoje nėra vietos“. Tačiau šis personažas Biblijoje nėra paminėtas, kaip ir pats tvartas. Luko evangelijoje tik sakoma, kad „jiems nebuvo laisvo kambario“. C. Greenoughas teigia, kad yra tik numanoma, jog „Jėzaus gimimo vieta galėjo būti tvarte“.

Biblijoje minimi karaliai, kuriuos pas Jėzų atvedė žvaigždė. Vis dėlto profesorius teigia, kad Biblijoje nėra konkrečiai pasakyta, jog karaliai buvo trys. „Mes žinome, kad buvo trys dovanos - auksas, smilkalai ir mira, tačiau Biblijoje nenurodomas jas įteikusių karalių skaičius“, - pridūrė jis.

Romos valdovas, imperatorius Augustas, išleido įsakymą, pagal kurį kiekvienas turėjo grįžti į savo gimtąjį miestą, kur jų vardai turėjo būti įrašyti į knygą. Taigi Juozapas buvo gimęs čia, Betliejuje. Bet kai jis su Marija pasiekė miestą, jiems niekur nebuvo vietos. Todėl jie turėjo ateiti čia, kur laikomi gyvuliai. Ir kaip tik tą dieną Marija pagimdė Jėzų!

Kai naktį laukuose piemenys saugojo savo avis, ryški šviesa apšvietė viską aplinkui. Tai buvo angelas! Piemenys labai išsigando. Bet angelas pasakė: „Nebijokite! Aš nešu jums gerą naujieną. Šiandien Betliejuje gimė Viešpats Mesijas. Jis išgelbės žmones! Jūs rasite jį suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ Staiga pasirodė daugybė angelų ir pradėjo šlovinti Dievą.

Pranašai liudijo, kad didingi ženklai ir stebuklai bylos apie Jėzaus Kristaus gimimą. Mormono Knygos žmonėms pranašavo, kad Jėzus Kristus laiko viduryje gimė Betliejuje, netoli Jeruzalės. Jis buvo Dangiškojo Tėvo Viengimis Sūnus. Jo motina buvo Marija, kuri buvo paskirta Juozapui.

Dievas parengė daugybę liudytojų, kurie tai paliudijo tiek prieš, tiek po to įvykio. Pavyzdžiui, prezidentas Ezra Taftas Bensonas paaiškino: „Dievas buvo Jo kūniškosios palapinės Tėvas, o Marija - mirtingoji - Jo motina. […] Jis nebuvo Juozapo sūnus ir nebuvo pradėtas Šventosios Dvasios. Jėzus Kristus yra vadinamas Viengimiu Sūnumi dėl to, kad Jis yra vienintelis Tėvo sūnus, gimęs kūne.

Dievo planas išgelbėti Savo vaikus pareikalavo „beribės ir amžinos aukos“, kurios negalėjo įvykdyti joks gyvūnas ar žmogus. Tai turėjo būti Dievo Sūnaus auka. Ką žinome apie Jėzaus Kristaus gimimo prigimtį, kuri leido Jam atlikti „beribę ir amžiną auką“, reikalingą pagal Dievo planą?

tags: #jezaus #gimimo #tvartelyje #vaizdelis

• Intymi higiena nėštumo metu
• Naujagimių kraujo spaudimas
• Šimonių vaikų istorija
• Vaikams apie brangiausią žemę
• Vaisiaus matavimai nėštumoje