Persileidimas - tai savaiminis nėštumo nutrūkimas iki 22 savaitės, kurį patiria iki 20 proc. visų besilaukiančių moterų. Medicinoje jis dar vadinamas savaiminiu abortu. Pagal laiką persileidimai skirstomi į ankstyvuosius (iki 12 savaitės) ir vėlyvuosius (13-22 savaitės). Apie 80 proc. persileidimų įvyksta ankstyvuoju laikotarpiu. Šis skirstymas padeda gydytojams nustatyti galimas priežastis ir parinkti gydymo taktiką.
Savaiminis nėštumo nutrūkimas retai įvyksta dėl vienos aiškios priežasties. Dažniausia ankstyvojo nėštumo nutrūkimo priežastis yra sutrikusi paties apvaisinto kiaušinėlio raida, atsakinga už maždaug 50 proc. pirmojo trimestro netekčių. Tai dažniausia ankstyvojo nėštumo nutrūkimo priežastis. Tiesa, apie 50 proc. visų savaiminių persileidimų (ir ypač per tris pirmus nėštumo mėnesius) atsitinka dėl sutrikusios apvaisinto kiaušinėlio raidos - dėl chromosominių ar genetinių anomalijų arba, todėl, kad jis netinkamai įsitvirtina gimdoje. Tuomet embrionas žūsta ir nėštumas nutrūksta. Taip pat apie 20 proc. persileidimų įvyksta dėl vyro spermatozoidų pakitimų. Kitos priežastys gali būti hormonų pusiausvyros sutrikimai, cukrinis diabetas, skydliaukės ligos, autoimuninės ligos. Gimdos anomalijos (pertvaros, miomos, sąaugos) ir gimdos kaklelio nepakankamumas gali trukdyti vaisiui normaliai vystytis. Infekcijos gali turėti įtakos persileidimo rizikai. Tam tikri infekciniai sukėlėjai, tokie kaip bakterinė vaginozė, lytiškai plintančios infekcijos ir virusinės infekcijos, tokios kaip citomegalovirusas (CMV) ar raudonukė, gali prisidėti prie nėštumo komplikacijų. Lėtinės infekcinės ligos (sifilis, tuberkuliozė), ligos, kai karščiuojama (ūminės infekcinės, gripas, raudonukė), vidaus organų ligos (širdies ir kraujagyslių, inkstų, skydliaukės) taip pat gali įtakoti persileidimą. Rūkymas, alkoholio vartojimas ir net didelis kofeino kiekis padidina riziką. Stiprus ar ilgalaikis stresas gali padidinti persileidimo riziką, nes sutrikdo hormonų pusiausvyrą.
Moters amžius yra vienas stipriausių rizikos veiksnių. Moterims iki 30 metų rizika siekia apie 10-12 proc. Nuo 30 iki 34 metų ji pakyla iki maždaug 15 proc., o 35-39 metų amžiaus grupėje siekia jau 20 proc. Moterims vyresnėms nei 40 metų tikimybė pasiekia 40 proc. Vis dėlto, tai nereiškia, kad vyresnės moterys negali sėkmingai išnešioti. Pagrindinis veiksnys - vyresnis moters amžius, tai yra keturiasdešimt ir daugiau. Kiti rizikos veiksniai: rūkymas, alkoholio vartojimas, gausesnis kofeino vartojimas. Kad stresas turėtų įtakos, nėra įrodyta. Dažniausiai tai vis dėl to būna nulemta gamtos. Nėra įrodyta, kad tiek pakėlimas, tiek nugriuvimas, tiek stresas ar pervargimas gali sukelti persileidimą, bet žalingų įpročių atsisakymas, nėštumo planavimas, nėštumo planavimas jaunesniame amžiuje, folio rūgšties vartojimas, vitamino D vartojimas, išsityrimas dėl galimų infekcijų didina sėkmingo nėštumo galimybes.
