Kiekviena moteris turi savo unikalią istoriją apie tai, kaip jos šeima pasipildė nauju nariu. Šios istorijos - tai ne tik pasakojimai apie patį gimdymą, bet ir apie emocijas, išgyvenimus, laukimą ir meilę. Dalijamės keliomis gražiomis ir įkvepiančiomis gimdymo istorijomis, kurios atskleidžia motinystės stebuklą.
Nėštumas ir Pirmieji Iššūkiai
Vaikelis buvo labai lauktas ir atėjo į šeimą tarpušvenčiu. Tačiau gyvenimas pasikeitė gerokai anksčiau - vos pastojus, per karantiną. Dar būdama pupelės dydžio, mūsų mergytė jau pradėjo „reguliuoti“ gyvenimą: nuotaikas, fizinę savijautą, atitinkamai laisvalaikį. Buvo nelengva pripažinti, kad taip ilgai lauktas džiaugsmas gali atnešti ir nemažai liūdesio, ypač nėštumo pradžioje, ir kaltės dėl to. Supratau, kokia jėga yra hormonai, nes jokių objektyvių priežasčių liūdėti nebuvo. Tiesą sakant, iki nėštumo retai patirdavau liūdesį, o jo metu priimti šį jausmą teko gana dažnai, ypač pradžioje ir pabaigoje.
Nėštumas buvo lauktas, planuotas ir ganėtinai sklandus, tik mane iki pat gimdymo pykino. Pykinimas nepraėjo nei sulaukus 12, nei 20 savaičių. Pamenu, tada kažkas labai šmaikščiai pajuokavo, kad 40 savaitę tai jau tikrai praeis. Bet ir tai nebuvo tiesa, nes mažylis niekur neskubėjo…
Likus savaitei iki termino dienos, nėštumą prižiūrinti gydytoja informavo, kad gimdos kaklelis suminkštėjęs, sutrumpėjęs ir kokį centimetrą praviras. Stebėjosi, jog nejaučiu paruošiamųjų sąrėmių, sakė, kad jie tikrai vyksta, gal tik mano skausmo slenkstis žemas. Labai džiaugiausi, maniau, jau greitai pamatysiu savo pilvelio gyventoją, o greičiausiai dar ir lengvas susitikimas laukia, juk net nejaučiu tų paruošiamųjų sąrėmių! Ėmiau intensyviai svajoti, kaip atsibusiu ryte, o sąrėmiai jau bus įsibėgėję. Didžiąją dalį jų pramiegosiu ir beliks tik suspėti į ligoninę. Deja, suėjus savaitei po termino, gavau siuntimą į ligoninę „nėštumo užbaigimui“ (keistai nuskambėjo toks žodžių junginys, juk nėštumas baigiasi gimdymu). Kitą dieną pasirodžiau ligoninėje. Ten sužinojau, kad gimdos kaklelis kietas ir ilgas, visiškai nepasiruošęs. Pasak apžiūrėjusios gydytojos, tai, kad mano ginekologė sakė visiškai priešingai, galėjo būti tik jos interpretacijos klausimas (?). Svajonė apie lengvą ir greitą gimdymą po truputėlį bliuško. Namo nebeišleido, paguldė. Jaučiausi pasimetusi, nes, rodos, niekas neturėjo laiko man papasakoti, kas vyksta, kas dabar bus, koks veiksmų planas? Sėdėjau palatoje ant lovos ir laukiau.
