Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kai mitybai skiriamas ypatingas dėmesys. Būsimos mamos dažnai ieško informacijos, kaip elgtis, ką vartoti, kad šis laikotarpis praeitų sėkmingai. Daugybė informacinių šaltinių kartais gali apsunkinti supratimą, kas yra mitas, o kas - realybė. Pagrindinis mitybos principas nėštumo metu - visavertis maistas. Tai reiškia, kad maistas turi būti kuo įvairesnis, šviežias, turintis kuo daugiau baltymų, papildantis mamos racioną vitaminais ir mikroelementais. Sveika mityba reikalinga visais gyvenimo etapais, tačiau nėštumo metu jos svarba išauga.

Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų - ar saugu valgyti jūros gėrybes, ypač krevetes? Šiame straipsnyje išnagrinėsime krevečių vartojimo nėštumo metu aspektus, pateiksime išsamias rekomendacijas ir atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.

Krevetės: maistinė vertė ir nauda

Krevetės yra populiarus jūros gėrybių pasirinkimas, pasižymintis didele maistine verte. Jose gausu baltymų, būtinų aminorūgščių, vitaminų ir mineralų, tokių kaip vitaminas B12, selenas, jodas ir geležis. Baltymų kiekis krevetėse svarbus vaisiaus augimui ir vystymuisi.

Gyvsidabris jūros gėrybėse: rizika nėštumo metu

Gyvsidabris yra sunkusis metalas, kuris gali būti toksiškas nervų sistemai, ypač besivystančiam vaisiui. Dėl šios priežasties nėščioms moterims rekomenduojama riboti jūros gėrybių, kuriose yra didelis gyvsidabrio kiekis, vartojimą. Laimei, krevetės priskiriamos prie jūros gėrybių, kuriose gyvsidabrio kiekis yra mažas.

Vis dėlto, svarbu laikytis saiko ir neviršyti rekomenduojamų porcijų, kad būtų sumažinta bet kokia galima rizika.

Gyvsidabris - vienas seniausių pasaulyje naudojamų metalų. Jis tirpina daugelį metalų, sudarydamas amalgamas - nuo seno taip iš rūdų būdavo išgaunami taurieji metalai. Gyvsidabris padėdavo atskirti auksą nuo sidabro, todėl alchemikai jį laikė visų metalų būtinu komponentu. Gyvsidabrio gydomosiomis savybėmis domimasi nuo senų laikų. Viduramžiais juo buvo gydomi įvairūs negalavimai - nerimas, nemiga - ir baisiausia tais laikais liga sifilis. Pirmieji profesinio apsinuodijimo gyvsidabriu faktai aprašyti Anglijoje - veldami vilną, kad cilindras išeitų taisyklingos formos, kepurininkai naudodavo gyvsidabrio druską - sublimatą. Šis metalas gali būti dar vienos ligos priežastis. Tai - vadinamoji rožinė liga, dėl kurios kraujotaka sutrinka tose kūno vietose, kur yra smulkiausios kraujagyslės. Susirgus šia liga delnai, plaštakos ir pėdos, skruostai, nosis būna rožinės spalvos, žmogus pasidaro toks vangus, kad gali užmigti letargo miegu.

Sausame ore skysto gyvsidabrio sudėtis nekinta, bet reaguodamas su organiniais junginiais jis sudaro labai nuodingas druskas. Apsinuodijama dažniausiai gyvsidabrio garais arba junginiais. Patekęs į žmogaus organizmą gyvsidabris kaupiasi inkstuose, kepenyse, smegenyse, raumenyse, kauluose. Gyvsidabris sukelia kepenų atrofiją, inkstų kanalėlių nekrozę, sutrikdo aminorūgščių sintezę, kalcio apykaitą, seleno pasisavinimą, pažeidžia centrinę ir periferinę nervų sistemą. Iš organizmo pasišalina su prakaitu, šlapimu, išmatomis, seilėmis.

