Nėštumas - tai džiaugsmo ir laukimo metas, tačiau jis taip pat gali būti kupinas nerimo, ypač kai kyla komplikacijų. Viena iš tokių komplikacijų yra gresiantis persileidimas - terminas, kuris gali sukelti baimę ir netikrumą būsimiems tėvams. Grėsmingas persileidimas apibrėžiamas kaip bet koks kraujavimas iš makšties, atsirandantis per pirmąsias 20 nėštumo savaičių, kai yra gyvybingas vaisius. Svarbu pažymėti, kad nors gresiantis persileidimas rodo nėštumo nutraukimo riziką, tai nereiškia, kad persileidimas neišvengiamas. Daugelis moterų, patyrusių gresiantį persileidimą, pagimdo sveiką kūdikį.
Persileidimas - tai savaiminis nėštumo nutrūkimas iki 22 savaitės, kurį patiria iki 20 proc. visų besilaukiančių moterų. Iki dvyliktos nėštumo savaitės įvykęs persileidimas vadinamas ankstyvuoju, po 12 savaičių - vėlyvuoju. Savaiminiu persileidimu baigiasi 15 -20 procentų visų nėštumų, tai yra kas 5-6 nėštumas. Kodėl įvyksta savaiminiai persileidimai, dažnai neįmanoma tiksliai atsakyti. Tiesa, persileidimų priežasčių yra labai daug ir dažnai - net iki 60 procentų - atvejų jos nenustatomos.
Manoma, kad apie 15-30% procentų visų žinomų nėštumų baigiasi persileidimu. Tyrimų duomenimis, ketvirtadalis nėštumų baigiasi persileidimu, nesivystančiu nėštumu ir pan. Tačiau mes galime kalbėti tik apie patvirtintus atvejus. Yra dalis nėštumų, kai menstruacijos vėluoja, tačiau moteris nežino, kad yra nėščia. Prasidėjęs kraujavimas tokiu atveju yra palaikomas mėnesinėmis, ir nors jis gali būti gausesnis, tačiau moteris gali net neįtarti, kad jai įvyko persileidimas.
Priežastys
Persileidimas gali įvykti dėl įvairių priežasčių, kartais net tiksliai ir nenustatomų. Įtakos jam gali turėti tiek pačios motinos ligos, tiek ir vaisiaus patologija. Taip pat dėl netaisyklingos gimdos padėties, įvairių sąaugų po uždegimų ar operacijų gimda gali netinkamai augti. Persileidimas gali įvykti ir sutrikus hormonų pusiausvyrai ar dėl infekcinių ligų, tokių kaip gripas, tymai, raudonukė. Pusės visų savaiminių persileidimų priežastis yra sutrikusi paties apvaisinto kiaušinėlio raida. Tuomet persileidimas yra moters organizmo reakcija į nenormalų vaisiaus vystymąsi. Labai dažnai šio proceso neįmanoma sustabdyti, tačiau kai kuriais atvejais visgi galima apsaugoti moterį nuo persileidimo.
Pagrindinės savaiminio persileidimo priežastys gali būti labai įvairios. Dažniausiai tai susiję su chromosomų anomalijomis, kurios atsiranda, kai kiaušinis ar spermatozoidas turi genetinių defektų. Taip, tai galima traktuoti kaip natūralią gamtos atranką. Didžioji dalis persileidimų įvyksta dėl su gyvybe nesuderinamų chromosominių defektų, todėl organizmas tai „pajaučia“, sureaguoja ir įvyksta persileidimas. Taip pat gali būti hormoninių sutrikimų, pvz., geltonkūnio nepakankamumo, kuris neleidžia organizmui palaikyti nėštumo. Fiziniai veiksniai, tokie kaip gimdos anomalijos ar infekcijos, taip pat gali prisidėti prie persileidimo. Retesnės persileidimų priežastys yra įvairios infekcijos, lytiškai plintančios ligos, gimdos patologija ir kitos ginekologinės ligos, kraujo krešėjimo sutrikimai, genetiškai paveldimos ligos, galinčios nulemti persileidimą.
Infekcijos gali turėti įtakos persileidimo rizikai. Tam tikri infekciniai sukėlėjai, tokie kaip bakterinė vaginozė, lytiškai plintančios infekcijos ir virusinės infekcijos, tokios kaip citomegalovirusas (CMV) ar raudonukė, gali prisidėti prie nėštumo komplikacijų. Genetiniai veiksniai gali turėti įtakos persileidimo tikimybei. Chromosomų anomalijos vaisiui yra dažna persileidimo priežastis, ypač pirmąjį trimestrą.
