Timas Bowleris yra britų rašytojas, gimęs 1953 m. lapkričio 14 d. Jau nuo vaikystės jis svajojo apie knygų rašymą. Jis gimė ir augo nedideliame Jungtinės Karalystės pajūrio miestelyje, o mažos vietovės, kaimeliai ir atokios vietos dažnai tampa jo knygų veiksmo epicentru. Nuo pat jaunų dienų jam puikiai sekėsi mokytis kalbas. Sulaukęs 16 metų jis atsitiktinai išgirdo švedų kalbą ir buvo jos skambesio taip sužavėtas, kad po mokyklos įstojo studijuoti skandinavistikos, vėliau dirbo vertėju iš švedų kalbos. Tačiau tikroji jo aistra buvo rašyti.
Kaip pats rašytojas teigia, po studijų jis rytais rašydavo (nuo trečios iki septintos valandos!), o vėliau eidavo į mokytojauti. Toks gyvenimo tempas jį sekino, tačiau jis nė už ką neketino nustoti rašyti. Galiausiai, dėl miego trūkumo vos nepadaręs avarijos ir sulaukęs žmonos palaikymo, apsisprendė tapti laisvai samdomu vertėju iš švedų kalbos. Tačiau ir tai ne visai tenkino, tad vos išleidęs savo pirmąjį romaną 1994 m. „Midget“ (liet. „Rašymas yra mano gyvenimas. Rašau istorijas nuo vaikystės. Esu priklausomas nuo istorijų. Tikiu pasakojimų galia paveikti, pralinksminti ir pakeisti mus. Rašyti man reiškia ne tik išguldyti ant popieriaus žodžius, bet ir klausytis. Tai prasideda nuo šnabždesio, tylaus garso suplevenančio tamsoje. Įsiklausai ir supranti, kad tie šnabždesiai virto idėja, o idėja virto obsesija. Kai kurie mano, kad turi būti taisyklės, kaip rašyti, bet tiesa ta, kad jų nėra. Tai primena upėtakio kutenimą, laikai ištiesęs rankas ir mėgini įkalbėti idėjas plaukti į tavo sąmonę. Tai lyg puodininkystė - tėški gabalą savo minčių molio ir leidi istorijai suktis tarp delnų. Tai lyg buvimas kerėtoju - maišai savo vaizduotės katilą ir žiūri kaip pasakojimas pradeda garuoti. Rašymas yra visi šie dalykai ir dar daugiau. Tai kažkas, ko niekada nesugausi, niekada neišlukštensi, niekada nenustosi mokęsis. Būtent todėl aš tai ir mėgstu.“
T. Bowleris rašo vien tik vaikams bei jaunimui ir beveik kasmet išleidžia po knygą, todėl jo lentynoje puikuojasi daugiau nei 20 knygų ir keliolika apdovanojimų. Reikšmingiausias iš jų (tokiu jį laiko ir pats rašytojas) - Kernegio medalis, kurį jam pelnė trečioji knyga „Upės sūnus“ (angliškai išleista 1997, lietuviškai 2010). Ji taip pat yra viena iš trijų autoriaus knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Kitos dvi yra „Žvaigždės ieškotojas“ (angliškai 2002, lietuviškai 2005) ir „Apokalipsė“ (angliškai 2004, lietuviškai 2006).
„Dažniausiai aš negalvoju apie tikslinę grupę, kadangi daugiausia rašau knygas, kurias skaito paaugliai ir jaunimas - šie skaitytojai yra pakankamai subrendę, kad suprastų bet ką, ką jiems mestelsiu. Tačiau neseniai pradėjau rašyti jaunesniems skaitytojams (9-12 metų) ir, kai rašau, įsivaizduoju jaunesnį skaitytoją tam, kad priminčiau sau kokia ši auditorija yra. Šiuos skaitytojus man lengva įsivaizduoti, nes dažnai užsuku į vietinę kaimo pradinę mokyklą ir kalbuosi su vaikais apie rašymą.“
Rašytojo knygos dažniausiai apibūdinamos kaip psichologiniai, mistiniai, filosofiniai trileriai. Šiuose romanuose neretai įprastame kasdieniame pasaulyje įvyksta ar pasirodo kažkas antgamtiška. Visgi toks aptakus apibūdinimas neapima visos jo kūrybos: štai „Ūpės sūnus” nors ir turi mistinį elementą, pasakoja apie senelio ir anūkės ryšį, gyvenimą ir mirtį, yra artimesnis problemų prozai, o knygų serija apie Bleidą (angl. Dažniausias mistinis elementas T. Bowlerio knygose yra žmonių dvasios ar šmėklos (angl. wraiths), tai žmogaus pavidalas, pasirodantis artėjant žmogaus mirčiai arba neseniai mirus. Kokios tos šmėklos, priklauso nuo žmogaus, kurio veidą jos nešioja. Šmėklos gali būti ir piktos, ir geros, bet dažniausiai jos mįslingos, o jų paslaptį reikia įminti pagrindiniams knygų veikėjams.
