Ieva Jackevičiūtė, vasario 27-ąją švenčianti savo gimtadienį, yra ne tik talentinga šokio pedagogė, aktorė ir režisierė, bet ir teatro „No Shoes“ įkūrėja. Jos gyvenimas - tai nuolatinis kūrybinis procesas, šeimos vertybių puoselėjimas ir iššūkių įveikimas. Turėdama ilgą ir įvairiapusę karjerą, Ieva Jackevičiūtė pelnė platų pripažinimą įvairiose srityse.
Išsilavinimas ir karjeros pradžia
Ieva Jackevičiūtė aukštąjį išsilavinimą įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kur studijavo dramos aktoriaus specialybę. Vėliau ji tęsė studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, Kultūros ir meno edukologijos institute, įgydama teatro edukologijos magistro laipsnį. Tai suteikė jai tvirtą teorinį pagrindą ir praktinius įgūdžius, kuriuos ji sėkmingai taiko savo kūrybinėje veikloje.
Darbas televizijoje
Ieva Jackevičiūtė televizijoje atsirado brandžiu kūrybiniu laikotarpiu, jau turėdama profesiją, susiformavusį požiūrį į tam tikrus dalykus ir asmeninės patirties bagažą. Ji tapo populiarių šokių projektų teisėja ir laidų vedėja, kur jai atsivėrė naujos galimybės aktyviai kūrybinei veiklai. Televizijos eteryje ji žavėjo savo charizma ir profesionalumu, o tai leido jai pasiekti dar platesnį žiūrovų ratą.
Teatro „No Shoes“ įkūrimas
Per pandemijos laikotarpį Ieva, kartu su savo vyru Raimondu Kleziu, įkūrė savo teatrą „Be batų“ (No Shoes), kuris orientuojasi į vaikus ir jaunimą. Šis sprendimas leido jai tęsti kūrybinę veiklą net ir ribojant masinius renginius, bei pasiūlyti naujas menines patirtis jaunajai auditorijai. Teatras „No Shoes“ tapo svarbia platforma jos režisūriniams ir meniniams ieškojimams.
Režisūriniai darbai
Ieva Jackevičiūtė režisavo spektaklį vaikams Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje, kurio premjera, deja, neįvyko dėl pandemijos. Ji taip pat pastatė spektaklį „Kastukas“ (teatras „No Shoes“), skirtą paaugliams, kuriame nagrinėjama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybė ir kūryba. Šie darbai atskleidžia jos gebėjimą gilintis į skirtingas temas ir jas meniškai interpretuoti.
Kūrybiniai principai ir požiūris į vaikų teatrą
Ieva Jackevičiūtė tiki, kad svarbiausia yra „imti ir daryti“, o įdėjus daug darbo svajonės pildosi. Ji nuolat ieško naujų, neišbandytų dalykų ir stengiasi įžengti į juos „visa koja“. Spektaklių metu ji siekia sukurti šiuolaikiškais metodais ir įdomiais meniniais sprendimais naują patirtį, galimybę patirti nekasdienes būsenas teatre. Ji nesiekia papasakoti vienos istorijos, o kuria ne siužetinius spektaklius, neturinčius nuoseklaus pasakojimo. Vietoj to, pasitelkiama neverbalinė kalba - mintis išreiškiama per judesį, dainą. Svarbus aspektas yra interaktyvumas, siekis įtraukti žiūrovą, kad jis pats taptų proceso kūrėjas.
Ieva į vaiką žiūri kaip į patį šiuolaikiškiausią ir kritiškiausią žiūrovą, nes jis negali parašyti recenzijos ar išsakyti konstruktyvios kritikos. Vaikai yra išskirtiniai žiūrovai, visai kitokie nei suaugusieji. Todėl tiek jai, tiek visai aktorių komandai yra didelis iššūkis kurti vaikiškus spektaklius: pajusti šią kartą, atrasti tai, kas jai šiandien įdomu, kokia patirtimi mes galime su ja pasidalinti.
