Lygiai prieš metus renginių organizatorius Jogaila Morkūnas (42) ir TV laidų vedėja Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė (26) susilaukė pirmagimio. Šiandien laidos „Mamyčių klubas“ vedėja socialinėje erdvėje pasidalijo savo džiaugsmu su gerbėjais.
„Vieną gražų ir saulėtą rytą, vos per 15 minučių galima tapti turtingiausiu žmogumi žemėje. #1YEAR #RuošiamėsŠvęsti“, - rašė žinoma mama.
Šią naujieną prieš metus tv3.lt naujienų ir pramogų portalui tąkart patvirtino Jogaila Morkūnas, pripažinęs, kad jaučiasi „kaip kosmose“. „Trečiadienio vidudienį gimė mergaitė. Viskas labai gražu, visi laimingi. Mama jaučiasi labai gerai, nes viskas vyko dinamiškai, mergytė pilve neužsibuvo“, - pasakojo tėtis.
Mergaitę pora nutarė pavadinti Marija.
Apie tai, kad vasarą susituokusi pora laukia šeimos pagausėjimo, buvo paskelbta 2015 gruodžio mėnesį. Visgi Jogaila Morkūnas turi patirties, nes su pirmąja pianiste Audra Budryte turi 16-metį sūnų. Indrei Kavaliauskaitei - Morkūnienei tai pirmas vaikas, tačiau ji viso nėštumo metu jautėsi puikiai ir uoliai dirbo - vedė tautinių šokių projektą „Kadagys“.
Nėštumas ir motinystė
2015 metų pabaigoje tv3.lt paskelbė džiugią naujieną - Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė ir Jogaila Morkūnas laukiasi kūdikio. Artimi porai asmenys patvirtino, kad jiedu laukiasi mergaitės. Indrei tai pirmagimė. Beje, jie svarsto mažąją Morkūnaitę pavadinti Marija.
„Nesvarbu, kas gims. Auginsime ir mylėsime vienodai“, - nedaugžodžiavo I. Kavaliauskaitė-Morkūnienė.
Dar praėjusių metų pabaigoje Indrė DELFI pasakojo, kad kūdikis labai lauktas ir planuotas, tad nėštumas teikia tik džiugius potyrius. Įpusėjus nėštumui moteris pasakojo, kad neketina stabdyti darbų tempo, nes, anot jos, tuoj pasaulį išvysiantis vaikelis jai netrukdo užsiimti įprasta veikla.
Indrė pasakoja: "Visą gyvenimą svajojau būti mama ir mylėjau visus vaikus. Draugai žinojo: jei bus Indrė, vaikais bus pasirūpinta. Jau paauglystėje, bendraudama su jais, mintyse dėliojau, ko norėčiau nesakyti ar nedaryti, kai turėsiu savo vaikų. Gailiuosi, kad to neužsirašiau, nes dabar viskas kažkur išdulkėjo. Manau, esu švelni mama. Dukrelę maitinu pati, tad turiu nuolat būti šalia. Motinystė, skirtingai nei kita veikla, yra projektas visam gyvenimui. Jei prisiimi atsakomybę, turi prisiimti ją visą."
Iš visų jėgų stengiuosi buvimą mama derinti su karjera, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad idealiai to padaryti neįmanoma - tiek vienur, tiek kitur vis tiek stovėsi tik viena koja. Dabar tų darbų dar ne taip daug, spėju viską. Aišku, patiriu ir streso. Būna, kelios minutės iki tiesioginio eterio, o Marija negali nurimti. Nusivelku puošnią suknelę, nusisegu ausines, glaudžiu, maitinu, vėl šoku į suknelę ir - tiesiai į sceną. Štai ir dabar, kol vedžiau renginį Kudirkos aikštėje, aplink dvi močiutės su vežimėliu suko ratus.
Pasak Indrės, Jogaila labai džiaugiasi kiekvienu jos projektu. „Eik! Vesk!“ - sako. Bijočiau nusėsti namuose, nes pamažu pasidaro labai patogu per dienas neišlįsti iš sportinio kostiumo. Pirmą renginį vedžiau, kai dukrai buvo mėnuo, - norėjau pravėdinti smegenis. Auklių kol kas neturiu - išsiverčiu su močiučių pagalba, bet nelabai įsivaizduoju, kaip atrodys ruduo, kai prasidės darbymetis.
