Ankstukai - tai anksčiau laiko gimę mažyliai, kurie, nors trapūs ir tokie nedidukai, jog galėtų tilpti delne, turi be galo didelį norą gyventi. Lietuvoje per metus gimsta apie 1200 ankstukų - tai kas dešimtas kūdikis, kuriam reikalingas ypatingas rūpestis ir priežiūra. Ankstuko gimimas - kupinas iššūkių laikas tiek mažyliui, tiek ir jo tėveliams, tačiau tiesa ta, jog priešlaikinio gimdymo priežastys yra įvairiausios ir dažnu atveju gali ištikti bet kurią mamą. Neretai priešlaikiniu gimdymu gali virsti ir visiškai normaliai besivystęs nėštumas.

Kas lemia priešlaikinį gimdymą?

Priešlaikinio gimdymo priežastys gali būti labai įvairios. Tarp jų - sunkios mamos ligos, buvusios iki nėštumo, nuolatinis didelis stresas, depresija, įtempti santykiai šeimoje, motinai ir vaisiaus sveikatai žalingas gyvenimo būdas, nestabili kūno temperatūra.

Ankstukų ypatumai

Anksčiau gimę naujagimiai savo išvaizda skiriasi nuo išnešiotų, laiku gimusių kūdikių. Itin plona ir sausa oda - tai vienas iš ankstukų bruožų. Ankstuko odelė itin plona, tarsi permatoma, ir ypatingai jautri bei sausa. Tokiam ankstukui net rankos prisilietimas gali būti skausmingas, tad iki kol odos sluoksnis sutvirtėja, inkubatoriuje yra palaikoma tinkama ankstukui oro drėgmė. Ankstukai taip pat gali turėti prastai išsivystiusį poodinį riebalų sluoksnį, tad jo odelė būna labiau susiraukšlėjusi. Mažas kūno svoris - dar vienas ankstuko bruožas. Anksčiau laiko gimęs kūdikis gali būti visai nedidukas ir sverti mažiau nei 2,5 kilogramus. Kartais gimęs vaikelis pradeda prarasti svorį dėl džiūstančios odos, iš kurios pasišalina vandens ir druskų perteklius. Neritmiškas kvėpavimas - dažna ankstukų problema dėl nepakankamai išsivysčiusių ir susiformavusių plaučių. Iki kol naujagimiui pavyks savarankiškai kvėpuoti, medicinos darbuotojai jam suteikia kvėpuojamąją pagalbą, padeda geriau įsisavinti deguonį. Nesusiformavęs rijimo ir čiulpimo refleksas - dar vienas iššūkis, todėl dažnai anksčiau laiko gimę naujagimiai turi neišsivysčiusius čiulpimo ir rijimo refleksus, todėl negali patys valgyti ir jiems reikalinga medikų bei įvairių aparatų pagalba. Visi šie išvardinti požymiai yra įprasti anksčiau gimusiam kūdikiui, tad nereikėtų nerimauti, jog jūsų ankstukas atrodo kitaip negu kiti vaikai. Begalinė meilė, tikėjimas ir kantrybė padeda mažiesiems kovotojams sustiprėti ir pasivyti savo bendraamžius.

Ankstuko amžius įprastai skaičiuojamas dviem būdais - biologinis amžius ir koreguotas amžius. Koreguotas amžius - tai amžius, kokio būtų naujagimis, jei jis būtų gimęs laiku. Koreguotas amžius yra apskaičiuojamas iš biologinio amžiaus atėmus laiką, kurio pritrūko iki pilno išnešiojimo. Pavyzdžiui, jei ankstukui yra 5 mėnesiai po gimimo, jis gimė 28 savaičių arba 3 mėnesius prieš laiką, taigi, jo koreguotas amžius bus 2 mėnesiai. Dažnai ankstukai savo raida pasiveja bendraamžius per pirmuosius dvejus metus ir nuo jų beveik niekuo nesiskiria - tuomet koreguoto amžiaus vertinimas nebetaikomas.

Kaip prižiūrėti neišnešiotą naujagimį?

Anksčiau gimę kūdikiai pirmąsias savo gyvenimo dienas, savaites, o kartais net ir mėnesius praleidžia ligoninėje, tad jiems reikalingas išskirtinis medikų dėmesys. Trapesni, nei laiku gimę naujagimiai, ankstukai narsiai kovoja už savo gyvybę, prižiūrimi atsakingų medicinos darbuotojų. Vis dėlto, išgelbėti ankstukų gyvybes padeda ne tik medikų profesionalumas, bet ir tinkama medicininė įranga.

Inkubatorius

Intensyvios terapijos reikalaujantiems mažyliams inkubatorius tampa pirmąja jų lovyte. Specialioje lovelėje palaikoma ankstukui tinkama temperatūra, nes anksčiau į šį pasaulį atkeliavęs naujagimis turi nedaug riebalinio audinio ir jam reikia pagalbos reguliuojant kūno temperatūrą.

Kvėpavimo aparatai

Į šį pasaulį netikėtai atskubėjusiems ankstukams kvėpavimas dažnai tampa pačia sunkiausia užduotimi. Dėl nepakankamai išsivysčiusių ir susiformavusių plaučių anksčiau gimusiems mažyliams tenka susidurti su daug jėgų atimančiais kvėpavimo sutrikimais ir ligomis. Kvėpavimo aparatai neišnešiotiems naujagimiams teikia nuolatinį teigiamą slėgį kvėpavimo takuose ir užtikrina neinvazinį pagalbinį kvėpavimą mažyliams. Kai tik naujagimis pradeda sveikti ir išmoksta kvėpuoti savarankiškai, aparatas yra atjungiamas.

