Besikeičiančioje ir tobulėjančioje visuomenėje vis daugiau imama kalbėti apie žmogaus aktyvų dalyvavimą joje, socializacijos svarbą. Daugelio mokslininkų (Juodaitytė, 2002; Berns, 2009) teigimu, socializacija prasideda anksti vaikystėje ir nuo jos priklauso žmogaus socialinio gyvenimo kokybė. Šeima yra pirmoji socialinė institucija, kuri ugdo vaiko asmenybę bei įtakoja ateitį. Tam, kad vaikas kuo geriau veiktų socialinėje aplinkoje, prisitaikytų mokykloje ir sėkmingai mokytųsi, jam yra reikalingi socialiniai įgūdžiai.
Užsienio šalių moksliniai tyrimai rodo, kad socialiniai įgūdžiai gali turėti didelį poveikį vėlesnei socializacijos visuomenėje sėkmei ir įtakoti mokymąsi ateityje, akademinius pasiekimus. Taip pat Malinauskas (2011) tyrė socialinės rizikos grupės vaikų socialinių įgūdžių pasiskirstymą pagal lytį, amžių ir kitus tos grupės vaikų kriterijus. Sutrikusios raidos vaikų socialinių įgūdžių lavinimo svarbą nagrinėjo Radzevičienė (2003), Raudeliūnaitė (2007). Socialinius įgūdžius, kaip socialinės kompetencijos sudedamąją dalį tyrė Lekavičienė (2000).
Socialinių įgūdžių samprata ir ikimokyklinio amžiaus vaikų psichosocialinės raidos teoriniai aspektai
Socialinių įgūdžių ugdymo organizavime ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje svarbų vaidmenį gali atlikti socialinis pedagogas, padedant organizuoti socialinių įgūdžių ugdymą tiek tėvams, tiek ir pedagogams. Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija (2001) nurodo, jog socialinis pedagogas privalo rūpintis vaikų socialinių įgūdžių ugdymu. Tyrimo rezultatai padėtų atskleisti ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinių įgūdžių ugdymo organizavimo ypatumus ir leistų socialiniams pedagogams tikslingai planuoti darbo veiklas (konsultacijos tėvams, pedagogams, grupiniai užsiėmimai su vaikais) susijusias su socialinių įgūdžių ugdymu.
Vienas iš svarbiausių vaikų pasiekimų yra vaiko gebėjimas bendrauti bei socializuotis jį supančioje aplinkoje. Socialiniai įgūdžiai yra kaip raktas į sėkmingą bendravimą ir sveikus santykius, padedantys vaikams ne tik bendrauti, bet ir kurti pagarbius ryšius su aplinkiniais. Ankstyvojo amžiaus vaikai į ikimokyklinio ugdymo įstaigą iš šeimos atsineša komunikavimo, higienos, kasdieninio gyvenimo bei visus bendrus socialinius įgūdžius, tačiau juos reikia nuolat ugdyti. Ypač svarbu ugdyti vaikus, turinčius bendravimo ir elgesio sunkumų.
Šie įgūdžiai apima tiek verbalinius, tiek neverbalinius aspektus, kurie ugdomi per nuolatinę sąveiką su tėvais, mokytojais ir bendraamžiais. Ankstyvas socialinių įgūdžių lavinimas vaikystėje yra nepaprastai svarbus, nes jis ne tik gerina vaiko emocinę gerovę ir mokymosi rezultatus, bet ir padeda jiems geriau integruotis į visuomenę, mažesnę elgesio problemų riziką ir išugdytą savivertę ateityje.
Socialiniai emociniai gebėjimai (vadinamasis emocinis intelektas, socialinis intelektas) - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Ugdant sveikatos saugojimo kompetenciją, vaikai ne tik įsisąmonina sveikos gyvensenos pagrindus, bet taip pat formuojasi jų gyvenimo įgūdžiai: savarankiškumas, pasitikėjimas ir savikontrolė, gebėjimas laikytis taisyklių, susirasti draugų, bendrauti bei spręsti problemas ir kt.
Socialinių įgūdžių ugdymo metodai
Dažniausiai naudojamas metodas vaikų socialiniams įgūdžiams ugdyti yra žaidimas. Pedagogai, ugdydami ankstyvojo amžiaus vaikų socialinius įgūdžius, daugiausiai taiko grupinę veiklą bei numato taisykles vaikų elgesiui. Taip pat įtraukiamos tokios veiklos kaip tyrinėjimas, eksperimentavimas ar žaidybinė veikla.
Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla, natūraliai sukurianti bendravimo ir bendradarbiavimo situacijas. Išskirtinė vieta tenka vaidmeniniams žaidimams tokiems, kaip "Poliklinika", "Šeima", "Ligoninė", "Parduotuvė", "Biblioteka" ir kiti. Pedagogai, stebėdami žaidimus, taktiškai pakoreguoja vaiko supratimą apie žmones ir jų tarpusavio santykius.