Nėštumo nutrūkimo simptomai priklauso nuo jo trukmės, priežasties ir kiekvienos moters organizmo ypatybių. Kraujavimas iš makšties yra dažniausias požymis. Jis gali pasireikšti įvairiai: nuo lengvo tepliojimo iki gausaus kraujavimo su krešuliais. Svarbu žinoti: ne kiekvienas kraujavimas nėštumo metu reiškia nėštumo netektį. Pilvo apačios ir apatinės nugaros dalies skausmas, primenantis mėnesinių spazmus, yra antras pagal dažnumą simptomas. Kiti galimi požymiai: audinių ar krešulių pasišalinimas, staigus nėštumo simptomų išnykimas, karščiavimas ar šaltkrėtis, galvos svaigimas ar alpimas.
Ankstyvas (iki 12 sav.) nėštumo nutrūkimas dažnai prasideda nežymiu tepliojimu, kurį moteris gali palaikyti vėluojančiomis mėnesinėmis. Vėlyvas (13-22 sav.) atvejis pasireiškia ryškiau: gali nutekėti vaisiaus vandenys, pasirodyti stiprus kraujavimas.
Kai gresia persileidimas, nėščiajai gali skaudėti arba mausti pilvo apačią, iš gimdos pasirodo kraujingos išskyros, gali kietėti gimda arba teka vaisiaus vandenys. Kitas požymis - skauda nugaros kryžminę dalį. Kai kuriais atvejais moteris nejaučia jokių persileidimo simptomų, o jis įvyksta. Jei persileidimo priežastis - gimdos kaklelio nepakankamumas, moteris gali nieko nejausti. Dažnai persileidimai įvyksta tomis dienomis, kai teoriškai turėtų būti mėnesinės - tai pats pavojingiausias laikotarpis. Jei persileidimas itin ankstyvas, moteris gali jo nepajusti, tarkim, nėštumas keturių savaičių ir kraujavimas sutampa su mėnesinėmis. Jei moteris nedarė nėštumo testo ar kraujo tyrimo, kuris labai anksti, dar neatėjus kitoms mėnesinėms gali parodyti nėštumą, ji nesupras, ar tai eilinės mėnesinės, ar persileidimas. Tik jeigu menstruacijos užtrunka, moteris pasidaro nėštumo testą ar gydytojas echoskopu patvirtina nėštumą, po kelių dienų prasidėjęs kraujavimas akivaizdus persileidimo ženklas.
Gresiantis persileidimas yra būklė, kai pasirodo pavojaus požymiai (kraujavimas, nedideli skausmai), bet nėštumas dar nėra nutrūkęs. Tokiais atvejais gydytojai pataria gulėti lovoje, neretai moteris yra hospitalizuojama. Jai atliekamas ultragarsinis tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kaip vystosi vaisius. Taip pat atliekami hormoniniai tyrimai, norint nustatyti, ar hormonų koncentracija yra pakankama nėštumui išsaugoti. Vis dėlto, jeigu skausmai dažnėja bei tampa reguliarūs, kraujavimas tęsiasi net 2 ar 3 savaites, kraujyje aptinkama mažai hormono chorioninio gonadotropino, tokio nėštumo prognozė yra nepalanki. Juolab, jeigu ultragarsu nustatoma, kad vaisius yra per mažas nėštumo laikui, nejudrus, o jo širdis neplaka.
