Globos etinės problemos yra sudėtinga sritis, kurioje susiduriama su įvairiomis dilemomis. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius iššūkius ir dilemas, su kuriomis susiduria specialistai ir artimieji, prižiūrintys psichikos sveikatos sutrikimų turinčius asmenis Lietuvoje. Straipsnyje remiamasi esama situacija Lietuvoje, atsižvelgiant į deinstitucionalizacijos procesus, visuomenės nuostatas ir paslaugų prieinamumą.
Vienas didžiausių iššūkių yra užtikrinti paciento autonomiją, ypač jei jo psichikos būklė riboja gebėjimą priimti informuotus sprendimus. Tokiais atvejais svarbu rasti pusiausvyrą tarp paciento norų ir poreikio apsaugoti jį nuo žalos. Pavyzdžiui, pacientas gali atsisakyti gydymo, kuris, specialistų nuomone, yra būtinas jo sveikatai. Tokiu atveju reikia įvertinti paciento gebėjimą suvokti savo sprendimo pasekmes ir, jei reikia, kreiptis į teismą dėl leidimo gydyti be paciento sutikimo.
Gerovės užtikrinimas apima ne tik fizinę, bet ir psichologinę bei socialinę gerovę. Tai reiškia, kad priežiūra turi būti holistinė ir atsižvelgti į visus paciento poreikius. Pavyzdžiui, pacientui gali būti reikalinga ne tik medikamentinė terapija, bet ir psichoterapija, socialinė parama, užimtumo galimybės ir kt. Svarbu užtikrinti, kad pacientas jaustųsi saugus, gerbiamas ir vertinamas.
Teisingumo principas reikalauja, kad visi pacientai gautų vienodą ir teisingą priežiūrą, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, rasės ar kitų veiksnių. Tai reiškia, kad sveikatos priežiūros paslaugos turi būti prieinamos visiems, kuriems jų reikia. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, susiduriama su problema, kad psichikos sveikatos priežiūros paslaugos nėra pakankamai prieinamos kaimo vietovėse ar socialiai pažeidžiamoms grupėms.
Institucinės globos deinstitucionalizavimo gairės: egoizmo principas ir realijos
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įpareigojo specialistus parengti be globos likusių vaikų ir neįgaliųjų globos įstaigų deinstitucionalizavimo gaires. Tačiau šiai idėjai pritaria toli gražu ne visi. Institucinės globos kritikai pabrėžia, jog globos įstaigose gyvenantys žmonės kaip getuose atskiriami nuo visuomenės.
Aptariant globos įstaigų deinstitucionalizavimo gaires visų pirma sutarta vadovautis egoizmo principu. „Mes visi kažkada pasensim ir maždaug už 15-20 metų būsime didžiulė problema Lietuvoje. Jau dabar 16 procentų vaikų gimsta užsienyje, o Lietuva yra sparčiausiai senstanti visuomenė pasaulyje. Tai reiškia, kad mes patys turime rūpintis, kas su mumis bus. Ir net jei bus bandoma uždaryti stacionarius globos namus ar mažinti jų skaičių, jokiu būdu negali būti mažinamos nei paslaugos apimtys, nei finansavimas", - įsitikinusi R. Vanagaitė.
Pasak R. Vanagaitės, neįgaliųjų, senukų ir našlaičių globą bendruomenei galima pavesti tik pasižiūrėjus, kaip tai realiai veikia. Namuose nesaugu, nes gali atsukti dujas. „Mes žinome, kad bent jau Vilniaus miesto savivaldybėje kasmet po 10 proc. didėja poreikis apgyvendinti senyvo amžiaus žmones globos namuose. Niekada nesutiksime, kad tų vietų skaičius būtų mažinamas, nes juk poreikis auga. Prieš 10-15 metų buvo nepopuliaru savo senus tėvus atiduoti į senelių globos namus, kurie buvo vadinami bagadelniom, prieglaudom ir t. t. Dabar, kai yra pakankamai daug gerų globos namų, senukai juose apgyvendinami, nes šeimos yra mažos , ligoniai sunkūs, todėl artimieji nebeturi moralinių problemų ar gėdos jausmo, atiduodami senelį į globos namus", - kalbėjo R. Apskrito stalo organizatorės įsitikinimu, daliai senukų, ypač turinčių senatvinių psichikos sutrikimų, namuose patiems nesaugu, nes jie gali ir dujas atsukti, ir per langą iššokti. Tačiau institucinės globos keitimo socialinėmis paslaugomis šalininkai teigia, jog nehumaniška sergančius, senus žmones suvaryti į getus ir atskirti nuo visuomenės. R. Vanagaitė į tai atsako: didžioji jų dalis tiesiog negali integruotis į visuomenę, nes gyvena savo pasaulyje ir nieko bendro su visuomene nebeturi.
