Lazdijų kraštas didžiuojasi savo iškiliomis asmenybėmis, kurios garsina šį regioną. Tarp jų paminėtinas ir Gintaras Margelis, kurio gyvenimo kelias, nors ir neaprašytas detaliai šiame tekste, yra neatsiejama dalis Lazdijų krašto istorijos ir kultūros. Šis straipsnis siekia apžvelgti ir kitus kraštiečius, kurių veikla ir palikimas yra svarbūs, bei atskleisti, kokios asmenybės formavo ir formuoja Lazdijų kraštą.
Gintaras Bleizgys - žinomas poetas ir rašytojas
Tarp kandidatų garbingam apdovanojimui buvo paminėtas ir mūsų kraštietis, rašytojas Gintaras Bleizgys. Gintaras Bleizgys gimė Druskininkuose 1975 metų liepos 4 dieną. Vėliau šeima išvyko gyventi į Druskininkus, tačiau 1983 metais Gintaras su mama atvyko gyventi į Veisiejus. 1993 metais G. Bleizgys baigė Veisiejų vidurinę mokyklą (dabar - Veisiejų Sigito Gedos gimnazija) ir išvyko į Vilnių. Gintaras Bleizgys yra žinomas Lietuvos poetas, rašytojas, eseistas, literatūros kritikas bei kultūros lauko darbuotojas. Jo kūryba įvertinta prestižinėmis literatūros, meno, kultūros premijomis. Visa šio autoriaus kūryba yra glaudžiai susijusi su Lazdijų rajonu. Tiek romane, tiek dienoraščiuose, eseistikos knygose bei poezijoje autorius pasakoja apie savo vaikystės, paauglystės metus, apie Lazdijų rajono žmones, gamtą. Eseistikos knygose „Estafetė“ ir „Jautis“ bei dienoraščių knygoje „Sūpavimas“ (už šią knygą 2021 m. Gintaro Bleizgio kūryba yra versta į anglų, lenkų, ispanų, italų, rusų ir kinų kalbas. Knyga „Jonas Krikštytojas“, kuri išversta į lenkų kalbą (Jan Chrzciciel: poezja. - Warszawa: CONVIVO, 2019), buvo pateikta kaip prestižinės, Krokuvoje teikiamos Nobelio premijos laureatės, lenkų poetės Wislawos Szymborskos vardo literatūrinės premijos nominantė.
Albinas Kamarūnas - pilietiškumo ir istorinės atminties puoselėtojas
Albinas Kamarūnas gimė 1954 m. kovo 23 d. Marijampolės rajone. Pasikeitus politinei situacijai, Kamarūnų šeima sugrįžo į tėviškę - Lazdijų rajoną. 1961 m. Albinas pradėjo lankyti Sapiegiškių pradinę mokyklą. 1969 m. įstojo į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, kurį baigė tik sugrįžęs po tarnybos sovietų kariuomenėje. 1972 m. gegužę, po R. Kalantos žygdarbio, A. Darbinį kelią pradėjo 1971 m. buvusiame Veisiejų miškų ūkyje, nuo 1978 m. iki 1980 m. dirbo Panevėžio rajono Naujamiesčio valstybiniame medžioklės ūkyje. Iki 1983 m. dirbo Lazdijų krašto melioracijos ir kolūkių sistemose. Nuo 1983 m. iki 2013 m. Nuo 1988 m. įsijungė į Sąjūdžio veiklą, dalyvavo paruošiant ir iškeliant Trispalvę Lazdijuose - skverelyje tarp bažnyčios ir mokyklos. 1991 m. Labai plati A. Kamarūno visuomeninė veikla. 1993-1994 m. surinko informaciją ir daug faktų apie Sapiegiškių kaime žuvusį partizaną Vladą Venckūną (slapyvardžiu Jovaras). 1995 metais, minint V. Venckūno žūties 50-ąsias metines, A. 2022 metais apie partizano V. Venckūno palaidojimo vietą informavo Lietuvos genocido ir rezistencijos centrą, inicijavo palaikų identifikavimo procedūrą. 2022 m. lapkričio 12 d. kartu su Kultūros vertybių globos tarnybos specialistais dalyvavo iškasinėjant partizano V. A. 2022 metais A. Kamarūnas vaidino Lazdijų kultūros centro spektaklyje apie Lietuvos partizanus. A. Kamarūnas pasiūlytas apdovanoti „Už pilietiškumą, saugant istorinę tautos atmintį“.