Jei moteris numoja ranka į pirmuosius persileidimo simptomus arba gydymas įtarus gresiantį persileidimą yra neefektyvus, tuomet išsaugoti vaisių tampa nebeįmanoma. Moteriai įvyksta persileidimas, o jo simptomai yra stiprūs skausmai, pilvo spazmai ir itin gausus kraujavimas. Gimda kietėja, nors jos dydis atitinka nėštumo laiką, tačiau gimdos kaklelis būna prasivėręs ir šiek tiek sutrumpėjęs. Nėštumas nutrūksta tuomet, jei atsiskiria daugiau kaip trečdalis chorioninio dangalo. Nėštumo išsaugoti neįmanoma progresuojančio persileidimo metu. Pastarajam būdinga tai, kad atsiskyręs chorionas ir žuvęs gemalas dėl gimdos susitraukimų išstumiamas iš gimdos į jau atsidariusį gimdos kaklelį. Sąrėmiai nuolat stiprėja, moteris gausiai kraujuoja. Gimda būna standi, o gimdos kakšelyje apčiuopiami vaisiaus audiniai.
Dalinis persileidimas - jo metu vaisius pasišalina iš moters organizmo tik su dalimi placentos. Vėliau specialistai privalo iki galo išvalyti likusią placentos dalį. Tuomet gimda negali pakankamai gerai susitraukti, dėl to moteris kraujuoja gausiai, su krešuliais ir pasilikusių audinių gabalėliais. Visiškas persileidimas - tai toks procesas, kurio metu vaisius visiškai pasišalina iš moters organizmo. Papildomos procedūros nereikalingos. Tiesa, toks persileidimas yra gana retas reiškinys. Jis dažnesnis vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu. Visiško persileidimo požymiai - sukietėjusi, sumažėjusi ir susitraukusi gimda. Gimdos kaklelis uždaras ar atviras. Moteris gausiai nekraujuoja, būna tik nedaug kraujingų išskyrų.
Vėlyvas persileidimas įvyksta tarp 13 ir 22 nėštumo savaičių. Jis sudaro maždaug 25 proc. visų persileidimo atvejų. Skirtingai nuo ankstyvo persileidimo, kurio priežastis įprastai yra vaisiaus vystymasis, vėlesnis persileidimas įvyksta dėl sutrikimų moters organizme - per mažos hormonų gamybos, neteisingo vaisiaus prisitvirtinimo. Vėlesnio persileidimo požymiai - kelias dienas pasirodančios rožinės ar rudos išskyros, turinčios specifinį kvapą. Nors tai nebūtinai reiškia, kad nelaimė yra neišvengiama, tačiau būtina kuo skubiau kreiptis į gydytojus.
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, defluxio, seu effluvium liquoris amniotici praeterminalis, - vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Šios patologijos dažnis - 7-12 proc. Rizikos veiksniai: infekcija, polihidramnionas, daugiavaisis nėštumas, gimdos kaklelio nepakankamumas, placentos atšoka, trauma, lytiniai santykiai, vaisiaus raidos anomalijos, invazinės diagnostinės procedūros (amniocentezė, kordocentezė ir kt.), medžiagų apykaitos ligos (Ehlers-Danlos sindromas). Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Didėjant nėštumui, dangalai tempiasi, jų ląstelės plokštėja. Vaisiaus dangalus silpnina bakterijų kolagenazės ir proteazės, motinos proteazės ir elastazės, spermos proteazės. Nėščioji skundžiasi įvairaus gausumo vandeningomis išskyromis iš makšties. Apžiūrint makšties skėtikliais, matoma, kad vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą. Esti teigiamas kristalizacijos testas, užpakalinio makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25 (teigiamas nitrazino testas). Paimama medžiagos makšties tepinėliui ir makšties išskyrų bakteriologiniam pasėliui, infekcijai ir jos sukėlėjui nustatyti. Tiriant ultragarsu, nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, todėl būtina stebėti nėščiosios būklę: temperatūrą, pulsą 2-4 kartus per dieną, leukogramą, CRB - kasdien, įtarus šlapimo takų infekciją - atlikti šlapimo tyrimą, pasėlį. Stebimas makšties išskyrų pobūdis, gimdos aktyvumas. Labai svarbu stebėti ir vaisiaus būklę: judesius, atlikti KTG, biofizinį profilį, doplerometriją. Priešlaikiniam vaisiaus vandenų nutekėjimui reikia diferencijuoti nuo makšties uždegimo, bakterinės vaginozės, šlapimo takų infekcijos, šlapimo nelaikymo, hydrorrhoea gravidarum.