Gyvenimo būdo pasirinkimai ir mitybos įpročiai gali reikšmingai paveikti nėštumo sveikatą. Rūkymas, per didelis alkoholio vartojimas ir neteisėtų narkotikų vartojimas yra žinomi persileidimo rizikos veiksniai. Jeigu nėščioji daug ir ilgai dirba tvankioje patalpoje, sėdi prie kompiuterio, o nuo jo pakyla tik išgerti puodelį kavos, blogai maitinasi, negauna pakankamai vitaminų bei kitų maistinių medžiagų, tai ji ilgainiui gali persileisti. Tokiomis sąlygomis gali padidėti gimdos tonusas, sutrikti vaisiaus kraujotaka - jis gauna nepakankamai deguonies ir maisto medžiagų. Moters sunkios ekstragenitalinės ligos.
Simptomai
Pagrindinis gresiančio persileidimo simptomas yra kraujavimas iš makšties, kurio spalva gali skirtis nuo šviesiai rausvos iki ryškiai raudonos. Taip pat gali pasireikšti lengvi mėšlungiai ir apatinės nugaros dalies skausmas. Gresiančiam persileidimui būdingas nežymus kraujavimas, kurį lydi pilvo skausmai. Jei moteris numoja ranka į pirmuosius persileidimo simptomus arba gydymas įtarus gresiantį persileidimą yra neefektyvus, tuomet išsaugoti vaisių tampa nebeįmanoma. Moteriai įvyksta persileidimas, o jo simptomai yra stiprūs skausmai, pilvo spazmai ir itin gausus kraujavimas.
Pagrindiniai persileidimo simptomai gali apimti kraujavimą iš makšties, pilvo skausmus, mėšlungį ir audinių išsiskyrimą iš makšties. Simptomai gali svyruoti nuo lengvų iki sunkių, priklausomai nuo persileidimo stadijos. Persileidimo požymiai - kraujavimas, pilvo skausmai. Kuo persileidimas įvyksta anksčiau, tuo didesnė tikimybė, kad organizmas pats susitvarkys ir išsivalys. O kuo didesnis nėštumas - tuo didesni skausmai, didesnis kraujavimas ir grėsmė moters gyvybei.
Jei persileidimas dar neprasidėjo, tačiau yra jo rizika, būsena įvardijama kaip gresiantis persileidimas. Pajutus šiuos simptomus būtina nedelsiant kreiptis į medikus: Tepimas, išskyros su krauju. Spazmai. Sąrėmiai. Gimdos kaklelio atsivėrimas. Kraujavimas. Vykstant persileidimui kraujavimas tampa vis intensyvesnis, kraujas yra raudonos arba rusvos, rudos spalvos. Taip pat gali pasireikšti nėštumo simptomų išnykimas.
Ankstyvas persileidimas yra tuomet, kai jis įvyksta iki 12 nėštumo savaitės. Būtent tokiu metu persileidimas įvyksta dažniausiai. Įprastai moteris tuomet jaučia skausmus ir pilvo spazmus centrinėje pilvo dalyje. Kartais pasireiškia aštrus skausmas pilvo apačioje, kuris gali trukti net keliasdešimt valandų. Skausmus gali, bet nebūtinai lydi kraujavimas. Neretai gali pasireikšti nežymūs „tepimai“, kurie tęsiasi net kelias dienas. Apie prasidėjusį persileidimą gali perspėti atsiradę kraujo krešuliai.
Vėlyvas persileidimas įvyksta tarp 13 ir 22 nėštumo savaičių. Jis sudaro maždaug 25 proc. visų persileidimo atvejų. Skirtingai nuo ankstyvo persileidimo, kurio priežastis įprastai yra vaisiaus vystymasis, vėlesnis persileidimas įvyksta dėl sutrikimų moters organizme - per mažos hormonų gamybos, neteisingo vaisiaus prisitvirtinimo. Vėlesnio persileidimo požymiai - kelias dienas pasirodančios rožinės ar rudos išskyros, turinčios specifinį kvapą. Nors tai nebūtinai reiškia, kad nelaimė yra neišvengiama, tačiau būtina kuo skubiau kreiptis į gydytojus.
Diagnozė ir gydymas
Grėsmingo persileidimo diagnozė prasideda nuo išsamaus klinikinio įvertinimo. Tai apima išsamią pacientės anamnezę, simptomų aptarimą ir fizinę apžiūrą. Kraujo tyrimai: Žmogaus chorioninio gonadotropino (hCG) lygio matavimas gali padėti nustatyti nėštumo sveikatą. Persileidimo diagnozė dažnai pradedama nuo paciento anamnezės ir fizinio ištyrimo. Gydytojas gali rekomenduoti ultragarsinį tyrimą, kuris padeda nustatyti vaisiaus būklę ir gimdos pokyčius.
