Viešoji erdvė - neapčiuopiama kaip oras ir kartu būtiškai lemtinga visuomenės gyvenimo apraiška. Tačiau kartais ji tampa erdve, kurioje susipina praeities prisiminimai ir dabarties realijos, o svarbiausia - juose atsispindi ryškios asmenybės. Viena tokių asmenybių yra Violeta Tapinienė, kurios gyvenimo kelias ir kūryba buvo pristatyta Kėdainių Daugiakultūrio centro salėje. Renginio, skirto jos knygos „Susigrąžinto laiko blyksniai“ pristatymui, metu autorė dalijosi jautriais prisiminimais apie vaikystę Kėdainiuose, tremties patirtį ir savo, kaip mokytojos, kelią.
Violeta Tapinienė sugrįžo į Kėdainius po daugiau nei 60 metų, su savimi atsiveždama savo eseistikos knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“. Tai knyga, kaip sakė Daugiakultūrio centro vedėja Audronė Pečiulytė, yra brandžios, neeilinės asmenybės mintys apie laiką, likimą, atmintį, netektį, gyvenimo geismą ir lemties paradoksus. Susitikime dalyvavo ir autorės klasės draugės, kurios kartu su Violeta prisiminė jaunystės dienas.
„Kai paskambinau Violetai tartis dėl susitikimo, mane netgi sugraudino, nes ji atsakė, kad niekur daugiau nevažiuos, tik į Kėdainius“, - pasakojo A. Pečiulytė. Violeta Tapinienė, sugrįžusi į miestą, kuriame praleido vaikystę iki 14-os metų, pripažino, kad Kėdainių neatpažįsta - miestas labai pasikeitė. Tačiau jos atmintyje ir sapnuose išliko tie seni Kėdainiai: senas turgus, stadionas, Smilgos gatvė. „Mama šiandien sako: ,,Ir ko tu važiuoji į tuos Kėdainius? Ko ten nematei? Ten šlykščiausias gyvenimas.“ Aš sakau: ,,Mama, ten buvo mano vaikystė, ten buvo pats gražiausias mano laikas“. Ji vėl sako: ,,Bet tu ten neėdei nieko“. Aš vėl atsakau: ,,Nesvarbu, aš vis tiek buvau pavalgiusi visada. Ir gražesnio laiko turbūt gyvenime ir nebuvo, kaip tas, kuris praleistas Kėdainiuose iki 14-kos metų“, - dalinosi autorė.
Iš tremties - su vaiku ant rankų
Violetos Tapinienės gyvenimo kelias nebuvo lengvas. Jos mama ištekėjo labai anksti - 17-kos metų, karo pabaigoje. Po karo, kaimynams įskundus šeimą, kad tėvas išėjo į mišką, Violetai buvo vos 1,5 metukų, kai ji su mama buvo ištremta į Sibirą. Iš tremties jos pabėgo. Su pusantrų metų mergaite ant rankų mama sugrįžo į Lietuvą. Natūralu, kad jos negalėjo gyventi savo pavarde. Jos turėjo slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, keisti pavardes. Surastuose dokumentuose mama buvo Elena Tolkytė. Šia pavarde ji Kėdainiuose ir gyveno.
„Aš buvau mergos vaikas ir dėl to nepasakyčiau, kad buvo labai saldu, ypač iš berniukų pusės“, - prisiminė Violeta. Ji papasakojo ir apie savo vaikystės patirtis Kėdainiuose, kur jautėsi laisviausia, tačiau susidūrė ir su ne visai maloniais išgyvenimais, kuriuos apibūdino kaip „saugumietiškus“.
Knygoje - ir gyvenimas Kėdainiuose
Knygoje „Susigrąžinto laiko blyksniai“ atsiveria daug Kėdainių vaizdų, kuriuos kėdainiečiai gali atpažinti. Knygos stilius - lengvas, poetiškas, literatūrinis. Prie dažnos pastraipos yra poezijos dalelė, todėl skaitytojas gali pajusti poezijos malonumą. Skaitydamas, žmogus gėrisi, kaip autorė sugeba taip lengvai pasakyti apie sunkius išgyvenimus. Kai kurie dalykai tampa labai asmeniški ir artimi, ypač kai minimos Kėdainių krašto vietovės.
Violeta Tapinienė pasakojo, kaip vaikystės patirtis lėmė vėlesnį gyvenimą, kai galėjo atkurti tikrąją pavardę ir gyventi legalų gyvenimą. „Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau būtent tokią vaikystę“, - prisipažino V. Tapinienė.