Grinkiškio Jono Poderio vidurinė mokykla: istorija ir tradicijos
Grinkiškio Jono Poderio vidurinė mokykla - dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Radviliškio rajone, Grinkiškyje, Tilto g. 32, vykdanti pradinio, pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas. Įstaigos kodas 190672739. Mokyklos filialai - Šašių, Vaitiekūnų, Kairėnų, Minaičių skyriai. Grinkiškyje veikė parapinė mokykla, kuri po 1863m. sukilimo caro valdžios įsakymu buvo uždaryta. Manoma, kad pirmoji parapinė mokykla veikė klebonijoje. Nuo 1867m. veikė rusiška mokykla. XIX a. pabaigoje dabartinėje Tilto gatvėje pastatyta medinė mokykla. Lietuviška mokykla Grinkiškyje atkurta 1906 m. O 1939 m. mokyklos vedėjo Jono Poderio ir miestelio visuomenės iniciatyva pastatyta dabartinė dviaukštė mūrinė mokykla, kuriai 1943 m. suteiktas progimnazijos, 1946 m. gimnazijos statutas. 1947 m. veiklą pradėjo mokyklos biblioteka. 1948 m. mokyklą baigė pirmoji abiturientų laida, 1949 m. gimnazija pertvarkyta į vidurinę mokyklą. 1979 m. prie mokyklos išaugo priestatas su sporto sale, valgykla, naujomis klasėmis. 1999 m. rugsėjo 1 d. mokyklai suteiktas jos įkūrėjo Jono Poderio vardas. 2001 m. remontuotos patalpos ir praplėsta bibliotekos skaitykla, fondai papildyti kraštietės aktorės J. Blėdytės-Stepankienės knygomis. Šiuo metu mokykloje yra 15 klasių komplektų, mokosi apie 300 mokinių, dirba 34 darbuotojai. Veikia 22 būreliai. Kai kurios mokyklos istorijos akimirkos saugomos mokyklos muziejuje ir mokyklos bibliotekoje. Nuo 2004 m. rugsėjo mėn. Šašių, Vaitiekūnų ir Kairėnų pradinės mokyklos tapo Grinkiškio Jono Poderio vidurinės mokyklos skyriais. Nuo 2009 m. Šašių, Kairėnų ir Vaitiekūnų pradinės mokyklos buvo panaikintos. Minaičių pagrindinė mokykla tapo Grinkiškio vidurinės mokyklos skyriumi. Mokyklos direktoriai: 1939-1944 m. Jonas Poderys; 1945-1949 m. Pranas Gegeckas; 1949-1951 m. Bronius Kirkickas; 1951-1964 m. Vaclovas Kalnelis; 1964-1972 m. Irena Žmoginienė; 1972-1980 m. Aleksandras Kirtiklis; 1980-1988 m. Rimantas Vaitkevičius; 1988-1996 m. Janis Ramonas; nuo 1996 m. - Bronius Alekna. Jeigu norite sužinoti apie savo gimtosios Grinkiškio vidurinės mokyklos bei Grinkiškio miestelio ir jo apylinkių istoriją daugiau, siūlome parsinešti iš bibliotekos mūsų kraštiečio Viktoro Bartkaus, kuris irgi baigė šią mokyklą, knygas „Nuo parapinės mokyklos iki gimnazijos“. - Šiauliai, 2004 ir „Prie Šušvės vidupio“. - Šiauliai, 2002. Jų autorius daug laiko praleido archyvuose, o ir plunksną gerai valdo, tad knygos geros, - rekomenduojame. Pirmojoje knygoje, kaip byloja ir jos pavadinimas, pasakojama Grinkiškio mokyklos istorija nuo jos ištakų iki 1949 metų, kai mokykla tapo gimnazija. Toji knyga buvo išleista specialiai mokyklos 200 metų jubiliejui. Antrojoje knygoje pateikiama Grinkiškio ir jo aplinkinių kaimų istorija, nemažai pasakojama ir apie mokyklą, juolab kad autorius pedagogas. Grinkiškio vidurinės mokyklos istorijos studiją yra parengusi ir mūsų bendraklasio Stasio Markevičiaus žmona, šios mokyklos istorijos mokytoja Zita Markevičienė. Ypač detaliai jos darbe pasakojama mokyklos istorija nuo 1972 metų iki šio amžiaus antrojo dešimtmečio. Z. Markevičienė pateikia ir kai kurių Grinkiškyje dirbusių mokytojų sąrašą, pastarųjų metų mokinių laimėjimus. Ši studija publikuojama monografijoje „Grinkiškio kraštas“ (sudarytojas Aleksandras Šidlauskas. - Radviliškis, 2011.). Tikriausiai toji miela storulė knyga