Lietuva susiduria su itin gilia demografine krize - gimstamumas šalyje pasiekė istoriškai žemą lygį. „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas naujausius duomenis vadina demografine savižudybe. 2025 metais Lietuvoje gimė apie 17,5 tūkst. vaikų, kai prieš dešimtmetį šis skaičius siekė 30 tūkst., o suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,0.

Gimstamumas mažėja visose šalies vietovėse, tačiau ryškiausias nuosmukis fiksuojamas kaimiškose teritorijose. Dar prieš dešimtmetį kaime gimstamumo rodiklis buvo pakilęs iki 1,8, o Žemaitijos regionuose - Tauragės ir Telšių apskrityse - siekė beveik 1,9, tačiau per pastaruosius penkerius metus smuko iki 1,0.

Situaciją dar labiau paaštrina jaunų žmonių migracija į didmiesčius, dėl kurios mažesnėse savivaldybėse sparčiai mažėja potencialių tėvų, o gimusių vaikų skaičius kai kur per dešimtmetį sumažėjo daugiau nei perpus.

Paradoksas: Vilniuje jaunų ir pasiturinčių daug, bet gimstamumas krito

Nerimą kelia ir didžiųjų miestų padėtis, ypač Vilnius. Sostinėje, kur gyvena daugiausia jaunų ir finansiškai stipresnių žmonių, gimstamumo rodiklis per dešimtmetį taip pat sumažėjo nuo 1,5 iki 1,0. Ekonomistas Ž. Mauricas svarsto, kodėl net ir palankesnėmis sąlygomis gyvenantys gyventojai vis rečiau ryžtasi turėti vaikų - galimą įtaką gali daryti brangus būstas, vaikų ugdymo įstaigų trūkumas, pasikeitę prioritetai ar didėjantis nesaugumo jausmas.

Pasak Ž. Maurico, gimstamumo mažėjimas yra pasaulinė tendencija - rodikliai sparčiai krenta tiek Europoje, tiek Azijoje, o dėl to pasaulio gyventojų skaičius šiame šimtmetyje gali pradėti mažėti. Lietuvai, ekonomisto teigimu, teks rinktis tarp mažėjančio gyventojų skaičiaus, didėjančios imigracijos arba bandyti rasti subalansuotą sprendimą. Todėl jau dabar būtina kurti aiškią ir tvarią imigracijos bei demografinę strategiją, kad ateityje būtų išvengta ekonominės stagnacijos ir visuomenės senėjimo naštos.

2025 m. Lietuvoje gimė perpus mažiau nei mirė

Savo ruožtu 77.lt kreipėsi į Valstybinę duomenų agentūrą (VDA) su prašymu pateikti 2025 metų duomenis apie gimstamumą, mirtingumą, santuokų bei skyrybų skaičių Lietuvoje. Pateikti išankstiniai duomenys tikrai nenudžiugino - mat vien per pernai metus gimė 17 460 gyvų kūdikių, tačiau mirė dvigubai daugiau - net 36 869 asmenys.

Santuokų skaičius taipogi neprivertė nusiteikti optimistiškai - skaičiuojama vos 13 157 sudarytų santuokų. Tuo tarpu santuokų skaičius kaipmat sumenko prieš skyrybų, kurių, išankstiniais duomenimis, 2025-aisiais buvo net 7 291.

Demografinė situacija Lietuvoje 2025 m., išankstiniai VDA duomenys

Ant plauko - ir Lietuvos ekonominė ateitis?

Lietuvos ekonomikos augimą vis labiau riboja ne investicijų ar idėjų stoka, o mažėjantis žmonių skaičius. Lietuvos ekonomikos potencialo tyrimo pirmojoje sesijoje skirtingų sričių lyderiai pabrėžė, kad darbo jėgos trūkumas, emigracija ir senėjanti visuomenė tampa esminėmis kliūtimis šalies raidai. Advokatų kontoros „Tegos“ vykdomasis partneris Vilius Bernatonis atkreipė dėmesį, jog prognozuojama, kad 2050 metais Lietuvoje gyvens apie 2,2 mln. žmonių, o tai reiškia, kad ateityje gali nebebūti kam kurti ir prižiūrėti net pažangiausių technologijų, paslaugų ar socialinės infrastruktūros.

Diskusijų dalyviai sutarė, kad tradicinis ekonomikos augimo modelis, paremtas pigia darbo jėga ar ilgesnėmis darbo valandomis, Lietuvai nebeveikia. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Dalius Misiūnas pabrėžė, jog optimistinės šalies ateities vizijos susiduria su demografine krize, geopolitinėmis rizikomis ir mažėjančiu produktyvumu, todėl būtina ieškoti naujų sprendimų.