Kai vaisius išnešiotas, nutekėjus vaisiaus vandenims, gimdymo veikla per 24 val. Prasideda 80-90 proc. moterų, o kai neišnešiotas - 50 proc. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, gali iškristi virkštelė ar smulkiosios vaisiaus dalys, galima placentos atšoka, vaisiaus plaučių hipoplazija. Komplikacijų riziką lemia nėštumo laikas, nutekėjusių vandenų kiekis, bevandenio laikotarpio trukmė. Nutekėjus vaisiaus vandenims, akušerinę taktiką lemia nėštumo laikas, infekcijos požymiai ir vaisiaus būklė. 22-24 savaičių nėštumas: prognozė vaisiui nepalanki, sužadinamas gimdymas, skiriama antibiotikų terapija pagal antibiotikogramą. 25-34 savaičių nėštumas: tęsiamas nėštumas, jei nėra infekcijos ar vaisiaus hipoksijos požymių, skiriama tokolizė, vaisiaus plaučių brandinimas, antibiotikų terapija. Daugiau kaip 35 savaičių nėštumas: jei gimdymo veikla neprasideda per 12-24 valandas, gimdymas sužadinamas (kai yra chorioamnionitas, vaisiaus hipoksija, nėštumo patologija), skiriama antibiotikų terapija.
Priešlaikinis gimdymas, partus praematurus, - gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos (36 savaitės + 6 dienos, 259 nėštumo dienos). Naujagimio svoris - 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis - 6-8 proc. Ši patologija yra dažniausia (75-80 proc.) perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežastis. Skiriamos keturios rizikos veiksnių grupės: motinos ligos, nėštumo patologija, vaisiaus patologija bei socialiniai ir biologiniai veiksniai. Motinos ligos, dažniausiai turinčios įtakos priešlaikiniam gimdymui: lytinių ar šlapimo takų infekcija, ekstragenitalinė infekcija (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.), lytinių takų anomalijos, gimdos kaklelio nepakankamumas, sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos), neurohormoniniai sutrikimai, motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas, motinos trauma ar chirurginės intervencijos. Nėštumo patologija: sunkios hipertenzinės būklės, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, oligohidramnionas, placentos pirmeiga, atšoka, priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas, chorioamnionitas, sunki anemija. Vaisiaus patologija: įgimtos anomalijos, žuvęs vaisius, sulėtėjęs vaisiaus augimas. Socialiniai ir biologiniai veiksniai: amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų), buvęs priešlaikinis gimdymas, dažni gimdymai (daugiau kaip 4), intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas, nepalankios darbo sąlygos, nevisavertė mityba, smurtas, nepageidaujamas nėštumas. Nėščioji skundžiasi pilvo apatinės dalies ir strėnų maudimu, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kraujingomis makšties išskyromis. Skiriama latentinė ir aktyvioji priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei, partus praematurus incipiens, būdingi 3 ir daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, skatinantys trumpėti (80 proc.) ir (ar) plėstis gimdos kaklelį (3 cm). Jei šių kriterijų nėra, klinikinė situacija laikoma latentine priešlaikinio gimdymo faze.
