1948 m. gegužės 22 d. - tai data, kurią daugelis lietuvių tautos atmintyje įrašė kaip vieną skaudžiausių. Šią dieną, vykdant masinį trėmimą, kurį okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkodavo pavadinimu „Pavasaris“ (Весна), iš Lietuvos buvo ištremta 105 000 žmonių. Pats šiauriausias šios 1948 m. operacijos tremties taškas Sibiro Užpoliarėje buvo Igarkos miestas ir jo apylinkės. Nors tikslus tremtinių skaičius, patekusių į Igarką ir jos apylinkes, nėra nustatytas, asmeninė patirtis ir surinkti duomenys leidžia suprasti šio įvykio mastą ir jo paliktus randus.
Irena Elena Zutautienė, gimusi 1931 m., savo gyvenimo kelią prisimena paženklintą tremtinės dalia. Praėjus 50 metų nuo tremties, laikas nebuvo pajėgus užgydyti skriaudos žaizdų. Su amžiumi šios žaizdos vis skaudžiau degina širdį, vis dažniau ir dažniau atmintyje iškyla praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti. Neišbraukiama iš gyvenimo 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte. Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos.
Irenos Elenos Zutautienės gyvenimas yra liudijimas apie tai, kaip svarbu kalbėti apie praeitį, net jei tai kelia skausmą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra istorijos dalis, todėl privalome kalbėti ir išklausyti visų. Kaip teigė rusų rašytojas Maksimas Gorkis, žmonės neprivalo atleisti skriaudos. Mūsų reabilitavimas - tai formalus aktas. Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš tremtinių pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo“, „be teisės grįžti į tėviškę“ ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR“. Tai tik didina patirtą skriaudą.
1988 m. rugpjūčio 12 d. „Komjaunimo tiesoje“ gerb. Mečys Laurinkus kvietė: „Pasidalykime atmintimi“. Šis kvietimas ypač svarbus, skaitant spaudą, kurioje pasitaiko įvairių nuomonių. Kartais abejojama, ar nėra čia kokio šantažo. Pasekmės būtų baisesnės, nes dar daug tokių, kurie, padarę nusikaltimus, sėdi aukštose kėdėse ir nenori pripažinti tiesos. Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu.
Irena Elena Zutautienė, būdama motina, negali suprasti, iš kur tokia neteisybė, iš kur atsiranda sadistai, tironai, vagys, žmogžudžiai, kurių ir dabar Lietuvoje ne mažėja, o daugėja. Klausimas „Kodėl tiek daug žmonių puvėsiais užsikrėtę?“ lieka atviras.
Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, Lietuvos gyventojų genocido I tome pateikė Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalgą: „Bolševikinės teisinės sistemos bruožai“, „Sąlygų ruošimas represijoms“, „Represijos po Lietuvos aneksijos“, „Masinis 1941 m. birželio trėmimas ir žudynės karui pasibaigus“, „NKVD Ypatingasis skyrius“. Ši apžvalga padeda suprasti, į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančioms teisinėms sąvokoms.
Istorija liudija apie daugybę žiaurių nusikaltimų, įvykdytų sovietinės okupacijos metais. Adomas Adžijauskas 1944 m. prie vartų rado sužeistą sūnų Juozą, vežė ligoninėn, bet šis pakeliui mirė. Pašarvojo namuose. Atvažiavusi iš Butrimonių liaudies gynėjų gauja apsupo sodybą, išvarė susirinkusius į šermenis žmones, lavoną pagriebė iš karsto, išnešė iš namo ir užmetė ant rogių. Karstą įmetė svirnan ir uždegė. Taip pat padegė tvartą. Norėjo padegti ir gyvenamąjį namą, bet pasitarę numetė degantį pagalį ant žemės. Išvaryti iš laidotuvių žmonės išsigandę žiūrėjo į šį vaizdą. Stribai šaudė ir džiūgavo, kad iš šios sodybos ir šeimos liks tik pelenai. Įsiliepsnojus gaisrui išvažiavo, kartu išsiveždami lavoną, kurį Butrimonyse pametė ant akmeninio rinkos grindinio, nuplėšė drabužius ir vakare juos iškeitė į degtinę. Visus ten buvusius lavonus nuvežė prie balos šalia miestelio ir užkasė.