Gimdymo Eiga: Iššūkiai ir Pergalės
Viena mama dalijasi patirtimi: „Gimdžiau su vyru Santaros klinikose ir šia patirtimi esu patenkinta - buvo nuostabi gydytoja, kuri sunkiausiu momentu atkalbėjo mane nuo nuskausminimo. Dabar šiuo patarimu esu labai patenkinta ir labai savimi didžiuojuosi. Į ligoninę atvykau, kai gimdos kaklelis jau buvo atsivėręs 5-6 cm, sąmoningai kuo ilgiau laiko leidau namuose. Girdėjau, kad atvykus į ligoninę gimdymo veikla kartais aprimsta, nemaniau, kad man taip ir bus. Iškart patekau į gimdyklą ir buvau palikta dar 4 valandoms, kad atsivertų likusieji centimetrai. Deja, po 4 valandų paaiškėjo, kad gimdos kaklelis nuo atvykimo nė kiek daugiau neatsivėrė. Pasiūlė nuleisti vandenis, kad paspartėtų veikla, sutikau. Po poros valandų buvo atsivėręs tik 1 papildomas centimetras. Tuo metu palūžau ir pasirašiau nuskausminimo epiduru dokumentus. Gerai, kad anesteziologo ieškančią akušerę pagavo kita gydytoja ir atėjo su manimi pasikalbėti. Patikrino per sąrėmį, jog jau pilni 7 cm ir audiniai minkšti, sakė, nebeverta imti epidūro. Jeigu norėsiu, galės nuskausminti du kartus kitu būdu - vaistais, kurie veikia pusvalandį, o liko gal kokios 2 valandos iki stangų. Sutikau. Pažadėjo grįžti po valandos, sugrįžo po pusantros. Ir tuomet pasakė, kad jau bene 9 cm atsivėrę, vėlu nuskausminimui, tuoj gimdysiu. Taip gydytoja „pratempė“ mane be nuskausminamųjų ir esu jai už tai labai dėkinga. Vis tik prireikė dirbtinio oksitocino, nes kai sugužėjo 5 medikai (trys gydytojai, ko gero, vienas jų rezidentas, akušerė ir seselė) jau priimti mūsų vaikelį, man vėl sulėtėjo gimdymo veikla. Audinius teko įkirpti, siūti, atsirado hemorojus.“
Kita mama pasakoja savo patirtį: „Sąrėmiai prasidėjo vakare, tad dar nuejau išplauti galvą, išsimaudyti, nes neaišku kiek laiko teks praleisti gimdymo namuose, po to nuėjau miegoti, bet naktis buvo nerami, kas pusvalandį sąrėmiai ir begiojimas į WC, taip sulaukiau ryto, su vyru atsikėlėme, pasakiau, kad po pusryčių važiuosime gimdyti, vyras nustebo, nes galvojo, kad nuo pat pradžių būna dideli skausmai, sako tu per gerai jautiesi, kad gimdytum papusryčiavome, vyras nuvažiavo į parduotuvę, nupirko vandens, šokoladų (galvojau sesutėms atsidėkoti tiks po šokoladą), nuvažiavome į gimdymo namus, ten atejo gydytoja apžiūrėjo, sako 2 cm atsidarymas, o 1,5 cm atsidarymas buvo mėnesį, sako greitai dar negimdysi, gali dar važiuoti namo, bet man buvo neramu, tad sakau nevažiuosiu, tada atliko klizmą, dabar kiek žinau vandens klizmų beveik nedaro. Nuvedė į gimdyklą ir joje laukiau gimdymo, skausmas vis stiprėjo, bet kaklelis neatsidarinėjo, tada nusprendžiau pasiprašyti epidūro ir nesikankinti, vandenys dar buvo nenubėgę, o kaklelis buvo atsidares 3 cm, buvo 13:30 val, tada prakirpo vandenis ir įvedė kateterį į nugarą, suleido epidūro vaistukų dozę, pastatė lašelinę ir uždėjo juostą ant pilvo, vaikučio būklės stebėjimui. Po kelių minučių skausmas dingo, bet prieš pat epidūrą sužinojau, kad kitoje gimdykloje gimdyvei po epidūro dingo sąrėmiai, tai išsigandau, bet jau nebuvo kur dingti, tai epidūro neatsisakiau ir labai džiaugiuosi per tą laiką, kai nejaučiau skausmo suvalgiau pusę šokolado, nes pasijutau alkana, su vyru juokavome, jis filmavo apie 15:30 val vėl pradėjau jausti skausmą, bet tas skausmas jau buvo su noru stangintis, vyras pakvietė gydytoją paprašiau dar nuskausminamųjų, bet apžiūrėjo ir pasakė, kad viskas vaistų jau neleis, nes gimdau, tada vyras išėjo iš gimdyklos, nes buvome taip susitarę, jis jautrus, negali matyti, kai aš kankinuosi, tai