Nėštumo metu kylančios komplikacijos ar vaisiaus raidos sutrikimai gali kelti didelį nerimą būsimiems tėvams. Vaisiaus apsigimimai, taip pat žinomi kaip įgimti defektai, yra nukrypimai nuo normalios organizmo sandaros, paprastai atsirandantys dėl embriogenezės sutrikimo. Šie sutrikimai gali paveikti kūdikio išvaizdą, funkcionavimą ar abu šiuos aspektus.
Dauguma apsigimimų atsiranda per pirmuosius tris nėštumo mėnesius, kai formuojasi pagrindiniai organai ir sistemos. Žalingi aplinkos veiksniai, tokie kaip cheminės medžiagos (alkoholis, vaistai), fiziniai (jonizuojančioji spinduliuotė) ar biologiniai (virusai, bakterijos) agentai, gali sutrikdyti šį jautrų procesą. Embriogenezės sutrikimo blokada gali lemti įvairias anomalijas: organo nebuvimą (aplazija), mažesnį organą (hipoplazija), organą neįprastoje vietoje (ektopija), organų nesuaugimą (pvz., lūpos nesuaugimas) ar organų suaugimą (pvz., pasagos formos inkstas).
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apsigimimų dažnis pasaulyje siekia apie 1,27%, o skirtinguose regionuose šis skaičius yra panašus. Tačiau svarbu pažymėti, kad dauguma naujagimio apsigimimų iš tiesų yra normalūs vaisiaus vystymosi etapai (pvz., anga tarp prieširdžių, išniręs klubo sąnarys). Tik apie 15-16% apsigimusių kūdikių yra diagnozuojama nuodugniai ištyrus pirmaisiais gyvenimo metais, registruojant net mikroanomalijas, kurios neturi žalingos įtakos organų veiklai ir kūdikio sveikatai.
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas
Viena iš komplikacijų, galinčių sukelti vaisiaus apsigimimus ar kitus sutrikimus, yra priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas. Tai vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Šios patologijos dažnis siekia 7-12% visų nėštumų. Rizikos veiksniams priskiriami:
- Infekcija
- Polihidramnionas (per didelis vaisiaus vandenų kiekis)
- Daugiavaisis nėštumas
- Gimdos kaklelio nepakankamumas
- Placentos atšoka
- Trauma
- Lytiniai santykiai
- Vaisiaus raidos anomalijos
- Invazinės diagnostinės procedūros (pvz., amniocentezė, kordocentezė)
- Medžiagų apykaitos ligos (pvz., Ehlers-Danlos sindromas)
Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Šį silpnėjimą gali lemti bakterijų kolagenazės ir proteazės, motinos proteazės ir elastazės, bei spermos proteazės. Klinikiniai požymiai apima įvairaus gausumo vandeningas išskyras iš makšties. Diagnostika apima apžiūrą skėtikliais, kristalizacijos ir nitrazino testus, makšties tepinėlio ir išskyrų bakteriologinį pasėlį, bei ultragarsinį vaisiaus vandenų kiekio įvertinimą.
Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, todėl būtina atidžiai stebėti nėščiosios ir vaisiaus būklę. Nutekėjus vaisiaus vandenims, akušerinė taktika priklauso nuo nėštumo laiko, infekcijos požymių ir vaisiaus būklės. Kai vaisius išnešiotas, gimdymo veikla dažniausiai prasideda per 24 valandas. Jei vaisius neišnešiotas, gydymas skiriasi priklausomai nuo nėštumo savaitės, siekiant tęsti nėštumą arba, esant komplikacijoms, sužadinti gimdymą.
Priešlaikinis gimdymas
Priešlaikinis gimdymas - tai gimdymas nuo 22-osios iki 37-osios nėštumo savaitės. Ši patologija yra viena pagrindinių perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežasčių. Priešlaikinio gimdymo rizikos veiksnių grupės yra šios:
- Motinos ligos: lytinių ar šlapimo takų infekcija, ekstragenitalinė infekcija (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.), lytinių takų anomalijos, gimdos kaklelio nepakankamumas, sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos), neurohormoniniai sutrikimai, motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas, motinos trauma ar chirurginės intervencijos.