Nevyniodama į vatą pasakysiu - Jogaila yra tobulas vyras, bet būti tobulu tėčiu dar turės išmokti. Jis labai myli dukrytę ir stengiasi, bet... Kai jo laikoma Marija pradeda verkti, tiesia man ir sutrikęs sako: „Indre, nežinau, ko ji nori...“ Tai normalu.
Barboros Marijos (3 m.) ir Aleksandro (1 m.) mama televizijos laidų ir renginių vedėja Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė (28 m.) televizijos ekrane visada švyti, šypsosi ir pavydėtinai gerai atrodo. Tačiau išsijungus prožektoriams ir ji būna pavargusi. Kartais - labai. Ir jos vaikai serga, ir jai siaubingai trūksta miego. Ir jai, kaip ir tau, kartais būna neįsivaizduojamai sunku. Bet ji vis tiek šypsosi! Apie motinystės šventes ir darbadienius - šis atviras pokalbis.
„…Šiandien atsikėliau pavargusi. Taip atsikeliu jau keturis mėnesius ir nesitikiu, kad tai greitai pasikeis. Atsikeliu ryte galvodama, jog reikėtų išdresuoti šunį, kad užkaistų kavos prieš man atmerkiant akis, o viskas, ką man reikėtų daryti, - tik ištiesti ranką jai pasiimti. Žinot, net kava mano puodelyje dažniausiai būna be kofeino, pienas be laktozės, pusryčiai be gliuteno. Taigi, pabudau pavargusi. O jie pabudo laimingi. Vienas guguoja, kita sako: „Aš myliu mamą.“ Tikriausiai net nesuvokiau, kokia pavargusi esu arba kaip skauda nugarą, aš tik norėjau pamiegoti dar bent penkias minutes. O jie džiaugėsi mane matydami. „Mama, tu dar nori aaa, pupą?“
Dažnai atsikeliu norėdama turėti daugiau valandų paroje arba rutinos pokyčių. Kartais pagalvoju, ar viskas, ką darau namuose, išvalgyti ką nors keičia. Sutvarkei namus? Tai tada reikėtų visiems liautis juose gyvenus, antraip per 3 min. viskas grįžta taip, kai buvo. Į status quo. Kartais būti mama reiškia paprasčiausiai būti pavargusiai. LABAI PAVARGUSIAI. Tada mano vaikus jau užauginusios draugės bando sakyti: „Mėgaukis kiekviena akimirka, vaikai taip greitai užauga, myluok, nešiok ir atsidžiauk, kol gali.“ Na, aš nesakiau, kad nemyliu savo vaikų, sakiau, kad esu žiauriai pavargusi, ir, tikiuosi, dar turiu teisę ką nors jausti.
Taigi, praėjusią naktį miegojau 42 minutes ir niekas to net nepastebės ir nesureikšmins, jei pati nepasakysiu. Mamos namuose padaro tiek darbų, o jų niekas nepastebi. Mes dirbame, n kartų gaminame avižines košes, valome stalą, renkame iki gyvo kaulo įgrisusias melodijas grojančius žaislus. Ir vėl vis svarstydamos, kodėl namuose turime tiek daug plastiko. Poruojame kojines, skambiname gydytojams, plauname sienas ir sofas, kad vaikai rytoj ir vėl turėtų, kur piešti. Mes nueiname į darbą, grįžtame iš jo ir dirbame namuose, o tada einame miegoti, tik niekas nepažada, kad galėsime užmigti. Galima sakyti, kad visais laikais mamos taip gyveno ir viskuo rūpinosi. Kad tai tiesiog motinystė. Bet žinot, ką? Tik dėl to, kad taip buvo visą laiką, nereiškia, kad mes už tai negalime būti pagerbtos ir įvertintos. Buvimas tėvais teikia neišpasakytai daug džiaugsmo, meilės, laimės ir savo ribų plėtimo. Bet, Mamos, jūs ne vienos. Mamos, kurios vedate vaikus į darželį, kurios dabar esate parduotuvėje, darbe, mokykloje, būreliuose, šeimos gydytojo laukiamajame, daug šansų, kad Jūs lygiai taip pat pavargusios ir Jūs nesate vienos. Noriu pagerbti Mamas, kurios pavargusios, bet nuostabios. Jūs, Mamos, kurios nemiegate. Mamos, kurios dirbate ir dirbate, Mamos, kurių vaikams - vos keleri metukai ir kurie neduoda nė minutės pertraukėlės namie. Mamos su naujagimiais, kurie neleidžia miegoti, Mamos, kurios laukia savo paauglių, grįžtančių naktį. Tiesiog Mamos. Motinystė - drąsi kelionė. Taip buvo visada stengiantis užauginti drąsius, nepriklausomus žmones, kurie moka ištirpdyti mūsų širdis, kuriuos mylime be jokių sąlygų, net kai jie varo iš proto. O ir šiaip, kam reikia to miego, kai gyvenimas toks nuostabus, ane? Tik geriau, jei šalia yra puodelis stiprios geros kavos su kofeinu.“
Kiek žinau, ilgokai Jogaila Jus prie tos bendros starto linijos viliojo... Kada supratote, kad jis yra ne tik draugas, bet ir bendrakeleivis?