Monitoriai

Pacientų palatose įrengti monitoriai ir centrinė stebėjimo stotis padeda gydytojams bei slaugytojams operatyviai sekti anksčiau gimusių ir sergančių naujagimių būklę bei gyvybines funkcijas. Monitoriai nuolat fiksuoja naujagimio gyvybinių funkcijų rodiklius, kūno temperatūrą, kvėpavimo dažnį, širdies darbą, tad medicinos darbuotojai jų pagalba gali operatyviai reaguoti į skubius monitorių signalus, taip nedelsiant suteikdamas pagalbą pacientams kritinėse situacijose.

Neišnešiotam naujagimiui sustiprėjus ir sulaukus bent 34-35 savaičių, tikėtina, netrukus galėsite vykti namo. Ankstuko būklė stabilizavosi, jei gulėdamas atviroje lovelėje kūdikis mažiausiai 24-48 val. gali palaikyti tinkamą kūno temperatūrą, geba savarankiškai kvėpuoti ir tinkamai tuštintis, gali žįsti arba gerti pieną iš buteliuko. Taip pat, jei naujagimis nuolat stabiliai priauginėja svorio, nėra jokių sveikatos komplikacijų, kurioms būtų reikalingas gydymas.

Kadangi ankstukai yra itin imlūs infekcijoms, nereiktų labai skubėti supažindinti jų su draugais ar artimaisiais. Patariama lankytojus priimti praėjus 1 mėnesiui po grįžimo iš ligoninės. Svarbu įspėti lankytojus neatvykti, jei sirguliuoja, kad neužkrėstų mažylio, taip pat patariama apriboti lankytojų skaičių šaltojo sezono metu, siaučiant gripui, peršalimams ir kitoms ligoms. Ankstuko tėvams bei šeimos nariams rekomenduojama be reikalo nesilankyti dideliuose prekybos centruose, viešose vietose, kur susiburia daug žmonių, vengti nebūtinųjų kontaktų. Siekiant apsaugoti trapią anksčiau gimusių naujagimių sveikatą, svarbu namuose palaikyti švarią aplinką - dažnai sterilizuoti čiulptukus, buteliukus, pientraukį - užkirsti bet kokią galimybę užsikrėsti infekcijomis.

Kaip ir suaugusiajam, taip ir ankstukui - maistas bei miegas yra gyvybiškai svarbūs gerai sveikatai palaikyti. Vos gimę naujagimiai miega nuo 16 iki 18 val. per dieną, o ankstukai netgi dar ilgiau, tad parsivežus mažylį namo, svarbu užtikrinti ramią aplinką, kurioje jis galėtų pasisemti jėgų miego metu. Anksčiau gimę naujagimiai turi maitintis dažniau, bet po mažiau - maždaug 8-10 kartų per dieną. Mamos pienas suteikia jiems reikalingų jėgų sutvirtėti ir energijos svarbiausioms organizmo funkcijoms atlikti.

Ankstukų odelė būna išsausėjusi, tad sugrįžus į namus, ateis laikas ir pirmosioms maudynėms - rekomenduojama maudytis 2-3 kartus per savaitę. Prie vandens ankstuką reiktų pratinti palengva - pirmiausia pamerkti pėdutes, vandeniu apšlakstyti kitas kūnelio dalis, stebėti vaiko reakciją į vandenį. Į lauką su kūdikiu galima išeiti jau pirmosiomis dienomis grįžus į namus. Pirmieji kartai gali būti visai neilgi ir trukti iki 10 minučių. Vasarą svarbiausia vengti tiesioginių saulės spindulių ir į lauką naujagimio nevežti kaitriausiu dienos metu - tarp 11 ir 15 val. Žiemą nepatariama eiti į lauką esant labai žemai temperatūrai. Atkreipkite dėmesį ir į vėjuotumą bei vadinamąją jutiminę temperatūrą.

Nors galiausiai grįžus su ankstuku namo iš ligoninės, norisi daugiau niekada į ją nebesugrįžti, tačiau, kad mažylis augtų sveikas ir stiprus, pas gydytojus dar teks apsilankyti. Prieš išvykstant iš ligoninės, šeimai dažniausiai į rankas būna įduodamas tolesnių vizitų pas specialistus planas. Su ankstuku sugrįžus namo, jo sveikata toliau rūpinsis šeimos gydytojas arba pediatras. Pas juos prisirašyti turite per 3 dienas nuo grįžimo namo arba tai galite padaryti dar būnant ligoninėje. Prirašyti kūdikį pas šeimos gydytoją gali bet kuris iš tėvų, tam reikalingas vaiko gimimo liudijimas ir savo asmens dokumentas. Mažylį prižiūrintis gydytojas įvertina ankstuko būklę ir nusprendžia, kaip dažnai reikėtų lankytis sveikatos priežiūros įstaigoje ankstuko vystymosi eigoje.