Šis leitmotyvas pasirodė jau pirmojoje T. Bowlerio knygoje „Neūžauga“, kur ir buvo panaudotas šmėklos terminas, vėlesnėse knygose ieškoma švelnesnių, aptakesnių, ne tokių konkrečių žodžių apibūdinti tam, su kuo susiduria knygų veikėjai. Tiesa, rašytojas šmėklų motyvą naudoja griežtai nesivadovaudamas folklorine medžiaga, ją interpretuoja, pavyzdžiui, jo knygose pasirodo ir net prieš kelis šimtus metų mirusių žmonių šmėklos (pvz., „Apokalipsėje“).
„Upės sūnus” yra vienas reikšmingiausių T. Bowlerio darbų, už kurį buvo įvertintas Kernegio medaliu - prestižiniu Jungtinės Karalystės vaikų literatūros apdovanojimu. Anot tų metų Kernegio medalio komisijos pirmininkės Tricios King, „Upės sūnus” stipriai išsiskyrė iš trumpojo Kernegio medalio sąrašo ir buvo aiškus laimėtojas: „Tai nebuvo kompromisinis sprendimas. „Upės sūnus” turi viską, kuo pasižymi klasika: kiekvieną kartą perskaičius knygą - ji atveria ką nors naujo ir veda skaitytoją į kelionę.“
Knygoje pasakojama apie penkiolikmetę plaukikę Džesę ir jos dailininką senelį, tik ką patyrusį infarktą. Senelis rūstus, užsispyręs ir atžarus, šeimoje vienintelė su juo bendrą kalbą randa anūkė. Nepaisydamas savo sveikatos jis verčia šeimą važiuoti atostogauti į jo atokią gimtinę, kurioje nesilankė nuo paauglystės. Ten jis tikisi užbaigti savo paveikslą - pirmąjį savo paveikslą, turintį pavadinimą. Tai „Upės sūnus“. Anksčiau jis visada sakydavo, kad „aiškinti kūrinį - ne menininko rūpestis. Kad kiekvienas paveikslas pats gyvena savo gyvenimą ir kalba savo kalba, kad jis - tarsi eilėraštis, kurį suprasi, ar ne.” Taigi, tai, jog šiam paveikslui jis suteikė vardą, rodo, kad jam teikia išskirtinę reikšmę. Taip pat jis supranta, kad tai paskutinis jo darbas.
Atvykusi į senelio gimtuosius kraštus ji pradeda justi, kad ją kažkas stebi. Galiausiai stebėtoją ir išvysta - paslaptingą jauną vaikinuką visada kur nors šalia upės ar plaukiantį. Ir iš tiesų, pirmiausia jis jai pasiūlo būdą, kaip išpildyti paskutinę senelio svajonę - užbaigti paveikslą, kuriam jam pačiam nebeužtenka fizinių jėgų. Sumanymas pavyksta - senelis, padedamas Džesės, nutapo paveikslą. Netrukus vėl sutiktas vaikinukas kviečia ją, patyrusią plaukikę, kartu su juo plaukti upe nuo ištakų iki žiočių, kur upė įteka į jūrą. Sakosi, kad jam jau laikas palikti šią upę. Džesė atsisako - plaukti keliasdešimt kilometrų, o dar kai turi prižiūrėti senelį, jai neatrodo gera mintis. Tačiau netikėtai jai atskleidžiama tokia akivaizdi senelio paveikslo esmė, kurios niekaip nesugebėjo įžvelgti: paveiksle pavaizduota ne tik jo mylima vaikystės upė, kuria plaukiodamas praleido galybę laiko ir kur jautėsi laisvas bei laimingas, bet ir gamtos fone įlietas paties senelio portretas jaunystėje. Keistasis vaikinukas pasirodo esąs senelis jaunystėje, taigi senelio dvasia ar šmėkla. Džesė šoka į upę ir plaukia paskui jį - ilga kelionė upe, pareikalavusi tiek fizinės, tiek psichinės ištvermės, tampa atsisveikinimo metafora. Džesė išlydi savo senelį, paleidžia jį, apsivalo nuo praradimo skausmo, nes gauna progą ne tik atsisveikinti su juo, bet ir kartu patirti paskutinį nuotykį, nueiti kartu paskutinę kelio atkarpą.
