Animė (jap. アニメ) - tai iš Japonijos kilęs animacijos stilius, pasižymintis savita veikėjų ir aplinkos estetika. Šis terminas japonų kalboje vartojamas visai pasaulio animacijai apibūdinti, tačiau užsienyje, ypač Vakarų kultūroje, jis griežtai apibrėžiamas kaip animacijos produktas, kilęs iš Japonijos. Animė gali būti piešiami ranka ir/arba kompiuterinės grafikos priemonėmis. Pats terminas animė yra japonų kalbos žodžio animēshon (アニメーション, liet. animacija) trumpinys.
Japoniškos animacijos ištakos siekia XX amžiaus pradžią, kai Japonijos filmų kūrėjai ėmė eksperimentuoti su animacijos technika. Manoma, kad pirmoji komercinė japoniška animacija datuojama 1917 m. Specifinis animė piešimo stilius atsirado XX a. 7-ajame dešimtmetyje, jo pradininku laikomas Osamu Tezuka. Nuo to laiko animė produkcija tik didėjo, peraugdama Japonijos rinkos ribas ir sulaukdama tarptautinės auditorijos dėmesio.
Animė kūrimo procese mažiau dėmesio skiriama judesių animacijai, o siekiama realistiškiau perteikti vyksmo vietą ir laiką, pasitelkiant panoraminius vaizdus, keičiant vaizdų mastelį ir scenas vaizduojant iš skirtingų kampų. Japonijos animacijos studijos pirmosios pradėjo naudoti daugelį ribotos animacijos technikų, suteikdamos animė savitą vaizdavimo stilių. Priešingai nei „Disney“ animacijoje, kur akcentuojami veikėjų judesiai, animė pabrėžia piešimo kokybę ir leidžia ribotos animacijos metodams kompensuoti judėjimui skirto laiko stoką.
Istorinės apžvalgos ir raidą
Japoniškos animacijos užuomazgos siekia dar X amžių, kuomet Japonijoje išpopuliarėjo emakimono - popieriaus ar šilko ritiniai su paveikslais ir tekstų iliustracijomis, kuriuos pamažu išvyniojant buvo galima sekti pasakojamo įvykio eigą. Manoma, kad 1909-1910 m. Fukuhōdō, viena pirmųjų Japonijos kino studijų, į šalį atvežė kelis Amerikos ir Prancūzijos animacijos kūrinius, kurie sudomino žiūrovus ir įkvėpė tuometinius Japonijos kūrėjus.
Pirmasis komercinis japoniškos animacijos pavyzdys datuojamas 1917 m. - trumpametražis, nebylusis filmukas „Namakura Gatana“. Deja, daugybė kitų to laikotarpio animacijos kūrinių neišliko, nes juos pasiglemžė 1923 m. įvykęs žemės drebėjimas Tokijuje. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Japonijoje animacija tapo nusistovėjusia alternatyva lėtai besivystančiai gyvojo kino industrijai. Tačiau jos vystymąsi varžė tiek konkurencija iš užsienio kūrėjų, tiek dauguma vietinių animatorių, kurie vis dar dirbo prie pigesnės iškarpų animacijos užuot naudojus animacijos keles. Kiti kūrėjai, tokie kaip Kenzō Masaoka ir Mitsuyo Seo, pasiekė didesnių laimėjimų animacijos technikų srityje, gaudami naudos iš vyriausybės lėšų, skirtų kurti edukacinę animaciją ir skleisti propagandą.
Pirmasis garsinis animė filmas buvo „Chikara to Onna no Yo no Naka“, kurį 1933 m. sukūrė K. Masaoka. Apie 1940 m. radosi daugybė animė dailininkų organizacijų. Kompanijos „The Walt Disney Company“ išleisto 1937 m. pilnametražio filmo „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sėkmė giliai paveikė daugelį Japonijos animatorių.
XX a. 7-ajame dešimtmetyje manga kūrėjas ir animatorius Osamu Tezuka pritaikė ir supaprastino daugelį „Disney“ animacijos technikų, siekdamas sumažinti gamybos išlaidas ir gamybos kadrų skaičių. Tai leido kurti produkciją įtemptu grafiku su nepatyrusiu personalu. Galiausiai, 1960 m., televizijoje pasirodė animė programa „Three Tales“. Aštuntajame dešimtmetyje ėmė kilti manga, japoniškų komiksų knygų ir grafinių romanų, populiarumo augimo banga, dauguma jų vėliau buvo adaptuoti į animė. Pati japoniška animacija vystėsi toliau, nutoldama nuo savo pradinės formos. Osamu Tedzukos ir kitų iškilių to laikmečio animatorių kūryba darė įtaką savitam animė stiliaus formavimuisi bei davė pradžią unikaliems žanrams, kurie lig šiolei išliko esminiais animė elementais.
Devintajame dešimtmetyje animė Japonijoje tapo vyraujančia kryptimi, o jos kūrimo bumas vis labiau augo. Animė populiarumo augimą lėmė tokie animaciniai filmai kaip „Gundam“ (1985 m.), „Macross“ (1982 m.), „Drakonų kova“ (Dragon Ball, 1984 m.) bei japonų animacijos žanrai Real Robot ir kosminė opera. Filmas „Akira“ (1988 m.) sumušė rekordus 1988 m. animė filmų gamybos išlaidose ir sulaukė pasaulinės sėkmės.