Pirmiausia Jogaila tapo mano geriausiu draugu. Ilgai negalėjau patikėti, kad rodo man dėmesį kaip vyras, maniau - nori kartu dirbti kaip renginių organizatorius. Paskui supratau, bet nežinojau, ar pati esu pasirengusi priimti jį daugiau nei kaip draugą. Lūžis įvyko maždaug po pusės metų bendravimo. Tada labai sirgau, jis pasisiūlė atvažiuoti. Tiesą sakant, nesinorėjo, kad kas nors apskritai mane tokią pamatytų, bet Jogaila vis tiek atvažiavo, atvežė savo daryto pašteto, išvirė natūralaus sultinio su daržovėmis. Atsimenu, guliu susisukusi po antklode, žiūriu, kaip jis pila man sultinį ir galvoju: „Iš to galėtų būti ir kas nors daugiau...“ Nuo tada viskas ritosi kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė.
Kai prieš pusmetį tardžiau Jogailą, ar vestuvių nepagreitino nėštumas, jis visaip suko uodegą sakydamas, kad sprendimas tuoktis priimtas kur kas anksčiau. Vis dėlto tekėjote jau laukdamasi... Papasakokite, kaip viskas buvo iš tikrųjų?
Jogaila man pasipiršo per Kalėdas, o dukrelė gimė daugiau nei po metų, tad sprendimas tuoktis tikrai nebuvo nulemtas nėštumo. Tąsyk šventėme artimiausių draugų rate, Jogaila atsistojo sakyti tosto, o baigė jį pranešimu, kad tuoksimės. Tai buvo netikėta ne tik kitiems, bet ir man. Žiedą padovanojo vėliau. Nupirko Niujorko 5-ojoje aveniu, „Tiffany“ parduotuvėje, ir įteikė Vilniaus oro uoste. Supykau, nes net atšvęsti negalėjome - jis išskrido į Niujorką, o aš išvažiavau dirbti į Alytų, į bušido turnyrą. Lauktis pradėjau, kai jau buvo siuvama mano vestuvinė suknelė. Prašiau Ramunės Piekautaitės ją dar labiau pasiaurinti, sakiau: „Įimk dar 4 centimetrus - tikrai suplonėsiu.“ Kai Ramunė tai padarė, sužinojau, kad esu nėščia. Pagalvoju: „Ir ką dabar reikės daryti su tais centimetrais?“
Po vestuvių duodamas interviu mūsų žurnalui, Jogaila tvirtai pareiškė: „Indrė niekada nesustorės.“ Ir tikrai - po gimdymo esate tokia pat liekna, gal net lieknesnė nei prieš nėštumą. Kaip Jums tai pavyksta?
Tikrai nustebau tai perskaičiusi. Nieko specialaus nedarau, nesportuoju. Tiesa, kai pradėjau maitinti dukrelę, paaiškėjo, kad ji ne viską toleruoja, tad teko laikytis griežtos dietos - vengti ne tik to, nuo ko kūdikiui gali pūsti pilvą, bet ir pieno produktų, taip pat produktų su glitimu. Atsisakiau visų bandelių, sumuštinių, makaronų. Suvalgai žuvies ar mėsos gabaliuką su bulve ir agurku, ir viskas. Dabar glitimą jau galiu valgyti, ...