nenorėjau, kad jis kankintųsi. Gydytoja liepė atsigulti ant sono ir stengtis nestumti, taip nezinau kiek laiko gulejau, paskui vyko pasiruosimas gimdymui, apmovė kažkokias kojines ilgas, parodė kaip reikia įsikibti, paklausė ar moku taisyklingai stumti ir viskas prasidėjo, neatsimenu kiek kartų stumia, bet nesisekė išstumti, tada gydytoja truputi paspaudė pilvą per patį stanginimasi ir užgimė galvytė, tada dar vienas stanginimasis ir dukrytė jau gulėjo ant pilvo buvo 17:10 val, visi nustebo, kad tokia didelė, svėrė 4.308 g, dyg net nepasvėrus sako virš 4 kg svėrs, tada paklausė koks vardas, pasakiau Liepa, net nepajutau kaip iš džiaugsmo pradėjo riedėti ašaros, tada paėmė dukrytę, man buvo tik įbrėžimas, bet viena siūlę teko sukabinti, suleido vėl epidūro nuskausminamųjų dozę, bet akušerė neturėjo laiko laukti kol jie suveiks, o ir suveikė po gerokai ilgesnio laiko negu pirma dozė dar per sąrėmius. Tai ta siūlę sukėlė didžiausią skausmą, nes be jokio nuskausminimo, o kitoje gimdykloje jau gimdė kita gimdyvė, akušerė turėjo skubėti pas ją. Po visko išvežė į pogimdyvinę palatą, dukrytę atnešė tik maždaug po valandos ir iki siol nežinau kodėl taip ilgai jos man neatnešė, tada pirmą kartą pamaitinau ir nuvežė į palatą, dukrytė buvo rami, ištisai miegojo, tekdavo žadinti, kad pabustų pavalgyti. Pati irgi jaučiausi gerai, jau antrą parą mus išleido namo. Pagal Apgar skalę įvertino 9 - 10. Taiva tu gimdymu skirtingu yra, pirmajam turėjau tokį, kad ačiū, antrą kartą nelinkėčiau net nemylimam ir nemėgstamam žmogui... bet aš pirmojo gimdymo subtilybių niekam nepasakoju, tai jau praeitis, viskas giliai nustumta ir pamiršta, džiaugiuosi sveiku ir gražiu sūnumi, o dėl laimingų ir lengvų gimdymų, tai mano antrasis toks ir buvo, galėčiau ir šiandien tai pakartoti.“
Ankstukai ir Cezario Pjūvis: Nėštumo Iššūkiai
Viena mama dalijasi savo patirtimi su ankstukais: „Mano stebuklams dabar 14 ir 8 metai. Esu turbūt viena laimingiausių mamų pasaulyje, kad turiu tokius du vaikelius. Pirmasis gimdymas prasidėjo poilsiaujant Palangoje, naktį. Prasidėjus skausmams nesinorėjo žadinti vyro, galvojau sulauksiu ryto. Prasikankinus kelias valandas, neiškentusi pažadinau vyrą, mamą ir, aišku, iš karto išvykome į ligoninę. Buvo sekmadienis. Ligoninėje nebeleido net pačiai į tualetą nueiti, nes kaklelis jau buvo per daug atsidaręs. Nėštumo buvo tik 28 savaitės. Budintis gydytojas pasakė, kad viskas - niekuo pagelbėti nebegalima, nes neturi įrangos išsaugoti tokio mažo gimusio vaikelio. Man viskas aptemo, balsus pradėjau girdėti kaip per aidą. Buvo labai baisu. Po sukeltos panikos, vis dėl to nusprendė su greitosios mašina vežti į Kauną, tačiau sakė, kad didelė tikimybė pagimdyti kelyje. Bet viltis dar buvo, nes savo žiaurųjį sprendimą medikai pakeitė ir sugebėjo suorganizuoti vykimą į aukštesnio lygio gydymo įstaigą. Sėkmingai nuvykus į Kauną, su visiškai kitokiu gydytojų požiūriu buvau nuraminta, kad 28 savaičių vaikai išgyvena. Man tai buvo aukso vertės žodžiai. Nežinojau dar tada, koks kelias laukia iki vyksime namo arba kokios pasekmės gali būti. Bet ir gerai, nes nebūtų buvę tiek vilties. Dukrytė gimė 18 val. 35 min., 1065 g. Kai parodė vaikelį, nesupratau, kodėl jis toks... Nebuvau pasidomėjusi apie ankstukus. Vaikelis atrodo visai kitaip, nei gimęs laiku. Pagimdžius nebuvo tos laimės palaikyti kūdikį ant krūtinės, nes iš karto kūdikis buvo išvežtas į reanimaciją. Negana to, atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad reikalinga daryti operaciją, kuri atliekama tik Vilniuje. Taigi, po kelių