Gyventojų senėjimas yra sudėtingas ir kompleksinis reiškinys, kuris prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje kai kuriose Europos šalyse, o XX amžiuje išplito visame pasaulyje. Jis sukelia įvairias socialines ir ekonomines pasekmes. Šis demografinis procesas visame pasaulyje tampa vis aktualesne problema. Lietuvoje gyventojų senėjimo procesas pradėjo ryškėti XIX a. pabaigoje, o septintajame dešimtmetyje jis suintensyvėjo: nuo 1970 m. iki 1975 m. 60 m. ir vyresnių gyventojų skaičius išaugo 66 tūkstančiais.
Demografinis gyventojų senėjimas kelia nerimą daugeliui šalių. Ši problema pasireiškia dviem aspektais: makro lygmenyje, pavyzdžiui, didėja demografinės naštos koeficientas (santykis tarp ekonomiškai aktyvių ir neaktyvių gyventojų), bei nacionalinio produkto perskirstymas (pensijų sistema, socialinis draudimas, sveikatos apsaugos sistema ir kt.). Antroji problema pasireiškia mikro lygmenyje. Demografė V. Stankūnienė (2002) parengė Lietuvos gyventojų senėjimo prognozes iki 2020 metų. Pastebima, kad Lietuvos gyventojai kritinę vaikų ir senelių santykio ribą pasieks dar iki 2020 metų, kai senatvės koeficientas bus didesnis nei 100.
Gyventojų senėjimo priežastys
Gyventojų senėjimo procesą lemia dvi pagrindinės priežastys: mažas gimstamumas ir pailgėjusi gyvenimo trukmė. Nors gimstamumas nuo 2003 m. stabilizavosi ir per pastaruosius metus po truputį didėja, vis dėlto gimstamumo lygis išlieka mažas. 2008 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 673,9 tūkstančiai vaikų iki 18 metų, t. y. penktadalis visų gyventojų. Per 2007 m. vaikų sumažėjo 21,6 tūkstančio, o nuo 2000 m. pradžios - net 197,4 tūkstančio.
Pailgėjusi vidutinė gyventojų trukmė reiškia, kad daugėja pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių. 2008 m. pradžioje Lietuvoje 690,8 tūkstančio, arba 20,5 procento gyventojų buvo 60 metų ir vyresni. Tokios amžiaus sulaukę yra kas aštuntas vyras ir kas ketvirta moteris, arba kas penktas Lietuvos gyventojas. 1997 metais pagal gyventojų duomenis pensinio amžiaus žmonių nebuvo net 20 proc., o ir senėjimo sparta nebuvo tokia grėsminga kaip Europos Sąjungoje. Tuo metu 60 metų ir vyresni gyventojai sudarė apie penktadalį (19 proc.) miesto ir ketvirtadalį (23 proc.) kaimo gyventojų.
Nuo XIX a. pirmojoje pusėje tik nedidelė dalis visuomenės sulaukdavo senatvės, todėl senatve kaip reiškiniu pradėta domėtis ir ją tirti palyginus neseniai - tik XX a. antrojoje pusėje. Šiai senstančioms Europos šalims gyventojai nėra išimtis, ir lietuviai.
Vidutinė gyvenimo trukmė ilgėjo dėl daugelio veiksnių. Dar XIX a. viduryje ir pabaigoje civilizuotuose kraštuose vidutinė gyvenimo trukmė siekė 35-39 metus. Belgijoje ji buvo 32, Anglijoje - 33, Olandijoje - 34, Prancūzijoje - 39,8 metų. O jau XX a. pradžioje vidutinė gyvenimo trukmė daugelyje Europos šalių staigiai šoktelėjo iki 45 metų. Kaip teigia B. H. Lemme (2003), 1900 metais vidutinė gyvenimo trukmė jau svyravo ties 45 metų riba, o dabar ji laikoma apie 75 metus, tiesa, tam turi įtakos rasė ir lytis. Taigi XX a. gyvenimo trukmė pailgėjo tiek, kiek per visus ankstesnius 5000 metų. Pagerėjo mityba, higiena, sumažėjo motinų ir naujagimių mirtingumas, sumažėjo mirtingumas nuo infekcinių ligų.
Senatvės samprata ir jos suvokimas
Senatvė yra paskutinis žmogaus gyvenimo etapas, o žmogaus gyvenimo eigoje nuolat senstama. Ekonomistai senatvę tapatina su pensiniu amžiumi, medikai - su fiziniu pajėgumu, sociologai - su senelio vaidmens atlikimu. Tačiau kada žmogus tampa senas, labai priklauso ir nuo jo paties motyvacijos. Žmogaus protas bando daug ką supaprastinti, įsprausti į tam tikrus rėmus, įvardydamas sielos amžių arba skaičiuodamas gyvenimų skaičių. Tačiau kalbant apie sielą, tokie matavimai netinka. Siela neturi amžiaus, ji niekada negimsta ir nemiršta. Žmogus yra siela, tik pastaroji turi kūną.