- Nėštumo patologija: sunkios hipertenzinės būklės, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, oligohidramnionas, placentos pirmeiga, atšoka, priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas, chorioamnionitas, sunki anemija.
- Vaisiaus patologija: įgimtos anomalijos, žuvęs vaisius, sulėtėjęs vaisiaus augimas.
- Socialiniai ir biologiniai veiksniai: amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų), buvęs priešlaikinis gimdymas, dažni gimdymai (daugiau kaip 4), intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas, nepalankios darbo sąlygos, nevisavertė mityba, smurtas, nepageidaujamas nėštumas.
Klinikiniai priešlaikinio gimdymo požymiai apima maudimą pilvo apatinėje dalyje ir strėnose, padažnėjusius gimdos susitraukimus, kraujingas makšties išskyras. Diagnostikai svarbu nustatyti nėštumo laiką, vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę, apžiūrėti gimdos kaklelį ir paimti makšties kanalo tepinėlius. Vaisiaus būklė vertinama stebint judesius, širdies veiklą, atliekant kardiotokografiją ir ultragarsinį tyrimą.
Gydymas, esant kontraindikacijoms tęsti nėštumą, apima lovos režimą, raminamuosius, gimdos susitraukimus slopinantį gydymą (tokolizė) ir vaisiaus plaučių brandinimą. Tokolizei vartojami kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas), prostaglandinų inhibitoriai (nėra skiriami po 34-osios savaitės), beta adrenomimetikai (pvz., Partusisten, Gynipral) ir oksitocino receptorių antagonistai (Atosibanas).
Vaisiaus hipoksija
Vaisiaus hipoksija - tai deguonies stoka vaisiaus audiniuose, galinti lemti perinatalinę mirtį ir naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė hipoksija. Hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ar placentos bei virkštelės patologija. Motinos organizme deguonies homeostazė gali sutrikti dėl širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, ryškios anemijos, hipotenzijos, plaučių ligų, šoko, kraujavimo ar apsinuodijimo.
Vaisiaus patologija, galinti lemti hipoksiją, apima širdies ydas, vaisiaus vandenę, hemolizinę ligą, dvynių transfuzijos sindromą, pernešiojimą, raidos ydas ar infekciją. Placentos ir virkštelės patologija, sąlygojanti hipoksiją, yra priešlaikinė placentos atšoka, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar plėvinio virkštelės prisitvirtinimo, vasa previa, placentos nepakankamumas dėl nėščiųjų hipertenzinės būklės, cukrinio ar gestacinio diabeto, placentos infarkto, hipoplazijos, virkštelės mazgai ar apsukos, virkštelės suspaudimas gimdymo metu.
Hipoksijos požymiai apima sulėtėjusius ar išnykusius vaisiaus judesius, pakitusius vaisiaus širdies tonus. Kardiotokogramoje kinta bazinis dažnis, mažėja variabiliškumas, atsiranda vėlyvosios deceleracijos. Vaisiaus biofizinio profilio duomenys taip pat keičiasi: mažėja motorinių ir kvėpavimo judesių, atsiranda oligohidramnionas, sumažėja vaisiaus raumenų tonusas. Tyrimas ultragarsu gali nustatyti sulėtėjusį vaisiaus augimą, o doplerometrijos tyrimas - kraujotakos centralizaciją. Plyšus vaisiaus dangalams, gali būti matomi žalsvi vaisiaus vandenys.
Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma jos priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija: gimdyvė guldoma ant šono, duodama kvėpuoti deguonies, nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas. Jei vaisiaus būklė nepagerėja, svarstomas gimdymo užbaigimas cezario pjūvio operacija arba, esant sąlygoms, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.
Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas
Nėštumo pabaigoje vaisiaus vandenų kiekis šiek tiek sumažėja, todėl vaisius įgauna ovalo formą. Smulkiosios vaisiaus dalys (rankos ir kojos) bei virkštelės kilpos gali iškristi pro atvirą gimdos kaklelį į makštį, ypač jei nuteka vaisiaus vandenys. Jei vaisiaus vandenys neplyšę ir gimdos kakleliu čiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė, tai vadinama pirmeiga.