jau yra visų Grinkiškio ir jo apylinkių žmonių namuose, o tų, kurie mokėsi Grinkiškio mokykloje - tikrai tikrai. Z. Markevičienės publikacija prasideda 570-ame šios knygos puslapyje. Minėtoje monografijoje „Grinkiškio kraštas“ Grinkiškio mokykloje 1949-1956 metais mokęsis A. Šidlauskas pateikia prisiminimų apie kai kuriuos tuo metu mokykloje dirbusius mokytojus Joną Ančerį, Valentiną Blotnį, Vytautą Kubilių, Reginą Lukoševičienę, Eleną Narkevičiūtę, Vytautą Radavičių, Reginą Sacevičiūtę, Antaną Savicką (p. 362-370). Vytautas Radavičius dėstė ir mums, mes taip pat mėgome šį aukštos kultūros mokytoją. Apie Grinkiškio mokyklą ir ją baigusius žmones įdomiai ir lyriškai yra rašęs ir Baisogaloje gyvenęs literatas, jau a.a. Stasys Gentvilas (dabartinių politikų Eugenijaus Gentvilo ir Virginijos Baltraitienės tėvas). Turėjau laimės su juo pabendrauti ir aš, Feliksas Žemulis, - kartu su Stasiu dalyvavome Radviliškio rajono literatų būrelyje. Be to, pravertė jis man ir kaip tuometiniam Radviliškio rajono laikraščio žurnalistui: zootechniko profesiją turėjęs ir rajono Gyvulių veislininkystės stočiai vadovavęs S. Gentvilas mielai palydėdavo mane po rajono ūkius ir pasakodavo, kas gerai ir kas nelabai gerai, man telikdavo užrašyti. S. Z. Markevičienę jau minėjome, dabar metas tarti porą žodžių apie dar dvi darbščias šios mokyklos biteles - lituanistus Audrą ir Klemą Indrėkus, kurie renka, užrašo kalbinius ir literatūrinius apylinkių turtus. Mat Grinkiškyje veikė, ir net ilgokai, ir Žemės ūkio mokykla. Tad metas baigti šią įžangą ir, kaip sako dalykiški žmonės, prieiti prie reikalo. Didžioji dalis šio skyriaus parengta pagal jau minėtuosius šaltinius, yra lyg ir jų santrauka - jei neturite galimybių ar nenorite ieškoti originalų. Tad ačiū tų šaltinių autoriams ir - pradedame. Pradėjo trečiąjį šimtmetį Grinkiškiečiai galėtų didžiuotis: jų miestelio mokyklai jau daugiau kaip 200 metų. Tarybų Lietuvos enciklopedijoje (TLE, t. I, p. 666), parašyta: 1804 metais Grinkiškyje jau veikė parapinė mokykla. Nors žodis “Tarybų” dabar jau nebemadingas ir minėtoji TLE keičiama terminu “istoriniai šaltiniai”, vis dėlto toje enciklopedijoje paminėtoji data laikoma Grinkiškio mokyklos pradžia. Vadinasi, 2012 metais Grinkiškio mokyklai sukako 208 metai. Kad geriau galėtume suvokti, daug tai ar mažai, palyginkime su gretimomis mokyklomis, kurios dabar taip pat yra vidurinės mokyklos ar gimnazijos: Šiaulėnų parapinė mokykla įsteigta 1805 metais, taigi vieneriais metais vėliau negu Grinkiškio. Josvainiuose mokykla buvo įkurta 70 metų vėliau - 1874 metais. Tačiau Baisogalos parapinė mokykla įsteigta gerokai anksčiau negu Grinkiškio - 1677 m.; Krakių parapinė mokykla - net maždaug pusantro šimto metų anksčiau negu mūsiškė - 1579 metais; o Šeduvos parapinė mokykla veiklą pradėjo net 1542 metais! Taigi - grinkiškiečiai buvo ne pirmieji, bet ir ne paskutiniai. Priminsime, kad, pasak istorikų, Lietuvoje (anuomet - Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) švietimo sistema, taigi ir mokyklos, pradėjo formuotis tik tada, kai šalyje pradėjo įsigalėti krikščionybė - XIV amžiuje. Mums, šio leidinio sudarytojams, nelabai norėtųsi sutikti su šiuo teiginiu; mūsų nuomone, visais laikais žmonės, taip pat ir pagonys, norėjo ir turėjo lavinti savo vaikus vienokia ar kitokia forma - motinos mokykla, tėvo mokykla, dėdės mokykla, kunigaikščio mokykla ir t.t. Tačiau tiek to, su istorikais nesiginčysime. Taigi: kad krikščionių dvasininkams Lietuvoje būtų lengviau įveikti pagonybę (o tai jiems čia sekėsi daug sunkiau, negu kituose Europos kraštuose, nes lietuviai buvo suaugę su gamta labiau negu kitos tautos), reikėjo steigti krikščionybę propaguojančias mokyklas. Juk nuo senų laikų žmonės valdomi, jų pasaulėžiūra tokia, kokios valdžiai reikia, formuojama bažnyčiose ir mokyklose. Jos - valdžios įrankis, tik viešai tai nelabai deklaruojama. Todėl Lietuvoje 1397 metais radosi Vilniaus katedros mokykla, kiek vėliau panašios krikščioniškos mokyklos Naujuosiuose Trakuose, Varniuose. 1569 metais jėzuitai įsteigė Vilniaus kolegiją, iš kurios išsirutuliojo Vilniaus universitetas. Tačiau prireikė dar nemažai metų, kol parapinė mokykla buvo įsteigta Grinkiškyje. Manoma, kad ji veikė klebonijoje. Tiesa, minėtasis V.Bartkus įtaria, ir tikriausiai ne be pagrindo, nes yra švietimo specialistas, kad dar ankstesnė mokykla galėjo veikti kalvinų maldos namuose, kurie gilioje senovėje Grinkiškyje stovėjo ir sudegė. Šiaip ar taip, Grinkiškio mokykla jau senutė, vadinasi, ir garbinga, nes mandagūs žmonės prieš senelius nukelia kepurę. Rusų mokymo nemėgo Pasak B. Kviklio “Mūsų Lietuvos”, 1853 metais Grinkiškio parapinę mokyklą lankė 20 mokinių. Daug tai ar mažai? Vėl palyginkime. V. Bartkus savo knygoje apie Grinkiškio vidurinės mokyklos ištakas “Nuo parapinės mokyklos iki gimnazijos” mini (p.18), kiek mokinių tais metais mokėsi kitose Krakių dekanato (jam priklausė ir Grinkiškio bažnyčia bei parapinė mokykla) parapinėse mokyklose: Baisogalos - 30, Dotnuvos - 37, Šaukote - 29, Surviliškyje - 32, Krakėse - 45, Josvainiuose - 49, o Pašušvyje (tikriausiai turimas galvoje dabartinis Kėdainių rajono Pašušvys) - net 62 mokiniai. Grinkiškyje jų mokėsi tiek pat, kaip ir Gudžiūnuose. Istorikų teigimu, carinėje Rusijoje, kuri tuo metu buvo okupavusi mūsų šalį, buvo laikoma, kad Vilniaus ir Kauno gubernijos yra raštingiausios visoje Rusijos imperijoje. Deja, parapinės mokyklos veikė neilgai. 1863-1864 Lietuvoje įsiplieskė didžiulis sukilimas prieš caro valdžią. Tačiau daug gausesnės rusų pajėgos sukilėlius įveikė. Vieni buvo pakarti, kiti ištremti. O kad lietuviai nuo šiol galvotų ir gyventų taip, kaip Rusijos carui reikia, lietuviškas raštas buvo uždraustas, lietuviškos mokyklos, tarp jų ir Grinkiškio, uždarytos. Vietoje jos 1867 metais Grinkiškyje duris atvėrė valdinė rusiška mokykla. Tačiau vietos gyventojai sutartinai ją boikotavo ir neleido savo vaikų. 1885 m. rusas mokytojas pradėjo mokslo metus tik su vienu mokiniu, savo paties sūnumi. Visos rusų pastangos pririnkti daugiau mokinių ilgą laiką nebuvo sėkmingos”, - šaiposi B.Kviklio “Mūsų Lietuva”. Vyskupas M. Valančius ragino lietuvius neleisti savo vaikų į rusiškas mokyklas, o mokyti juos patiems arba patikėti tai saviems daraktoriams. Šitaip ir vertėsi kurį laiką Lietuva - mamos pačios mokė savo vaikus. Šį istorijos tarpsnį gražiai atspindi garsioji skulptoriaus Petro Rimšos skulptūra “Lietuvos mokykla”: mama verpia rateliu ir dar moko skaityti lietuviškai ant jos kelių sėdintį vaiką. Kai kuriose vietose valstiečių vaikus slaptai lavino daraktorius - kuris nors šiek tiek rašto pramokęs tautietis. Vaikai iš keleto namų sueidavo į kurią nors kaimo pirkią, kur būdavo apsistojęs daraktorius, ir ten vykdavo pamokos. Po savaitės daraktorius persikeldavo į kitą vietą - kad caro žandarai nesusektų. Jei jie vis dėlto užgriūdavo namus, vaikai tuoj