„Pirmiausia atsirado pavadinimas. Jis tiesiog atėjo man į galvą, nesuvokiau, ką šie žodžiai reiškia ar ką aš turėčiau daryti su „upe” ir „berniuku”, bet galvoje nešiojausi jaunos merginos ir savo senelio iš tėvo pusės vaizdinius. Senelis buvo senas mielas vyras, kuris mirė, kai man buvo 14-a, jis visai nepriminė to rūstaus senelio, kuris pasirodo knygoje „Upės sūnus”, tiesa, knygai artėjant į pabaigą ir prie jo labai prisirišau. Pirmame rankraštyje mergina buvo vardu Liusė, bet galiausiai kažkodėl ją pervadinau Džese. Buvau parašęs kelias galimas knygos pradžias, bet vieną dieną mano žmona grįžo namo nešina paveikslu, kuriame buvo pavaizduota upė.“
„Upės sūnus” - jautri ir melodramatiška istorija, apeliuojanti į skaitytojo jausmus, kone verčianti išspausti ašarą. Tiesa, norėtųsi atkreipti dėmesį į knygos pavadinimo vertimą.
Antras į lietuvių kalbą išverstas T. Bowlerio romanas „Žvaigždės ieškotojas“ pasakoja apie nelengvą paauglio Luko gyvenimą: po tėvo mirties jis neranda nei ramybės, nei tuo labiau gyvenimo džiaugsmo, prisidarė problemų mokykloje ir namuose, jį persekioja vietinė bjaurių berniūkščių gauja ir verčia nusikalsti, negana to, dedasi keistų dalykų, pavyzdžiui, nuolat girdi balsą, tarsi tolimą, silpną mergaitės verksmą, neapleidžiantį jo nei dieną, nei naktį. Berniūkščiai jį verčia įsilaužti į senos keistuolės ponios Litl namus ir iš jų pavogti brangenybių dėžutę, deja, planas nepasiseka ir ponia Litl jį užklumpa.
Luko tėvas buvo gabus muzikas, pianistas, ir vaikinas šį talentą paveldėjo, jo klausa itin jautri: gali atkartoti melodiją vos kelis kartus ją išgirdęs, girdi garsus, kurių nepavyksta išgirsti niekam kitam, net muzikos spalvas regi. Tačiau po tėvo mirties muzika jo nebegaivina, nebeteikia prasmės, kurią teikdavo anksčiau. Meilę muzikai po tėvo netekties jam iš naujo padeda atrasti ponios Litl anūkė, tad kūrinio pabaigoje, finaliniame koncerte gyvenimas grįžta į senąsias vėžes: „Lukas vis skambino ir skambino, nesuprasdamas, kur muzika jį veda, ar ką jam daro, tik jautė, kad jį ir džiovina, ir malšina troškulį.“ Tiesa, padeda atrasti ir savyje jam prikelti kur kas daugiau dalykų, kuriuos dėl pykčio, skausmo ir negebėjimo prisitaikyti prie pernelyg greitai besikeičiančio savo pasaulio buvo nustūmęs į šoną. Kaip teigia T. Bowleris, ši knyga keliaplanė ir daugiatemė.
Trečio romano „Apokalipsė“ žanrinę priklausomybę nusakyti sunku - tai ir mistinis trileris, turintis siaubo literatūros elementų, ir filosofinis romanas, paliekantis daugiau klausimų nei atsakymų apie mūsų pasaulį, jo galimą baigtį, tikėjimą ir viltį.