1944 m. Kūčių dieną namuose gyveno vyro brolis su žmona, nes per karą jų namą Alytuje subombardavo. Tą dieną atvažiavę rusų kareiviai su liaudies gynėjais surišo vyrui ir jo broliui rankas, mušė šautuvų buožėmis, žiauriai kankino ir grasino sušaudyti, spardė kojomis kaip gyvulius. Moteris su vaikais prašė pasigailėti ir klykė, bet jie vis tiek nieko nepaisė. Labiausiai juos mušė ir kankino Prakapas iš Griciūnų kaimo. Visi jie elgėsi nežmoniškai. Ketverių metų Viktorą ir dvejų metukų Petrą nuogus išmetė iš lovos ant sniego, o mažiausiąją dukrą, gimusią 1944 m., suspėjo išsinešti kaimynė. Kai moteris su vaikais paleido iš Daugų, kaimynas Karolis Tarasevičius parsivežė į savo namus. Likome nuogi, basi kaip stovim: viskas sudeginta, išplėšta, sunaikinta. Vyras ir jo brolis Ciūnus išvežė į Sibirą, į Vorkutos anglies kasyklas. Jiems neteisė. Jiems nebuvo iškelta byla.
1945 m. liepos mėnesį tėvo, Adomo Riklicko, sodybą apsupo rusų kareivių „garnizonas“ (įgulos būrys). Kareiviai buvo labai pikti: vyko miško „valymas“ ir nieko nenušovė. Jie reikalavo, kad tėvai pasakytų, kur slepiasi partizanai. Motina aiškino, kad jų namuose nėra nei partizanų, nei jokio bunkerio. Tada sustatė juos, septynis šeimos narius, sušaudyti (buvo septyneri metai, bet gerai prisimena, kas tada dėjosi): išrikiavo garnizono kareivius, apipylė benzinu namą, tvartą, klojimą. Gyvulius išvarė iš tvarto. Motina maldavo vyresnįjį pasigailėti. Neleido paimti vaikams net drabužėlių. Tokią karštą dieną buvo menkai aprengti. Kareiviai iš karto padegė visą jų sodybą. Stovėjo prieš ugnį. Motina nualpo, o kareiviai buvo pasirengę šauti į bėgančius partizanus iš ugnies. Niekas iš ten neišbėgo. Buvo labai karšta.
1945 m. balandžio 11 d. liaudies gynėjai, vadovaujami Biržio ir jo padėjėjų Stasio Lajausko, Giedrio ir kitų, atvyko į Buivydžių kaimą (Ukmergės apskr., Šešuolių valsč.). Šešiems vyrams įsakė ruoštis į frontą. Buvo vidudienis, vyrai dirbo laukuose: arė, akėjo, ruošė žemę pavasario sėjai. Palikę nebaigtus darbus, Petras Repečka, Petras Žvirblis, Matas Kanapienis, Karolis Pociūnas, Stasys Kanapienis ir Karolis Kanapienis, lydimi liaudies gynėjų, išvyko į Ukmergę. Privažiavus Šeibokų mišką, šie nutarė susidoroti su beginkliais žmonėmis. Jie buvo žiauriai kankinami. (Megučių kaimo žmonės girdėjo pagalbos šauksmus.) Pusgyvius apmetę šakomis ir palikę miške stribai toliau siautėjo kaime. Apie šį įvykį artimieji sužinojo tik po savaitės. Pranešė žmogus, girdėjęs pagalbos šauksmus.