Buvo legendinė mokytoja
Violeta Tapinienė daugelį metų dirbo mokytoja ir tapo legendine asmenybe savo mokiniams. Ji pati kuklinosi, sakydama, kad tai mitai, vaikai sukuria tuos pasakojimus. Tačiau daugelis jos buvusių mokinių, tarp jų ir garsus fotomenininkas Vytautas Pletkus, atvyko į susitikimą, kad išreikštų jai padėką. Ji išugdė daug žymių asmenybių, vienas iš jų - režisierius Oskaras Koršunovas.
„Aš neturėjau jokių tikslų. Norėjau būti su jais, kartu eiti, kartu domėtis. Jie buvo mano vedliai, ne aš, nes jie vertė mane ieškoti, gilintis, domėtis. Su jais buvo padaryta daug nesąmonių, visokių dalykų, kurių dabar jau nedarytum, bet vis tiek, tai buvo nuostabūs dalykai...“, - prisiminė Violeta.
Pas Editą. Violeta Mičiulienė: jauna vaidinau bobutes, o dabar siūlo vaidinti porno filmuose
Slaugo beveik šimtametę mamą
Šiuo metu Violeta Tapinienė slaugo savo mamą, kuriai beveik šimtas metų. Nors mama teigia, kad viską gali pati, Violeta rūpinasi ja ir daro viską, kaip ji nori. Jos gyvenimas šiuo metu yra ramus ir susitelkęs į šeimą. „Aš nevaikštų į spektaklius, į teatrus, parodas. Nes mama sako: ,,O ko ten eiti? Yra televizorius“. Mes žiūrim abidvi Mišias sekmadieniais, koncertų klausom. Ir turiu naktį - nuo pusės dešimtos vakaro. Ir tada ateina mano mokiniai. Visiems pasakyta, kad aš laisva nuo pusės dešimtos. Aš tada laisva, be įtampos. Viena mokinė atėjo būtent tuo laiku ir išėjo pusę šešių ryto. Tie, kurie turi profesoriaus vardus, jie kultūringesni, jie išeina ketvirtą ryto“, - su šypsena pasakojo Violeta.
„Galvoju, kad žmogaus priklausomybė nuo kito žmogaus - viena didžiausių paslapčių. Ji pajungia ir tampa nevaldoma nuo pat vaikystės lig tol, kol pats gyvenimas lėčiausias sulėtėja. Nors durys dar atidarytos, bet išeiti negali. Neleidi sau. Tiesiog neleidi. O labai norėtum leisti. Šiaip tai nusikalbėjau. Ir gerai, bet man tai būdinga dabar. Kaip ir kas vakarą, užmigdžiusi mamą, sėdžiu savo virtuvėje ir rūšiuoju visokiausius laiškus - tėvo, vyro, mokinių. Ir kavalierių. Visokius raštelius ir įvairiausias nuotraukas. Jose aš negraži. Graži gal. Ir išsidirbinėjanti. Apsiverkiu. Ne, ne dėl to, kad to gražumo nebelikę. Apsiverkiu, nes nebėr prieš ką išsidirbinėti. Nėra Laimono, kuriam kiekvienas mano durnas gestas labai tiko“. (Iš knygos „Susigrąžinto laiko blyksniai“)
Violeta Tapinienė knygos parašyti ir išleisti net negalvojo. Tik kai paskambino leidyklos direktorė, ji pranešė, kad jau viskas, yra knyga. „Gavau nuo savo sūnaus (Andriaus Tapino - aut. past.) atitinkamai, kam sutikau. Sakė - jei nori, tai palauk iki kitos Knygų mugės, atsisėsi ramiai ir parašysi. Tiesiog taip išėjo. Nei jokio tikslo neturėjau, nei ką.“
Nors autorė knygą vertina kritiškai, sakydama, kad joje nėra visko, kas ją formavo, ji džiaugiasi, kad žmonės ją priima. „Man svarbu tai, kad žmonės išgirsta ir įsiklauso. Tai yra labai daug tam, kuris parašė.“
Susitikimo pabaigoje Violeta Tapinienė dalino autografus ir bendravo su susirinkusiaisiais. Ji išsivežė iš Kėdainių daugybę įspūdžių, nors ir su liūdesiu galvodama, kad tai galėjo būti paskutinis kartas mieste, kuris jai visada liks vaikystės ir jaunystės prisiminimuose.
tags: #janina #pranaityte #gimimo #metai
