Nors tiesioginės informacijos apie asmeninį Irinos Pukėnienės gimimo datą šaltiniuose nepateikiama, jos aktyvus dalyvavimas kultūriniame gyvenime, ypač Smalininkų krašte, leidžia suprasti jos svarbą vietos bendruomenei ir jos ryšį su meno pasauliu.
Vienas iš ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių jos indėlį, yra jos ir jos auklėtinių dalyvavimas renginiuose, skirtuose dailininkės Lidijos Meškaitytės atminimui. Šie renginiai ne tik pagerbia menininkės atminimą, bet ir skatina jaunimą domėtis krašto kultūra.
Lidijos Meškaitytės Atminimo Puoselėjimas Smalininkuose
Smalininkų bendruomenė aktyviai prisideda prie dailininkės Lidijos Meškaitytės atminimo puoselėjimo. Tai liudija ir jos gimtadienio proga organizuojami renginiai, skirti pagerbti jos kūrybą ir palikimą.
Lidijos Meškaitytės gimtadienis - gruodžio 30-ąją, tačiau jos šviesų atminimą saugantys smalininkiečiai jau įteikė jai dovaną. Pasodinti miškelį pasiūlė Onutė Burneikienė, po menininkės mirties sauganti ir puoselėjanti unikalią jos sodybą, rūpinasi išlaikyti ją tokią, kokia buvo prie dailininkės.
Jurbarko miškų urėdijos Pašvenčio girininkija parūpino 85 pušaites, eglaites ir liepaites, o eigulys Andrius Čeponis iškirto krūmus ir išvalė plotą.
Balandžio 20-ąją Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos devintokai, kartu su auklėtoja Hermina Marcinkevičiene, Antšvenčių kaime prie dailininkės sodybos pasodino 85 medelius.
Kitą dieną, dairydamiesi į gražias apylinkes, kurias savo miniatiūrose įamžino L. Meškaitytė, dviračiais į jos sodybą važiavo mokytoja Irina Pukėnienė ir jos auklėtiniai. Penktokai išgrėbstė žolynus, surinko šakas, sutvarkė šalia augantį miškelį.
Šalia L. Meškaitytės gimtinės teka Šventoji, sodybą supa senos liepos. Jose, kol neįsiveisė kiaunės, būta apuokų ir pelėdų.
Jurbarko r. savivaldybė dar 1995 m. įsteigė jos vardo premiją, kurią laimėti kviečiami šalies tautodailininkai - tapytojai. Premijos įteikimo iškilmės, vykusios L. Meškaitytės gimimo dieną - gruodžio 30-ąją - tarsi dailininkės sugrįžimas.
„Miniatiūros sugrįžta!“ - džiaugėsi ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius dr. Deja, L. Meškaitytės miniatiūrų faksimilės, eksponuotos renginyje, pasiskolintos iš Vinco Grybo memorialinio muziejaus tik vienai dienai, nes kultūros centre nėra sąlygų jas saugoti. Juolab dailininkės sodyboje, kuri, nors įrašyta į LR kultūros vertybių registrą, laikosi tik jau minėtos O. Burneikienės ir daugelio smalininkiečių geranoriškumo dėka.
Konkursui D. Kirkutienė nutapė delmonus - Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo detalę, o jos tapybos stilius irgi įdomus, kaip ir L. Iš Kelmės rajono atvažiavusi S. Šatkauskaitė pasakojo, kad dalyvauti konkurse jai pasiūlė Užvenčio kultūros centro direktorė. „Tapau tik dvejus metus, bet pagalvojau - kodėl gi ne? Esu dailės ir darbų pedagogė, o dirbu senelių namuose užimtumo specialiste. Piešiu didelio formato paveikslus, tik prieš pusmetį pradėjau mažesnius ir tris jų pateikiau konkursui.
Smalininkietė A. Grabauskienė yra „Aukso vainiko“ regioninio turo III vietos laimėtoja, o Lidijos Meškaitytės premiją laimėjo pirmą kartą. „Piešiau Smalininkus - specialiai šitam konkursui, nes miniatiūra - tai ne mano žanras. Mano paveikslai dideli, o čia tarsi daug kartų sumažintas variantas, ir nesitikėjau, kad man kas pavyks.
Įdomi konkursinių miniatiūrų paroda Smalininkuose, kultūros centre veiks visą sausį. Be to, čia galite apžiūrėti ir Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos mokinių kūrybinius darbus, sukurtus dar lapkritį mokykloje surengtą dailininkės atminimui skirtą kūrybos dieną.
Lidija Meškaitytė gimė 1927 m. ir buvo vienintelis Jono ir Anės Meškaičių vaikas. 1944-aisiais kaip ir kiti Klaipėdos krašto gyventojai, jie traukėsi į Rytprūsius. Tačiau Meškaičiai 1945-ųjų pavasarį nutarė grįžti. Jau buvo pasiekę Kauną, kai naktį kilus audrai nugriuvo namo, kuriame apsinakvojo, siena, labiausiai nukentėjo Lidija. Likusi luoša ji užsisklendė savyje, išgyveno neviltį. Pirmąjį piešinį - gimtuosius namus akvarele ji nupiešė 1945 m. liepą, iš atminties.
Iki Antrojo pasaulinio karo Lidija buvo baigusi 7 klases Smalininkų vokiškoje mokykloje, laisvai kalbėjo ir skaitė vokiškai ir lietuviškai. Po lemtingosios nelaimės ji savarankiškai įvaldė savitą miniatiūrinės akvarelės specifiką - piešė mažyčiais, akimi sunkiai įžiūrimais taškeliais.
