Vaiko psichologija - tai žmogaus raidos psichologijos šaka, tirianti vaiko psichikos raidą ir dėsnius, apimanti kūdikystės, ankstyvosios vaikystės, ikimokyklinio amžiaus vaikystės, jaunesniojo mokyklinio amžiaus, paauglystės ir vyresniojo mokyklinio amžiaus psichologiją. Ji tiria vaiko psichikos raidos priežastis ir ypatybes, psichikos procesų (pažinimo, valios, emocijų), veiklos (žaidimų, mokymosi, darbo) raidą, asmenybės ir individualių, taip pat tam tikram amžiaus tarpsniui būdingų psichologinių ypatybių susidarymą. Vaiko psichologijos specifiką lemia tai, kad vaiko psichika keičiasi labai sparčiai, kiekvienas vaikystės tarpsnis sudaro prielaidą tolesnei psichikos raidai.
Vaiko psichikos raidą skatina, jo psichikos funkcijas lavina turininga ir įvairi aplinka, bendravimas; ypač reikšmingas vaiko bendravimas su motina. Motina patenkina vaiko svarbiausius poreikius: emocinio sąlyčio, supratimo, pažinimo, saugumo. Trūkstant bendravimo su motina vaiko psichinė raida gali sutrikti.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi sensityviuosius periodus - raidos periodus, kai besiformuojantis organizmas ypač jautrus ir imlus skirtingiems dirgikliams. Vaikas intensyviai ima domėtis daiktais, reiškiniais, jų savybėmis ir struktūra, jam lengviau įgyti tam tikrą įgūdį, pavyzdžiui, laipioti, kalbėti, skaityti.
Ankstyvoji vaikystė (1-3 metai)
Ankstyvojoje vaikystėje sparčiai formuojasi vaiko mąstymas, kalba, valia, asmenybės bruožai. Perdėta suaugusiųjų globa sukelia elgesio ir dvasinio gyvenimo sutrikimą, vadinamą autonomiškumo ir gėdos krize (1-3 metai), kuri pasireiškia, kai vaikas ima daugiau bendrauti su kitais bendraamžiais. Bendraudamas su įvairiais žmonėmis vaikas perima socialines elgesio normas.
Svarbus sensityvus periodas rankos panaudojimui (nuo 18 mėnesių, kai vaikas sudeda smulkius daiktus). Kalbos sensityvus periodas prasideda nuo kelių mėnesių iki 2,5 metų, vaikas mokosi ne vien žodžių prasmę, bet ir gramatiką, labai greitai. Nuo 6 mėnesių atsiranda kalbos elementai, apie 8 mėnesius - aktyvus ir pasyvus žodynas, vaikas pradeda kartoti skiemenis. Sakiniai atsiranda praėjus maždaug 6 mėnesiams.
Apie 2 metus atsiranda žodis "Aš", paţintinė veikla nukreipta į save. Vaikas pradeda suvokti save kaip subjektą, kalbos dėka išreiškia savo norus, pavyzdžiui, "noriu valgyti". Atsiranda vaiko reikalavimas "Aš pats!".
Pirmasis lytinis identiškumas formuojasi nuo 1,5 iki 3 metų. Vaikas mokosi priskirti save ir kitus tam tikrai lyčiai. Iki 5-6 metų vaikai neskiria lyties pastovumo, manydami, kad mergaitė gali tapti berniuku, jei žais su lėlėmis ar nešios sukneles. Nuo 3 metų supratimas yra ribotas, tačiau vaikai pradeda skirti lytis pagal lytinius organus.
Šiame amžiuje vaikas yra labai sugestyvi asmenybė, tačiau šis sugestyvumas tolydžiai silpnėja. Jau sunku įkalbėti vaiką tai, ko jis nenori, nors amžius ir draugų įtaka daro savo.