1945 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį iš Zuzanos ir Pranciškaus Vabalų šeimos, bevalgant pusryčius, liaudies gynėjai išsivedė iš namų jų sūnų Antaną Vabalą. Netoliese namų nužudė, arkliu parvilko lavoną į namus ir paskelbė „banditą“* sugavę. Tą pačią dieną areštavo tėvą Pranciškų ir paauglį sūnų Zenoną. Zenoną apdaužę paleido namo, o tėvas Pranciškus Vabalas daugiau į namus negrįžo. Be jokio teismo išgrūdo į Pečioros kraštus, ten ir atidavė dūšią Dievui. Šeima iš karto neteko trijų maitintojų, nes tuo metu armijoje tarnavęs sūnus Pranas Vabalas irgi negrįžo. Iš dalinio buvo pranešta, kad jis mirė.
1945 m. sausio 15 d. į Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Tarasų kaimą atvažiavę rusiškai kalbantys uniformuoti vyrai suėmė Aleksandrą Venslovą, gimusį 1900 m., ir pasivedę 500 metrų nuo namų nušovė. Liepė bėgti ir paleido automato seriją. Aleksandras Venslova devynerius metus iš eilės buvo seniūnas. Okupavus vokiečiams, ir vėl buvo išrinktas seniūnu. 1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę ir... Vienas iš septynių brolių, Kostas Rimavičius, „Šarūno“ partizanų būrio vadas, žuvo 1946 m. birželio 24 d. Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė.
Tai įvyko 1947 m. lapkričio mėnesį - per Visus Šventus. Buvo aštuoneri metai. Tėvas jau buvo miręs. Gyveno pamiškėje. Turėjo 6 ha žemės. Po nakties dažnai rasdavo ant durų prisegtus raštelius, kad išsikraustytų kitur, nes gresia išvežimas. Pagaliau ir apylinkės pirmininkas pasakė, kad gali išvežti Sibiran. Tuomet išsikėlė. Mama juos išdalijo pažįstamiems ir giminėms, o pati slapstėsi tai vienur, tai kitur. Pavasarį Sibiran išvežė kaimynę Kairienę su dukra, nors ji turėjo tik 5 ha žemės. Mama atidavė dukrą pažįstamai Juknienei į Kartupių kaimą. Čia ganiau karves. Kadangi ne visos karvės buvo užrašytos, tai Juknienė sakydavo: „Kai pamatysi ateinant stribus, greit bėk namo ir pasakyk man". Vieną dieną taip ir atsitiko. Pamatė ateinant visą būrį. Šoko bėgti link namų, o jie ėmė šaudyti ir šaukti: „Stok!" Parbėgo namo išsigandusi. Atėję pas Juknienę, stribai puolė ją mušti, reikalaudami pasakyti, kur paslėpusi banditus, o vaikas, įsikibęs į jos sijoną ir persigandęs, šaukė ir blaškėsi. Jie, nepakęsdami keliamo triukšmo, išmetė jį lauk ir dar liepė lipti į obelį, į pačią viršūnę. Kad greičiau liptų, pradėjo šaudyti. Sulig pirmais šūviais nukrito žemyn, neteko sąmonės. Sako, kad po 4 valandų atsigavo ligoninėje. Paralyžiavo abi kojas, buvo sužalotas stuburas. Iki 16 metų šliaužiojo žeme. Pasakojo, kad stribai tuomet pasigėrė pas Jokūbą Jusčių (mat šis girdėjo norėdamas jų atsikratyti) ir paskui girti atėjo pas Juknienę.
Norkų žmonės pažinojo kaip ypač nedorą. Vyras, Kazys Grybas, gimęs 1906 m., buvo įkalintas už tai, kad atsisakė vaišinti stribus degtine. Įpykę surašė skundą, atseit radę vyrą šautuvą bevalantį, o paklaustas, ką su juo darys, esą atsakęs, kad stribus šaudys. Vyras niekada jokio šautuvo neturėjo. Jonas Žemaitis, gimęs 1897 m., 1944 m. suimtas, neradus kaltės 1946 m. išteisintas. 1948 m. Jonas Bernatavičius, gimęs 1887 m., 1946 m. suimtas, 1948 m. paleistas ir tais pačiais metais su šešiais šeimos nariais iš aštuonių, išvežtas Sibiran. Mirė Igarkoje 1948 m.