„Mano darbui tereikia gerų akių, didelės kantrybės, keleto pačių ploniausių teptukų, vandens, akvarelinių dažų dėžutės ir mažo popieriaus gabalėlio. O mūsų gamta nuostabi: kur bepažvelgsi, kiekviena šakutė, lapelis, smiltelė prašyte prašosi dėmesio.“ Pirmasis Lidijos kūriniais susidomėjo namuose ją lankęs gydytojas J. Kiauleikis, pastebėjęs, kad „toks pat nuostabus kaip ir mažam piešiny tas alyvų krūmas, ir medis toks gražus, iškalbingas, ir upelis toks pat, kokį parodė jo amžinai tylinti pacientė.“ (cituojamas I. Pukėnienės kraštotyros darbas).
Netrukus, 1952 m., buvo surengta L. 1954 m. vasarą Lidiją Antšvenčiuose aplankė Nemunu plaukę Kauno dailininkai ir pamatę jos kūrinėlius neteko žado. Netrukus, 1956 m., L. Meškaitytės darbai buvo eksponuojami Liaudies kūrybos namuose Vilniuje, vėliau Dailės parodų rūmuose, po metų - Maskvoje.
Remdamasis I. Pukėnienės surinkta medžiaga apie L. Meškaitytės gyvenimą ir kūrybą renginyje kalbėjęs A. To nepaneigė O. Burneikienė, kuri geriausiai iš visų smalininkiečių dailininkę pažinojo. Jos bičiuliavosi nuo pat pirmosios Lidijos parodos. Onutė globojo dailininkę silpstant jos sveikatai, varginant negaliai, mažėjant jėgų - iki pat gyvenimo pabaigos, 1993 m.
Lidijos Meškaitytės konkursui pateiktus darbus vertino Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininko Valentino Jazersko vadovaujama komisija, kurioje dalyvavo jurbarkietė dailininkė Rasa Grybaitė, skulptorius ir tautodailininkas iš Šakių rajono Vidas Cikana, jau minėtasis A. Komisijos vienbalsiu sprendimu Jurbarko r. savivaldybės įsteigta 1500 eurų premija padalyta į keturias nevienodas dalis. Apdovanojimus teikė Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Didžiausia premijos dalis - 600 Eur atiteko tautodailininkui iš Marijampolės Eduardui Končiui. Smalininkietė Angelė Grabauskienė apdovanota 400 eurų.
Miniatiūra, matyt, - nelengvas žanras, juolab kad ir komisija nerado tinkamo kandidato, kuriam atiduotų visą premiją, o komisijos pirmininkas V. Jazerskas netgi siūlęs planuojant kitą konkursą sukviesti menininkus ir supažindinti juos su L. Vienintelis E. Končius teigė, kad miniatiūra yra jo žanras. „Piešiu ir didesnius paveikslus, bet miniatiūra yra mano žanras. Ir Lidijos Meškaitytės premiją jau kartą esu laimėjęs, 2007-ais metais. Pirmą kartą konkurse dalyvavo klaipėdiškė D. Kirkutienė.
„Radau savo telefone tokią mažą žinutę iš Dailininkų sąjungos. Nelabai ką žinojau apie Lidiją Meškaitytę, o dabar jau daug žinau. Esu tekstilininkė, bet tapanti. Mano darbai dideli, o miniatiūra buvo tarsi žaidimas, ir baigėsi gerai. Žaidimai visada gerai baigiasi“, - sakė menininkė.
Smalininkietė A. Grabauskienė yra „Aukso vainiko“ regioninio turo III vietos laimėtoja, o Lidijos Meškaitytės premiją laimėjo pirmą kartą. „Piešiau Smalininkus - specialiai šitam konkursui, nes miniatiūra - tai ne mano žanras. Mano paveikslai dideli, o čia tarsi daug kartų sumažintas variantas, ir nesitikėjau, kad man kas pavyks.
Konkursui D. Kirkutienė nutapė delmonus - Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo detalę, o jos tapybos stilius irgi įdomus, kaip ir L. Iš Kelmės rajono atvažiavusi S. Šatkauskaitė pasakojo, kad dalyvauti konkurse jai pasiūlė Užvenčio kultūros centro direktorė. „Tapau tik dvejus metus, bet pagalvojau - kodėl gi ne? Esu dailės ir darbų pedagogė, o dirbu senelių namuose užimtumo specialiste. Piešiu didelio formato paveikslus, tik prieš pusmetį pradėjau mažesnius ir tris jų pateikiau konkursui.
Įdomi konkursinių miniatiūrų paroda Smalininkuose, kultūros centre veiks visą sausį. Be to, čia galite apžiūrėti ir Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos mokinių kūrybinius darbus, sukurtus dar lapkritį mokykloje surengtą dailininkės atminimui skirtą kūrybos dieną.
Griežtai draudžiama ŠVIESOS paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti ŠVIESĄ kaip šaltinį.
Šis straipsnis apžvelgia Irinos Pukėnienės, mokytojos ir auklėtojos, aktyvų dalyvavimą puoselėjant dailininkės Lidijos Meškaitytės atminimą Smalininkų krašte, pabrėžiant jos, kaip pedagogės, vaidmenį ugdant jaunimo kultūrinį sąmoningumą.
