Gintaras Lunskis - asmenybė, nepaliekanti abejingų. Jo gyvenimo kelias neįprastas: nuo kalėjimo Vokietijoje iki populiaraus dvasinio mokytojo ir psichologo Lietuvoje. Jo požiūris į pasaulį ir žmogų platus, o gebėjimas pagauti esmę ir tiesą stebina daugelį.
Gintaras Lunskis gimė kraštutinai sunkiomis sąlygomis, jau nuo 14 metų turėjo pats save išlaikyti. Jis matė skurdą, patyrė likimo smūgius, draugų išdavystes, situacijas, kai mirtis praslysdavo tik per stebuklą. Tačiau kartu jis matė ir turtą, sėkmę bei pripažinimą. Ši patirtis, grūdinimai ir išmintis, ne iš knygų, o iš pačio gyvenimo, formavo jo unikalų požiūrį.
Nuo jaunystės Gintaras domėjosi dvasiniais dalykais. Būdamas Vokietijos kalėjime, jis patyrė tai, ką galima pavadinti nušvitimu ir suvokė DHARMĄ - visos esaties esmę. Kalėjimo sąlygos, pasak jo, buvo idealios: vienatvė, galimybė užsisakyti vegetariško maisto, viskas išplauta, galimybė pirkti kiek nori literatūros. Jis netgi dirbo lengvą valdišką darbelį ir piešė portretus. Būtent čia, vienatvėje, jį aplankė nušvitimas.
„Jei visus žmones surinktum, kurie yra nusikaltę, padarę kriminalinį nusikaltimą, tai 50 proc. būtų nusikaltėliai. Visus politikus be išimties galima sodinti į kalėjimą. Verslininkai beveik visi galėtų sėsti už mokesčių vogimą ir kontrabandą“, - kalėjimo patirtimi dalinasi Gintaras.
Grįžęs į namus, Gintaro laukė žmona. Jis pats save vadina „pastoviu idėjų generatoriumi“, kuris negalėdavo ilgiau nei savaitę išbūti namuose. Tačiau po kalėjimo patirties viskas pasikeitė. „O dabar nieko nedarau. Ji man duoda valgyt. Duoda duoda. Duoda duoda. Ir taip trejus metus. Po to sako - tai gal tu jau darai ką nors. O aš sakau - nedarysiu. Jei nori, pusė žodžio - aš pasiimu savo mažytį krepšelį ir išeinu“, - pasakoja Gintaras apie savo dabartinį gyvenimą.
Per savo ilgametę veiklą Gintaras Lunskis tapo žinomas kaip žmogus, kuris ne tik moko, bet ir įkvepia. Jo konsultacijos, kuriose jis negaili patarimų, kaip vilioti vyrus ir moteris, sulaukia didelio populiarumo. Vyrai ir moterys užsirašo į jo konsultacijas, tikėdamiesi sukurti darnius meilės santykius.
Laidoje „Ribos“ G. Lunskis kalba apie sąmoningumą, dvasingumą, žmogaus gyvenimo prasmę ir mūsų vietą didžiojoje visatos dėlionėje. „Visos visatos būtybių prasmė - būti laimingu“, - teigia jis. Pasak jo, „kūnas niekada neturi jokių interesų.“
Ar egzistuoja riba tarp genijaus ir bepročio? „Riba neegzistuoja. Yra ribos iliuzija“, - tvirtina jis, pridurdamas, kad net kvantinėje fizikoje ar matematiškai griežtai apibrėžti ribą yra neįmanoma. Anot G. Lunskio, sąmoningumas - dar sudėtingesnė sąvoka. Sąmonė, savimonė, suvokimas - tai ne statiškos kategorijos, o nuolatiniai procesai, kuriuose pats žmogus stebi save. „Aš stebiu save. Bet palauk - ką aš turiu omeny sakydamas save?“
Jo įsitikinimu, dauguma žmonių gyvena kopijuodami elgesį, o ne kurdami ar gilindamiesi. Pasak pašnekovo, būti religingu dažniausiai yra nukopijuotas elgesys. Kalbėdamas apie meditaciją, G. Lunskis pabrėžia, kad dvasingumas dažnai painiojamas su imitacija ir išoriniais atributais. „Joga yra gyvenimo būdas.“
Gintaras akcentuoja, kad laimė - ne daiktai, ne pinigai, o būsena. „Mums reikia ne pinigų, ne daiktų, o laimės.“
G. Lunskis turi patarimų visiems asmeninio gyvenimo atvejams, o jo kalba, „panašiais pokštais ir rusiškais keiksmažodžiais įkrauta buvusio kalinio kalba“, daugeliui lietuvių patinka.