Asmuo buvo suimtas ir įkalintas 1945 m., bet byla teisme neiškelta, todėl iš Norilsko 1946 m. per Ukmergės kalėjimą grąžintas į laisvę. Prieš paleidžiant, vietinė valdžia konfiskavo visą turtą: gyvulius, javus, ūkio padargus, kuliamąją mašiną ir kitą inventorių, taip pat namų apyvokos daiktus, baldus. Konfiskavo ir nuo fronto pabėgusių brolių biblioteką, jų naujus baldus. Grįžęs, padedamas giminių ir kaimynų, vėl apsėjo laukus, pasodino bulves, įsigijo arklį, karvę, paršų, vištų... Pradėjo gyventi iš naujo. Bet neilgai. 1948 m. vėl buvo ištremtas į Tolimąją Šiaurę, šįkart į Igarką. Tėvas mirė nuo žarnyno uždegimo. Broliai: Vaclovas, gimęs 1917 m., Albinas, gimęs 1920 m., žuvo. Trečias brolis Juozas, gimęs 1915 m., išbuvęs 22 metus kalėjime, grįžęs mirė. Žemės nebuvo kam dirbti.
Asmenį visą laiką ieškojo stribai. Mama dirbdavo pas kaimynus, o vaikas jai padėdavo linus rauti ir kitus darbus dirbti. Gavę porą paršiukų, paauginę, o pusbekonius stribai atėję nušovė ir išsivežė. Riešutus ir tuos ant aukšto susisėmė, dalino panoms. Mama verpdavo, gaudavo už tai bulvių, grūdų, lašinių.
Gimė 1937 m. valstiečio šeimoje. Gyveno senolio namuose. Tėvas buvo miręs, o motina augino vaiką ir 8 metais už jį vyresnį brolį. Senelis turėjo 8,5 ha žemės. Jis mirė 1945 m. Du mamos broliai žuvo 1946 m. Jie buvo partizanai. Boleslovas Motiejūnas, gimęs 1919 m., žuvo miške 1946 metais. Jo sesers vyrą Medardą Narkevičių, gimusį 1916 m., įkalino 1947 m. ir vykdant mirties nuosprendį tais pačiais metais sušaudė.
1948 m. vaikas su seserimis buvo ištremtas. 1945 m. vasario 5 ar 6 d. prie pat Vindeikių pradžios mokyklos buvo pamesti nužudyti, nuogai išrengti penki partizanai. Tarp jų - brolis Juozas Naraškevičius. Šeima buvo pritrenkta negirdėto žiaurumo, o vaikai, Juozo sūnus su vaiku, pasibaisėję okupacine valdžia, slapta nuo tėvų išėjo į mišką. Šešiolikmetis sūnus Henrikas pasišovė sutramdyti, tiksliau sunaikinti, nepaprastai žiaurų, šaudžiusį žydus, o dabar su įniršiu žudantį niekuo dėtus pamiškės gyventojus stribą Petrą Stankevičių iš Musninkų valsčiaus. Pirmą kartą paėmęs naganą į rankas šovė ir, žinoma, nepataikė. Už tai buvo NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų su turto konfiskavimu.
1948 m. gegužės 22 d. neaišku, kokius nusikaltimus buvo padarę vos 14 metų tesulaukusi Elena Pociūnaitė ir kiti trisdešimt penki 15-17 metų berniukai, nuteisti karo tribunolo penkeriems - dešimčiai metų, ir tiek pat 16-19 metų mergaičių iš Ukmergės apskrities bei dvylikametė Bronė Sadauskaitė iš Jurbarko valsčiaus Raudonėnų kaimo.