Esant stipriam pilvo skausmui ir gausiam kraujavimui atliekama operacija - gimdos turinio atsiurbimas. Tačiau jeigu nėštumas dar labai mažas, pavyzdžiui, 4-5 savaitės, ir viskas prasideda bei vyksta natūraliai, tuomet geriau išvengti operacijos. Tokio persileidimo metu kraujavimas būna panašus kaip per mėnesines ar kiek gausesnis, su kraujo krešuliais. Esant didesniam nėštumui, pavyzdžiui, daugiau nei 11-12 savaičių, pilvo skausmas ir kraujavimas būna daug gausesnis, tuomet didėja rizika ir moters sveikatai, ji gali nukraujuoti, viskas vyksta daug grėsmingiau, dažnai reikalingas gydytojų įsikišimas ir pagalba.
Savaiminio persileidimo gydymas priklauso nuo situacijos. Jei persileidimas jau įvyko, gydymas gali apimti stebėjimą ir poilsį, kad būtų sumažinta komplikacijų rizika. Kai kuriais atvejais gali prireikti medicininių procedūrų, kad būtų pašalinti likę audiniai. Jei persileidimas yra neišvengiamas, gydytojas gali rekomenduoti hormonų terapiją, kad būtų palaikoma nėštumo eiga. Psichologinė parama taip pat yra svarbi, kad moteris galėtų išgyventi šią sunkų laikotarpį ir pasiruošti ateities nėštumams.
Gydytojas pirmiausiai nustato, ar vaisius yra gyvybingas ir ar verta stabdyti persileidimą, kokia gali būti persileidimo priežastis. Užsienyje niekas nestabdo persileidimų, kurie įvyksta iki penktos nėštumo savaitės, nes mano, kad vaisius gali būti apsigimęs ir leidžia veikti natūraliajai atrankai. Lietuvoje gresiančius persileidimus iki 5 savaičių bandoma išsaugoti, jei tai įmanoma padaryti. Stabdomas kraujavimas. Visais atvejais, jeigu nėščioji kraujuoja, o vaisius gyvas ar embrionas nepilnai pakenktas (gręsiantis, o ne įvykęs persileidimas) bandoma kraujavimą sustabdyti. Kai kuriais atvejais tai būna tik vienintelė gydymo priemonė, pavyzdžiui, jei placenta prisitvirtinusi gimdoje per žemai.
Ramybė. Kadangi daugeliu atvejų persileidimą gali sukelti stresas, tai nėščiajai būtina atsipalaiduoti. Visada svarbu suteikti nėščiajai ramybę, gražią aplinką, daugiau dėmesio jai turėtų skirti ir vyras. Hormonai. Kartais pasitaiko, jog moteris jau kelintą kartą iš eilės pastojusi persileidžia tuo pačiu laiku (pavyzdžiui, 5-6 savaitę). Dažnai tokiai moteriai laiku suteikus reikiamą gydymą, ji sėkmingai išnešioja ir pagimdo kūdikį. Tokie persileidimai dažniausiai įvyksta dėl to, kad embrionas negali sėkmingai įsitvirtinti į gimdos gleivinę, mat trūksta hormono progesterono. Šį hormoną paskyrus, viskas susitvarko ir nėštumas išsaugomas. Progesteroną Lietuvoje dažniausiai skiria iki 12 kartais iki 16-tos nėštumo savaitės, nes tai vienintelis vaistas, kurį galima skirti šiuo nėštumo periodu. Gydoma infekcija. Gręsiant persileidimui visada reikia ištirti moterį dėl infekcijos, nes ji būna viena pagrindinių persileidimo priežasčių. Magnis. Sparčiai augant vaisiui (18-22 nėštumo savaitę) būsimai mamytei reikia daug daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų. Šiuo laikotarpiui itin tinka magnis, kuris ne tik atpalaiduoja raumenis (o tai labai reikalinga šiame periode), bet ir pasižymi raminamuoju, šlapimą varančiu poveikiu.