Senatvė yra laipsniškas, nuoseklus, bet netolygus visų fizinių savybių ir psichinių struktūrų kitimo procesas, prasidedantis jau nuo apvaisinimo momento ir lėtai bei natūraliai vykstanti iki mirties net optimaliausiomis individo raidos sąlygomis. Tai progresuojantis biologinis procesas, kuriam vykstant organizmas adaptuojasi prie naujų vidinių ir išorinių sąlygų. Gyventojų senėjimas yra viena svarbiausių masės amžiaus problemų, kuri turi didelį įtaką masei ekonomikai ir socialinei politikai.
Senatvė dažnai vadinama praradimų amžiumi: prarandamas visuomeninis statusas nutraukus darbą; buvęs vaidmuo šeimoje, dalinai prarandami vaikai, atsiskiriantys ir kuriantys savo šeimas; laipsniškai silpnėja sveikata, dėl kurios prarandamas savarankiškumas, platesnės bendravimo, veikimo, saviugdos, keliavimo galimybės; iš gyvenimo pasitraukia sutuoktinis, bendraamžiai.
Kaip teigia S. Mikulionienė, amžiaus sampratą - kas yra jaunas ir kas yra senas - konstruojame mes patys. Istorijos eigoje ji stipriai keitėsi. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje senutėmis buvo vadinamos moterys, sulaukusios 40-45 metų. Ilgėjant gyvenimo trukmei senatvė tolsta link vyresnių amžiaus grupių. Senatvės samprata slenka metais aukštyn, bet ne kiekvienam vienodu greičiu. Tą lemiančių veiksnių yra daug, įskaitant žmogaus išsilavinimą, jo socialinį statusą. Jausmą, kad jau paseno, anksčiau patiria žemesnių socialinių sluoksnių žmonės. Turintys aukštąjį išsilavinimą mano, kad senatvė ateina vėliau, nes turi daugiau išteklių jai pasiruošti, prisižiūrėti savo sveikatą.
Viena iš socialinių senėjimo teorijų teigia, kad seni žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip nacionalinės ar seksualinės mažumos. Eidžizmas (amžiumi grindžiamas diskriminavimas) yra tas pats kaip rasizmas. Senatvės baimė dažnai siejama su rudeniu ir liūdesiu, ligomis ir prarastais dantimis, lazda ir vienatve, pabaiga ir mirtimi. Tačiau senatvė taip pat gali būti ramybė, neskubėjimas, laisvė nuo pareigų, galimybė daugiau ilsėtis, išmintis.
Socialinės ir ekonominės pasekmės
Gyventojų senėjimas turi didelės įtakos visuomenės socialiniam ir ekonominiam gyvenimui. Didesnė dalis vyresnio amžiaus žmonių ilgiau gyvena būdami dalinai arba visai nedarbingais. Socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos sistemoms tenka didelė našta - užtikrinti pakankamus žmogiškuosius ir finansinius resursus, galinčius patenkinti augančios vyresnio amžiaus asmenų grupės poreikius. Dėl šių aspektų XX amžiuje kinta vyresnio amžiaus asmenų socialinis statusas ir padėtis visuomenėje.
Daugumos tyrinėtojų nuomone, senatvė neretai vaizduojama kaip atstumiantis, niūrus ir probleminis gyvenimo tarpsnis. Vyresnis amžius ir senatvė yra asocijuojami su skurdu ir finansiniais nepritekliais, silpna ir vis prastėjančia sveikata, socialine izoliacija, augančiu nesavarankiškumu bei priklausomybe nuo aplinkos. Atsižvelgiant į tai, kad demografinio senėjimo sukeltos problemos kuo toliau, tuo labiau aštrėja, svarbu kuo skubiau ir efektyviau spręsti šių procesų iškeltas problemas.
Viena iš svarbiausių socialinių problemų yra priklausomybė. Pagyvenę ir seni žmonės jaučiasi laimingi, kai gali tikėtis šeimos paramos ir supratimo, tačiau vienas iš labiausiai bauginančių amžiaus atneštų pasikeitimų yra priklausomybė arba nepriklausomo suaugusio žmogaus statuso praradimas. Ligos, skausmai, nusivylimai, šeimyninių ir žmogiškųjų santykių irimas, mažėjanti energija veda į priklausomybę. Didelė dalis pagyvenusių ir senų žmonių nenori tapti priklausomais nuo savo vaikų, tačiau daugeliui tai yra neišvengiama.