Remiantis mokesčių inspekcijos 1989-1993 m. duomenimis, už darbą įkalinimo vietose gavo kompensacijas 1940-1953 m. Buvo sudarytos naujos apskritys ir rajonai: 1940 08 24 - Ukmergės apskritis; 1947 12 21 - Anykščių apskritis (sujungus dalį Utenos ir Ukmergės apskr.); 1948 12 17 - Širvintų apskritis (sujungus dalį Ukmergės ir Vilniaus apskr.). 1950 06 20 įsaku „Dėl LTSR administracinio-teritorinio padalinimo“ vietoj Ukmergės apskr. įkurti Kavarsko, Smėlių, Ukmergės ir Širvintų rajonai. Dalis Ukmergės apskr. liko ir kituose rajonuose.
Trys broliai nušauti stribų: Antanas Pažereckas, pamestas milicijos kieme; Jonas Pažereckas išvestas iš namų ir prie miško nušautas; o 1948 m. gegužės mėn. grįžęs į tuščius tėvų namus nušautas ir Stasys Pažereckas. Senelis, motina ir brolis 1948 m. išvežti. Senelis mirė Igarkoje 1948 m., motina - 1952 m. Asmuo 1951 m. buvo išvežtas į Irkutsko sritį.
1946 m. į sodybą atėjo kareiviai ir stribai. Alfonsas Kazlauskas su dukrele buvo gryčioje. Jį išsivarė ir netoli namų, prie Musės upelio, pašovė. Sužeistas įkrito upelin, jį ištraukę pribaigė. Kai atėjo metas eiti į kariuomenę, Bronius Gvozdas, kaip ir daugelis kaimo vyrų, išėjo į mišką**. Tik neilgai slapstėsi: stribų buvo sužeistas ir atgabentas į Ukmergės ligoninę. Čia dieną naktį prie jo budėjo rusų kareivis. Draugams pavyko apgauti sargybinį ir Bronius, virvėmis nusileidęs pro langą į kiemą, pabėgo su saviškiais. Dėl peršauto klubo sąnario negalėdamas vaikščioti, jis jodi...
XX a. pradžioje Lietuvoje buvo kuriamos įvairios religinės labdaros ir pasaulietinės organizacijos, kurios steigė kūdikių (pamestinukų) namus, vaikų globos prieglaudas, įvairaus tipo vaikų namus, bendrojo tipo ir specialiąsias mokyklas, vaikų sanatorijas bei kitas vaikų ir suaugusių asmenų ugdymo ir globos institucijas. Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė 1786 m. įkūrė pirmuosius vaikų namus. 1791 m. XIX a. Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kt.) pradėjo kurtis labdaros draugijos. Iki Pirmojo pasaulinio karo globos įstaigos veikė Vilniuje bei kituose miestuose ir miesteliuose. Tarpukario Lietuvoje buvo kuriamos nedidelės vaikų - našlaičių prieglaudos.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjungos kariuomenė. Visų labdaros organizacijų veikla buvo nutraukta, suvalstybintos vaikų prieglaudos. 1941 m. daugelis jų buvo reorganizuotos į vaikų namus. 1944 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje jau veikė 23 vaikų namai, kuriuose gyveno 1681 auklėtinis. Didelė dalis vaikų buvo našlaičiai. Kitą dalį sudarė vaikai, netekę per karą tėvų, ir vaikai, kurių tėvai negalėjo suteikti jiems reikiamos pagalbos. Vaikų namuose buvo apgyvendinami ir globojami ikimokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikai, paaugliai ir išimties tvarka vaikai, kurie dėl susidariusių nepalankių aplinkybių negalėjo mokytis, gyvendami savo tėvų namuose, ar negalėjo gauti paramos iš savo tėvų. Vaikų namuose auklėtiniai buvo suskirstomi į auklėjamąsias grupes. Kiekvienai grupei buvo priskiriamas auklėtojas.
1990 m. Šiuo metu Lietuvoje yra savivaldybių vaikų globos namai, vaikų globos grupės; valstybiniai ir nevalstybiniai globos namai; socialinės globos namai vaikams su negalia. VGN teikia globos (rūpybos), ugdymo ir socialines paslaugas: be tėvų globos likusiems vaikams, kuriems nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba); laikinai globos namuose apgyvendintiems vaikams tol, kol bus išspręstas jų grąžinimo tėvams arba globos (rūpybos) nustatymo klausimas. VGN savo veiklą grindžia: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymu, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, Lietuvos higienos normomis.