valandų nuo gimimo dukrytė buvo išvežta į Santariškes ir jai atlikta reikalinga operacija. Per vieną parą buvo kelionė per Lietuvą: Palanga - Šiauliai - Kaunas - Vilnius. Kartu laiminga ir labai sunki para su daugybe išgyvenimų. Kiekviena diena buvo viltis ir laukimas. Ligoninėje išbuvom su dukryte dviese 3 mėnesius. Tai buvo labai ilgas ir sunkus laikas toli nuo namų ir visų artimų žmonių. Per parą eidavau 7 kartus į reanimaciją duoti pienuko mažylei ir matydavau, kaip kai kuriems mažyliams diagnozuojama kokia nors liga, kaip nerimauja ir išgyvena kiti tėvai ir pan. Buvo net ne viena netektis, nes tai toks skyrius, kuriame gyvenama viltimi, laukimu ir stiprybe. Po 1,5 mėnesio vaiką atkėlė pas mane. Dar buvo stebima aparatais, kurie pypsėdavo, kai vaikas pamiršdavo kvėpuoti. Skamba keistai, bet ankstukams taip būna. Tada šoki iš lovos ir lengvai paspaudi ausytę, rankytę, kad vėl atsirastų kvėpavimas. Taigi, po 3 mėn., tada kai dukrytė iš tiesų turėjo tik gimti, išvažiavome namo. Po metų paaiškėjo, kad dukrytė visiškai sveika, jokių pasekmių nėra. Baimė gimdyti antrą kartą buvo didesnė nei didelė, bet labai norėjau antro vaikelio ir po 6 metų, pasidariusi visus galimus tyrimus, pastojau. Viską dariau, ką sakė gydytoja. Ji dar pajuokaudavo, kad antras kartas neįmanomas toks pat. Viskas buvo puiku nėštumo metu, o vieną rytą atsikėliau ir 23 sav. 4 d. nubėgo vandenys. Tai buvo košmaras, kuris pasikartojo, tik dar keturiomis savaitėmis anksčiau nei pirmą sykį. Vėl tas pats. Ligoninė Šiauliuose, skubus gabenimas į Kauną ir laukimas. Bet jau žinojau, ko tikėtis ir koks kelias laukia. Šį kartą ir Kauno medikai pasakė, kad tikimybė kūdikiui išgyventi labai maža, tik 3 procentai. Kai suėjo lygiai 24 sav., prasidėjo gimdymas. Kita dukrytė gimė 24 savaičių, 651 g svorio. Ir vėl viskas tas pats. Bet mes grįžome namo gyvos ir sveikos. Mano abu vaikai tikrai stebuklas, nes jos abi protingos, sveikos, gražios, gabios ir mielos mergaitės. Štai tokia mano dviguba patirtis su labai labai laiminga pabaiga. Tik anksčiau laiko pagimdžiusios mamos gali suprasti, ką reiškia pereiti šį kelią labai sunkiai, bet sėkmingai, kada galima grįžti į savo namus su savo stebuklėliais.“
Kita mama pasakoja apie Cezario pjūvio patirtį: „Aš gimdžiau 17 val., finale buvo CP, bet gime pati nuostabiausia dukrytė, gavom 10 balų. Baisu visai nebuvo, o ir iki tol gimdymo visai nebijojau. Budama nescia žiurejau Cezario video, skaiciau istorijas del savisvietos, buvo idomu. Kazkaip nesuprantu ko bijo tos, kurios dar nera gimdziusios. Kaip galima bijoti to, ko nesi patyrusi? Ir nescia kaskart to paties klausdavau. Bijoti galima zemes drebejimo, cunamio ar pasaulio pabaigos. O cia, bent jau asmeniskai man, buvo tik didziulis nekantrumas kuo greiciau pamatyt savo issvajota, islaukta, sapnuose ismyluota leliuka. Čia kai kurios mamytės prieš sunkius papasakotus gimdymus kaškodėl . Bet kaškodėl norėčiau savajį papasakot. Kuris buvo ne natūralus gimdymas o cezaris. Nuo pradžių tai žinojau . Gal nuo pat pastojimo. Pati turiu problemų su klubų sanariais tai dėl to ir CP buvo. O dabar apie vaikiuko gimimą. Buvo sekmadienio popietė, kaškur 4 5 val po pietų aš begulėdama lovoj pradėjau bėgiot į tualetą, bet jokių papildomų skausmų nejaučiau. Bet tarp tų begiojimų vis valgyt norėjau ir labai kaško troškint pradėjo. Po to jau vėliau , vakare nuėjom su vyru miegot. Žinojau kad prieš kimdymą sąrėmiai reguliarūs pasidaro. Tai kaškas panašaus kaip sąrėmiai prasidėjo (nors jų būdavo ir ankščiau) aš vis į laikrodį žiūrėjau. Skausmai po