Nors esu jauna ir tikrai žiūrėdama į veidrodį galiu paklausti savęs: „kas tu tokia, kad patarinėtum ir ką tu žinai apie gyvenimą”, galiu pasakyti tik tiek, kad aš su Jumis sutinku ir kad niekas niekam neturėtų moralizuoti. Niekada. Dėl nieko. Jei Tu šiandien esi ta, kuri džiaugiasi gyvenimu, myli ir yra mylima, auginanti vaikus arba juos planuojanti ir dėl to be galo laiminga - ši žinutė ne Tau. Tai ne moralas ir ne priekaištas. Tai paprastas vienos moters priminimas kitai. Kad viskas gali būti gerai, kad nereikia skubėti ir niekada nereikia prarasti vilties.
Dalis moterų, nusprendusių nutraukti nėštumą apie jį net nepasako savo vyrui. Kaip tau atrodo, ar svarbu pasidalinti ir kalbėtis?
Aš suprantu, kad žmonės labai skirtingi ir kad mes turime galimybę ir teisę rinktis priimdami sprendimus. Aš už mąstančius žmones, kurie nedaro nieko labai impulsyviai ir skubotai. Kartais verta atsisėsti, pačiam pamąstyti, kritiškai pagalvoti. Patikėkit, kartais verta išsimiegoti bent vieną papildomą naktį, nes tai, kas atrodė vieną dieną labai juoda, kitą dieną gali būti labai šviesu. Ir net jei ištisus mėnesius viskas atrodo juoda galima pasišnekėti su šeima, draugais ir paieškoti patarimo. Galiausiai, nueiti ir paprašyti profesionalo Kriziniame nėštumo centre pagalbos, čia visuomet durys bus atviros ir padės tvarkingai ant lapo surašyti visus už ir prieš. Tuomet galėsite priimti tikrus sprendimus, kurie nebus paveikti siaučiančių hormonų audrų. Juk viskas praeina, o tai, kas gali ateiti į Jūsų gyvenimą yra be galo sunku įvertinti, nes net ir tos moterys, kurios iš mamystės tikisi geriausio, dažnai pačios negali patikėti kad bus taip gerai. Juk vaikai yra stebuklas.
Indre, o ką Tu patartum moterims, kurioms žinia apie nėštumą nėra džiugi, neaišku, kaip reaguos vyras, nežino ar sugebės?
Moterims, kurioms atrodo, kad pasaulis slysta iš po kojų, kad nieko nėra, nieko neturi, ir tas ateinantis vaikas, atrodo, dar viską pablogins, galbūt reikėtų pagalvoti, o kas, jeigu tas vaikas išaugs kaip koks režisierius Robertas Zemeckis, kuriantis vienus geriausių filmų pasaulyje, arba net ir neįgalus, bet pasaulį keičiantis mokslininkas S. Hawkins, arba A.Bocceli, arba L.Armstrong, kuris dainuoja dainas apie „Wonderfull world”.
Karjera ir veikla
Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė bėga tikrai greitai. Be darbo televizijoje ir renginių, ji dar yra Lietuvos bušido federacijos projektų vadovė, atsakinga už varžybų transliacijas, reklamą. O nuo rudens Vilniaus kolegijoje ketina dėstyti renginių organizavimą.
Neseniai apie savo nėštumą paskelbusi Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė, rodos, dėl to savo ilgo darbų sąrašo tikrai netrumpins. Garsi moteris tapo naujojo TV3 projekto „Kadagys“ vedėja. Jai talkins žiūrovams jau gerai pažįstamas veidas - Mindaugas Stasiulis: „Jis nuostabus partneris ir geras draugas“, - savo kompanionu džiaugiasi Indrė.
Pasak „Kadagio“ vedėja tapusios Indrės, šis projektas nebus eilinis pop šou: „Mano nuomone, tai bus apskritai unikali programa televizijos eteryje. „Kadagys“ yra tautinių šokių ansamblių kovos. Tik į tautinius šokius mėginsime pažvelgti 21 amžiaus žmogaus akimis, ansamblių choreografai beveik nemiegodami dirba prie naujų programų, kuriamos naujos muzikos aranžuotės, ieškoma naujų idėjų ir tuo pačiu prikeliamos senosios“ - apie projektą pasakoja I.
Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė praėjusį savaitgalį vedė tryliktąją „Išsipildymo akciją“, todėl panašu, kad nėštumas garsiai Lietuvos moteriai nebus kliūtis ir toliau aktyviai darbuotis eteryje.