Globos namai - getas?
„Jie nenori integruotis, yra pavargę nuo gyvenimo ir galbūt tik žiūri per langą. Kita vertus, tie globos namai, kurie gerai tvarkosi, nėra jokie getai. Lietuvoje mačiau keletą pavyzdinių senelių namų, kurie turi tokias sąlygas, kokių jokia bendruomenė ne tik žmonėms su psichikos negalia negalėtų pasiūlyti, bet ir man su jumis. Jie pastatyti gražiose vietose, su savo bažnytėlėmis, sodais, fontanais ir tvenkiniais", - kalbėjo apskritojo stalo organizatorė. Pasidomėjus, kiek kainuoja mėnuo tokiame pensionate, R.Vanagaitė patikino, kad tai yra tos pačios lėšos, kaip ir kiekviename kitame pensionate, tik tiek, kad vieni jų tvarkosi gerai, o kiti - ne. „Jeigu galvodami apie globos namus įsivaizduojame getą, reikia kalbėti apie paslaugų teikimo kontrolę, o ne globos įstaigų likvidavimą. Nes kai žmogui per mėnesį skiriama 3 tūkst. litų, tai įstaigos kaltė, kad jis gyvena kaip gete”, - pabrėžė diskusijos organizatorė.
Kalbantiesiems apie žmogaus teisių pažeidimus globos įstaigose, R. Vanagaitė pateikė kontrargumentą: „Lietuvoje yra labai daug apleistų žmonių, kurie gyvena pamiškėse ir vienkiemiuose. Būtent jų teisės pažeidžiamos labiausiai, nes sergantis vienišas senukas negauna nei maisto, nei vandens, nors geruose globos namuose gyventų kur kas geriau”.
Bendruomenės vaidmuo: utopija ar realybė?
R. Vanagaitės įsitikinimu, apie bendruomenes, kurios neva pasirūpins silpnaisiais nariai, labai sunku kalbėti, nes kaimuose jų nebelikę, o miestuose jos taip ir nesusikūrė. „Laiptinėje susitikę kaimyną net nepasisveikiname, todėl kalbėti apie tai, kad bendruomenė rūpinsis savo senoliais, psichikos ligoniais ir tėvų globos netekusiais vaikais - utopija”, - teigė diskusijos dalyvė.
Gydytojų požiūris į deinstitucionalizavimą
DELFI domėjosi, ką apie globos įstaigų deinstitucionalizavimą galvoja gydytojai, dirbantys su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis. Ar visais jų pacientais būtų įmanoma pasirūpinti bendruomenėse? „Dalį sergančiųjų gali globoti šeimos nariai ir socialiniai darbuotojai, bet jeigu yra sunkūs sutrikimai - jokiu būdu ne. Stacionare už uždarų durų būna tokie pacientai, kurie praranda atmintį, o tokia asmenybė nežino, kas ji, kur ir dėl ko yra. Tokiu atveju tokio žmogaus apsaugai įstaiga būtina. Gydytoja psichiatrė pastebi, kad pas mus netgi psichikos negalią turinčių žmonių kaimynai neturi jokių teisių. Net matydami, jog sergantis žmogus giminaičių akivaizdoje apgaudinėjamas ir skriaudžiamas, kaimynai bijo kištis. „Pajutę žmogaus negalią, artimieji dažnai su jo turteliais kaip mat susitvarko, o to žmogaus neslaugo”, - sakė gydytoja.
Nemažai žmonių iš Lietuvos važiuoja į Vakarus už pinigus slaugyti neįgalių senolių. Tačiau, gydytojos teigimu, tai daro ne už tūkstantį litų, be to namuose slaugomi ligoniai nepaliekami be priežiūros 24 valandas per parą. „Tačiau ir ten yra globos įstaigų, arba atskirų skyrių sunkiems ligoniams. Neįsivaizduoju, kad pas mus jų neliktų”, - sakė psichiatrė, pridurdama, jog kalbos apie bendruomenės pagalbą psichikos ligoniams ir liks kalbomis, jei tam nebus skiriamas konkretus finansavimas.
Deinstitucionalizacijos gairės: visuomeninės paslaugos ir įvairovės svarba
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva dirbusioje Deinstitucionalizacijos gairių grupėje Karilė Levickaitė atstovavo visuomeninę organizaciją „Globali iniciatyva psichiatrijoje”. K. Levickaitės teiravomės, kokių pokyčių tikėtis. Pasak pašnekovės, pagrindinis siūlymas - keisti Lietuvoje egzistuojančią institucinės globos sistemą į bendruomenines paslaugas. Ypač tai pasakytina apie tėvų globos netekusius vaikus ir psichikos negalią turinčius žmones. „Svarbu, kad jie gyventų ne izoliuoti, o tarp mūsų”, - pabrėžė K. Levickaitė.