stverdavosi kokio nors darbo ir mokyklos tarsi nebūta. Šitaip Grinkiškyje ir jo apylinkėse lietuviško rašto vaikus mokė daraktoriai Bonifacas Navickis, Julijonas Jelinskis, Daunora, Morta Bartkutė ir kt. Kaip minėta, pirmoji parapinė Grinkiškio mokykla veikė klebonijos patalpose. Maždaug 1882-1886 metais dabartinėje Tilto gatvėje valdinei mokyklai buvo pastatytas atskiras medinis namas. Jame buvo ir mokytojo Michailo Osipovičiaus Daljanovičiaus butas. Tačiau toje mokykloje vaikai buvo mokomi tik rusų kalba, net ir raidynas buvo rusiškas (kirilica), todėl dauguma žmonių šią mokyklą ignoravo. “Neatsitiktinai 1897 m. švietimo ministro ataskaitoje buvo sakoma, kad Kauno gubernijoje mokyklų skaičius katastrofiškai atsilikęs nuo gyventojų prieaugio: mokyklas lanko vos 6 proc. mokyklinio amžiaus vaikų”, - rašo V. Bartkus Grinkiškio mokyklos istorijoje “Nuo parapinės mokyklos iki gimnazijos” (p. 38). Ta pačia proga priminsime, kad okupavusi Lietuvą, carinė Rusija buvo net likvidavusi mūsų šalies pavadinimą - Lietuva buvo pavadinta Severo zapadnyj kraj (Šiaurės vakarų kraštas). Mokytojas - legenda Carinei valdžiai vis dėlto teko panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, o tada atsikūrė ir lietuviškos mokyklos. Grinkiškyje lietuviška pradžios mokykla atkurta 1906 metais. 1910 m. vaikus čia mokė mokytojas Adomas Beleišis, o po poros metų į šią mokyklą buvo paskirtas antrasis mokytojas Jonas Poderys (grinkiškiečiai sakydavo Poderis). Šis legendinis Mokytojas daug nusipelnė Grinkiškį ir grinkiškiečiams, tad minėsime jį dar ne kartą. Daugiausia žinių apie šį šviesuolį pateikia vėlgi V.Bartkus. Pasak jo, J.Poderys mokytojų lietuvio Antano Poderio ir šveicarės Amalijos Matje, kilusios iš Šveicarijos Prancūzijos kantono) sūnus. Anksti netekus motinos, jo kūdikystė ir vaikystė praėjo pas senelius Zapyškyje prie Kauno, o mokė jį tėvas. Išlaikęs vidurinio mokslo egzaminus, jis 1909-1911 m. Kaune lankė “Saulės” draugijos pedagoginius kursus. Juos baigęs, Peterburge išlaikė valstybinius egzaminus mokytojo teisėms įgyti. Taigi J. Poderys Grinkiškyje buvo pirmasis profesionalus mokytojas - pedagogas. “Atvykęs į Grinkiškį, J. Poderys pamilo mokinius, sugebėjo bendrauti su vietos gyventojais, mokinių tėvais, įgijo autoritetą”, - rašo V. Bartkus, surinkęs vyriausios kartos grinkiškiečių autentiškų pasakojimų apie šį išskirtinį mokytoją. Tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir J. Poderiui teko palikti Grinkiškį - tarnauti caro kariuomenėje, mokytojauti Mogiliovo gubernijoje. 1919-1920 metais Grinkiškio pradžios mokykloje mokytojavo mokytojų kursus baigę Ona Masiuliūnaitė, po metų - Michalina ir Adolfas Venclauskai. Tuomet mokykloje mokėsi 85 berniukai ir 75 mergaitės. Didelė parama buvo iš Rusijos į Grinkiškį 1922 metais grįžęs J. Poderys. Jis buvo paskirtas mokyklos vedėju. Mokiniai mena, kaip pamokose skambėdavo taisyklinga, sklandi, logiška mokytojo kalba. Kokios nuostabios būdavo jo istorijos pamokos! Knygnešiai, nepriklausomybės šaukliai, Vasario 16-osios Aktas, Nepriklausomybės kovų savanoriai. Kaip J. Poderys aiškindavo apie pagarbą tautos himnui, trispalvei vėliavai, valstybės simboliams. Įtaigiai mokytojas kalbėdavo ir tėvų susirinkimuose, nuolatos pabrėždamas išsilavinimo būtinybę, dėkodamas tėvams, sunkiais karo metais kraunantiems vaikams kraitį - nesudegantį, nedingstantį. Didžiuodavosi gerais, stropiais mokiniais. “Mokytojas J. Poderys visų mokinių buvo labai gerbiamas, santūrus ir gražiai mokėjo nuraminti triukšmaujančius mokykloje mokinius”, - cituoja V.Bartkus vieno iš tuometinės Grinkiškio pradžios mokyklos mokinių prisiminimus. 