truputį stiprėjo ir dažnėjo. Vyrui pasakiau jau tikriausiai laikas. O šis tikriausiai nieko apie tuos gimdymus nesuprasdamas sako gal dar nevažiuok į ligoninę, palaukim ryto . Bet po to suprato kad čia rimta. Išsiekviečiau greitąją į ligoninę nuvažiavom gal apie 1 nakties jau. Nes va ilgokai aš tuos sąrėmius stebėjau. Nuvykus užpildėm krūvą popierių. Pakliom į gimdymo skyrių ten paklausė judesius, perrengė ir išvežė į operacinę. Ten ivedę kateterį į šlapimo takus, nes kaip sakiau labai troškino, tai tikriausiai dėl to. Ai dar pamiršau kai tik atvažiavom į ligoninę bepildydamos dokumentus man kaškokių vaistų suleido. O db toliau. Paklausė kiek sveriu uždėjo kaukę, na čia tokia narkozė. Linksmas papuolė anestiazologas, tai sako dabar pamiegosi. Tai aš ir užmigau. Atsibudau tik reanimacinėj palatoj, tai ir nesuprasdama ar vaikiukas mano pilvelyje ar jau nebe. Kaip po CP tai negalėjau pažiūrėt Kai atėjo tas pats anestiazologas pažiūrėt kokios būklės atsibudau. Tai klausia ar išsimiegojei. Aš jam sakau kad šeip tai išvis nemiegojau. Dabar tai prisiminus net juokas ima. Dar prisimenu klausiau kas gimė, o jis tai nežinojo, nes nesulaukė kol vaikutis ateis, visa tai pabaikt paliko ginekologams. Perkėlė mane po to su tikrai didžiuliais skausmais į pogimdyvinę palatą. Atėjus ginekologui sužinojau kad turiu sveiką sūnų. Po lašalinėm prabuvau gal kokį pusdienį dar. Tada panašiai ir pamačiau savo Eimutį. Žinau kad po tos operacijos tai net šipsotis negalėjau. Skambinu seseriai pasakyt apie vaikutį ji ten kažką pajuokavo kad geriau jauščiaus o man toks jausmas kad ten viduj viskas tuojau plyš. Bet nieko neplyšo. Antrą dieną jau liepė keltis ir išėmė tą kateterį. Tai truputį buvo skausmų su tuštinimuisi. Leido po truputį nuskausminamus. Atrodo 5 dieną išleido į namučius. Su sulių išėmimu tai problemų nebuvo ir tikrai neskaudėjo kaip kitos sako. Išėmė dar ligoninėj būnant su vaiku.“
Emocijos ir Palaikymas
Pirmos dvi savaitės po gimdymo buvo tikrai sunkios, nes nuo kažkokio atsiradusio sauso kosulio iširo siūlės. Be to, labai skaudėjo kirkšnis, net negalėjau ilgai stovėti, ką jau kalbėti apie vaikščiojimą, tad ir ėjimą į lauką. Dar vargino hemorojus. Galiausiai aplankė nelauktas „baby blues“, kai vyrui išeinant, kad ir trumpam, apimdavo jausmas, lyg palieka. Gerėti pradėjo trečią savaitę, o po mėnesio prašviesėjo akyse. Nustojau bijoti ir vaikelio verksmo, nes pirmomis savaitėmis galvodavau, kad vis kažką ne taip darau ar kažko nepadarau, graužė kaltė. Natūralu, padaugėjo kivirčų su vyru, nes abu nežinojome, kaip elgtis daugybėje situacijų, kas irgi nepagerino psichologinės savijautos. Po mėnesio tarsi įvyko lūžis.
Antroji mama patiria: „Po Cezario pjūvio operacijos, kaip ir po bet kokio gimdymo, gali apimti visa puokštė jausmų. Normalu liūdėti, normalu jaustis kalta, bet normalu ir nesijausti. Aš nepatyriau pogimdyvinės depresijos, bet patyriau pirmųjų dienų euforiją. Gal dėl to, kaip tai pateikė gydytoja, bet buvau dėkinga ir jaučiau palengvėjimą, kad mano vaikelis buvo laiku išgelbėtas, gimė sveikas ir viskas nesibaigė blogiau. Apskritai motinystėje nuo pat pradžių jaučiausi ir jaučiuosi gerai. Mano asmeniniu pajautimu, daug didesnę įtaką nei gimdymas tam daro palaikymas iš artimiausios aplinkos, ypač vyro. Noriu palinkėti visoms mamoms sklandaus ir lengvo gimdymo!“
Kaip elgtis gimus kūdikiui?
Nėštumas, gimdymas ir pirmoji motinystės patirtis - tai kelionė, kupina atradimų, iššūkių ir neįkainojamos meilės. Kiekviena istorija unikali, bet visos jos susijungia bendru motinystės džiaugsmu.