Pasak pašnekovės, apie deinstitucionalizaciją negalima diskutuoti neminint visuomeninių paslaugų plėtros. Tai reiškia, kad gyvenant žmogui namuose, jam ir šeimos nariams turi būti užtikrintos reikalingos paslaugos: psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, socialinio darbuotojo pagalba ieškant būsto, darbo, dienos centrų prieinamumas, kad žmogus galėtų pabendrauti su bendraminčiais ir spręsti kasdienes savo problemas. „Tokios paslaugos paremia neįgalius žmones bendruomenėje, ir visiškai nereikia jų uždaryti, kad už aukštų sienų egzistuotų”, - pabrėžė organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje” atstovė.
Pasak K. Levickaitės, mes gyvename posovietinėje tikrovėje, kur dar visai neseniai „kitokie" buvo talpinami į institucijas. „Tačiau neturinčių tėvų, neįgalių, psichosocialinę negalią turinčių žmonių atskyrimas atsisuka prieš tą pačią visuomenę, nes mes prarandame įvairovę, izoliuodami tuos žmones patys tampame nepakantūs, nes nebematome kitokių.
Statistika ir institucinė kultūra
Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais Lietuvoje veikė 36 stacionarios socialinės globos įstaigos neįgaliems suaugusiems. Jose gyveno 6061 žmogus. Pusė minėtų įstaigų gyventojų buvo darbingo amžiaus, iki 60 metų. 54 proc. turėjo psichikos negalią, 36 proc. - proto negalią, trečdalis gyventojų buvo vieniši ir nelankomi, apie penktadalis šių asmenų pripažinti neveiksniais. Statistikos duomenimis, Lietuvoje 2011 metais veikė 5 neįgaliems vaikams skirtos socialinės globos įstaigos. Jose metų pabaigoje gyveno 745 vaikai ir jaunuoliai. Specialiosiose mokyklose ir specialiojo ugdymo centruose mokėsi ir gyveno 1753 vaikai.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neįgalūs suaugusieji ir vaikai, gyvenantys stacionariose socialinės globos įstaigose, yra atskirti nuo bendruomenės, įstaigose vyrauja „institucinė kultūra“. Žmogus nuasmeninamas: nelieka asmeninės nuosavybės, individualumo ir žmogiškumo, įstaigose nustatomos netgi tokios smulkmenos, kada žmogui gultis, keltis, su žmonėmis dirbant didelėmis grupėmis nebelieka individualumo.
Pagrindinės etinės dilemos psichikos sveikatos neįgaliųjų globojime
Etinės dilemos kyla dėl įvairių priežasčių, įskaitant skirtingus požiūrius į paciento autonomiją, gerovę ir teisingumą. Svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus:
- Autonomija: Paciento teisė priimti sprendimus dėl savo gydymo ir gyvenimo.
- Gerovė: Siekis užtikrinti paciento fizinę ir psichologinę gerovę.
- Teisingumas: Užtikrinimas, kad visi pacientai gautų vienodą ir teisingą priežiūrą.
Galimi sprendimai sprendžiant etikos dilemas
Sprendžiant etikos dilemas, svarbu laikytis tam tikrų principų ir strategijų:
- Konsultacijos su ekspertais: Kreiptis į etikos specialistus ar kitus patyrusius profesionalus.
- Atviras dialogas: Palaikyti atvirą ir nuoširdų dialogą su pacientu ir jo artimaisiais.
- Individualizuotas požiūris: Atsižvelgti į kiekvieno paciento individualius poreikius ir aplinkybes.
Etikos komitetų svarba
Etikos komitetai gali padėti spręsti sudėtingas etikos dilemas, teikdami konsultacijas ir rekomendacijas. Tokie komitetai turėtų būti sudaryti iš įvairių sričių specialistų ir atstovauti skirtingoms perspektyvoms. Lietuvoje etikos komitetai veikia prie daugelio sveikatos priežiūros įstaigų, tačiau jų vaidmuo sprendžiant psichikos sveikatos priežiūros etikos dilemas galėtų būti stiprinamas.
Šeimos dalyvavimas
Šeimos dalyvavimas yra labai svarbus užtikrinant paciento gerovę. Artimieji gali suteikti svarbios informacijos apie paciento istoriją, norus ir poreikius. Tačiau svarbu atsižvelgti į paciento autonomiją ir užtikrinti, kad šeimos dalyvavimas neprieštarautų jo valiai. Neretai pasitaiko situacijų, kai šeimos nariai nesutaria dėl paciento gydymo ar globos plano. Tokiais atvejais svarbu ieškoti kompromiso ir atsižvelgti į visų šalių interesus.