Naujagimių tėvelius dažnai neramina mintis, jog dėl neaugančio mažylio svorio gali vėl tekti gulti į ligoninę. Svarbu atidžiai stebėti kūdikio svorį ir užtikrinti, kad mažylis gautų pakankamai pieno. Beje, neišsigąskite jei nuo pirmų dienų naujagimis nepriauga svorio ar net jo netenka - svorio priaugimas prasideda nuo 3-4 savaitės. Kreiptis pas gydytojus reiktų dėl reikšmingai pakitusių rodiklių - jei kūdikio ūgis ar kūno masė yra stipriai nukrypę nuo normos, pastebimi nerimą keliantys sveikatos sutrikimai. Tokiu atveju rekomenduojama pasikonsultuoti su šeimos gydytoju.

Ankstuko tėveliai yra atsakingi už vaiko gerovę, jo priežiūrą ir saugumą. Jų besąlygiškas rūpestis padeda sukurti artimesnį ryšį su naujuoju šeimos nariu, leidžia mažyliui greičiau sustiprėti ir pasivyti bendraamžius, o tėveliams padeda įgyti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Vos gimę ankstukai atrodo labai gležni, tad ne visi tėvai ryžtasi juos paimti ant rankų ir panešioti, tačiau ankstukui prisilietimas yra be galo svarbus ir padeda greičiau užaugti. Kol ankstukas guli inkubatoriuje, medikams leidus, galima atverti langelį ir apglėbti naujagimio galvą ar pėdutes. Kai ankstukas sustiprėja ir jį galima paimti ant rankų, labai svarbus „oda prie odos“ arba vadinamasis „kengūravimo“ metodas. Jo metu išrengtas naujagimis (likęs tik su sauskelnėmis, kepure ir kojinėmis) yra guldomas ant apnuogintos mamos arba tėčio krūtinės ir apjuosiamas švelniu audiniu. Odos kontaktas padeda sukurti artimą ryšį su kūdikiu, leidžia mažyliui nurimti, užmigti, gerina laktaciją. Prie krūtinės priglaustą ankstuką rekomenduojama išlaikyti kuo ilgiau - bent valandą bei tęsti šį metodą sugrįžus namo iš ligoninės.

Į pasaulį netikėtai atkeliavęs ankstukas su savimi atsineša tikrus emocijų kalnelius kitiems šeimos nariams - palengvėjimą ir džiaugsmą dėl atkeliavusios naujos gyvybės keičia nerimas ir rūpestis dėl ankstuko sveikatos. Ankstuko tėveliai - mažylio energijos šaltinis, tad siekdami, kad jų ankstukas užaugtų sveikas ir greitai pasivytų savo bendraamžius, be galo svarbu, jog ir patys tėveliai nepamirštų pasirūpinti savo fizine ir psichologine būkle. Svarbiausia, nepasiduoti sielvartui ir neužsidaryti savyje nuo visų, o jei sunku išbūti su kilusiomis emocijomis, reikia nebijoti ieškoti pagalbos. Artimieji, draugai, kitos ankstukų susilaukusios mamos - norinčių ištiesti pagalbos ranką ir tiesiog pasikalbėti apie savo jausmus tikrai yra. Socialiniai santykiai yra vienas iš esminių veiksnių, padedantis neprarasti savęs, išreikšti viduje nugulusius jausmus ir atrasti motyvacijos stengtis toliau. Neišnešioti vaikai yra itin jautrūs tėvelių emocijoms, tad jei namuose vyrauja liūdesys, nerimas, įtampa, mažyliui sunkiau augti ramiai ir laimingai. Švęskite mažus pasiekimus ir žinokite, jog nesėkmės irgi praeina. Lietuvoje taip pat yra ne viena emocinės pagalbos linija, kur galite gauti palaikymą ir išsikalbėti. Viena jų - Ankstukų pagalbos linija - asociacijos „Padedu augti“ įsteigta pagalbos linija, kurioje ne vieną ankstuką užauginusios mamos savanorės suteikia emocinę paramą ir atsako į įvairius rūpimus klausimus nežinios kamuojamiems ankstukų ir sergančių mažylių tėveliams. Jei jaučiate emocinius sunkumus ir norite pasikalbėti, Lietuvoje veikia įvairios paramos grupės bei organizacijos, besirūpinančios vaikus auginančių tėvelių sveikata. Kviečiame susipažinti ir prireikus, nebijoti susisiekti: „Padedu augti“, „Pagalbos moterims linija“, „Tėvų linija“, „Mamos linija“, „Krizių įveikimo centras“, „Vilties linija“ ir kitos.

Ką nemėgsta kūdikiai?

Ar kada susimąstėme, ko nemėgsta kūdikis? Kodėl verkia, kai jį kalbiname arba kai nusivedame į svečius? Kodėl jam nepatinka būti gydytojo kabinete? Pasirodo, suprasti kūdikį ne taip sunku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jam nepatinka tie patys dalykai, kurių nemėgstame ir mes.