Nuo dešimto dešimtmečio, po kelių sėkmingų animė adaptacijų užjūrio rinkose, šis žanras ėmė populiarėti Vakaruose. 2002 m. studijos „Studio Ghibli“ animatoriaus Hajao Mijadzakio filmas „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ Berlyno tarptautiniame filmų festivalyje pelnė „Auksinio lokio“ apdovanojimą, o 2003 m. laimėjo „Oskarą“ už geriausią animacinį meninį filmą.
Specifinis animė stilius
Animė ryškiai išsiskiria iš kitų animacijos formų savita piešimo stilių įvairove, skirtinga piešimo metodika ir gamybos procesais. Vizualiniu požiūriu animė yra įvairiapusė meno forma, apimanti daugybę įvairių piešimo stilių, būdingų atskiriems kūrėjams, dailininkams ir studijoms. Nors nėra nei vieno dominuojančio animė piešimo stiliaus, jie linkę turėti panašumų, kalbant apie animacijos technikas ir veikėjų dizainą.
Specifinis animė veikėjų piešimo stilius pasižymi šiais aspektais: didelėmis, neproporcingomis veidui akimis; įvairių formų ir spalvų plaukais; paprastai liemeniui neproporcingomis kojomis ir rankomis bei trisluoksniu spalvinimu. Veikėjų jausmai perteikiami vien tik per jų akių dizainą.
Žanrų įvairovė ir auditorijos
Animė vaizduojamos visiškai skirtingos situacijos, veikėjai ir istorijos, ji skirta plačiai auditorijai. Paprastai animė klasifikuojami į tokias tikslines auditorijas kaip kodomo (vaikai), shōjo (merginos), shōnen (vaikinai) ir įvairų žanrų spektrą, besitaikantį į suaugusiųjų auditoriją. Shoujo ir shounen animė kartais pasitaiko elementų, populiarių abiejų lyčių tarpe, siekiant patraukti abiejų lyčių dėmesį. Suaugusiesiems skirti animė pasižymi jiems patraukliomis temomis ir situacijomis bei lėtesniu tempu ir gilesniu siužetu, o tai jaunesnės auditorijos paprastai netraukia.
Animė skirstoma į daugybę žanrų: veiksmo, nuotykių, komedijų, dramos, erotikos, siaubo, viduramžių fantastikos, mokslinės fantastikos. Dauguma animė kūrinių turi kelių žanrų bruožų, tad kartais nustatyti konkretaus filmo žanrą labai sudėtinga. Iš pirmo žvilgsnio paprastame siužete gali slypėti daug gilesnė istorija ir sudėtingi veikėjų charakteriai.
Pagrindiniai animė žanrai:
- Veiksmo: vyrauja daug veiksmo, susiduria kelios stiprios jėgos. Veikėjai dažnai priima skubotus sprendimus, siužetas vystosi greitai.
- Nuotykių: veikėjai lankosi įvairiose vietose, patenka į skirtingas situacijas, paralelinius pasaulius. Dažnai vaizduojamos veikėjų kelionės.
- Komedijos: gali būti skirstomi į parodijos ir slapstick (akibrokštas) žanrus. Pasižymi lingvistiniais, vaizdiniais komedijos elementais.
- Mokslinės fantastikos (Sci-fi): turi mokslinės fantastikos elementų, veiksmas vyksta ateityje, alternatyvioje dabartyje ar praeityje, su naujais elektroniniais, kompiuteriniais išradimais. Dažnai siejamas su porūšiais cyberpunk ar steampunk.
- Mecha: animė arba manga, kuriame vaizduojami dideli robotai.
- Fantasy: pasižymi nerealiomis, legendomis, mitais paremtomis istorijomis, veikėjais. Dažnai susijęs su magija, mitiniais padarais, nuotykiais ir veiksmu.
- Slice of life: gyvenimiški animė apie daugiau ar mažiau realius išgyvenimus, situacijas. Šiam žanrui dažnai būdingi komedijos ar dramos elementai.
Išsamus anime žanrų vadovas
Anime pasaulyje ir Lietuvoje
Anime populiarumas visame pasaulyje lėmė gerbėjų būrimąsi į anime klubus ir „Cosplay“ (persirenginėjimo mėgstamais herojais) kultūros plitimą. Populiarūs išlieka ir anime filmai, kuriuos galima išvysti ne tik televizijoje, bet ir tarptautiniuose kino festivaliuose.
Lietuvoje animė fenomenas atsirado XX a. pab. komerciniuose TV kanaluose, kai buvo išversti ir dubliuoti populiariausi pasaulyje animaciniai serialai. Gerbėjai buriasi į klubus, tokius kaip „Kurokawa“ ar VDU Japonistikos klubas „Hashi“. Kasmet rengiami „KOI Cosplay“, kurie transformavosi į renginį „Now Japan“, kuriame organizuojami geriausio cosplay rinkimai, veikia japoniškos atributikos parduotuvėlės, vyksta animė filmų peržiūros ir kita veikla. Nuo 2005 m. vyksta „Anime Nights“ festivalis, o nuo 2008 m. - japonų animacijos dienos „Otaka“.
2017 m. anime industrija pasiekė naują pardavimų rekordą - produkcijos buvo parduota už 19,8 mlrd. JAV dolerių, daugiausia užjūrio auditorijai. Nuo 2014 m. anime serialų ir filmų eksportas patrigubėjo, tam įtakos turėjo ir tai, kad japonai pradėjo pardavinėti vaizdo medžiagą tokioms kompanijoms kaip „Netflix“ ir „Amazon“.
tags: #japonijoje #gimes #animacijos #stilius