1922 metais buvo įsteigtos Kairėnų, 1924 m - Šašių, 1924m. - Kubiliūnų pradžios mokyklos. 1930 -1931 mokslo metais Grinkiškio mokykloje mokėsi jau 205 mokiniai. Perėjus prie šešerių metų mokymo, 1937-1938 metais Grinkiškyje dirbo penki mokytojai: Jonas Poderys, Ona Meškauskienė, Apolonija Prascevičiūtė, Antanina Eringytė-Nastopkienė, Petras Radzevičius. Mokėsi 189 mokiniai, bet mokyklos pastate buvo tik trys klasės, tad reikėjo mokytis ir kitose, mažai pritaikytose patalpose. Grinkiškio mokykla tuo laikotarpiu, kaip ir visos Lietuvos mokyklos, tapo kultūros ir visuomenės švietimo centru - buvo įsteigtos jaunalietuvių, angelaičių ir skautų organizacijos, pradėjo veikti Jaunųjų ūkininkų ratelis. Karo mėsmalėje Verkiant reikėjo naujo mokyklos pastato. 1928 metais grinkiškiečiai pakvietė tuometinį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną į Grinkiškį surengtą Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio minėjimą. Valsčiaus vyrai parodė svečiui yp...
Lazdijų krašto apdovanojimai ir nusipelniusios asmenybės
Lazdijų kraštas pelnytai didžiuojasi jį garsinančiomis iškiliomis asmenybėmis ir kolektyvais. Kandidatus garbingam apdovanojimui siūlo bendruomenės, kariškiai, seniūnijos, politikai, žiniasklaidos priemonės. Šiemet apdovanojimams buvo pateiktas didelis būrys nusipelniusių asmenų ir kolektyvų. Garbingas apdovanojimas buvo paskirtas Būdviečio seniūnijos Kybartų kaime esančio muziejaus „Jotvingių kiemas“ įkūrėjui, Lietuvos karininkui Donatui Mazurkevičiui. Garbingo apdovanojimo taip pat sulaukė žinoma rajono verslininkė, renginių rėmėja Danutė Jurkevičienė.
Asmenybės ir jų indėlis į visuomenę
Tėvams 1957 m. persikėlus, nuo kūdikystės augo Pamaleišio kaime (Anykščių r.), nuo 1968 m. - Kunigiškių I kaime (Anykščių r.). 1964-1968 m. mokėsi Netikiškių (Anykščių r.) pradžios mokykloje, 1968-1972 m. - Kunigiškių aštuonmetėje mokykloje, 1972-1975 m. baigė Svėdasų (Anykščių r.) vidurinę mokyklą. 1975-1977 m. baigė Panevėžio A. 1977-1981 m. A. Širvinskienė dirbo Ukmergės rajono centrinės ligoninės Greitosios pagalbos priėmimo skyriuje medicinos seserimi. 1981-1985 m. 1985 m. grįžusi gyventi į Kunigiškių I kaimą (Anykščių r.), 1985-1990 m. ji dirbo Anykščių rajono "Lenino keliu" kolūkio (nuo 1989 m. - Maleišių kolūkio) vaikų darželio "Artojėlis" vedėja. 1990-1992 m. A. Širvinskienė dirbo Anykščių rajono centrinės ligoninės Svėdasų ligoninėje medicinos seserimi. 1992-1997 m. ji buvo tos pačios ligoninės Svėdasų ambulatorijos, nuo 1997 m. Dirbdama A. Širvinskienė nuolat kėlė savo kvalifikaciją, 1993 m. įgijo masažuotojos specialybę, 2000 m. - bendrosios praktikos slaugytojos licenciją, 2006 m. - gydytojo odontologo padėjėjo licenciją, 2009 m. 2009-2013 m. 2010-2011 m. 2005 m. A. Širvinskienė įsteigė savo sūnaus Karolio Širvinsko vardo premiją, kuria paskatina įvairių rajonų bei miestų literatus, skleisdama filantropijos idėjas. 2005-2009 m. kartu su Vilniaus apskrities kultūros centru ji rengė Rytų Lietuvos literatų konkursus, o panaikinus šį Centrą, nuo 2010 m. tokius konkursus ji rengia viena. 