Chaotiška aplinka

Chaosas erzina visus. Niekam nepatinka, jei nežinome, kas mūsų laukia po akimirkos ir, priešingai, jaučiamės gerai ir saugiai, jei yra tam tikros nusistovėjusios taisyklės. Pažvelkite, gamtoje yra diena ir naktis, keturi metų laikai, kurie nuolat kartojasi. Mes esame pratę prie gamtos rimto, kaip ir prie susikurtų šeimos gyvenimo taisyklių. Netikėtumai gali žavėti, bet tik tada, kai jų nedaug, o kasdieniame gyvenime patikimiausia rutina. Net tie žmonės, kurie teigia, kad gyvena be dienotvarkės ir aiškaus ritmo, vis tiek jį turi. Galbūt gulasi ir kūdikį migdo vėlai, bet keliasi irgi vėlai. Tai jų šeimos ritmas, kuris kartojasi kasdien. Net jeigu ir nelabai griežta, dienotvarkė vis tiek yra. Negaliu pateikti „recepto“, kad galima būtų pasakyti, kaip turėtų gyventi šeima: kurią valandą keltis, kada valgyti ir eiti miegoti. Kiekviena šeima susikuria pati tvarką. Tad negalima sakyti, kad vieni žmonės gyvena „teisingai“, o kiti yra ne. Sukūrę šeimą, susikuriame ir režimą, kuris šiek tiek kinta gimus kūdikiui. Mažylis nuo pirmų gyvenimo dienų yra asmenybė ir formuoja savo paties gyvenimo ritmą. Tėvams reikia prisitaikyti prie kūdikio valgymo, miego ir būdravimo ritmo, o šiam - prie dienotvarkės, kurią turi tėvai. Šeimą sudaro ne vienas asmuo, tad kiekvienas jos narys turi taikytis prie kito poreikių. Kuo greičiau mama perpranta savo naujagimį, tuo greičiau šeimoje baigiasi chaosas ir atsiranda tvarka.

Daug žmonių aplink

Kūdikis dar nėra susidūręs su daugeliu virusų ir bakterijų bei lengvai juos „pasigauna“. Kitas svarbus dalykas - miego ir valgymo režimas. Jeigu su kūdikiu esate koncerte, o jam metas miegoti, jis gali suirzti. Pavargęs užmigs, bet nukentės jo miegas. Paprastai kūdikį migdome ramioje aplinkoje ir jis nėra pratęs užmigti besiklausydamas trankaus koncerto. Nauji garsai, įvairūs dirgikliai jį erzins. Tačiau jam gali būti įdomūs nauji žmonės ir dirgikliai tuo metu, kai būdrauja. Tad jeigu einate kur nors, darykite tai tuo metu, kai mažyliui ne metas miegoti, nes migdyti geriausiai toje pačioje aplinkoje. Tada mažiausia tikimybė, kad sutriks miegas. Nauji žmonės gali būti kūdikiui įdomūs, tačiau jeigu per daug laiko bus tarp jų, susierzins, norės namo, į savo įprastą aplinką.

Per daug stimuliacijos

Stimuliuoti, lavinti kūdikį yra gerai, tačiau labai svarbu jausti saiką. Ypač jeigu auginate iš prigimties jautrų ar neišnešiotą kūdikį. Nesunku pastebėti, kada jis pervargsta ir nenori bendrauti, nes dažniausiai nusuka galvytę ir taip parodo, kad nebenori, kad jį kalbintumėte, mankštintis ar kitokios veiklos. Jeigu „perspausime“ kokia nors veikla, jis gali rėkti, neužmigs. Nuolat per daug stimuliuojamam gali prasidėti emociniai sutrikimai. Visi mes galime bendrauti tam tikrą laiką. Kūdikiai - taip pat.

Nepatogūs drabužiai

Išties kūdikis gali verkti, jeigu drabužiai jam nepatogūs. Mes visi blogai jaučiamės, jei drabužiai nepatogūs. Ypač svarbu parinkti patogius drabužėlius kūdikiui, kuris yra ypač jautrus lytėjimui, jis nemėgsta net liesti šiurkščių daiktų. Pasitaiko tokių padidėjusio jautrumo kūdikių, kuriems itin svarbu būti aprengtiems patogiais drabužiais, jiems nuolatinis nepatogumo jausmas gali paskatinti rimtus elgesio sutrikimus. Parinkti tokiam jautriam kūdikiui patogius drabužius nėra lepinimas.

Nuobodulys

Bendrauti nori vos gimęs naujagimis. Prieš kelias minutes gimęs jau žiūri, klausosi tėvų balso. Kai bendravimo per daug - blogai, tačiau labai blogai, kai jo per mažai, nes mažylis tampa liūdnas ir apatiškas. Tarkim, pakliuvęs į vaikų namus vaikutis rėkia, šaukia, bando parodyti, kad jam blogai, nori, kad kas nors prieitų, pašnekintų. Jeigu niekas neprieina, pats po truputį įpranta nusiraminti, dienoms bėgant apsiblausia jo akutės ir nieko jam nebereikia - nustoja domėtis pasauliu. Kūdikis, su kuriuo mažai bendraujama, lėčiau vystosi. Tris mėnesius vaikų namuose pagyvenusio kūdikio raida sulėtėja perpus. Kūdikiui, kaip ir suaugusiam žmogui, būna nuobodu - tada jis kviečia mamą ir tėtį, kad su juo bendrautų. Jeigu tėvai patenkina šį norą, auga laimingas.