Koks gyvsidabrio šaltinis? Daugelis žmonių įsitikinę, kad tai - dantų plombos, nes naudojama amalgama. Iš tiesų toks gyvsidabris neturi jokios įtakos sveikatai, nes jo neįmanoma pasisavinti per virškinamąjį traktą. Gyvsidabrio poveikis priklauso nuo to, kokių junginių (organinių ar neorganinių) patenka į žmogaus organizmą. Pavyzdžiui, gyvsidabrio chloridas nuo seno buvo žinomas kaip stiprūs nuodai, pažeidžiantys inkstus ir sukeliantys mirtį. Neorganiniuose netirpiuose junginiuose esantis gyvsidabris nėra pavojingas. Patekęs į virškinamąjį traktą jis pašalinamas su išmatomis, organizmas pasisavina tik 2-15 procentų. O vandenyje ir riebaluose tirpstantys organiniai junginiai kur kas toksiškesni, nes iš jų žmogaus organizmas pasisavina apie 90-95 procentus gyvsidabrio. Nuovargis, dirglumas, prasta atmintis, galvos skausmas, svirduliuojanti eisena, drebančios rankos - tai apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai. Didžiausia bėda yra ta, kad gyvsidabris jungiasi su baltymais ir pakeičia jų savybes, o tai gali lemti genų defektus. Jei grūdai apdorojami gyvsidabrio turinčiais fungicidais, jų negalima vartoti maistui. 1972 metais Irake kilo viena didžiausių epidemijų - iš tokių grūdų iškepta duona apsinuodijo 6530 žmonių. Neįtikėtina, tačiau pagrindinis gyvsidabrio taršos šaltinis - stambios jūrų žuvys: rykliai, kardžuvės, tunai.

Apsinuodijimas gyvsidabrio junginiais visame pasaulyje žinomas kaip Minamatos liga. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje mažame Japonijos žvejų kaimelyje Minamatoje, įsikūrusiame Kiūšiū salos vakariniame krante, žmonės ėmė sirgti paslaptinga liga. Netoli esantis fabrikas gamino acetaldehidą, o gyvsidabrį naudojo kaip cheminių reakcijų katalizatorių. Gamybinės nuotekos, kuriose buvo gyvsidabrio oksido, būdavo pilamos į jūrą. Išpiltas į jūrą neorganinis gyvsidabris, veikiamas bakterijų, sudarydavo organinį metilo gyvsidabrį, kurio pakliūdavo į planktoną, žuvų raumenis. Apnuodytas žuvis gaudydavo žvejai ir jas vartodavo maistui. Buvo teigiama, kad žuvyse esantis gyvsidabrio kiekis mažas, todėl bendrovės veikla nebuvo stabdoma. Tačiau žmonės ėmė sirgti, jiems sutrikdavo inkstai, kildavo įvairių nervų sistemos negalavimų. 1968 metais gyvsidabrį, kurio iki tol į įlanką buvo išpilta apie 600 tonų, bendrovės vadovybė pakeitė kitu katalizatoriumi, tačiau ligos atvejų nesumažėjo. Nukentėjo ne tik nėščiosios, bet ir jų įsčiose besivystantis vaisius, nes organiniai gyvsidabrio junginiai tirpsta riebaluose ir nesunkiai prasiskverbia pro placentą. Net 6 proc. Minamatos kaimelyje gimusių kūdikių sirgo cerebriniu paralyžiumi. Tik vėliau buvo nustatyta, kad cerebrinis paralyžius susijęs su gyvsidabriu. Iš viso Minamatos apylinkėse nuo paslaptingos ligos mirė 1760 žmonių.

Gyvūnams tirpios gyvsidabrio druskos taip pat nuodingos. Minamatos kaimelio žvejai pastebėjo keistą dalyką - prisiėdusios žuvų katės ėmė keistai elgtis, nežinia dėl ko imdavo drebėti, šokinėti, puldavo į jūrą ir nuskęsdavo.