1941 m. birželio mėnesį, kai Alytų bombardavo, penkiametė Ona Petraškaitė-Knezvičienė, palaimingai miegančią, rytą rado vienuolės, kurios ėjo iš namų į namus, ieškodamos sužeistųjų, mažų vaikų, guosdamos ir ramindamos išsigandusius. Vienuolės rado ne ją vieną, rado ir daugiau vaikų, kurie buvo likę be tėvų globos. Jos ir įkūrė Alytaus vaikų prieglaudą. Alytaus vaikų prieglaudos pirmoji direktorė buvo A. Vidūnienė, o auklėtojos - vienuolės. Jos mokė visko - nusiprausti, susišukuoti, išsivalyti dantukus, pasikloti lovytę… Vienuolės buvo labai kantrios ir švelnios, jos nevaidino, jos iš tiesų mylėjo vaikus, ir jie joms nuo pat pirmųjų dienų atsakė tuo pačiu. Tikriausia todėl, kai mama surado Oną ir atėjo atsiimti iš prieglaudos, ji atsisakė grįžti namo. Vienuolės, matyt, penkiametį pyplį laikė žmogumi ir kuo puikiausiai saugojo ir gynė jo teisę turėti savo nuomonę ir pasirinkimą - ji liko gyventi vaikų prieglaudoje. 1946 m. jų prieglaudą pavadino Alytaus vaikų namais. Mokyklą lankė bendrą su miesto vaikais, klasėje tik keli vaikai buvo iš vaikų namų. Geri buvo jų namai. Juose juos ne tik maitino, rengė, grūdino ir lavino. Juose mokė taupyti laiką ir nė minutės nepraleisti veltui, jiems skiepijo sąžiningumą, jautrumą, geranoriškumą, augino juos gailestingaisiais samariečiais. Tada, paauglystės metais, jų auklėtoja Danutė Akilaitytė jiems buvo pats brangiausias žmogus pasaulyje. Kartą jiems, sugrįžusioms iš mokyklos penkiolikmetėms, buvo pranešta, kad jų auklėtoją Danutę išvežė į Sibirą. Sako, kad išklausiusi tą žinią, Ona tyliai susmukusi prie durų… Ne ji viena buvo jiems tarsi tikra motina. Nepamirštami yra auklėtoja A. Krajauskienė, direktorius V. Kiburys, siuvėjukė (taip meiliai jie ją vadino) V. Matulevičienė, šeimininkės Maziliauskienė, Dambrauskienė (gaila, neprisimena vardų). 1952 m. Ona įstojo į Vilniaus amatų mokyklą Nr. 17, kurioje įgijo radijo elektroninės aparatūros montuotojos specialybę. Vakarais lankė 1 - ąją vakarinę vidurinę mokyklą. Sukūrė šeimą. Gamykloje dirbo 13 metų. 1968 m. dirbo pedagoginį darbą (33 metus) Vilniaus 21 - ojoje technikos mokykloje.