Gydytojai

Maždaug nuo 6 mėn. kūdikis pradeda skirti savus nuo svetimų. Svetimo žmogaus prisilietimas jiems kelia baimę. Maždaug 8-13 gyvenimo mėnesį svetimų žmonių baimė yra itin didelė. Reikėtų po truputį pratintis kūdikį, kad jis neverktų ir norėtų bendrauti. Deja, dažniausiai gydytojai neturi tiek laiko, kad galėtų kelias ar keliolika minučių gražiai kalbinti vaikutį, pažaisti, ir tiesiog prie jo prieina ir jį liečia, skiepija. Net ir visai mažas kūdikis puikiai prisimena, kad poliklinikoje jam buvo nemalonu, ir kitą kartą į ją atneštas verkia, nes juk žino, kas laukia. Metinukui ar vyresniam jau galima paaiškinti, kad poliklinikoje nebus labai malonu, galbūt seselė norės paimti kraujuko, tačiau vėliau lauks maloni staigmena - pavyzdžiui, skanėstas ar kitas atpildas už tai, kad iškentė procedūrą.

Ką daryti, jei kūdikis nemiega?

Pasak gydytojos A. Kirdeikienės, kiekvieno vaiko miego režimas yra labai individualus. Vis dėlto kūdikiai per parą turėtų miegoti 14-16 val., iš jų 6-8 val. naktį. Kūdikis naktį turėtų išmiegoti ramiai, be ilgesnių pertraukų. Kūdikiai iki vienerių metų bent kartą turėtų miegoti dieną, geriausia - 3 val., arba dukart per dieną po 1-1,5 val. Mokyklinio amžiaus vaikai turėtų miegoti ne mažiau kaip 9-10 val. Jiems ypač rekomenduojama bent valanda popiečio miego.

Gydytoja A. Kirdeikienė norėtų nuraminti nemiegančių vaikučių mamas: jeigu jūsų mažylis spyriojasi guldomas miego, galbūt jis tiesiog nepavargęs, žaisti ir pažinti pasaulį jam kur kas įdomiau, o miegui tiesiog… gaila laiko. Arba vaikutis labai gabus - pastebėta, kad gabūs vaikai miega mažiau.

Sutrikus miego režimui, pirmiausia ieškoma objektyvių priežasčių, t. y. susijusių su organizmo funkcionavimu. Psichologiniai dalykai - vaikas jaučiasi nesaugus, jam trūksta mamos šilumos, dėmesio, tėvai barasi ir kt. Vaikas, augantis šeimoje, kur santykiai šilti ir geri, miegoti turėtų gerai. Jeigu mama labai nerimauja, kad vaikas nemiega, nerimą jaučia ir kūdikis - dėl to jis taip pat gali sunkiau užmigti.

Įtakos vaiko miegui, pasak psichologės J. Kompiuteris - žaisdamas kompiuterinius žaidimus, prie kompiuterio vaikas praleidžia labai daug laiko, sėdi neatsitraukdamas nuo ekrano, įsitempęs, nepailsindamas akių, dažnai iki išnaktų. Tai labai ydingas įprotis ir vaikų laisvalaikio leidimo būdas, sujaukiantis visą vaiko dienos režimą ir, be abejo, sutrikdantis normalų miegą.

Kūdikių miego trukmė pagal amžių

Pastebėjus, jog kažkurį rytą mažylis miega ilgiau nei įprasta, atsispirkite pagundai grožėtis jo saldžiu miegeliu. Nusižengę įprastai dienotvarkei ir leidę mažyliui pamiegoti ilgiau, rizikuojate, jog kitą rytą vaikutis atmerks akis ir parodys norą pradėti dieną anksčiau. Kaip ir tai, kad kiekvieno vaiko miego trukmė/įpročiai gali skirtis. Vaikų, kaip ir suaugusiųjų miegas, yra lemiamas tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių. Žinoma, vaiką, taip pat - ir jo miegą, aktyviai veikia išorinė aplinka. O Jūs, vaikučiui miegant, galite atlikti ne tik būtiniausius darbus, bet netgi skirti laiko sau. Tačiau staiga, neiš šio, nei iš to, Jūsų kūdikio miegas ir vėl „išsiderino“… Tikėtina, kad Jūsų mažylis išgyvena miego regresą, įprastai pasireiškiantį 4-tą, 8-10-tą, 12-tą, 18-tą gyvenimo mėnesį, o taip pat - sulaukus dvejų metukų amžiaus.

Tiesa, nurodyti amžiaus tarpsniai yra orientaciniai. Įprastai miego regresas trunka 1-2 savaites,. Tiesa, kartais šis vaiko vystymosi etapas tėvelių nervus „tampyti“ gali ir ilgiau, net iki 6 savaičių. Dėl miego regreso, tikėtina, gali tekti pertvarkyti ir nusistovėjusią vaiko dienotvarkę.

Mokykite vaiką savarankiškai užmigti

Kiekviena mamytė/tėvelis, kurie, žinoma, savo vaiką pažįsta geriausiai, turi atrasti individualiu atveju efektyviausią ramaus miegelio „receptą“. Rutina - nuobodus ir monotoniškas reikalas, tačiau, kalbant apie vaikus, tai - vienas pagrindinių būdų, galintis greičiau „nuskraidinti“ į „miego karalystę“. Jei ilgesnį laiką identiškus veiksmus darysite tuo pačiu metu (pavyzdžiui, pižamos apsirengimas, dantukų valymas, bučinys tėveliui prieš miegą), mažylio smegenys bei kūnas, matydami artėjančio miego ženklus, pradės tam ruoštis. Pasikartosiu, jog, kuriant bei įgyvendinant miego ritualą, svarbiausia - nuoseklumas.