Amerikietis fotografas Eugene’as Smithas, apsilankęs Minamatoje, vienas pirmųjų pradėjo fiksuoti aplinkos teršimo pasekmes Japonijoje. Iki 1970 metų E. Smithas nieko nežinojo apie Minamatos ligą. Jam apie tai papasakojo pažįstamas japonų fotografas. Sumanęs rengti fotoreportažą E. Smithas susirado rėmėjų. 1971-ųjų rugsėjį jis atvyko į Minamatą, čia lankė nukentėjusius nuo gyvsidabrio žmones ir juos fotografavo. Iš šio ciklo darbų visame pasaulyje labiausiai išgarsėjo nuotrauka, kurioje įamžinta paralyžiuota penkiolikmetė mergaitė Tomoko Uemura, kurią prausia motina. Tokių nesveikų vaikų dalia Japonijoje nebuvo lengva, nes daugelis tėvų jų atsisakydavo. E. Smithas kelias dienas stebėjo, kaip moteris prižiūri savo neįgalią dukterį. Manydamas, kad ši moteris ir jos duktė gali būti Minamatos tragedijos simbolis, jis paprašė sutikimo fotografuoti. Tai buvo ne iš anksto režisuota nuotrauka, o kasdienis ritualas, kurį amerikiečių fotografui pavyko užfiksuoti. Reikalaudami uždaryti gamyklą vietos gyventojai ėmė piketuoti. Neišvengta riaušių, jose dalyvavęs fotografas E. Smithas buvo sunkiai sužalotas. Grįžęs į JAV, jis pasiūlė žurnalui „Life“ fotoreportažą iš Minamatos. 1972 metais fotoreportažas „Mirties srautas iš vamzdžio“ („Death Flow from the Pipe“) buvo išspausdintas šiame leidinyje. E. Smithas gavo aukso medalį už savo darbus, darytus Japonijoje. Jo nuotraukos pakeitė daugelio žmonių požiūrį, jos parodė, kas atsitinka, kai į jūrą patenka gyvsidabrio teršalų.

Ne tik Japonijos jūros pakrantėse plaukiojančios žuvys turi gyvsidabrio junginių. Šiaurės Atlanto ir Viduržemio jūros tyrimai taip pat parodė, kad moliuskai, austrės ir ypač žuvys kaupia gyvsidabrį. Kai kurių jūrų plėšriųjų žuvų raumenyse aptinkama itin daug metilo gyvsidabrio, toksiškai veikiančio nervų sistemą. Tokios plėšriosios jūrų žuvys kaip tunai, kardžuvės, skumbrės sugeba sukaupti gyvsidabrio 3000 kartų daugiau, nei jo yra užterštame vandenyje. Dėl šios priežasties kai kurios valstybės pataria gyventojams riboti tunų, marlinų, kardžuvių, auksinių lynų, karališkųjų skumbrių vartojimą.

Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) yra įspėjusi, kad metilo gyvsidabris pažeidžia mažų vaikų ir vaisiaus nervų sistemos raidą. Nėščiosioms, taip pat maitinančioms ir planuojančioms susilaukti kūdikio moterims patariama valgyti tuno ne dažniau kaip dukart per savaitę.

Rekomendacijos dėl krevečių vartojimo nėštumo metu

Remiantis oficialiomis rekomendacijomis, nėščios moterys gali saugiai valgyti 2-3 porcijas (apie 8-12 uncijų arba 226-340 gramų) mažai gyvsidabrio turinčių jūros gėrybių per savaitę. Krevetės patenka į šią kategoriją, todėl jas galima įtraukti į nėščiosios mitybą, laikantis tam tikrų atsargumo priemonių.

Svarbūs aspektai:

• Terminis apdorojimas: Krevetės turi būti gerai termiškai apdorotos. Valgyti žalias ar nepakankamai išvirtas krevetes nėštumo metu yra griežtai draudžiama dėl galimos apsinuodijimo maistu rizikos.
• Šviežumas: Rinkitės šviežias krevetes iš patikimų šaltinių. Venkite krevečių, kurios turi nemalonų kvapą ar atrodo prastos kokybės.
• Alergijos: Jei esate alergiška jūros gėrybėms, krevečių vartojimas nėštumo metu yra draudžiamas.
• Porcijos dydis: Laikykitės rekomenduojamo porcijos dydžio (2-3 porcijos per savaitę) ir neviršykite jo.
• Įvairovė: Įtraukite į savo mitybą įvairias jūros gėrybes, o ne tik krevetes. Tai užtikrins, kad gausite platų spektrą maistinių medžiagų.

