Deimantė Rudžinskaitė, fotografė ir bestselerio „Pasaulietė“ autorė, gimusi ir augusi Šiauliuose Jehovos liudytojų šeimoje, viešai pasidalijo savo skaudžia vaikystės ir paauglystės patirtimi, kurią ji apibūdina kaip „tam tikrą priespaudą“. Ji ne tik pristatė savo penkerius metus rašytą knygą, bet ir atvirai praskleidė savo ankstesnio gyvenimo šydą, kalbėdama apie smurtą ir religinio auklėjimo žalą vaikams.
„Užaugau, išsilaisvinau iš tam tikros priespaudos. O gyventi ilgai ir ramiai man nepavyko, nes vis perskaitydavau apie vaikus, kurie patiria smurtą, tai mane šokiravo ir vis sugrąžindavo į praeitį. Po kiek laiko supratau, kad problema yra ne tik smurtas - mažai kas apie tai kalba, bet žalą vaikams daro ir religinis auklėjimas. Mano žiniomis, aš esu pirmoji, kuri ėmė garsiai apie tai kalbėti“, - teigė knygos autorė.
Deimantė pasakojo, kad leidykla su ja susisiekė pati - pastebėjo merginą socialiniuose tinkluose. Didžiąją dalį knygos ji parašė per COVID-19 pandemiją, turėdama pakankamai laiko pasikuisti atmintyje. Mergina turi vizualią atmintį, todėl atvaizduoti visas detales nebuvo labai sudėtinga. Knyga gimė per 5 metus.
Vaikystės išgyvenimai ir religijos dviprasmybės
Mergina laidoje prisiminė vaikystę, kuomet pastebėjo, kad šeimoje viskas vyksta priešingai, nei traktuojama išorėje - pavyzdžiui, skirtingai nei kiti vaikai, ji susidurdavo su smurtiniais išpuoliais. Kilo klaustukų ir dėl artimųjų propaguojamo tikėjimo.
„Jutau labai daug priešpriešų tarp savo auklėjimo ir to, ko yra mokoma mūsų religijoje. Nebesupratau, kas darosi - tas pasaulis, nuo kurio mane visą laiką bandė saugoti, pasirodė esantis saugesnis nei mano pačios namai. Ėmus abejoti religija atėjo emocinis išsilaisvinimas“, - atviravo Deimantė.
Iš pradžių prie Jehovos liudytojų bendruomenės prisijungė jos mama, paskui į tai įsitraukė ir močiutė, anksčiau šį judėjimą vadinusi sekta. Galiausiai prie jų prisijungė ir Deimantės tėtis.
Religija kaip tinklinio marketingo sistema
Paklausta, kas lemia dvasinių bendruomenių plėtrą, pašnekovė šyptelėjo - religija, anot jos, veikia tinklinio marketingo principu. „Vienas tuo įtikėjęs trokšta pasidalinti žinia su kitais. Ta žinia plinta ir kuo daugiau žmonių į tai įtrauki, tuo visiems nuo to geriau, tuo daugiau Dievo malonės taškų gauni. O prekė, kurią stumdo Jehovos liudytojai, yra amžinas gyvenimas. Tai tikrai geriau, nei koks kūno kremas. Žmonės susidomi. Tai, kad mano šeimos rate net patys didžiausi skeptikai tuo įtikėjo, parodo, kokia gera manipuliacijų sistema yra išvystyta. Tų visų vadybinių pagrindų bendruomenės nariai yra mokomi ir, kaip matome, jie puikiai įsisavina žinias“, - kalbėjo moteris.
Dėl šios priežasties, atsidūrus šalia žmonių, kurie bando įkalbėti priimti Jehovos liudytojų tiesas, tampa išties sudėtinga. Nors Deimantė tikina neturinti apčiuopiamo patarimo, padėsiančio atsilaikyti prieš bendruomenės narius, vis tik akcentuoja svarbų niuansą.