Ikimokyklinis amžius (3-6 metai)
Ankstyvojoje ir ikimokyklinio amžiaus vaikystėje pagrindinė veikla yra žaidimas. Žaisdamas vaikas realizuoja savo gabumus, mokosi bendrauti, įgyja naujų žinių, patiria įvairių emocinių išgyvenimų. Žaidimai gali būti įvairūs: žaidimas - tyrimas, žaidimas - konstravimas, vaidmeniniai žaidimai. Nuo 3 metų vaikas pradeda įvesti žaislą vietoj savęs, pavyzdžiui, bando lėlę atsikąsti. Vėliau atsiranda žaidimai su kitais vaikais, nors iš pradžių jie gali dar nesąveikauti. Nuo 10 mėnesių žaidimas priklauso nuo aplinkos, vaikas šypsosi, keičiasi žaislais. Nuo 18-20 mėnesių vaikas pradeda bendrauti su kitais vaikais.
Apie 3 metus vaikas nori būti pagirtas, todėl jis gali vengti prisipažinti, kad padarė kažką blogai. Prieštaravimas tarp noriu ir reikia ypač paaštrėja apie 3 metus. Nuo 2 iki 3 metų pagrindinė veikla yra daiktinė veikla, o vėliau, nuo 3 metų, tai žaidimas.
Nuo 2,5 metų vaikas pradeda vartoti daugiskaitą, laiko sąvokas, įvardžius. Apie 3 metus vaikas suvokia objektus erdvėje ir laike, save laiko atskaitos tašku. Nuo 3 iki 4 metų labai lavėja žodynas ir gramatika, vaikas pradeda kurti savo žodžius.
Apie 4 metus vaikai daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jau geba būti atskirai nuo tėvų. Šio amžiaus vaikai daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną, tad nuo aplinkos, kurioje vaikas auga, labai priklauso jo žodyno turtingumas. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelių iliustracijomis.
Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių.
Šešerių metų vaikai jau moka planuoti, kai žaidžia, geba sugalvoti siužetus, įvertinti, komentuoti veiklos žingsnius. Būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Stebimas ir vaikų susidomėjimas knygomis, noras deklamuoti eilėraščius, minti mįsles, sekti pasakas. Dažnai jie turi savo įsivaizduojamus draugus/drauges, mėgsta suaugusiems parodyti savo sugebėjimus, įsitraukia su jais į diskusijas.
Vienas iš sunkumų, su kuriuo tenka susidurti ikimokyklinio amžiaus vaikus auginantiems tėvams, yra vaikų baimės. Vaikai bijo piktų raganų, burtininkų, nepažįstamų žmonių ar gyvūnų, kurie jų įsivaizdavimu siekia jiems pikto. Paprasti, itin racionalūs suaugusiųjų bandymai nuraminti vaiką, paneigti jo baimes ne visada yra tinkamas sprendimo būdas. Vaikas, paveiktas baimės, gali tapti pasyvus, apatiškas, arba priešingai - itin piktas, nerimastingas, išsiblaškęs. Šios būsenos trukdo spręsti sunkumus, gali iššaukti somatinius nusiskundimus (galvos, pilvo skausmus ir kitus fizinius simptomus, kurie negali būti paaiškinti medicininėmis ligomis ar sužeidimais), emocines problemas. Baimė pati savaime nėra blogis. Tėvai gali pasitelkti terapines pasakas, kurių paskirtis - mokymas į sudėtingas situacijas pažvelgti be baimės, išmokti padėti sau sunkiu metu.
Kaip padėti vaikui įveikti tamsos baimę?
Vaiko psichologijos tyrimo metodai ir istorija
Vaiko psichologijos tyrimo metodai apima stebėjimą, pokalbį, eksperimentą, vaiko veiklos (piešinių, lipdinių, konstravimo darbų ir kitų) analizę. Vaiko psichologijos pradininkas Didžiosios Britanijos psichologas W. T. Preyeris (1841-97) knygoje "Vaiko siela" (Die Seele des Kindes 1882) aprašė vaiko elgesį ir emocines problemas. 20 a. pradžioje vaiko psichologija tapo savarankiška psichologijos šaka, darė poveikį geštaltpsichologija, biheiviorizmas, psichoanalizė, psichosocialinė raida. Vaiko psichologijos problemas tiria Vilniaus universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas, Švietimo plėtotės centras.