Miego aplinka

Norint, jog vaikas greitai užmigtų ir gerai, be dažnų pabudimų, miegotų, patalpoje turi būti tamsu, tylu ir ne per karšta (idealu - 18,5 ° C - 21 ° C). Būtent tamsa skatina melatonino gamybą. Norėdami neišbalansuoti šio proceso, likus bent valandai iki vaiko dienotvarkėje numatyto miego laiko, pasistenkite, jog būtų išjungti ryškios šviesos šaltiniai.

Baltasis triukšmas

Geriausia, ką Jūs galite padaryti tokioje situacijoje - blaškantį, užmigti trukdantį ar galintį išbudinti triukšmą nuslopinti kitu, vadinamuoju „baltu“ triukšmu. Kai kuriems vaikams puikiai „sueina“, pavyzdžiui, plaukų džiovintuvo ar dulkių siurblio skleidžiamas garsas. Tad vienas populiariausių sprendimų - specialios mobiliosios programėlės arba tiesiog „Youtube“ įrašai su „baltu“ triukšmu“ arba ilgą laiką veikiantys „balto“ triukšmo aparatai.

Hormonai ir miego poveikis

Pagrindinė melatonino - miego hormono - funkcija - pagalba mūsų organizmui raminantis bei ruošiantis nakties miegui. Didžiausia šios medžiagos gamyba „užsikuria“, artėjant nakčiai. To ženklas - natūralus nuovargio jausmas. Melatonino gamybą gali paskatinti įprastos veiklos, kurios yra neatsiejamos nuo sveiko vaiko dienotvarkės. Kortizolis - tai stimuliuojantis hormonas, neigiamai veikiantis nusiraminimo bei užmigimo procesą. Natūrali saulės, o ypač - „mėlyna“ šviesa, skleidžiama televizoriaus, kompiuterio, telefonų ir kitų ekranų - vieni iš pagrindinių kortizolį gaminančių veiksnių.

Dienos miego svarba

Tiek vyresnių vaikų (iki 3 metų, o kai kuriems dar ilgiau), tiek kūdikių miegas dieną - būtina sąlyga, kalbant apie gerą vaiko savijautą bei sklandų augimą. Galiausiai, kokybiškas, pakankamos trukmės kūdikio miegas dieną yra svarbi sąlyga, siekiant geresnio nakties miego. Iš tiesų į vaiko pervargimą organizmas reaguoja visiškai priešingai. Kūnas, manydamas, jog nuovargis kilo ne šiaip sau, o dėl reikšmingos priežasties, deda visas įmanomas pastangas, jog būtų išlaikytas budrumas. Tai yra didina kortizolio gamybos apimtį bei stabdo melatonino (miego hormono) sekreciją. Vadinasi, pervargusio kūdikio miegas anaiptol nebus saldus. Akivaizdu, jog nepakankamos trukmės dienos poguliai ar net visiškas jų atsi...

Miego regresas - tema, apie kurią plačiai kalbama tėvų formuose ir kuri sukelia daug diskusijų. Paprastai ši sąvoka vartojama norint apibūdinti tam tikrame raidos etape pablogėjusį kūdikio miegą (lot. regressus - pablogėjimas): iki tol ramiai miegojęs mažylis pasikeičia ir užmiega sunkiai, migdymui priešinasi, greitai, dažnai nubunda, rodo nuovargio ženklus. Kai kurie specialistai, norėdami pabrėžti, kad tokie miego pokyčiai susiję su kūdikio tobulėjimu, šį etapą įvardina kaip progresą (lot. progressus - pažanga). Aš šių terminų nemėgstu ir savo praktikoje nevartoju. Tiek vienu, tiek kitu atveju tėvai įstumiami į bejėgių stebėtojų poziciją - nieko neįmanoma padaryti, reikia tik laukti pagerėjimo.

Ar rimta, jei kūdikis nemėgsta prisilietimų?

Kai kurie vaikai nuo pat kūdikystės nemėgsta prisilietimų, bijo šiurkščių paviršių, nemėgsta naujų skonių. Tokio elgesio priežastys gali būti kelios. Pirmoji. Mamos ir kūdikio santykiai formuojasi labai anksti, jeigu ji supranta, kada jos mažylis nori valgyti, gerti, kada jam nemalonu ar šlapia. Jei kūdikis ir mama nuo pirmų dienų susikalba, atsiranda saugumas, kuris turi įtaką tolesnei vaiko raidai. Tas saugumas yra be galo svarbus, kad mažylis galėtų pažinti pasaulį ir vystytis. Geri mamos ir kūdikio santykiai nesusiformuoja, jeigu mama dėl kokių nors priežasčių negalėjo suprasti ir patenkinti jo poreikių. Jeigu neskyrė pakankamai dėmesio kūdikiui, nes, tarkim, sirgo pogimdine depresija, nors tas jo labai siekė. Mamos ir kūdikio santykiai galėjo pakisti jau pirmosiomis jo gyvenimo dienomis. Nuo pat mažens kūdikis gali jausti nuoskaudą ir mamą atstumdamas demonstruoja, kad pyksta už tai, jog trūksta (trūko) dėmesio. Antroji. Vaikas, demonstratyviai atstumdamas mamą, gali taip siekti gauti tai, ko nori. Jeigu atstumdamas mamą kaskart gauna kokią nors dovanėlę, tarkim, žaisliuką, gali taip elgtis reikalaudamas norimo daikto. Trečioji. Dar viena tokio elgesio priežastis gali būti susijusi su pojūčiais. Yra vaikų, kurių šiek tiek kitoks lytėjimo pojūtis. Jie nemėgsta, kai prie jų švelniai prisiliečiama. Vos ištveria, kai jiems kerpami plaukai ar nagai. Toks elgesys būdingiausias vaikams, turintiems autizmo požymių (nebūtinai autistams), nes jie turi jutiminių bėdų. Tačiau ir visiškai sveiki vaikai gali neigiamai reaguoti lytėjami. Labai sunku vaikutį nuvesti į kirpyklą, nes jam be galo nemalonu, labai bloga, kai kirpėja liečia plaukučius. Švelnus prisilietimas, kuris daugeliui malonus, kai kuriuos vaikus gali labai dirginti ir jų elgesys pasikeičia, vos kas nors juos paliečia. Jie atšoka nuo žmogaus taip, tarsi būtų prisilietę prie liepsnos. Jautriems lytėjimui kūdikiams, tarkim, nepatinka, kai mama kelia, glaudžia prie savęs arba bučiuoja. Mamai tokį kūdikį auginti nepaprasta, nes nesupranta, kodėl jis nemėgsta būti jos liečiamas. Jai gali atrodyti, kad vaikutis ją atstumia. Kiti kūdikiai krykštauja, kai mamos juos nešioja, bučiuoja, o josios įsitempia, nusisuka, stumia rankytėmis ir aiškiai rodo, kad jam nepatinka tai, ką ji daro.