„Tuo įtikėję žmonės gyvena savo pasaulyje. Jiems nereikia jokios kritikos iš šono ar iš artimųjų, nes jie tai laiko tik dar didesniu savo tikėjimo patvirtinimu. Neva pasaulis tikrai yra blogas, yra būtent taip, kaip rašo tuose leidiniuose. Jie galvoja, kad kritikai bando juos atitraukti nuo Dievo. Su pokalbiais tik sugadinsite santykius, vienintelis dalykas, ką galima padaryti - atkreipti dėmesį į tikinčiųjų vaikus. Norisi, kad kažkas juos pakalbintų, išsiaiškintų, ar jie tikrai laimingi. Manau, kad aštuonmečiui tikėti, jog Dievas jį sunaikins per Armagedoną, gyventi baimėje ir kaltėje yra tikrai nenormalu. Kas daugiau padės, jeigu ne aplinkiniai?“, - klausė „Pasaulietės“ autorė.
Išsilaisvinimas ir naujas gyvenimas
Vis dėlto pačiai Deimantei teko gelbėtis pačiai - niekas iš aplinkos tuokart nepasiteiravo, ar ji jaučiasi saugi. „Labai anksti supratau, kad Dievas mano maldų neklauso. Tikrai buvo situacijų, kai man reikėjo jo pagalbos. Mano viltis buvo sulaukti 18-os ir imti gyventi savarankiškai. Tuo vadovavausi visą gyvenimą. Man tėvai tai irgi nuolat primindavo teigdami, kad iki 18-os turiu gyventi pagal jų tikėjimą ir normas, o po to galėsiu daryti kaip noriu. Iki šiol džiaugiuosi kiekviena laisva savo gyvenimo diena, - šypteli pašnekovė. - Juk aš dar visai neseniai tikėjau, kad gyvenimas yra amžinas. Dabar aš jau suvokiu jo laikinumą ir vertinu tas trumpas dienas.“
Su tėvais D. Rudžinskaitė nebendrauja jau 12 metų. Paskutinį kartą jie buvo susitikę per senelio laidotuves, tiesa, ir tada vieni kitiems neištarė nė žodžio. „Mes vieni kitus ignoravom, net nepasisveikinom. Su tėvais nebelikę jokio santykio, o su seneliais kurį laiką dar bendravau. Vis tik kai pradėjau viešai kalbėti, seneliams pasidarė per skaudu. Gal jiems buvo nemalonu prieš kaimynus, gal jie tiesiog nenorėjo priimti tos informacijos, viską neigė ir paprasčiausiai nustojo su manimi bendrauti“, - kalbėjo Delfi TV laidos viešnia.
Jehovos bendruomenės nariai vis dar bando netiesiogiai susisiekti su Deimante, bandydami įrodyti, kad tai, kas parašyta knygoje, nėra tiesa. „Jie labai nori, kad žodis būtų suteiktas ir jiems. Jie jaučiasi lyg apšmeižti“, - šyptelėjo „Delfi Diena“ viešnia, pokalbio pabaigoje dar kartą pridurdama, kad šiandien jaučiasi kaip niekada laiminga.
Jehovah’s Witnesses: Secrets, Scandals & Silent Suffering - Full Documentary
Knyga „Pasaulietė“ - tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Joje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.
Jehovos liudytojai, komentuodami Deimantės pasakojimą, teigė negalintys savęs atpažinti jos aprašyme. Jie pabrėžė, kad Jehovos liudytojai visame pasaulyje žinomi dėl tarpusavio meilės bei atjautos, taikydami Biblijos principus, ir tiki, kad šeima turi būti laimės bei džiaugsmo šaltinis. Bendruomenė išreiškė liūdesį dėl neigiamų Deimantės jausmų tėvams, tačiau laikė nesąžiningu ir įžeidžiu jos patirties taikymą visiems Jehovos liudytojų tėvams, teigdami, kad dauguma vaikų yra patenkinti savo auklėjimu. Jie taip pat nurodė, kad akademinės studijos ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimai patvirtina, jog Jehovos liudytojai rodo pagarbą gyvybei ir žmogaus orumui, nėra sektantiški, o jų mokymams būdinga platesnė pasirinkimo laisvė.
Vis dėlto, Deimantės patirtis ir jos knyga atspindi tai, kad net ir vienas balsas gali prabilti apie skaudžias problemas, kurios lieka nematytos ir neišgirstos. Jos istorija yra priminimas apie svarbą kalbėti, ieškoti pagalbos ir kovoti už savo laisvę bei gerovę.