Personažai spektakliuose yra neinfantiliniai - aktoriai nekuria personažų, tradiciškai suvokiamų vaikų teatre. Jie nėra meškiukai, kiškiukai, mergaitės ar berniukai. Jie vaidina save, atsispirdami nuo postdraminio teatro idėjos, kad aktorius yra persona, veikianti scenoje.
Spektaklio „Tuku tuku“ idėja ir inspiracijos
Spektaklyje pasitelkiamas lietuviškas folkloras, tačiau jame yra ir kitų kultūrų elementų. Ši idėja kilo ieškant savo autentiškų šaknų ir tuo pačiu atrandant, jog visa tai turi daug sąsajų su viso pasaulio kultūromis. Nors savo kūryboje Ieva įkvėpimo ieško lietuvių folklore: muzikoje, apeigose, žaidimuose, šokiuose, tačiau bet kokios tautos folklorinis paveldas jai yra giliausias ir prasmingiausias dalykas. Kiekvienos kultūros šokis, daina neša tam tikrą informaciją.
Tuomet pradėjo kirbėti mintis sukurti vaikams ne spektaklį iš knygutės, parašytos vieno autoriaus, bet kūrinį-kelionę. Pasirinkta Rytų kultūroje žinomų 7 čakrų (liet. ratų) kelionė per 7 pakopas, apjungta lietuvių folkloro skambesiu, garsais, raštais, muzika. Spektaklyje taip pat girdėti airiškos muzikos sąskambių bei afrikietiškų šokių elementų bei kitų tautų kultūrų simbolikos.
Nors vaikams įprasta groti paprastas muzikėles, yra daug mokymo metodikų ankstyvajam ugdymui iš užsienio, tačiau Ieva su komanda pasitelkia didelį vertingą paveldą. Tai leidžia vaikams patirti nekasdieniškas būsenas, kurios išties mus lydi kasdien ir yra visai šalia mūsų.
Monospektaklis „AVINAI“
Asmeninis gyvenimas ir šeima
Ieva Jackevičiūtė vertina šeimą ir artimuosius. Ji džiaugiasi galėdama auginti vaikus ir kurti kartu su vyru Raimondu. Ieva Jackevičiūtė ištekėjo už aktoriaus Raimondo Klezio, kuris yra penkiolika metų jaunesnis už ją. Ši santuoka sulaukė įvairių komentarų ir pašaipų, tačiau mylimieji vadovavosi mintimi, kad ką galvoja kiti, yra ne jų reikalas. Raimondas Klezys teigia, kad amžiaus skirtumas jiems netrukdo, nes jie bendrauja kaip lygūs su lygiu.
Ieva Jackevičiūtė augina tris vaikus. Ji teigia, kad be vyro pagalbos jai būtų sunku viską aprėpti, nes visi vaikai turi individualius poreikius. Raimondas Klezys taip pat aktyviai dalyvauja vaikų auklėjime. Jis myli Ievos vaikus iš ankstesnių santuokų ir stengiasi jiems būti geru tėvu. Pora taip pat susilaukė dukters Upės Saulės, kurios vardas simbolizuoja jų meilę gamtai ir lietuviškoms tradicijoms.
Ieva ir Raimondas vertina discipliną ir pagalbą vienas kitam. Jie stengiasi ugdyti vaikus pagal šiuos principus. Ievos Jackevičiūtės gyvenime buvo ir sunkių laikotarpių, tačiau ji sugebėjo juos įveikti ir toliau siekti savo tikslų. Ji išgyveno dvi skyrybas, po kurių jai atrodė, kad pasaulis slysta iš po kojų. Tačiau Ieva sugebėjo atsitiesti ir toliau siekti savo tikslų, teigdama, kad svarbiausia yra nepasiduoti ir daryti tai, kas tau patinka.