Priešlaikinio gimdymo diagnostikai ir klinikinei taktikai numatyti būtina: nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę; apžiūrėti makšties skėtikliais gimdos kaklelio vizualiai įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį ir išsiplėtimą); paimti gimdos kaklelio kanalo medžiagos tepinėliui, pasėliui; įtarus bakterinę vaginozę, nustatyti makšties išskyrų pH ir atlikti KOH testą. Kai vaisiaus dangalai neplyšę, tiriama pro makštį, įvertinama gimdos kaklelio būklė. Kai vaisiaus vandenys nutekėję, pro makštį tiriama tik tada, kai yra aktyvi gimdymo veikla. Vaisiaus būklė vertinama skaičiuojant vaisiaus judesius, širdies veiklą klausant akušeriniu stetoskopu, užrašant netiesioginę vaisiaus kardiotokogramą, atliekant ultragarsinį vaisiaus tyrimą. Ultragarsu galima įvertinti ir gimdos kaklelio ilgį, vidinių žiomenų atsidarymą. Nėštumo tęsimo kontraindikacijos: vaisius žuvęs, yra vaisiaus apsigimimų, nesuderinamų su gyvybe, ryškiai sulėtėjęs vaisiaus augimas, yra vaisiaus hipoksija (išskyrus dėl gimdos hiperdinamijos), sunki preeklampsija ar eklampsija, sunki ekstragenitalinė patologija, gausus kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos, intrauterinė infekcija (motinos temperatūra didesnė kaip 37,8 °C, tachikardija, skausminga gimda, leukocitozė > 15×109/l, CRB > 8 mg/l, vaisiaus tachikardija), progresuojantis gimdymas.
Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, skiriama lovos režimas, raminamųjų, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais, brandinami vaisiaus plaučiai. Tokolizės (gimdos susitraukimų slopinimo) tikslas - pratęsti nėštumą, kol subręs vaisius ar bus subrandinti vaisiaus plaučiai. Kaip tokolitikai vartojami kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas), prostaglandinų inhibitoriai, beta adrenomimetikai (Partusisten, Gynipral), oksitocino receptorių antagonistai (Atosiban). Palaikomoji tokolizė jokiais tokolitikais nerekomenduojama! Tokolizės trukmė - ne ilgesnė nei 48 val. Maži neišnešioti naujagimiai turi gimti tretines sveikatos priežiūros akušerijos ginekologijos paslaugas teikiančiuose stacionaruose. Nėštumo ir gimdymo rizika, baigtis ir prognozė aptariami su nėščiąja ir jos vyru.
Vaisiaus hipoksija vadinama deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis - 5 proc. Ši patologija gali lemti perinatalinę mirtį, sąlygoti naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija. Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ir (ar) placentos bei virkštelės patologija. Motinos organizme deguonies homeostazė gali sutrikti, kai yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, ryški anemija (Hb mažiau kaip 70g/l), normovoleminė hipotenzija, vena cava sindromas, plaučių ligos, šokas, kraujavimas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis. Vaisiaus patologija, galinti lemti jo hipoksiją, yra širdies ydos, vaisiaus vandenė, hemolizinė liga, dvynių transfuzijos sindromas, pernešiojimas, raidos ydos, infekcija. Placentos ir virkštelės patologija, sąlygojanti hipoksiją, yra priešlaikinė placentos atšoka, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar plėvinio virkštelės prisitvirtinimo, vasa previa, placentos nepakankamumas dėl nėščiųjų hipertenzinės būklės, cukrinio ar gestacinio diabeto, placentos infarkto, hipoplazijos, virkštelės tikrieji ir netikrieji mazgai, virkštelės apsuka apie vaisiaus kūno dalis, virkštelės suspaudimas gimdymo metu.
Vaisiaus hipoksija gali būti ūminė ir lėtinė. Pradinėje hipoksijos stadijoje būna vaisiaus tachikardija, padidėjęs kraujotakos greitis. Progresuojant hipoksijai, vyksta kraujo apytakos centralizacija gyvybiškai svarbiuose vaisiaus organuose: smegenyse, širdyje. Sumažėja deguonies raumenyse, žarnyne, inkstuose ir kt. Deguonies trūkumas žarnyne dirgina nervus vagus ir sukelia hiperperistaltiką. Vaisiaus vandenyse atsiranda mekonijaus, kuris nudažo vandenis žalsva spalva. Sunkios hipoksijos atveju atsipalaiduoja vaisiaus išangės sfinkteris. Dėl hipoksijos, metabolinės acidozės ir išsekusio angliavandenių rezervo pakinta daugelio organų ir sistemų funkcijos bei morfologija.