Liuiza Katikina - Ilkevič (g. 1946 m., atvežta iš Tamašiavos vaikų namų) prisimena: „Vaikų namai buvo nuostabioje vietoje: miesto pakraštyje, gražiame pušyne, netoli Dailidės ežerėlio. Mes, pasak poeto A. Jonyno <…> basi bėgiojom vasarą uogauti…ten krykštavom ir siautėjom. Dailidėje mes niurkėmės, maudėmės, plaukiojom savadarbiais plaustais <…> O žiemą mūsų Dailidė virsdavo puikia čiuožykla. <…>. Vaiknamis, kaip mes patys vadinome savo namus, buvo išsidėstęs penkiuose be jokių patogumų pastatuose: trijuose mediniuose namuose buvo gyvenamos patalpos, t. y. miegamieji ir darbo kambariai, vieninteliame mūriniame name buvo virtuvė,, valgykla, skalbykla ir drabužių sandėliai, o dar viename mažame mediniame namelyje buvo medicinos punktas ir izoliatorius. Mes visi buvome išskirstyti pagal amžių į grupes. Mano minimu laikotarpiu - čia aš praleidau 10 metų - ten būdavo apie 100 vaikų. Mes lankėme miesto mokyklą. Įdomūs buvo mūsų miegamieji - dideli kambariai su išrikiuotomis lovomis. Kai kur buvo 8, kitur 12, dar kitur 18 lovų. Tuose kambariuose visda būdavo palaikoma švara ir tvarka, ten nebuvo leidžiama žaisti. Nebuvo ten patogumų: tik mažiausių grupėje buvo šaltas vanduo iš krano, o kitose tekdavo vandenį atsinešti iš šulinio ir praustis. Žiemą rytais net ledukai plaukiojo ant vandens, iš vakaro paruošto nusiprausti. Krosnis dieną kūrendavo kūrikas, kad vakare būtų šilta. <…>. Vaikų namuose mokė ir pratino prie visokių darbų. Virtuvėje reikėdavo padėti šeimininkėms. Tekdavo pagal grafiką lupti po kibirą bulvių, plauti indus, o vyriausiųjų grupėje išeiginėmis dienomis išleisdavome šeimininkes ir pačios gamindavom valgį. <…> Mergaitės buvo mokomos siūti, siuvinėti, megzti. <…>. Berniukai tuo metu buvo mokomi staliaus ir kitų vyriškų darbų. Kadangi reikėdavo kūrenti krosnis, tai tekdavo dalyvauti ir ruošiant kurą: kas pjovė ir skaldė malkas, kas krovė jas į kūgius. Tekdavo pririnkti po kibirą konkorėžių, kuriais irgi kūrenome krosnis. Turėjome miesto pakraštyje savo pagalbinį ūkį, kuriame, savo daržuose auginome daržoves. Kadangi turėjome arklių, karvių, kiaulių, vištų, tai teko išmokti ir gyvulininkystės pamokas. Nors buvo gyvulių prižiūrėtoja, bet reikėjo jai padėti, o dažnai apsieidavome ir be jos. Vasarą ganydavome karves, dažniausiai savanoriškai, reikėdavo jas ir pamelžti. 1963 m. buvo nuspręsta likviduoti Alytaus vaikų namus. <…>. Tuo metu ten likusiems vaikams tai buvo tolygu laidotuvėms. Mes visi buvom prislėgti, vaikščiojom paniūrę, lyg išvaryti iš gimtų namų. Dauguma vaikų braukė ašaras, palikdami namus, kur buvo praleista tiek laiko. Ir sugalvojo gi miesto valdžia padaryti iš to atrakciją.
Magdalena Žmuidzinavičiūtė Lisienė (g. 1935 m.) prisimena: „Gyvenome Basanavičiaus gatvėje, prie Nemuno, todėl kiekvieną saulėtą dieną eidavome maudytis. Pakeliui kartu su auklėtoja dainuodavome ,,Ant kalno mūrai‘‘ arba ,,Anoj pusėj Nemunėlio. <…>. Mes, kelios mergaitės, kiekvieną savaitę po pamokų- į bažnyčią. Vaikų namuose mes labiausiai mylėjome vienuolę ,,siuvėjukę‘‘, taip mes ją vadinome, todėl nepamenu nei vardo, nei pavardės. Ji ir kitos auklėtojos išmokė mus įvairiausių rankdarbių: siūti, siuvinėti, nerti vašeliu, pinti iš šiaudų, gaminti stiklines dėžutes. <…>. 