Planavimas po persileidimo
Vienas svarbiausių klausimų, kuris iškyla porai po tokios netekties, - kada vėl galima planuoti nėštumą? Šis klausimas neturi vieno universalaus atsakymo - jis priklauso nuo fizinės ir emocinės moters būklės, persileidimo aplinkybių ir gydytojų rekomendacijų.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, po persileidimo rekomenduojama palaukti mažiausiai 3 mėnesius prieš vėl bandant pastoti. Tai leidžia organizmui atsigauti ir sumažina komplikacijų riziką. Tačiau šios rekomendacijos - bendro pobūdžio. Lietuvoje veikiantys akušeriai ginekologai dažniausiai vadovaujasi šiuo principu: Jei persileidimas buvo ankstyvas (iki 12 savaitės) ir be komplikacijų, naują nėštumą galima planuoti jau po vieno ar dviejų menstruacinių ciklų. Jei buvo atlikta medicininė intervencija (kuretazas) arba buvo infekcija, gydytojas gali rekomenduoti palaukti 3-6 mėnesius. Jei moteriai buvo keli persileidimai iš eilės, būtina atlikti papildomus tyrimus ir nėštumą planuoti tik gavus gydytojo leidimą.
Mano rekomendacija būtų palaukti, kol gimda visiškai išsivalys, sulaukti pirmųjų mėnesinių po persileidimo ir jeigu pora atsigavusi psichologiškai, galima bandyti vėl pastoti. Būtina pasitarti su gydytoju, kiek laiko reikėtų saugotis nėštumo.
Fizinė ir emocinė sveikata - vienodai svarbios. Persileidimas paveikia ne tik kūną, bet ir psichiką. Daugelis moterų patiria: liūdesį, kaltę, pyktį, baimę dėl būsimo nėštumo. Todėl emocinis pasiruošimas naujam nėštumui yra ne mažiau svarbus nei fizinis. Labai svarbi psichologinė poros būklė, kadangi jeigu įvyksta keli persileidimai iš eilės, tai moteris gali bijoti ar nebenorėti pastoti, kad vėl netektų išgyventi nusivylimo. Jei jaučiate, kad negalite susitaikyti su netektimi, neskubėkite. Leiskite sau išgedėti, pasikalbėkite su artimaisiais, gydytoju ar psichologu. Jeigu tai ne pirmas nesėkmingas bandymas, pasikonsultuokite su gydytoju, atlikite reikiamus tyrimus, apsilankykite genetiko konsultacijoje.
Prevencija
Nėštumo planavimas, ligų stabilizavimas, sveikas gyvenimo būdas - tai pagrindinės priemonės, galinčios bent kiek sumažinti persileidimo riziką. Svarbu planuojant nėštumą atsisakyti žalingų įpročių, sveikai gyventi, sportuoti, planuoti pastoti jaunesniame amžiuje, išsigydyti ligas ar bent jau jas stabilizuoti, jeigu vartojame vaistus, rinktis tokius, kurie nekenktų nėštumui, būtinai gerti folio rūgštį, kuri sumažina centrinės nervų sistemos apsigimimų bei nervinio vamzdelio defektų riziką.
Kad persileidimai įvyktų kuo rečiau, pravartu žinoti, kas juos sukelia ir kaip jų išvengti. Stresas. Daugelis persileidimų įvyksta dėl streso ir įtampos. Jaučiant pastovią įtampa ar staiga patyrus stiprų stresą suaktyvėja greita neurovegetacinė reakcija, dėl kurios stipriai spazmuoja kraujagyslės, pasireiškia gimdos išemija (kraujo pritekėjimo trūkumas), o vėliau kraujo sąstovis (atsipalaidavus kraujagyslių sienelėms). Infekcija. Nėštumo metu moters imunitetas yra silpnesnis, nes jį slopina nėštumo metu pasigaminę hormonai, kad motinos organizmas nekovotų su vaisiumi, nes tai yra svetimkūnis moters organizme. Labai suaktyvėja vietinė nepavojinga mikroflora, kuri dabar nevaržoma dauginasi ir sukelia daug bėdų nėščiajai (makšties uždegimai). Nėštumo metu itin pavojingos lytiniu keliu plintančios infekcijos, taip pat raudonukės, citomegalo virusai bei toksoplazminė infekcija. Nėščiosioms labai pavojingas gripas ar kiti peršalimą sukeliantys virusai ar bakterijos. Kartais kenkia ne tik pats sukėlėjas, o jo sukelti simptomai: intoksikacija, aukšta temperatūra (virš 38ºC), nes tai sutrikdo kraujotaką tarp motinos ir vaisiaus per placentą.
Genetiniai sutrikimai. Gyvenimo būdas bei mityba.
Svarbu žinoti: persileidimas nereiškia, kad negalėsite susilaukti vaikų. Net po dviejų persileidimų iš eilės 85 proc. moterų sėkmingai išnešioja kitą nėštumą.
tags: #gresiantis #persileidimas #nes #embrionas #apsigimes