Vaikų žaidimas - svarbi socialinių įgūdžių ugdymo dalis. Žaidimas - vienas iš rezultatyviausių ir įdomiausių socialinių įgūdžių ugdymo metodų. Ikimokykliname amžiuje žaidimas, kaip daugiafunkcinis fenomenas, turi keleriopą paskirtį, aprėžiančią ne tik tam tikrų vaiko fizinių ir psichinių galių lavinimą, dalykinių žinių ir įgūdžių įgijimą, netinkamų poelgių koregavimą, bet ir vertybių ugdymą.
Žaisdami vaikai išreiškia save ir savo jausmus. Imituodami, kopijuodami suaugusiuosius, vaikai išmoksta tam tikrų socialinių vaidmenų, įgyja socialinių įgūdžių. Per vaidybinį žaidimą vaikai yra „įstumiami“ į situacijas, kurios atitinka jų realią ir reikšmingą veiklą ir jiems iškyla būtinumas keisti nuostatas, kad ateityje galėtų optimizuoti savo elgesį panašiose situacijose.
Grupinis metodas - dar vienas socialinių įgūdžių ugdymo metodas, kuris įvardijamas, kaip labai tinkamas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Darbas grupėje ugdo dalyvių tarpusavio pasitikėjimą, padeda geriau pažinti vieni kitus. Joje mokomasi bendrauti, bendradarbiauti, priimti ir suteikti pagalbą, adekvačiai spręsti problemines situacijas, savo interesus derinti su bendrais visų grupės dalyvių interesais, drauge siekti vieno tikslo.
Šio metodo taikymas ugdo tokius socialinius įgūdžius: klausymą, indėlio įdėjimą, iššūkių kėlimą, paramą, vadovavimą. Šio metodo pagalba vaikas išmoksta daugiau, negu mokytųsi individualiai, nes vyksta natūrali tarpasmeninė grupės narių sąveika.
Gyvenimo įgūdžių ugdymas
Gyvenimo įgūdžių ugdymas yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichinės sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių, mažinanti rizikos veiksnius įtaką vaikams. Formuodami gyvenimo įgūdžius, galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateityje išvengti daugelio problemų.
Gyvenimo įgūdžiai veikia vaiko sveikatą. Gyvenimo įgūdžių ugdymas yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaiko psichinės sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonė, mažinanti rizikos veiksnius įtaką vaikams. Gyvenimo įgūdžiai - neatskiriama mokyklos gyvenimo dalis. Nuo to, kaip sėkmingai bus ugdomi šie įgūdžiai pradiniame ugdymo etape, priklauso tolesnis vaiko gyvenimas. Socialinė kompetencija įgyta vaikystėje yra susijusi su tuo, kaip žmogus prisitaikys prie aplinkybių vyresniame amžiuje.
Gyvenimo įgūdžių ugdymą stengiamės organizuoti taip, kad vaikams būtų įdomu ir linksma ugdytis, galėtų išreikšti save, parodyti sumanumą, gebėjimus ir kūrybiškumą. Ugdant sveikatą ikimokykliniame amžiuje, svarbiausia paties vaiko veikla, jo aktyvumas. Svarbu ne suteikti žinių, o ugdyti sveikos gyvensenos gebėjimus, vertybines nuostatas per patyrimą, išgyvenimus, veiklą. Vaikų motyvavimui, sudominimui pasitelkiami žaidimai, piešimas, konstravimas, pokalbiai, diskusijos, tautosakos bei grožinės literatūros kūrinių skaitymas ir kt. Socialinę patirtį vaikas įgyja bendraudamas ir bendradarbiaudamas, veikdamas kartu su suaugusiuoju.
Geriausias gyvenimo įgūdžių ugdymas - tai praktinė veikla. Sėkminga ji tada, kai vyksta nepastebimai, nuoširdžiai ir natūraliai bendraujant su vaiku jo kasdieninėje veikloje. Mažieji pratinasi padengti stalą, nuvalyti dulkes, sutvarkyti žaisliukus ir darbo vietą, suklijuoti suplyšusias knygutes, prižiūrėti augalus gamtos kampelyje ir pan. Įvertina savo galimybes ir fizines jėgas.
Tinkamai suformuoti asmens higienos įgūdžiai svarbūs siekiant išlaikyti sveikatą. Asmens higienos taisyklių laikymasis - daugelio ligų profilaktika. Tvarkingumo būtinybę, kūno bei aprangos švarą diktuoja ne tik higienos reikalavimai, bet ir žmonių santykių normos. Tyrinėdami ir atrasdami vaikai aiškinasi higienos taisyklių laikymosi svarbą. Atlieka tyrimus: "Kas kenkia mano dantukams?", "Ar švarios mano rankelės?" ir kt. Žaidybinėse situacijose vaikai imituoja prausimąsi, rankų plovimąsi, šukavimąsi, drabužėlių priežiūrą.