1963 m. Alytaus vaikų namai buvo likviduoti. Vaikai buvo perkelti į naujai pastatytą aštuonmetę mokyklą - internatą. Dabar čia Alytaus VGN (vad. Antalieptės vaikų prieglauda ir vaikų namai Antalieptė - miestelis Zarasų rajone, prie kelio Dusetos - Daugailiai, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Gyvenvietėje, buvusio stačiatikių vienuolyno pastatuose veikė vaikų prieglauda. Ji priklausė Lietuvos moterų Kultūros draugijai (nuo 1932 m. Švš. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija), kuriai vadovavo Bronislava Vizgirdaitė.Prieglauda buvo įkurta 1924 m. Ji turėjo 2 komplų pradžios mokyklą, vaikų darželį ir amatų kursus su kirpimo, siuvimo, nerimo skyriais. Prieglaudos vaikai buvo priimami be tautybės skirtumo nuo pat kūdikystės ir laikomi iki 16 metų a. ir ilgiau. Gabesni vaikai buvo leidžiami į vidurinę mokyklą, mokytojų seminariją ir kt. mokyklas.Į prieglaudą buvo priimami Zarasų, Kauno ir Trakų apskričių vaikai, iš viso 100. Seserys prieglaudos globotinius gražiai auklėdavo ir paruošdavo gyvenimui. (jie galėdavo išeiti vidurinį ir net aukštesnįjį mokslą). Nuo 1924 m. sausio mėn. pirmoji Antalieptės vedėja buvo Agota Petraitytė. ,,Globojami rūpestingų pedagogų ir vadovių Bronislavos Vizgirdaitės, Bronislavos Raugaitės, Karolinos Švagždytės bei daugelio kitų pasišventusių seserų vienuolių, vaikai buvo dorovingai auklėjami, sočiai maitinami, kas antrą savaitę (vėliau kas savaitę) vedami į pirtį, kas mėnesį juos atidžiai apžiūrėdavo gydytojas. Vaikai dalyvaudavo šokių, dainavimo, vaidinimo būreliuose. Prieglauda ne tik išlaikydavo vaikus iki 16 metų, bet paruošdavo juos savarankiškam gyvenimui, išmokydavo kokio nors amato. Antalieptėje tam buvo visos sąlygos, JŠŠ kongregacijos vienuolės turėjo pradinę mokyklą ir progimnaziją, mergaičių žemės ūkio mokyklą ir amatų kursus. Gabesnius vaikus rekomenduodavo į Lietuvos moterų kultūros draugijos išlaikomas mokytojų seminarijas ar gimnazijas‘‘ (Indrašius V., Antalieptės kraštas, Vilnius, 2010, d. 3. Toliau - Akr.). 1928 - 1940 m. Antalieptės vaikų prieglaudos vedėja buvo Bronislava Vizgirdaitė (mirė 1956 m. Kaune). ,,Pagal žinutę laikraštyje, B. 1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, Antalieptės prieglauda buvo reorganizuota į vaikų namus. Zarasų valdžia į juos atsiuntė devyniolikmetį komjaunuolį Timofėjų Pavlovą. B. Vizgirdaitė iš vedėjos pareigų buvo atleista. ,,Į jos vietą pasodino bemokslę komunistę Adelę Mėlinytę (1911 - 1999 m.). <…> Senbuviai prisimena, kad A. Mėlinytė turėjusi kitokią dorovės sampratą apie beglobių vaikų auklėjimą. Vaikams vietoje maldos, bent jau po kelis kartus į dieną kartodavo, kad Dievo nėra- visa tai kunigų ir davatkų išmislas. Kapinėse berniukams liepdavo: ,,Žaiskit, mėtydami akmenukus į kryželius!‘‘ Aišku, vaikai pastirdavo po tokių direktorės žodžių, bet atsirasdavo vienas, kitas, kuris besvaidydamas akmenis nudaužydavo nuo kryžių Kristaus kančias. Nuo 1941 m. liepos 1 d. Antalieptės vaikų namams pradėjo vadovauti V. Paškevičiūtė. Tuo metu buvo 55 auklėtiniai. Iš archyvinių įrašų matyti, kad iki 1944 m. rugsėjo 1...
Į tremtį išvežta vaikystė // dokumentinis filmas
tags: #irena #elena #zutautiene #1931 #gimimo