Kalbėdamas apie santykius, Gintaras pateikia neįprastų, bet įdomių įžvalgų. Pavyzdžiui, apie moters nekaltumą: „Senais laikais buvo manoma, kad moteris iki vestuvių turi būti nekalta. Kaip tą aiškintumėte? Tada žmonės natūraliai suvokė, kad moterį reikia saugot. Jinai yra indas. Moteris, kuri turėjusi daug lytinių santykių, yra baisi, nes ji doroviškai suirusi. Jos šeimoje velniai apsigyvena.“ Jis taip pat kritikuoja pornografijos žiūrėjimą, vadindamas tai „teršti pasąmonę gyvulišku geidulingumu.“
Gintaras pabrėžia, kad moteris yra kaip indas, per kurį turi ateiti palikuonys, ir tas indas turi būti švarus. Vyras nėra priimantis, todėl jam šiek tiek daugiau leistina. Moteris yra renkanti, kai ji susijungia su vyru, į ją pereina ir dalis to vyro dvasinės tikrovės. „O su kuo santykiauja tokios moterys? Su pasileidusiais, pričiuožusiais, psichopatais. Taip jos susiurbia visą mėšlą į save.“
Jis kritikuoja šiuolaikinį požiūrį į santykius, kai žmonės, susipažinę ir pabendravę, tą patį vakarą permiega. „Čia yra dalykai subtilūs. Ištvirkimas yra tada, kai nuo ryto iki vakaro žmogus tuo gyvena, pavyzdžiui, žiūri „pornūchą„.“
Gintaras pataria moterims neskubėti, nesklisti į santykius su bet kuo. „Geriau jokio negu bet kokio“ - tokia dalies moterų pozicija jam artimesnė. Jis pabrėžia, kad tie, kurie eina į santykį „Geriau bet koks negu jokio“, dažniausiai nesukuria šeimoj abipusės darnos.
Vyrai, pasak Gintaro, dažnai ateina į konsultacijas dėl bendravimo problemų ir kompleksų, kurie dažnai kyla dėl tėvų įtakos vaikystėje. „Šeimoj tai nutinka, dažniausiai tėvas „suvaro“ vaiko psichiką. Jis chroniškai, nuolat vaiką žemina. Nebūtinai jis daužo per sprandą dėl kiekvieno poelgio. Gali būti tiesiog chroniškas nevertinimas.“
Gintaras Lunskis yra vienas populiariausių dvasinių mokytojų ir psichologų Lietuvoje, 15 metų dirbantis ypatingu efektyvumu, taikantis analogų neturinčias metodikas be jokio šalutinio poveikio. Jo unikalus požiūris į pasaulį ir žmogų, gebėjimas įžvelgti esmę ir tiesą, daro jį išskirtine asmenybe.
Jis akcentuoja, kad svarbiausia yra patiems sau sėkmingai padėti. „Konsultacijos anoniminės, todėl niekas iš tavo aplinkos nesužinos, kad čia buvai ir matys tik rezultatus.“
Gintaro kalbamas turinys dažnai yra negirdėtas ir naujas net tiems, kas prisilietė prie daugybės kitų dvasinių mokymų. Todėl tik tie, kas turi ausis ir girdi, sugeba atkreipti dėmesį ne tik į jo prieštaringą asmenybę, bet į aukso vertės turinį.