2007 m. savo sūnaus atminimui ji įkūrė labdaros ir paramos fondą "Baltasis balandis", remiantį jaunuosius poetus ir kitus talentus, yra šio fondo pirmininkė. Jos vadovaujamas fondas nuo 2014 m. rengia šalies literatų prozos konkursą. Nuo 2016 m. A. Širvinskienės vadovaujamas fondas rengia ir šalies literatų humoristinės poezijos konkursą. Nuo 2021 m. Jos iniciatyva buvo surengtos mirusio sūnaus K. Širvinsko dailės darbų parodos Svėdasų, Kupiškio, Traupio (Anykščių r.) bibliotekose, Kamajų (Rokiškio r.) Šv. Kazimiero bažnyčioje, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje ir kitur, vėliau dailės kūriniai perduoti Vaižganto (Svėdasų krašto) muziejui, kur nuolat eksponuojami. Jos rūpesčiu iš rankraščių buvo išleistos dvi K. Širvinsko poezijos knygos: rinktinės "Mylėk ir būsi mylimas" (2002 m.) ir "Į Tave" (2005 m.), jo kūryba toliau spausdinama rinkiniuose. Prie savo namų A. Širvinskienė įveisė sūnaus atminimui skirtą parką. A. Širvinskienė yra literatė poetė, Anykščių rajono literatų klubo "Marčiupys" narė ir klubo valdybos narė (nuo 2010 m.), tradicinio literatūrinio renginio Svėdasų krašte "Vaižganto skaitymai" organizacinio komiteto narė ir tradicinių literatūrinių skaitymų "Po skambančiu medžiu" organizatorė. Ji dalyvavo Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus dramos mėgėjų būrelio veikloje, vaidino spektakliuose. Ji išleido savo prozos ir poezijos knygų, sudarė ir išleido šalies literatų poezijos ir prozos rinkinių. Jos kūryba nuo 2024 m. A. 2008 m. - "Gimę kentėti : romanas. D. 2012 m. - "Balti žiedai : eilės K. 2015 m. - "Vario plunksna : eilėraščiai", "Į širdis mūsų mielas ruduo taip nelauktai atėjo : poezija" (su Vytautu Šiaudyčiu), "Balto balandžio skrydis į mūsų širdis : poezija" (su V. Šiaudyčiu), "Gyvenimas - tai amžina kova už laimę, meilę ir didžiąją viltį... : poezija" (su V. Šiaudyčiu), "Neškim gėrį, neškim viltį į motulės - Lietuvėlės širdį... : apybraižos ir poezija" (su V. Šiaudyčiu), "Parodyk mums, mama, kelią į tą laimės ir gėrio šalį... : proza ir poezija" (su V. Šiaudyčiu), "Kūryba - tai kelias amžinybėn : apybraižos ir poezija" (su Karoliu Širvinsku ir V. Šiaudyčiu), "Laiškai... : eilės" (literatų kūrybos rinkinys, skirtas anykštėno tautodailininko ir literato Karolio Širvinsko atminimui, rinkinio sudarytoja), "Pasivaikščiojimai : proza : literatų-prozininkų konkurso "Balto paukščio" nominacijai 2014 m." (rinkinio sudarytoja), "2005 m. - 2008 m. 2016 m. - "Minčių voratinkliai : rašinėliai", "Laimę radę kalnuose" (proza ir poezija, su Birute Gaučiene ir Vytautu Šiaudyčiu), "Vilties kelias... : apybraižos ir poezija" (su Simeona Baranauskaite-Načajiene ir V. Šiaudyčiu), "Gyvenimo akimirka... Karolio Širvinsko penkioliktosioms mirties metinėms : apie Karolio Širvinsko kūrybą" (su S. Baranauskaite-Načajiene ir V. Šiaudyčiu), "Aimanos brūzgynuos : literatų-poetų-humoristų konkurso "Humoro medis" eilės" (sudarė kartu su Aldona Lavickiene), A. Lavickienės "Didysis nuprotėjimas : eilėraščiai" (rinkinio sudarytoja), A. Lavickienės "Kodėl gi ne : romanas" (knygos sudarytoja), Karolio Širvinsko "Kalbanti siela : eilėraščiai" (sudarė kartu su V. 2017 m. - "Laiko akys : I dalis" (eilėraščiai), "Debesų kalbėjimas" (eilėraščiai), "Žydintys sparnai : trumpi pasakojimai sielai" (apsakymų rinkinys), Simeonos Baranauskaitės-Načajienės "Gyvenimo laiptai" (eilėraščių rinkinio sudarytoja), "Humoro almanachas - 2017" (rinkinio sudarytoja), "Pasivaikščiojimai - 4" (prozos rinkinio sudarytoja), "Paukščiai - 2016 : eilėraščiai (K. 2018 m. - "Prie žvaigždės" (poema), "Gyvenimas skolon" (novelės), "Paukščiai - 2017 : eilėraščiai" (K. Širvinsko vardo XIII poezijos konkurso "Baltojo balandžio sugrįžimas" eilėraščių rinkinio sudarytoja), "Humoro medis - 2018 : poezija" (rinkinio sudarytoja), Aldonos Lavickienės "Hortenfilas : romanas" (knygos sudarytoja), A. 2019 m. - "Kaladėlės" (romanas), "Toks pašaukimas : gamtai ir žmonėms" (biografinis leidinys apie Sigutį Obelevičių), Danguolės Reinertaitės ir Virgilijaus Bespalovo "Varnėnas inkilo dugne" (poezijos rinkinio sudarytoja), "Humoro medis - 2019 : poezija" (rinkinio sudarytoja), "Paukščiai - 2018 : eilėraščiai" (K. 2020 m. - "Laiko akys : II dalis" (eilėraščiai), Virgilijaus Bespalovo "Lietadienis" (poezijos rinkinio sudarytoja), "Humoro medis - 2020 : poezija" (rinkinio sudarytoja); "Paukščiai - 2019 : eilėraščiai" (K. 2021 m. 2022 m. - "Išdavystė" (romanas), "Humoro medis - 2022 (7) : poezija" (rinkinio sudarytoja), "Paukščiai - 2022 : eilėraščiai" (K. Širvinsko vardo XVI poezijos konkurso "Baltojo balandžio sugrįžimas" eilėraščių rinkinio sudarytoja, knyga skirta K. 2023 m. - "Amnezija" (romanas), "Vaško lašėjimas" (eilėraščiai), "Paukščiai - 2023 : eilėraščiai" (K. 2024 m. - "Nežinot mano vardo" (romanas), "Likimo dulkės" (eilėraščiai), "Humoro medis - 2024 (9) : poezija" (rinkinio sudarytoja), "Paukščiai - 2024 : eilėraščiai" (K. Širvinsko vardo XVIII poezijos konkurso "Baltojo balandžio sugrįžimas" eilėraščių rinkinio sudarytoja), "Pasivaikščiojimai - 11 : proza" (rinkinio sudarytoja), "Legenda. 2025 m. - "Paukščiai - 2025 : eilėraščiai" (K. Ji yra Lietuvai pagražinti draugijos Svėdasų skyriaus narė, 2002-2005 m. buvo šio skyriaus pirmininkė, yra Svėdasų bendruomenės organizatorė. Nuo 2005 m. ji priklauso paramos grupei "Tėvai, netekę vaikų", susibūrusioje Utenos pagrindinėje mokykloje, vienijančiai šeimas, patyrusias vaikų netektis. Ji yra Lietuvos menų ir mokslo asociacijos "Vydūno šviesa" narė, nuo 2015 m. A. Širvinskienė apdovanota aukščiausiu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimu - "Gerumo žvaigžde" (2016 m.). Lietuvos Respublikos 100-mečio proga ji apdovanota Anykščių rajono savivaldybės "Šimtmečio anykštėno" atminimo ženklu (2019 m.). Buvo ištekėjusi 1979 m., vyras Antanas Širvinskas (1951-2023) - teisininkas, ekspertas. Santuokai iširus 1984 m., išsiskyrė 1990 m. Išsami A. Širvinskienės biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.), ji pristatyta biografiniame žinyne, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, "Kas yra kas Lietuvoje 2018.
Naujagimio mirtis Lazdijų ligoninėje ir akušerijos paslaugų finansavimas
Lazdijų ligoninėje šeštadienį mirė ką tik pagimdytas naujagimis. „Pirmiausiai reiškiu nuoširdžią užuojautą kūdikio šeimai ir užtikrinu, kad bus atlikti visi reikalingi tyrimai, bus atsakyta į visus klausimus, dėl ko įvyko ši nelaimė. Pirminiais duomenimis, staigios naujagimio mirties priežastimi galėjo būti įgimta širdies yda, pranešė portalas delfi.lt. Ligoninės vyr. BNS penktadienį rašė, kad Lazdijų rajono savivaldybės taryba nusprendė skirti 50 tūkst. eurų miesto ligoninei, kuri nesutinka atsisakyti akušerijos paslaugų, nors jų teikimo šioje įstaigoje nebefinansuoja Valstybinė ligonių kasa. Vilniaus teritorinė ligonių kasa sprendimą Lazdijų ligoninei nebemokėti už akušerijos paslaugas aiškino tuo, kad ši gydymo įstaiga neatitinka nustatytų kriterijų - priima mažiau kaip 300 gimdymų per metus, o artimiausia tokias paslaugas teikianti įstaiga yra ne toliau kaip už 50 kilometrų.