Sisteminės problemos ir sprendimai
Deja, kaip ir ne kartą anksčiau, prasmingo diskurso, ypač apie sistemines problemas, išplėtoti nepavyko. Tikėtina, kad netrukus ši istorija bus primiršta, kaip ir daugybė prieš tai paviešintų panašių nusikaltimų, skaudžių istorijų iš įstaigų, kuriose gyvena nuo visuomenės atskirti žmonės. Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pasisako už sistemines permainas Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros bei socialinės globos sistemose. Apgailestaujame, kad kaip ir iki šio skandalo, taip ir aptariant šią tragišką istoriją, trečiojo scenarijaus variantas viešame diskurse buvo mažiausiai aptariamas.
Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Ši konvencija aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja valstybes užtikrinti, kad visi žmonės galėtų laisvai rinktis, kur ir su kuo gyventi, turėtų galimybę gyventi bendruomenėje, nebūtų atskirti nuo visuomenės, sukūrus oriam ir savarankiškam gyvenimui reikalingą paslaugų infrastruktūrą, tinkamai pritaikius įvairias sąlygas ir suteikiant reikalingą individualią pagalbą, pagal kiekvieno individualius poreikius. Gyvenimas atskirtyje, kelis šimtus žmonių talpinančioje įstaigoje - tokioje kaip Skėmų globos namai, yra niekaip nesuderinamas su oriu gyvenimu ir pagarba žmogaus teisėms. Deja, Lietuvoje iki šiol apie 6000 suaugusiųjų gyvena atskirtyje, socialinės globos namais pavadintose uždarose įstaigose, iš jų yra atimta teisė gyventi bendruomenėje, būti pilnaverčiais visuomenės nariais, turėti geresnę gyvenimo kokybę. Tai yra įstaigos, kurių pavadinimai buvo pakeisti ir kurių patalpos buvo renovuotos. Tačiau svarbiausias dalykas išlieka nepasikeitęs - tai yra įstaigos, egzistuojančios visuomenės „paraštėse“, o jų gyventojai patiria ne tik žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir itin plačiai paplitusią stigmą. Faktiškai, visi šie 6000 mūsų bendrapiliečių yra įkalinti valstybės ir mūsų visų netiesioginiu bendru sutarimu. Mes turėtume rimtai kelti klausimus ne tik apie neteisėtai už grotų laikytą konkrečios įstaigos gyventoją, bet tuo pačiu ir apie tai, kad laisvė yra atimta iš 6000 žmonių, kurie yra Lietuvos piliečiai.
Jau nuo 2014 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo pertvarką ir deda pastangas, kad dalis šiose įstaigose apgyvendintų žmonių persikeltų, apsigyventų bendruomenėje. Sekasi sunkiai dėl įvairių priežasčių, tarp jų - ir dėl to, kad visuomenėje yra gaji stigma, egzistuoja daug nepagrįstų baimių ir mitų apie žmones su negalia, ypač intelekto ar psichosocialine negalia. Ne tik mūsų giliu profesiniu įsitikinimu, bet ir remiantis gerosiomis tarptautinėmis praktikomis, yra labai svarbu ne vien tik vystyti naujų kokybiškų, į asmenį orientuotų ir žmogaus teisių standartus atitinkančių paslaugų spektrą bendruomenėje, tačiau ir siekti, kad į į vis dar egzistuojančias nuolatinės socialinės globos įstaigas nebebūtų siunčiami gyventi nauji asmenys. Deja, bet psichikos sveikatos priežiūros sistemai, už kurią atsakinga Sveikacijos apsaugos ministerija, tokia užduotis net nėra iškelta. Tai yra labai didelė spraga, nes realybėje socialinės ...
Vaiko globa - likusio be tėvų globos vaiko priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems. Sunku prognozuoti, kaip keisis vaikų globos institucijų kiekis ir kokybė ateityje, tačiau viena aišku, kad vaikų globą reikia tobulinti.
Socialinio darbuotojo funkcijos senelių globos namuose: Rengia individualios socialinės globos su gyventoju planus, planuoja bei organizuoja darbą grupėse. Organizuoja ir vykdo gyventojų užimtumą, bendrauja su gyventojais, siekia pažinti juos kaip asmenybes, palaiko ryšį su gyventojų artimaisiais. Ugdo gyventojų socialinius ir buitinius įgūdžius, skatina savarankiškumą, skatina gyventojus įsijungti į darbinę veiklą, ugdo gyventojų savarankiškumą ir motyvaciją savarankiškai tvarkytis, integruoja gyventojus į kultūrinę ir sportinę veiklą.