Hipoksijos požymiai yra sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai, auskultuojant girdimi padažnėję (daugiau kaip 150 k./min.) ar suretėję (mažiau kaip 100-110 k./min.) vaisiaus širdies tonai. Vaisiaus kardiotokogramoje kinta bazinis dažnis, mažėja variabiliškumas, atsiranda vėlyvųjų deceleracijų, nestresinis testas - nereaktyvus. Keičiasi ir kiti vaisiaus biofizinio profilio duomenys: mažėja vaisiaus motorinių ir kvėpavimo judesių ar jie visiškai išnyksta, atsiranda oligohidramnionas, sumažėja vaisiaus raumenų tonusas (išsitiesęs vaisius). Tiriant ultragarsu, nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, o doplerometrijos tyrimo metu stebima kraujotakos centralizacija. Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vaisiaus vandenys. Gimdymo metu pagrindiniai vaisiaus hipoksijos požymiai yra šie: kardiotokogramos pokyčiai, žali vaisiaus vandenys. Nutekėjus vandenims, galima atlikti vaisiaus pulsoksimetriją (matuoti SpO2 periferiniame kraujyje) ar tirti kraują iš pirmaujančios vaisiaus dalies šarmų ir rūgščių pusiausvyrai nustatyti.
Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma galimų jos priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu įtarus ar nustačius vaisiaus hipoksiją, taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija: gimdyvė guldoma ant šono, jai duodama kvėpuoti deguonies 10 l/min., nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas oksitocinu, gimdos hiperdinamijos ar hiperstimuliacijos atveju tinka intraveninė tokolizė beta mimetikais (partusistenu). Jei šios priemonės vaisiaus būklės nepagerina, reikia užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.
Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas. Nėštumo pabaigoje vaisiaus vandenų kiekis šiek tiek sumažėja, dėl to labiau linksta vaisiaus galvutė ir stuburas, galūnės prisispaudžia prie kūno: vaisius įgauna ovalo formą. Virkštelės kilpos paprastai esti priekyje prie krūtinės, tarp sukryžiuotų rankų ir kojų. Smulkiosios vaisiaus dalys (rankos ir kojos) ir virkštelės kilpos gali iškristi pro atvirą gimdos kaklelį į makštį tada, kai nuteka gemaliniai vaisiaus vandenys. Jei vaisiaus vandenų pūslė neplyšusi ir makšties tyrimo metu pro gimdos kaklelį čiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė - tai vadinama smulkiosios vaisiaus dalies ar virkštelės pirmeiga. Virkštelės iškritimo dažnis 1:265-1:426 visų gimdymų. Esant galvutės pirmeigai - vienas atvejis iš 600 gimdymų. Etiologija: Netaisyklingos vaisiaus padėtys gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės). Galvinė pirmeiga, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo kaulinio dubens įeigą (pvz., priešlaikinis gimdymas). Vaisiaus vandenų dangalų praplėšimas, esant neprigludusiai vaisiaus pirmeigai prie mažojo dubens įeigos. Siauras dubuo. Atloštinės galvos pirmeigos. Polihidramnionas. Daugiavaisis nėštumas.
Smulkiųjų vaisiaus dalių iškritimas. Smulkiosios vaisiaus dalys gali iškristi esant bet kuriai vaisiaus padėčiai gimdoje. Kai, esant skersinei padėčiai, iškrinta ranka, kyla rimta gimdymo komplikacija, susidaro palankios sąlygos įsistatyti petukui į dubenį ir nekomplikuotai skersinei padėčiai pereiti į užleistą (jei laiku nebus suteikta pagalba). Iškritusi ranka, kai yra sėdynės pirmeiga, didesnės praktinės reikšmės neturi.