Lopšelyje-darželyje padedame vaikams suvokti, kas yra šeima, kas kokias pareigas joje turi, pratiname rūpintis kitais, atsakingai atlikti jiems pavestus darbus. Mityba - tai ne tik fiziologinis poreikių tenkinimas, svarbi yra ir valgymo kultūra. Įvairūs ugdymo metodai naudojami ir vaikų emociniam intelektui ugdyti. Mokomės atsipalaiduoti, nusiraminti.
Suteikdamos vaikams žinių apie kūną, ugdome pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, padedame suvokti save kaip savitą ir ypatingą. Siekiame, padedame vaikams pamatyti, kokią jie daro pažangą. Vaikas sužinojęs daugiau apie save, bus atidesnis ir jaunesniam broliui ar seseriai, savo grupės draugams. Apsilankome medicinos kabinete, matuojame kūgį, sveriamės.
Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad žmonių sveikata 20% priklauso nuo gyvenamosios aplinkos. Aplinką reikia stabilizuoti, nes tai susiję ne tik su gamtos, bet ir su paties žmogaus išlikimu. Todėl labai svarbu, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai susipažintų su svarbiomis ir visuomenei reikšmingomis problemomis, sugebėtų jas pažinti, vertinti, spręsti.
Iš pirmo žvilgsnio rūkymas ir alkoholio vartojimas gali pasirodyti mažai svarbūs ikimokyklinio amžiaus vaikams. Vaikai įgyja žinių apie galimus pavojus dėl neatsargaus vaistų vartojimo, netinkamo buitinių cheminių medžiagų vartojimo, kokios yra neigiamos rūkymo bei alkoholio vartojimo pasekmės. Formuojamos nuostatos: saugoti ir stiprinti sveikatą, laikytis saugos buityje, vengti kenksmingų medžiagų ir rizikingo elgesio.
Programos socialiniams įgūdžiams ugdyti
Viena iš populiarių programų yra „Zipio draugai“. Skirta 5 - 7 metų vaikams. Programos tikslas - padėti vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų siekiant geresnės emocinės vaikų savijautos. Visa programa suskirstyta į šešias dalis po keturias pamokėles. Šios dalys apima jausmų, bendravimo, santykių užmezgimo ir nutraukimo, konfliktų sprendimo, netekties ar pokyčių išgyvenimo bei sunkumų sprendimo sritis.
Pagrindiniai ugdomi įgūdžiai yra susiję su jausmų atpažinimu ir išreiškimu, pasakymu to, kas norima, atidžiu klausymusi, pagalbos prašymu, susidraugavimu ir draugystės išlaikymu, vienatvės ir atstūmimo įveikimu, atsiprašymu, priekabiavimo įveikimu, konfliktų sprendimu, netekties skausmo išgyvenimu, prisitaikymu prie kintančių sąlygų ir pagalba kitiems.
Socialinių įgūdžių ugdymas - tai kompleksinis ir ilgalaikis procesas, į kurį, be paties ugdytinio, turi būti įtraukti visi suaugusieji, esantys jo aplinkoje (tėvai, broliai, seserys, auklėtojai ir kt.). Vienas iš veiksnių, turinčių įtakos vaiko socialinių įgūdžių formavimuisi, yra išorinis stimuliavimas, vaikų aktyvumo skatinimas, jų įtraukimas į kuo įvairesnę veiklą, skatinant dalyvauti ir reikštis tam tikrose veiklose.
Tėvų ir darželio bendradarbiavimas
Tėvų ir darželio bendradarbiavimas yra pagrindinis elementas, padedantis efektyviai ugdyti vaikų socialinius įgūdžius ir užtikrinti jų visapusišką raidą. Vaiko poreikis bendrauti yra įgimtas - mokydamasis bendrauti bei būti su kitais žmonėmis ir skirtingose aplinkose vaikas plečia savo socialinio bendravimo patirtis, per tai patiria tapatumo jausmą, susiformuoja jo asmenybė.
Tyrimo hipotezė pasitvirtino, nes tyrimo metu socialinių įgūdžių ugdymo organizavimo ypatumai atsiskleidė per žaidybines veiklos organizavimą, taisyklių ir bausmių šeimoje organizavimą bei konfliktų sprendimo būdus. Savikontrolė - kalbantis apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, pasireiškia taisyklių pripažinimu.
Palyginti tėvų ir pedagogų požiūrį į socialinio pedagogo pagalbą ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinius įgūdžius.
tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #socialiniu #igudziu #ugdymo
