Eglė Majauskaitė-Zubkovienė, grafikos dizainerė ir jauna mama, dalijasi savo patirtimi, kaip motinystė pakeitė jos požiūrį į vaiko auginimą ir kūrybą. Ji pastebi, kad jauni tėvai sulaukia itin daug pamokymų ir moralų iš aplinkinių, o vaikų dar neturintiems atrodo, kad jie savo mažylį augintų kitaip. O mamos viena kitai neretai dalija neprašytus patarimus ir kaip įmanydamos stengiasi įpiršti savo nuomonę.
Pati pašnekovė prieš dukros gimimą taip pat buvo susidariusi griežtą planą - štai taip darys, o taip tikrai ne. Tačiau, gimus dabar jau dvejų sulaukusiai dukrelei, pasirodė, kad viskas yra, švelniai tariant, kitaip. Ji nesiekia nieko mokyti ar moralizuoti, o tiesiog nori pasidalyti patirtimi, drauge pasijuokti iš nesėkmių ir kylančių iššūkių.
Eglė Majauskaitė-Zubkovienė yra baigusi Vilniaus dailės akademiją, devynerius metus dirbo grafikos dizainere reklamos agentūrose. "Pradėjusi dėstyti pastebėjau, kad visai nebeturiu ranka pieštų piešinių, nes viskas kompiuterizuota. Pagalvojau - kaip galiu dėstyti studentams, jei pati ranka seniai nebepiešiu? Po dešimties metų pertraukos vėl paimti pieštuką buvo sudėtinga, tačiau džiaugiuosi atgavusi įgūdžius. Juk kompiuteriu darbas vyksta visiškai kitaip. Rankos miklumo nenorėjau prarasti ir motinystės atostogų metu, tad ėmiau iliustruoti akimirkas iš Mėtos gyvenimo," - atskleidžia pašnekovė. Ji stengiasi, kad šie piešiniai būtų piešti būtent ranka. Keletą jų sukūrė ir planšete, tačiau vyras ir aplinkiniai patarė geriau iliustracijų neskaitmenizuoti.
Pradžioje Eglė stengėsi piešti bent tris kartus per savaitę, tačiau vėliau atsidavė laiko tėkmei. Dabar ji piešia tada, kai Mėtos gyvenime įvyksta kas nors įdomaus. Tačiau laiko jas aprašyti randa ne visada. Kadangi motinystės atostogos eina į pabaigą, ji stengiasi šį laikotarpį kuo labiau išnaudoti buvimui su dukra. Kartais, atradusi prieš keletą mėnesių sukurtą piešinį, Eglė ne visada prisimena, kokią istoriją jis pasakoja.
E.Majauskaitės-Zubkovienės piešiniuose yra ne tik Mėta su mama ir tėčiu, bet ir kiti šeimos nariai - katės Yzi ir Kiki, taip pat parke ar žaidimų aikštelėje sutikti vaikai. Eglė pasakoja, kad Mėta yra labai draugiškas ir daug meilės turintis vaikas. Parke ji nevengia pasidalyti žaislais su žaidimų draugais, o namuose stengiasi išmyluoti ne tik mamą su tėčiu, bet ir kates. Mergaitė mėgsta katėmis pasirūpinti ir pati.
E.Majauskaitės-Zubkovienė neseniai ėmė piešti ir raidynus, kurie ateityje pravers Mėtai. Dukrai pradėjus kalbėti, savo iliustracijose Eglė nemažai vietos skyrė šiai temai. Mergaitei dar nemokant raiškiai ištarti žodžių, jos tėvams neretai kyla klausimų - ko gi nori vaikas? Pavyzdžiui, Eglei su Mėta važiuojant dviračiu, dukrelė vis prašė stoti. Sustojus ir nuo dviračio nulipus kelis kartus, paaiškėjo, kad "stoti" reiškia ne sustoti, o atsistoti. Mergaitės senelio Lenkijoje pirktas pliušinis gyvūnėlis mergaitę lydi visur. Tad pingvinas E.Majauskaitės-Zubkovienės iliustracijose figūruoja nuolatos.