Didelė paskata tolesnei psichikos ir asmenybės raidai - mokymosi pradžia. Mokymasis keičia visus psichinius procesus (suvokimą, atmintį, mąstymą, vaizduotę), suteikia vaikui valingumo, kryptingumo.
Raidos krizės
Kiekvienas amžiaus tarpsnis pasižymi tam tikromis krizėmis, kurios yra svarbūs raidos etapai. Krizė yra kulminacinis taškas, kurio pradžią ir pabaigą kartais sunku atskirti. Vaikystėje krizės yra gilesnės ir ilgesnės nei suaugusiame amžiuje, tačiau vaikai greičiau adaptuojasi ir įveikia krizę. Viena iš tokių krizių yra 7 metų krizė, pereinanti į mokyklinį amžių, kuri yra gili dėl poreikių patenkinimo galimybių.
Vaiko asmenybės ir socialinė raida
Nuo 3 metų vaikas pradeda suprasti, kad jo veiksmai turi pasekmes ir kad jis yra atsakingas už savo elgesį. Jis nori būti pagirtas, todėl gali vengti prisipažinti, kad padarė kažką blogai. Prieštaravimas tarp noriu ir reikia ypač paaštrėja apie 3 metus.
Nuo 3 metų vaikas pradeda vis labiau bendrauti su kitais vaikais, mokosi socialinių elgesio normų. Tačiau gali kilti sunkumų, jei vaikas patiria atstūmimą ar nepritapimą. Agresijos pasireiškimas ir jo priežastys yra svarbūs socialinės raidos aspektai.
Nuo 1,5 iki 3 metų formuojasi pirmasis lytinis identiškumas. Vaikas mokosi priskirti save ir kitus tam tikrai lyčiai. Iki 5-6 metų vaikai neskiria lyties pastovumo.
Nuo 7 metų vaikas pradeda orientuotis į mokyklinį gyvenimą, kur pagrindinė veikla tampa mokymasis. Vaikas pradeda atsisakyti žaidimų ir artėja prie darbo, nustato atlikimo terminus. Interesų panašumas turi didelę įtaką bendravimui ir draugų grupių formavimuisi.
Paauglystė
Paauglystė yra sudėtingas raidos periodas, kuriam būdingi biologiniai pokyčiai, padidėjęs emocinis jautrumas ir savęs ieškojimas. Paaugliai jaučiasi stiprūs, pasitikintys savimi, tačiau kartu jie susiduria su daugybe iššūkių, susijusių su savo tapatybės formavimu, santykiais su bendraamžiais ir tėvais, bei pasiruošimu suaugusiųjų gyvenimui.
Paauglių grupės yra universalus fenomenas, kurioje jie mokosi bendrauti, elgtis, atrasti save. Draugai tampa labai svarbūs, o paauglių elgesiui apibūdinti dažnai naudojami įvairūs stiliai, pavyzdžiui, autokratinis, autoritarinis, demokratinis, lygiateisiškumo, viską leidžiantis, nesikišimo ar ignoravimo stiliai.
Paauglystės amžiuje didėja gebėjimas abstrakčiai mąstyti, spręsti problemas. Jie pereina į formalias operacijas, t. y. mąsto sąvokomis ir idėjomis. Jau 14 metų paaugliai gali įsivaizduoti savo ateitį ir planuoti.
Vienas iš svarbiausių klausimų paaugliams yra "Kas aš esu?". Tai susiję su pasaulio, galimybių, skirtumo nuo kitų žmonių supratimu ir siekiu įvertinti save.
Paauglių elgesiui didelės įtakos turi interesai, o agresijos pasireiškimas gali būti susijęs su įvairiomis priežastimis. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į anoreksijos, kaip rimtos psichinės ligos, riziką.
tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #raidos #ypatumai