Romane penkiolikmetis Kitas su motina ir tėvu, kurį tik ką ištiko bankrotas, vasarai artėjant į pabaigą jachta keliauja namo. Tai paskutinė tokia jų kelionė - grįžus teks priimti naują šeimos gyvenimo realybę. Netikėtai juos užklumpa audra, Kitas vandenyje pasivaidena vyras ir nesuvaldęs jachtos atsidaužia į uolą. Šeimai tenka kuo skubiau ieškoti saugios vietos išsilaipinti, kol jachta dar nenuskendo. Visa bėda, kad neveikia nei kompasai, nei susisiekimo priemonės, o sala, kurioje galiausiai išsilaipina, pasirodo besanti apgyvendinta mažytės nykstančios religinių fanatikų bendruomenės, pasaulį už salos ribų laikančios blogiu. O blogį jie pasiruošę sunaikinti. Be to, saloje dedasi ir racionaliai nepaaiškinamų dalykų - iš jūros girdėti ataidintis laukinis riksmas, po pakrantės vandenis nardo grėsmingas juodas pavidalas, o Kitas ir toliau regi keistąjį vyrą, tokį panašų į jį patį, koks galėtų atrodyti užaugęs. Saliečiams pagrobus Kito tėvus, jis lieka su Ula - paskutine jauna, maždaug šešiolikos metų saliete, atskirta nuo likusios bendruomenės. Ula jam padeda išgyventi saloje, o galiausiai ir surasti tėvus. Knygos pabaigoje Kitas, išgyvenęs su Ula daug sunkių išbandymų ir galiausiai suradęs tėvus, plaukia iš salos namo. Jo potyriai saloje primena haliucinacijas, tačiau tai, ką pavyksta išsiaiškinti apie salą, patvirtina, kad tai, kas jam nutiko kažkokiu mistišku būdu buvo tikra, kad ten būdamas sutiko žmones, mirusius prieš keturis šimtus metų, net Ulos, ir jos iš tiesų jau seniai nebėra.
„Apokalipsė“ - knyga apie tikėjimą ir viltį, padedančius net pačiose sudėtingiausiose situacijose, gelbstinčius nuo paties blogiausio - pasidavimo, rankų nuleidimo. Kartu ir apie tai, kad pasaulis nėra amžinas, ne veltui epigrafui T. „Man buvo sunku rašyti šią knygą. Istorija ir vizijos apie dūžtančius pasaulius ir žiaurias, nepalenkiamas ideologijas mane baugino. Bet kuo daugiau dirbau prie knygos, tuo aiškiau supratau, kad mėginu parašyti apie meilę, išganymą ir žmogiškumą. Taip, „Apokalipsėje” yra skausmo ir kančios, bet joje yra ir vilties, draugystės ir drąsos. Siužeto lygmeniu tai istorija apie vaikinuko kovą dėl išlikimo ištikus klaikioms aplinkybėms, bet pažvelgus giliau - tai istorija apie mus visus, mūsų pasaulį ir tai, ką turime daryti susidūrę su blogiu.“
Apskritai T. Bowleris savo kūryboje, ieškodamas šviesos ir vilties, nebijo žengti į tamsumas: kūriniuose įvyksta žiaurių dalykų, niekšiškai gali elgtis ir suaugusieji („Apokalipsė“), ir paaugliai („Žvaigždės ieškotojas“). Timas Bowleris - įdomus rašytojas, jaunimui kuriantis netipišką prozą, kviečiantis pamąstyti ne tik apie paaugliškas problemas ir brendimo iššūkius, bet apie bendražmogiškus dalykus, pasaulio daugialypumą, mįslingumą, praskleisti realybės šydą ir pažvelgti, kas slepiasi už jo į mums nepažinų, metafizinį pasaulį. Kartu, nors jo knygos gana filosofiškos, autorius svarstymais ir išvedžiojimais neužsižaidžia - kaip ir būdinga anglosaksų rašytojams, jis kuria įtemptą siužetą, jo kūrinių veikėjams nutinka daugybė įvairiausių dalykų - nuotykių ir nelaimių, gražių ir skausmingų dalykų, jiems tenka bėgti, slėptis, akis į akį susidurti su išoriniais ir vidiniais demonais.
Knygų sąrašas lietuvių kalba:
- Žvaigždės ieškotojas: romanas / iš anglų kalbos vertė Vilmantas Vilkončius. - Vilnius: Vaga, 2005. - 325 p.
- Apokalipsė: romanas / iš anglų kalbos vertė Vilmantas Vilkončius. - Vilnius: Vaga, 2006. - 358 p.
- Upės sūnus: romanas / iš anglų kalbos vertė Laimutė Tiešienė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2010.