Savo piešiniuose Eglė iliustruoja ir kasdienybėje sutiktus žmones. Pavyzdžiui, parke patarimus iš serijos "aš kitaip auginčiau" dalijančias mamas. Vienai jų užkliuvo per vasaros karščius su kelius atidengiančia suknele žaidžianti Mėta. Parke sutiktos moters manymu, mažos mergaitės negali žaisti be kelnių, nes jų keliai taps negražūs.
"Dažnai tenka išgirsti, kad žindau per ilgai, mūsų dukra turi per daug žaislų ir pan. Tačiau auginti vaiką yra labai asmeniškas dalykas. Neįsivaizduoju, iš kur kyla įsitikinimas, kad egzistuoja tik vienas tinkamas motinystės modelis. Todėl pati stengiuosi nieko nemoralizuoti," - teigia Eglė. "Interneto forumuose kartais paskaitau mamyčių diskusijų ir neretai būnu nemaloniai nustebinta. Atrodo, kad moterys net bijo paklausti apie žinduką, pientraukį ar kūdikio nešioklę, nes tuoj bus užsipultos supermamų. Smagu, kad mano aplinkoje lieka vis mažiau savo nuomonę įkyriai piršti linkusių žmonių."
Pasak pašnekovės, Mėta ją išmokė daugybės dalykų. Visų pirma, sustoti kasdienybėje, įvertinti gražias akimirkas, taip intensyviai nebedirbti. Eglė įgavo ir daugiau kantrybės bei disciplinos, kurių, kaip pati sako, niekada neturėjo. "Laikas taip greitai bėga, atrodo, kad dukra auga ne dienomis, o valandomis."
Eglė Majauskaitė-Zubkovienė pastebi, kad kiekvienas mažylis yra individuali asmenybė. Būsimi tėvai gali planuoti, kiek tik nori, o galiausiai išeina kitaip. Besilaukdama Eglė aplankė daugybę seminarų, išklausė pamokų ir kursų, perskaitė gausybę literatūros. Būsima mama susidarė tam tikrą vaiko auginimo programą ir turėjo griežtų lūkesčių, kaip viskas bus. "Sakiau, kad tikrai ilgai nežindysiu, tačiau štai jau praėjo dveji metai, o aš vis dar žindau. Buvau įsitikinusi, kad kasdien virsiu košes ir tyreles, tačiau mano vaikas jų tiesiog nevalgo. Galvojau, kad motinystės atostogų metu apvažiuosiu visą Lietuvą ir pamatysiu, ko nemačiusi. Vis dėlto Mėta iki pusantrų metų nesėdėjo automobilinėje kėdutėje. Viso Kauno išvaikščioti taip pat nepavyko, nes dukrelė nemėgo vežimėlio," - juokiasi Eglė. Vis dėlto buvo ir malonių staigmenų. Pavyzdžiui, buvo įsitikinusi, kad dukrelė naktimis nemiegos, jai pūs pilvą, pasireikš alergijų.
Besilaukdama Eglė taip pat buvo įsitikinusi, kad savo vaiko nuotraukų niekada nekels į socialinius tinklus. Tačiau ji sulaužė ir šį sau duotą pažadą. "Juokinga prisiminti, kaip kitados sakiau niekada viso to nedarysianti. Viskas pasikeitė, pasaulį išvydus Mėtai. Todėl šiandien dauguma girdimų pamokymų atrodo bereikšmiai. Vienai mamai galbūt pavyks žindyti ilgai, o kitai - trumpai. Abi šios situacijos yra vienodai geros, nes vaikai skirtingi. Tiesiog nėra vieno jų auginimo modelio," - mąsto jauna mama.
Ji pastebi, kad kiekvienas mažylis yra individuali asmenybė. Būsimi tėvai gali planuoti, kiek tik nori, o galiausiai išeina kitaip. Besilaukdama Eglė aplankė daugybę seminarų, išklausė pamokų ir kursų, perskaitė gausybę literatūros. Būsima mama susidarė tam tikrą vaiko auginimo programą ir turėjo griežtų lūkesčių, kaip viskas bus.