Karantino metu Ieva Jackevičiūtė susidūrė su naujais iššūkiais, tačiau sugebėjo juos paversti galimybėmis. „Metai eina, todėl nereikia kažko laukti - tiesiog imti ir daryti. Kai įdedi daug darbo - svajonės pildosi. Aš tuo tikiu“, - sako šokio pedagogė, aktorė, režisierė, teatro „No Shoes“ įkūrėja Ieva Jackevičiūtė. Pastarieji metai jai buvo išties geri - vestuvės, trečios atžalos gimimas, o galiausiai ir per karantiną kartu su vyru įkurtas verslas.
„Visada smagu, kai šeimoje šventė, todėl ir gimtadienius minėti mėgstu. Karantininiai metai man tikrai nebuvo blogi. Juokiuosi, kad tai - pats geriausias laikas gimdyti ir auginti vaikus, o kadangi mano jauniausioji dukra dar tik metukų, tad man nepasijuto, kad karantinas kažkaip labai stipriai būtų apribojęs mano galimybes. Per karantiną atidarėme savo įmonę, nes suvokėme, kad staiga niekas mūsų nebesamdo, tad teko priimti šį sprendimą ir, tiesą sakant, paaiškėjo, kad tai buvo pats geriausias žingsnis šioje situacijoje. Vis dėlto posakis, kad turint savo verslą dirbti tenka beveik nuolat - ne iš piršto laužtas.“
„Dirbame iš tiesų labai daug. Užmigdome vaikus ir einame dirbti. Visiškai laisvų savaitgalių irgi neturime, nes filmuojame pamokas, užsiėmimus, rašome programas, dalyvaujame konkursuose - dirbame nebe tik su vaikais, o ir su mokytojais. Tiesą sakant, dabar turime dar daugiau pedagoginio darbo, negu turėjome iki karantino.“
„Viską suvaldyti po vienu stogu - iššūkis, su kuriuo turbūt susidūrė kiekviena šeima. Visą dieną kartu prabuvus jie dar nori, kad migdant pas juos lovoje valandą gulėtum! - juokiasi I. Jackevičiūtė. - Tad tikrai yra ką daryti. Džiaugiuosi dukros mokslais, nes jų mokykla šauniai susiorganizavo nuotolinį mokymą, turi gerą kontaktą su mokytoja.“
„Pavyzdžiui, vyras išeina pabėgioti, aš einu pasivaikščioti į mišką arba tiesiog išeiname į kitą kambarį ir jame jau darome ką norime - skaitome, miegame ar panašiai. Tokio laiko vienumoje - labai reikia, nes karantino laiku būna dienų, kai išvis neišeini iš namų, vien darbai, pareigos, buitis... Valai, plauni, tvarkai, darai valgyti ir... Kartais tai atrodo tokie beprasmiai darbai... Juk kai pastatai spektaklį, ateina žiūrovai, dalinasi emocijomis, - jauti, kad darbas atnešė rezultatą.“
„Be vyro pagalbos tikrai būtų sunkiau, nes trys vaikai yra nemažai ir visi kažko nori, reikalauja, prašo, visų poreikiai individualūs. Vienai viską aprėpti būtų išties sudėtinga. Šalia tėvų vaikai visai kitokie, negu prie svetimų - jie sau leidžia daugiau reikalauti, būti egoistiškesniais.“
„Buvo labai graži, smagi šventė, nors net nebuvome tikri, ar pavyks ją įgyvendinti dėl pandemijos, tačiau vasarą karantiną atlaisvino, tad per kelis mėnesius susiorganizavome šventę.“ Ji prasitaria, kad turi dar daug svajonių ir idėjų ateičiai ir tiki, kad jas pavyks įgyvendinti - svarbiausia nebijoti daug dirbti ir pasiryžti pokyčiams.
„Nevengiu savo vyro pagirti, nes mudu kartu ne tik vaikus auginame, o ir kuriame, vienas kitą palaikome. Bent jau man vaikų auginimas nėra pagrindinis gyvenimo užsiėmimas, todėl pasidalinusi šeimos buitį galiu turėti laiko ir asmeninei saviraiškai.“
tags: #ieva #jackeviciute #gime