Sužinojusios apie nėštumą, pradėkite lankytis pas gydytoją kuo anksčiau, geriausiai 8-12 nėštumo savaitę ir atlikite visus reikiamus tyrimus. Sulėtinkite gyvenimo ritmą, venkite streso, nesinervinkite, siekite daugiau malonių įspūdžių. Jei kraujuojate, venkite sunkių buities darbų. Nekelkite aukštai rankų: nevalykite langų, nekeiskite užuolaidų, taip pat žemai nesilenkite, nieko sunkiai nekelkite ir neneškite. Paprašykite namiškių. Valgį gaminkite sėdėdama, nes per ilgai stovint gali pradėti susitraukinėti gimda. Laikykitės dienos režimo. Nenaktinėkite, o ryte ilgiau pasilepinkite lovoje.
Planuojančios pastojimą po persileidimo moterys turėtų pasitarti su gydytoju. Jei sužinojus apie nėštumą ir neilgai spėjus juo pasidžiaugti prasideda kraujavimas, skausmas, būsimos motinystės džiaugsmą keičia nerimas: ar pavyks nėštumą išsaugoti? Pajutus pirmuosius persileidimo požymius, būtina nedelsiant kreiptis į medikus. Tepimas, išskyros su krauju, spazmai, sąrėmiai, gimdos kaklelio atsivėrimas, kraujavimas - tai požymiai, kurie reikalauja skubios medicininės pagalbos. Persileidimo metu kraujavimas tampa vis intensyvesnis, kraujas yra raudonos arba rusvos, rudos spalvos. Nėštumo simptomų išnykimas taip pat gali signalizuoti apie persileidimą. Jei persileidimo metu vaisius ar gleivinė pasišalina nevisiškai, vėliau gali prireikti papildomo gydymo.
Nėštumo netektis yra ne tik fizinė, bet ir sunki emocinė patirtis. Moteris gali jausti liūdesį, pyktį, kaltę ar neviltį. Jei liūdesys nepraeina ilgą laiką, sutrikdomas miegas ar nyksta apetitas, verta kreiptis į psichologą. Net po dviejų persileidimų iš eilės 85 proc. moterų sėkmingai išnešioja kitą nėštumą. Sėkmingo nėštumo tikimybė išlieka didelė.
Kaip išvengti persileidimo – persileidimas, priežastys, požymiai ir simptomai, diagnozė ir gydymas
Vaisiaus hipoksija vadinama deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis - 5 proc. Ši patologija gali lemti perinatalinę mirtį, sąlygoti naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija. Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ir (ar) placentos bei virkštelės patologija.
Gydytojai skiria keletą tipų persileidimų, ir kiekvienas jų turi skirtingą eigą bei gydymo taktiką. Nesivystančio nėštumo atveju moteris gali ilgai nejausti jokių simptomų. Labai anksti (iki 6 savaičių) procesas dažnai primena kiek stipresnes mėnesines: kraujavimas trunka kelias dienas, gali pasirodyti nedideli krešuliai. Daugelis moterų šiuo atveju net nesuvokia, kad buvo nėščios. Vėliau (8-12 savaičių) kraujavimas būna gausesnis. Su krauju gali pasišalinti pilkšvi ar rausvi audiniai. Po 12 savaičių procesas gali priminti nedidelį gimdymą: stiprūs sąrėminiai skausmai ir gausus kraujavimas.
Gydytojas nustato nėštumo nutrūkimą remdamasis ginekologiniu patikrinimu ir ultragarso tyrimu. Gydymo galimybės apima natūralų valymąsi, medikamentinį gydymą arba chirurginį valymą (gimdos abrazija). Prevencinės priemonės apima folio rūgšties vartojimą, žalingų įpročių atsisakymą, lėtinių ligų kontrolę, sveiką mitybą ir aktyvumą, streso valdymą.
tags: #gresiantis #nestumas #ka #reiskia