Kaip tinkamai paruošti krevetes nėštumo metu?

Tinkamas krevečių paruošimas yra labai svarbus norint užtikrinti jų saugumą nėštumo metu.

• Atšildymas: Jei naudojate šaldytas krevetes, atšildykite jas šaldytuve, o ne kambario temperatūroje.
• Plauti: Kruopščiai nuplaukite krevetes šaltu vandeniu prieš gaminant.
• Terminis apdorojimas: Krevetės turi būti virinamos, kepamos ar troškinamos, kol taps visiškai baltos ir nepermatomos. Įsitikinkite, kad vidinė temperatūra pasiekė 74°C (165°F).
• Vengti: Venkite valgyti žalias krevetes, tokias kaip suši ar sashimi, pagamintus su krevetėmis.

Alternatyvūs jūros gėrybių šaltiniai nėštumo metu

Jei norite įvairinti savo mitybą nėštumo metu, apsvarstykite kitus mažai gyvsidabrio turinčius jūros gėrybių šaltinius, tokius kaip:

• Lašiša
• Menkė
• Tilapija
• Ančiuviai
• Silkė

Šios žuvys ne tik saugios vartoti nėštumo metu, bet ir pasižymi didele maistine verte, ypač omega-3 riebalų rūgštimis.

Kada reikėtų vengti krevečių nėštumo metu?

Yra keletas situacijų, kai krevečių vartojimas nėštumo metu turėtų būti apribotas arba visiškai vengiamas:

• Alergija jūros gėrybėms: Jei esate alergiška krevetėms ar kitoms jūros gėrybėms, jų vartojimas nėštumo metu yra draudžiamas.
• Žalios ar nepakankamai išvirtos krevetės: Vartoti žalias ar nepakankamai išvirtas krevetes nėštumo metu yra griežtai draudžiama dėl galimos apsinuodijimo maistu rizikos.
• Abėjotina kokybė: Venkite krevečių, kurios atrodo prastos kokybės, turi nemalonų kvapą ar yra pasibaigusio galiojimo.

Mitai ir faktai apie krevečių vartojimą nėštumo metu

Yra daug mitų ir klaidingų įsitikinimų apie krevečių vartojimą nėštumo metu. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių mitų ir faktų:

• Mitas: Krevetės yra per daug pavojingos valgyti nėštumo metu. Faktas: Krevetės, vartojamos saikingai ir tinkamai paruoštos, yra saugios nėštumo metu.
• Mitas: Visos jūros gėrybės yra pavojingos dėl gyvsidabrio. Faktas: Yra daug mažai gyvsidabrio turinčių jūros gėrybių, kurias galima saugiai valgyti nėštumo metu, įskaitant krevetes.
• Mitas: Nėštumo metu negalima valgyti jokių jūros gėrybių. Faktas: Jūros gėrybės yra geras baltymų, vitaminų ir mineralų šaltinis, kuris gali būti naudingas nėštumo metu, jei vartojamas saikingai ir tinkamai paruoštas.

Saugaus ir nesaugaus maisto palyginimas nėštumo metu

Siekiant apsisaugoti nuo salmoneliozės, toksoplazmozės, listeriozės, nėštumo metu patariama vengti termiškai neapdorotų mėsos, žuvies, kiaušinių patiekalų, neplautų vaisių ir daržovių.

Konsultacija su gydytoju

Visada rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju ar dietologu dėl individualių mitybos rekomendacijų nėštumo metu.

tags: #gyvsidabris #nestumo #metu

• Kaip planuoti nėštumą sergant TTH
• Sužinokite daugiau apie Dailee Slip Premium Plus
• Dviračių kėdutės vaikams: saugumas ir patogumas
• Magnetinio rezonanso pritaikymas medicinoje
• Kada ir kaip maitinti naujagimį