Eglė nesiekia nieko mokyti ar moralizuoti. Pasak jos, kiekvienas mažylis yra individuali asmenybė. Būsimi tėvai gali planuoti, kiek tik nori, o galiausiai išeina kitaip. Besilaukdama Eglė aplankė daugybę seminarų, išklausė pamokų ir kursų, perskaitė gausybę literatūros. Būsima mama susidarė tam tikrą vaiko auginimo programą ir turėjo griežtų lūkesčių, kaip viskas bus.
Eglė su dukra Mėta.
Grafikos dizainerės specialybę turinti moteris tikisi piešiniais užfiksuoti kuo daugiau Mėtos vaikystės akimirkų. Tai ją veikia kaip terapija. "Augindama dukrelę nenorėjau prarasti įgūdžio piešti. Apleidus piešimą, ranka po kurio laiko ima nebeklausyti. Tad taip ne tik lavinu piešimo įgūdžius, bet ir savo vaikui siekiu sukurti tam tikrą dienoraštį. Mūsų kasdienybę ne tik iliustruoju, bet ir aprašau. Šiuos piešinius labai saugau, nes noriu, kad jie išliktų Mėtai. Juk po kelerių metų jai bus taip smagu viską peržiūrėti ir perskaityti," - pastebi jauna mama. Žinoma, gimus dukrai norėjosi užtvindyti visą internetą jos nuotraukomis. Tačiau, kol neturėjau vaikų, buvau kitoje barikadų pusėje ir žinau, kad tokie vaizdai įdomūs tik tėvams ir seneliams. Todėl nusprendė nuo to susilaikyti.
Vaikų piešiniai gali tapti nuostabia šeimos tradicija. Kiekvienais metais galite kurti specialų kalėdinį piešinį su visa šeima - kiekvienas prisideda savo dalimi. Tokius šeimos piešinius galima datuoti ir saugoti. Po kelių metų bus labai smagu palyginti, kaip keitėsi vaikų piešimo įgūdžiai ir šeimos sudėtis. Galbūt atsirado naujas šeimos narys? Dar viena graži tradicija - kalėdinis piešinių kalendorius. Kiekvieną gruodžio dieną vaikai gali nupiešti mažą piešinėlį, susijusį su ta diena. Gruodžio 1-ąją - pirmą snaigę, 10-ąją - eglutę, 20-ąją - dovanų pakavimą.
Vaikų kalėdiniai piešiniai - tai puikiausios dovanos seneliams, krikšto tėvams, mokytojams. Piešinį galima paversti kalendoriumi - tiesiog pridėkite kalendoriaus lapelį apačioje. Arba užrašų knygele - piešinys ant viršelio, o viduje tušti lapai užrašams. Jei piešinys išties pavyko, galite jį nuskenuoti ir atspausdinti ant puodelio, marškinėlių ar net dėlionės. Net ir tai, kaip įpakuosite piešinį-dovaną, gali tapti kūrybos dalimi. Leiskite vaikui pačiam supakuoti savo kūrinį. Prie dovanos pridėkite mažą kortelę, kurioje vaikas paaiškina, ką piešė ir kodėl. „Čia yra mūsų šeima prie eglutės."
Galų gale, svarbiausia yra ne piešinio rezultatas, o procesas. Nebekalbėkime apie „gražų” ar „negražų” piešinį. Kiekvienas vaikų kūrinys yra gražus, nes jame yra meilės, fantazijos ir nuoširdumo. Taigi, šiemet leiskite vaikų kūrybai tapti jūsų namų kalėdine dvasia. Pakabinkite tuos piešinius didžiai ir gerbkite juos kaip tikrus meno kūrinius. Nes jūsų vaikams jie tikrai tokie ir yra. Ir kas žino - galbūt po daugelio metų, kai jūsų vaikai augins savo vaikus, jie prisimins tuos kalėdinius piešimo vakarus kaip pačius gražiausius vaikystės prisiminimus.