Dažnai pagyvenę ir seni žmonės nori gyventi arčiau vaikų, bet ne su jais. Viena priežasčių, kodėl šio amžiaus žmonės renkasi gyvenimą atskirai, yra ta, kad persikėlimas pas savo vaikus daugiau ar mažiau reiškia autoriteto netekimą ir priklausomybę nuo vaikų. Tėvai dažniausiai nenori, kad taip atsitiktų. Šiuo atveju kai kurie žmonės pasirenka valstybės teikiamas socialines paslaugas. Socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios suteikiamos asmenims dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam ar praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Senatvės suvokimo ir socialinio konstruktas
Savo amžiaus suvokimą - galvojimą, kad aš esu jaunas arba senas - lemia daug veiksnių. Amžiaus sampratą konstruojame mes patys. Istorijos eigoje ji stipriai keitėsi. Ilgėjant gyvenimo trukmei senatvė tolsta link vyresnių amžiaus grupių. Senatvės samprata slenka metais aukštyn, bet ne kiekvienam vienodu greičiu. Tą lemiančių veiksnių yra daug, įskaitant žmogaus išsilavinimą, jo socialinį statusą.
Jausmas, kad prasidėjo senatvė, yra neatsiejamas nuo supratimo, kad esi mažai kam reikalingas ar tinkamas. Kai dėl kokių nors priežasčių išnyksta kasdienė darbo rutina ir nebelieka įprastinių tikslų, žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, gali pasijusti, kad jis tinkamas tik fotelyje sūpuotis. Tad iš dalies natūralu, kad daugelis žmonių senatvės pradžią sieja su išėjimo į pensiją amžiumi. Tačiau tai yra tik sąlyginis, sutartinis laikas.
Iš tiesų senatvė yra sąlyginis dalykas, labiau susijęs su socialiniais veiksniais. Pavyzdžiui, kai žmogus jaučia, kad gyvena visuomenėje, bet bendrauti su juo niekas nenori, į darbą nepriima. Yra ir psichologinių veiksnių - žmonės pasijaučia senais tada, kai sau nebekelia gyvenimo tikslų, praranda smalsumą, iniciatyvą, gyvenimo skonį. Tai priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo sveikatos problemų, streso, kitų priežasčių. Žmogus netgi gali vieną dieną jaustis jaunas, o kitą, kai nesiseka ar nuotaika bloga, jau senas. Vėlesnę dieną, kai viskas gerai - vėl jaunas. Tad nėra tokio skaičiaus, nuo kurio būtų galima griežtai pasakyti, kad žmogus jau paseno.
Save suvokti kaip seną žmogų stipriai skatina išorinis pasakymas, kad dėl amžiaus jis kažko daryti negali. Pavyzdžiui, kai darbo skelbime nurodoma, kad ieškoma sekretorės iki 35 metų amžiaus. Arba kai šeimoje kas sako „ką tau senam aiškinti, vis vien nesuprasi“. Vyresni darbuotojai vertingi bet kurioje įmonėje, ypač kai verslas priklauso nuo darbuotojų empatijos ir lojalumo.
Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, kad senėjimas yra genetiškai determinuotas ir aplinkos moduliuotas. Žmogus, kaip ir dauguma sudėtingų gyvų organizmų, gimsta, auga, degraduoja ir nyksta, t. y. miršta. Tą paskutinį etapą mes linkę vadinti senėjimu. Jo ypatybė yra ta, kad nežinoma, kiek žmogus, kaip gyvūnas, pagal savo genus turėtų gyventi, todėl ir neaišku, kur baigiasi jo augimas, ar vystymasis, ir kur prasideda degradacija, arba senėjimas. Pati senėjimo sąvoka suprantama skirtingai medicinoje, gerontologijoje ar sociologijoje.
Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas, senu žmogus gali būti laikomas nuo 65-erių. Tačiau Pasaulinė sveikatos organizacija suaugusio žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnius skirsto į tokias grupes: iki 44 metų - jaunas; 45-59 metai - vidutinis amžius; 60-74 metai - pagyvenęs (fiziškai pajėgus ir socialiai aktyvus); 75-90 metų - senas; 90 metų ir daugiau - ilgaamžis.
| Amžiaus tarpsnis | Apibūdinimas |
|---|---|
| Iki 44 metų | Jaunas |
| 45-59 metai | Vidutinis amžius |
| 60-74 metai | Pagyvenęs (fiziškai pajėgus ir socialiai aktyvus) |
| 75-90 metų | Senas |
| 90 metų ir daugiau | Ilgaamžis |