Daugelis žino, kad Indrei šokiai - nėra nauja patirtis. Moteris kurį laiką šoko pramoginius šokius, o ir televizijos projekte „Chorų karai“ turėjo progą parodyti savo sugebėjimus su tautinių šokių ansambliu „Vingis“: „Šokome Jadvygos polką.
Ji tapo TV3 premjeros - tautinių šokių kovų „Kadagys“ - vedėja. Jau greitai tiesioginiame eteryje Indrė sveikinsis su žiūrovams gerai pažįstamu partneriu Mindaugu Stasiuliu.„Jis nuostabus partneris ir geras draugas“, - kompanionu džiaugėsi Indrė. Eterio pora jaus spėjo įsiamžinti ir specialioje „Kadagio“ fotosesijoje, kurioje dalyvavo ir raguotas herojus - ožys. „Ožiukas Mykolas šalia manęs simbolizuoja kaimo ir miesto sintezę. Naujasis projektas bus įdomus visiems, mažiems ir dideliems, miestų ir mažų miestelių gyventojams. Tikrai nuoširdžiai tikiuosi, kad savo šiluma ir gėriu „Kadagys“ sukvies visas šeimas prie ekranų. Na, o Mykolas buvo puikus modelis, mes greitai radome bendrą kalbą - tai morkos! Juk kaip Morkūnienė dabar galėtų būti be morkų?“ - po fotosesijos pokštavo Indrė.
Žinoma moteris sako, kad nėštumas - jokia kliūtis: „Kadangi jaučiuosi puikiai, būti dar vieno projekto dalimi - didelis džiaugsmas. Ypač kai jis žada būti toks šiltas, draugiškas, puoselėjantis tautiškumą, jungiantis jaunimą.“
Šokiai Indrei - nėra nauja patirtis. Moteris kurį laiką šoko pramoginius šokius, o ir televizijos projekte „Chorų karai“ turėjo progą parodyti savo sugebėjimus su tautinių šokių ansambliu „Vingis“: „Šokome Jadvygos polką. Jau tada su džiaugsmu nėriau į tautinius šokius - mes tikrai turime kuo didžiuotis!“
Pasak „Kadagio“ vedėjos, šis projektas nebus eilinis šou: „Mano nuomone, tai bus apskritai unikali programa televizijos eteryje. „Kadagys“ yra tautinių šokių ansamblių kovos. Tik į tautinius šokius mėginsime pažvelgti 21 amžiaus žmogaus akimis, ansamblių choreografai beveik nemiegodami dirba prie naujų programų, kuriamos naujos muzikos aranžuotės, ieškoma naujų idėjų ir tuo pačiu prikeliamos senosios“.
Tautinių šokių kovos „Kadagys“ - televizijų istorijoje netikėtas projektas, savo idėja sužavėjęs dešimtis šokėjų ir subūręs kompetentingą komisiją. Premjeroje varžysis dešimt vienas už kitą talentingesnių tautinių šokių ansamblių, kurių nariai - iš Lietuvos, Latvijos bei Lietuvos lenkų bendruomenės.
Asmeninis gyvenimas
Pernai prie altoriaus žengusios poros ilgą laiką buvo kruopščiai slepiami. Tiek Indrė, tiek Jogaila griežtai neigdavo bet kokius gandus apie juos jungiančius santykius. Viešumoje jie nesirodydavo kartu, nesilankydavo tuose pačiuose renginiuose. Net ir tuoktuves pora buvo linkusi nuslėpti, tačiau tai pavyko tik kurį laiką.
Renginių organizavimo srityje dirbanti pora savo vestuves pavertė tikra pasaka. Amžiną meilę jiedu prisiekė Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje. Indrė, pasipuošusi Ramunės Piekautaitės kurta balta suknele, link altoriaus pas mylimąjį žengė šermukšnių krūmais išpuoštu bažnyčios taku. Vėliau pora su svečiais patraukė į oro uostą. Ten jiedu persirengė ir leidosi į širdies formos skrydį virš Lietuvos. Po prabangios vestuvių puotos, medų Morkūnai kopinėjo keliaudami aplink pasaulį.
Priesaika bažnyčioje man daug reiškia. Norėjau tvirto pažado - ir jo, ir savo. Kad ir koks laisvamanis Jogaila atrodo, bažnyčioje verkė.
Vis dėlto atrodote nepriekaištingai tiek namuose, tiek viešumoje. Gražios moterys dažnai mėgsta skųstis, kaip joms sunku, nes visi vertina tik pagal išvaizdą, vyrai mato tik kūną, o draugės pavydi...