Visi mes skirtingi. Tą patį matome, bet vieniems gražu, kitiems - ne (regos pojūtis), tą patį uodžiame, vieniems kvepia, kitiems - ne (uoslės pojūtis), tą patį valgome, bet ne visiems skanu (skonio pojūtis). Jeigu jūsiškio vaiko elgesys labai skiriasi nuo kitų bendraamžių, pirmiausiai reikėtų rasti atsakymą į klausimą, kodėl. Jeigu tėvai išsiaiškins, kad kūdikis nemėgsta būti ant rankų, nes jam nepatinka būti liečiamam, nekaltins savęs, kad jie blogi tėvai, ir dėl to mažylis juos atstumia. Tai svarbu žinoti, nes kaltės jausmas griauna ankstyvus mamos ir kūdikio santykius.

Galima pasitarti su ergoterapeutu arba patiems bandyti pamažu pratinti prie lytėjimo. Tokį kūdikį geriausiai stipriau prispausti prie savęs, nes jam nepatinka švelnus prisilietimas, prilaikyti ranka galvytę. Stipriau prie savęs prispaudusi nuraminsite mažylį. Jeigu kūdikis neturi rimtų raidos sutrikimų (tarkim, autizmo), galima tikėtis, kad pamažu prisitaikys būti liečiamas ir nesitrauks, kai bandysite jį liesti.

Skonio pojūtis

Skonis - taip pat vienas pojūčių. Mamos savo laiškuose dažnai skundžiasi, kad kūdikis nenori ragauti naujo maisto. Ką daryti, jeigu kūdikis nevalgo kokio nors produkto, nesiūlyti? O gal vaikų organizmas jaučia, ko jam trūksta? Skonio pojūtis apskritai yra labai individualus. Kūdikiai, maži vaikai naujo maisto ragauja nevienodai. Vieni iškart valgo tai, ką mama paduoda, kiti labai ilgai spjaudo, kol pagaliau pradeda ragauti. Jeigu nepasitenkinimas kokiu nors maisto produktu nėra labai didelis, prie jo galima įprasti. Įsivaizduokime, kad esame labai išalkę ir gauname tik to maisto, kurio nemėgstame. Alkis nugalės ir jį suvalgysime, bet nejausime didžiulio malonumo. Jautresni skoniui vaikai sunkiau pratinasi prie naujų produktų, tačiau ilgai jo gaudami prisitaiko ir pradeda valgyti. Kalbu apie dažniausius atvejus. Rūpesčių gali kilti, jei mažylis serga autizmu arba turi labai stiprų nepasitenkinimą maistu pojūtį ir labai smarkiai pripranta prie vieno produkto. Šiems labai sunku pasiūlyti naujo maisto, kartais prireikia net ir specialistų pagalbos.

Netikiu teorija, kad vaikai valgo tik tai, kas sveika arba ko trūksta organizmui. Manau, jie nevalgo, tarkim, kotleto su bulvėmis dėl to, kad nejaučia skonio valgydami šiuos produktus kartu. Kūdikiams, mažiems vaikams būdinga mokytis pažinti skonį, todėl valgo kiekvieną produktą atskirai. Taip jie gauna informacijos, koks yra mėsos skonis, koks - bulvės ar kitos daržovės. Kūdikiai daiktus kišasi į burnytę, nes jiems reikia su jais susipažinti. Paragauja, o tada smegenys „išanalizuoja”, koks tai daiktas - valgomas ar ne, koks jo skonis.