Virkštelės iškritimo dažnis yra 1:265-1:426 visų gimdymų. Esant galvutės pirmeigai, šis atvejis pasitaiko vieną kartą iš 600 gimdymų. Pirmeigos etiologija apima neteisingas vaisiaus padėtis gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės), galvinę pirmeigą, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo dubens įeigą, vaisiaus dangalų praplėšimą, siaurą dubenį, atloštinę galvos pirmeigą, polihidramnioną ar daugiavaisį nėštumą.
Smulkiųjų vaisiaus dalių iškritimas gali įvykti bet kuriai vaisiaus padėčiai gimdoje. Pavyzdžiui, iškritusi ranka, esant skersinei vaisiaus padėčiai, gali sukelti rimtą gimdymo komplikaciją. Vaisiaus padėtis gimdoje yra svarbus veiksnys, lemiantis gimdymo eigą ir galimas komplikacijas. Gydytojas vaisiaus padėtį vertina nuo 36 nėštumo savaitės, atliekant išorinį apčiuopą ir klausant vaisiaus širdies tonų.
Genetiniai veiksniai ir apsigimimų diagnostika
Genetika vaidina svarbų vaidmenį vaisiaus sveikatos būklėje. Viename ar keliuose genuose gali būti pakitimų ar mutacijų, dėl kurių jie negali tinkamai veikti, pavyzdžiui, tai atsitinka Fragile X sindromo atveju. Chromosomų problemos, tokios kaip chromosomos trūkumas ar papildoma chromosoma (pvz., Dauno sindromas), taip pat gali sukelti apsigimimus.
Vyresnėms nei 35 metų moterims didėja tikimybė susilaukti genetinėmis ligomis sergančio kūdikio. Taip pat svarbią įtaką daro paveldimos ligos - jei abu tėvai yra genetinės ligos nešiotojai, didelė tikimybė, kad liga bus perduota ir vaisiui. Žalingi įpročiai moterims gali ne tik slopinti ovuliaciją, bet ir daryti įtaką vaisiaus paveldimų ligų atsiradimui, nekalbant apie priešlaikinį gimdymą ar persileidimą. Infekcijos nėštumo metu, tokios kaip raudonukė ar toksoplazmozė, taip pat gali pakenkti vaisiui.
Iš anksto nustatyti vaisiaus sveikatos būklę galima atliekant prenatalinius tyrimus. Invaziniai tyrimai, tokie kaip vaisiaus vandenų ar choriono gaurelių biopsija, leidžia tiksliai diagnozuoti chromosomų anomalijas. Neinvaziniai genetiniai kraujo tyrimai, įskaitant naujuosius NIPT (neinvaziniai prenataliniai tyrimai), kurių patikimumas siekia 99%, taip pat yra plačiai taikomi. Šie tyrimai padeda nustatyti chromosominių vaisiaus ligų tikimybę.
Kai kurios apsigimimų priežastys yra žinomos, tačiau daugelio tiksli priežastis išlieka nežinoma. Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai gali diagnozuoti kai kuriuos apsigimimus nėštumo metu, naudodami prenatalinius tyrimus, o kiti gali būti nustatyti tik po kūdikio gimimo.
Vaikams, turintiems apsigimimų, dažnai reikia ypatingos priežiūros ir gydymo, kuris priklauso nuo defekto sunkumo ir simptomų. Gydymas gali apimti įvairias paslaugas ir reikalauti kelių specialistų pagalbos.
Nors ne visų apsigimimų galima išvengti, svarbu imtis prevencinių priemonių: kasdien vartoti folio rūgštį, pasitarti su gydytoju apie visus vartojamus vaistus, vengti žalingų įpročių ir aplinkos veiksnių nėštumo metu, bei atlikti rekomenduojamus prenatalinius tyrimus.
tags: #igimti #vaiko #apsigimimai