Kalėdos artėja, o jūsų namai jau kvepia cinamonu ir eglės šakelėmis? Puiku! Bet ar žinote, kas gali padaryti jūsų namus dar šventiškai jaukesnius? Vaikų piešiniai! Vaikų piešiniai turi ypatingą galią - jie ne tik puošia sienas, bet ir kuria atmosferą, kurios negali nupirkti jokioje parduotuvėje. O kalėdiniai piešiniai? Jie tiesiog stebuklingi! Pirmiausia, pamirškite tuos tobulus, iš žurnalų išėjusius kalėdinius dekorus. Tikrasis namų jaukumas gimsta iš širdies, o ne iš parduotuvės lentynos. Kai mažasis piešia Kalėdų senelį su žalia barzda arba eglutę, kuri labiau panaši į žalią trikampį su spalvotais taškeliais, jis įdeda į tą piešinį savo supratimą apie šventes, savo džiaugsmą ir lūkesčius. Be to, eksponuojant vaikų darbus, jūs parodote, kad vertinate jų kūrybą. Tai didina vaiko pasitikėjimą savimi ir motyvuoja toliau kurti.
Kartais vaikai sako: „Aš nemoku piešti” arba „Neišeina gražiai”. Pradėkite nuo paprastų dalykų. Pasiūlykite nupiešti tai, kas vaikui asocijuojasi su Kalėdomis. Galbūt tai bus šeimos katinas su kalėdine kepurėle? Arba senelis su raudonu nosiu? Puikus būdas įkvėpti - piešti kartu. Paimkite popieriaus lapą ir pieškite šalia vaiko. Pamatysite, kaip greitai jis atsipalaiduos ir pradės eksperimentuoti. Pasakokite istorijas apie tai, ką piešiate. Jei jūsų vaikas dar mažas ir tik mokosi valdyti pieštuką, nepersistenkite su sudėtingais projektais. Pradėkite nuo pirštų antspaudų - jie gali tapti Kalėdų seneliais, elniukais ar net eglutės žaisliukais. Vyresniems vaikams pasiūlykite koliažo techniką - tegul piešia ir kartu klijuoja spalvotus popierėlius, vatos gabalėlius (puikus sniegas!), blizgučius.
Ne visi kalėdiniai piešiniai turi būti ant popieriaus lapo. Kodėl nepabandyti kažko neįprasto? Piešimas ant langų - naudokite specialius langų žymeklius arba net paprastą dantų pastą (taip, tikrai!). Vaikai gali piešti snaigeles, žvaigždutes, kalėdinius personažus. Kalėdiniai atvirukai - tegul vaikai nupiešia atvirukus seneliams, tetoms, draugams. Piešiniai ant akmenukų - surinkite gražių, lygių akmenėlių ir pasiūlykite vaikui juos išdekoruoti kalėdine tematika. Kas sakė, kad piešti galima tik pieštukai ir teptukais? Kempinėlės puikiai tinka snaigėms ar debesėliams tampyti. Šakutės gali padėti nupiešti eglutės šakeles. Vata, makaronai, pupelės, net ir tikri eglės spygliai gali tapti piešinio dalimi.
Dabar turite krūvą nuostabių kalėdinių piešinių - kas toliau? Teminės zonos - sukurkite specialų kalėdinių piešinių kampelį. Tai gali būti sienos dalis koridoriuje, kampelis svetainėje ar net durys į vaiko kambarį. Laikini rėmeliai - nebūtinai pirkti brangių rėmų. Iš spalvoto kartono galite pasigaminti paprastus rėmelius, kurie puikiai ders prie kalėdinės tematikos. Virvelės galerija - įtempkite virvelę ir segtukai prisegkite piešinius. Tai atrodo labai jaukiai ir leidžia lengvai keisti ekspoziciją. Piešinius kabinkite vaiko akių aukštyje - tegul jis mato savo darbus ir džiaugiasi jais. Jei piešinių daug, keiskite juos kas savaitę. Taip visi darbai sulauks dėmesio, o namų dekoracija nenuobodės.
Kaip nupiešti kalėdinį peizažą
tags: #egle #vaiku #piesiniuose