Dirginantys dirgikliai

Mokyklinio amžiaus vaikų pasaulis sparčiai didėja, todėl normalu, kad daugėja ir įvairių baimių. Šiuo metu labai sustiprėja naujų vietų ir žmonių baimė. Pasak vaikų psichologų, tokio amžiaus vaikų baimės susijusios su patirtomis situacijomis arba lakia vaizduote. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 4-5 m. Kitais žodžiais tariant, jų samonė veikia taip: „Jeigu bijau, vadinasi, tai yra tikra.“ Naktinį košmarą susapnavusį vaiką sunkiai įtikinsite, kad tai buvo tik sapnas, nesugebėsite jam paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo realybės. Psichologų teigimu, naivu tikėtis, kad staiga atsiradusi baimė staiga ir dings. Šio tikslo link reikia eiti mažais žingsneliais ir pasitelkti vaizduotę. Pavyzdžiui, baugi tamsi spinta gali tapti malonia slaptaviete. Kartais vaiko baimė taip sustiprėja, kad tampa gyventi trukdančia fobija. Jeigu jūsų mažylis ima tirtėti vos pamatęs priešais atliuoksintį linksmą keturkojį, verta pabandyti sumažinti jo baimę po truputį pratinant prie paniką keliančio objekto. Sutikę parkelyje malonų žmogų su šuneliu, pakalbinkite jį. Pasiteiraukite, ar šuo draugiškas, ar galima jam pasakyti „labas“, kartu pasivaikščioti. Jeigu vaikas bijo vandens, neverskite jo maudytis. Leiskite atžalai paprasčiausiai stebėti kitus vaikus, kurie linksmai turškiasi ežere ar jūroje.

Yra vaikų, kurie negali susikaupti, jei kas nors juos dirgina. Gali dirginti triukšmas, įjungtas televizorius, vaizdas už lango (kitaip tariant, jei jautresni klausos, regos pojūčiai). Vienas vaikas sėdėdamas prie lango ramiai rašys, kitas - vis dairysis, blaškysis ir nenuveiks nieko. Ir vienas, ir kitas yra sveiki. Tačiau antrojo jautresnė nervų sistema ir nesugeba užslopinti kitų garsų, kitos informacijos, kurią gauna žiūrėdamas pro langą. Todėl toks vaikas labai greitai pavargsta, negali susikaupti ir neretai yra „nurašomas” kaip blogas mokinys. Beje, tokie vaikai dažnai turi ir elgesio bėdų mokykloje, nes juos nuolat kas nors dirgina. Tik išsiaiškinus, kodėl vaikas nesusikaupia, galima jam padėti. Tai yra išjunti televizorių, mokykloje nesodinti prie lango ar kartu su plepiais, kurie vis nukreipia jo dėmesį.

Dažna mama susiduria, kad jos kūdikiui neįmanoma užmauti pėdkelnių. Mamos spėlioja, dėl kokių priežasčių. Juk draugės kūdikis tokias mūvi ir neverkia. Taip gali būti. Tokių kūdikių oda yra per jautri kaip tik tai medžiagai. Ir nebūtinai vaikutis turi būti alergiškas. Jo oda gali būti sausa, bet gali būti nemalonu ir dėl to, kad padidėjęs jautrumas. Jei pastebėjote, kad kūdikis jautrus pėdkelnėms, neverskite jų dėvėti. Jeigu žmogus gali gyventi be jį dirginančio daikto, geriau jo atsisakyti ir leisti gyventi kokybiškai. Aišku, yra dalykų, kurių atsisakyti neįmanoma, tada reikia pagalbos: po truputį leisti vaikučiui pratintis prie dirgiklių. Bet labai pamažu, kad nepakistų elgesys ir mažylis netaptų isteriškas.

Niekada nekaltinkime vaikų ožiukais neišsiaiškinę, kodėl jie nenori ko nors vilktis, važiuoti liftu, liestis prie minkšto apkloto ir t. t. Labai gerai pamenu šeimą, kuri kreipėsi į mus dėl to, kad vaikutis bijojo kilti liftu. Šeima gyveno aštuntame aukšte ir kaskart jėga tempdavo vaikutį į liftą, kuriame jis klykdavo nesavu balsu. Tėvai nusprendė, kad vaiką reikia „perlaužti” ir važinėdavosi su juo liftu kelis kartus per dieną. Tuo tarpu mažylis rėkdavo, mėlynuodavo, jam trūkdavo oro. Atlikus tyrimus išaiškėjo, kad vaikutis nebijo lifto, tiesiog greitas kilimas aukštyn jam sukeldavo be galo nemalonius pojūčius. Taip nutiko dėl to, kad vaikučio vestibiulinė sistema buvo silpna. Tarkim, bangavimas, judėjimas jam sukeldavo be galo nemalonius jausmus. Kartą tai patyręs berniukas visais įmanomais būdais priešinosi ir klykdavo lifte. Jausmą, kurį vaikas patyrė, galima palyginti su važiavimu amerikietiškais kalniukais. Vieni jais važiuodami linksminasi, kitiems atrodo, kad tuoj tuoj mirs. Todėl labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastį, nes manydami, kad vaikas neina į liftą dėl to, kad ožiuojasi, galime dar pabloginti jo elgesį. Galima pamažu pratinti prie lifto: pastovėti jame, pakilti vienu aukštu, kad nervų sistema po truputį pratintųsi prie šio dirgiklio.

tags: #jeigu #tau #nepatinka #kudikiai

• Apie darželio "Metų laikai" rekvizitus
• Pasirinkite elektrinį paspirtuką vaikams
• Sužinokite, kaip akupunktūra gali padėti gimdant.
• Tyrimas dėl neatsargios medikų priežiūros Tauragėje
• Kaip padidinti tikimybę pastoti