Matyt, joms pasisekė būti tik gražioms, o ne protingoms. Liūdnas gyvenimas tų, kurios moka būti tik gražios. Sutinku, viešumoje reikia atrodyti reprezentatyviai, bet neskiriu labai daug dėmesio išvaizdai ir nenorėčiau, kad mano dukra augtų grožio kulto aplinkoje. Manau, nereikėtų vaikams taip dažnai kartoti, kokie jie gražūs, tarsi tai būtų svarbiausia žmogaus savybė. Galima juos pagirti ir kitokiais žodžiais: sumanus, drąsus, linksmas, draugiškas. Norėčiau, kad draugus dukra rinktųsi pagal protą, o ne pagal išvaizdą.
Birutės ir Edvino vestuvių akimirkos
Sako, kad vyrai gražuolių prisibijo. Kad ir kiek ieškojau informacijos apie Jūsų gerbėjus, pavyko rasti tik Dainių Matijošaitį, žinomo verslininko Visvaldo Matijošaičio sūnų.
Jogaila nebijojo (šypteli). Nepasakyčiau, kad tie gerbėjai iš paskos būriais bėgiojo, bet problemų susipažinti irgi neturėjau. Tiesiog visada buvau labai užsiėmusi, vieniša nesijaučiau. O su Dainiumi tikrai gražiai draugavome apie dvejus metus. Ir dabar esame draugai. Išsiskyrėme, nes nesutapo bendros ateities vizijos. Neįsivaizduoju savęs atsidavusios vien šeimai, turiu kur dar save realizuoti ir kažkodėl nuolat bėgu. Džiaugiuosi, kad taip bėgdama sutikau dar vieną tokį pat bėgiką. Dabar lekiame kartu.
Kiek žinau, ilgokai Jogaila Jus prie tos bendros starto linijos viliojo... Kada supratote, kad jis yra ne tik draugas, bet ir bendrakeleivis?
Pirmiausia Jogaila tapo mano geriausiu draugu. Ilgai negalėjau patikėti, kad rodo man dėmesį kaip vyras, maniau - nori kartu dirbti kaip renginių organizatorius. Paskui supratau, bet nežinojau, ar pati esu pasirengusi priimti jį daugiau nei kaip draugą. Lūžis įvyko maždaug po pusės metų bendravimo. Tada labai sirgau, jis pasisiūlė atvažiuoti. Tiesą sakant, nesinorėjo, kad kas nors apskritai mane tokią pamatytų, bet Jogaila vis tiek atvažiavo, atvežė savo daryto pašteto, išvirė natūralaus sultinio su daržovėmis. Atsimenu, guliu susisukusi po antklode, žiūriu, kaip jis pila man sultinį ir galvoju: „Iš to galėtų būti ir kas nors daugiau...“ Nuo tada viskas ritosi kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė.
Ką Jums reiškia būti gera mama? Ar turite kokių reikalavimų ir lūkesčių sau kaip mamai?
Mano vaikai maži, nežinau, ar esu pakankamai kvalifikuota atsakyti į šį klausimą. Manau, bent jau po 25-erių metų galėsiu atsigręžti atgal ir tada įvertinti, kokia mama aš buvau, o šiandien tiesiog galiu pasakyti, kad stengiuosi daryti viską taip, kaip jaučiu, kas yra teisinga ir kaip galiu geriausiai. Sociologai, psichologai jau kurį laiką stebi tendenciją, kad vis anksčiau žmogų ima spausti superžmogaus lūkesčiai. Mes turime būti super- vis anksčiau, beveik nuo darželio - ir tai slegia. Nuo ko jūs saugote savo vaikus? Nuo nieko. Aš norėjau būti super - nuo vaikystės. Bet niekada neprivalėjau tokia būti. Apskritai niekas beveik nieko neprivalo ir neturi daryti. „Beveik“ - nes manau, kad būti sąžiningi, geri ir dori žmonės vis dėlto turime stengtis tapti nuo vaikystės. Ir mūsų, tėvų, pareiga įdėti pastangų parodyti gerą pavyzdį, skirti laiko savo vaikams ir padėti tinkamai „susidėlioti“ suvokimą apie gyvenimą. Geras žmogus - ne profesija, bet gali būti labai puiki pradžia. Taip pat žr
tags: #indre #kavaliauskaite #nescia