Akušeris ginekologas: gimdančių moterų srautai ligoninėse mažėja

Gyventojai mano, kad sprendimą susilaukti vaikų stabdo finansinis nesaugumas, noras siekti karjeros, įtempta geopolitinė situacija ir jaunuolių noras gyventi patogiai, be rūpesčių. „Čia mano trečias vaikutis - Margiris - gimė 3,5 kilogramų svorio“, - TV3 Žinioms pasakojo neseniai daugiavaike mama tapusi Ieva. Pasak 35-erių vilnietės, kūdikis - jau aktyvus nuo pat pirmųjų dienų. „Iš visų trijų vaikučių labiausiai pilve spardėsi ir judėjo. Buvo tokių nuogąstavimų nėštumo pabaigoje, nes spaudimą aukštą truputį turėjau ir galvojau, kaip greitai reikia į tą ligoninę atvažiuoti“, - savijautą prieš gimdymą atskleidė Ieva. Ieva taip pat turi 12-os metų dukrą bei 10-ties metų sūnų. Pirmosios dukters moteris susilaukė vos 23-ejų metų. Mama atvira: ji - šeimos žmogus. „Įsiprasmino gyvenimas, iš tikrųjų, vaikams atsiradus - visai kitaip. Aš labai norėjau apskritai vaikų ir didelės šeimos, tai džiaugiuosi, kad sutikau tokį vyrą, kuris to irgi norėjo“, - juokėsi gyvenimo pilnatvę motinystėje suradusi vilnietė. O štai 30-metė Roberta džiaugiasi savo pirmuoju vaikeliu - 3 kilogramų 100 gramų Rugile. „Labai lauktas stebuklas - gimtadienio dovana savotiška“, - pirmagimiu džiaugėsi Roberta. Tiesa, Roberta tikina, kad susilaukti vaiko neskubėjo. „Pradžioje norėjom kaip ir visi draugai, pažįstami, kad turėtumėm stogą, kur gyventi, kad turėtumėm pastovias pajamas, o tada planuoji pagausėjimą“, - anksčiau susilaukti vaiko stabdžiusius motyvus įvardijo Robera.

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės akušeris ginekologas tikina, kad gimdančių moterų srautai ligoninėse mažėja. „Matome, kad praktiškai kartais per parą, per dvi, per tris mes turime po vieną, po du, po tris gimdymus, kai anksčiau būdavo nuo 10 iki 14-os. Tai auka savo karjeros atžvilgiu, savo laisvalaikio atžvilgiu, savo veikimo atžvilgiu, pažinimo, kelionių“, - svarstė akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėjas Gediminas Mečėjus.

Gimstamumas mažėja drastiškai: prisidėjo ir pandemija

Per pirmus 10 šių metų mėnesių Lietuvoje gimė virš 14 tūkstančių 700 vaikų. Liko vos du mėnesiai iki metų pabaigos, tačiau, panašu, kad gimstamumas ir toliau mažės. O štai nuo 1990-ųjų šis skaičius vis krito - tada gimė apie 57 tūkstančius kūdikių. Palyginus, 2020-aisiais gimusių - kone perpus mažiau, o štai pernai naujagimių skaičius jau sumažėjo iki 19-os tūkstančių.

„Praėjusiais metais pasiekėme tokį lygį, kokio dar nebuvo niekada fiksuota - tai yra 1,1 - kas reiškia, kad vidutiniškai susilauktų vaikų skaičius vienai moteriai yra vienas vaikas. Tokią gimstamumo duobę turėjome tik 2000 metų pradžioje“, - liūdną statistiką konstatavo demografė Aušra Maslauskaitė.

„Gimstamumo problemą paaštrino COVID pandemija, kuri neigiamai pasireiškė Pietų Europos šalyse“, - teigė pirmoji ponia Diana Nausėdienė. O štai „Auginu Lietuvą“ užsakymu atlikta apklausa rodo, kad daugiau negu pusė Lietuvos gyventojų blogai arba labai blogai vertina demografinę situaciją šalyje ir laiko ją krizine.

„Aš manau, kad dabar jaunimas ieško finansinių stabilumo galimybių ir manau, kad labiau apsvarsto, kiek kainuoja vaiką išlaikyti“, - svarstė TV3 Žinių kalbinta jauna kaunietė. „Dabar moteris nori būti lygiareikšmės su vyrais, tada atsakomybės vaikams mažiau kyla“, - samprotavo kita kalbinta kaunietė. „Įstatyminė bazė, sakyčiau, nesutvarkyta, racionaliai kad būtų lėšos paskirstytos jaunoms šeimoms“, - bėdą teigė įžvelgiantis kaunietis.

Mažėjantis gimstamumas neramina D. Nausėdienę

Pasak demografų, bene dažniausias veiksnys, dėl ko poros atidėlioja šeimos planavimą, tai nesaugumas, susijęs su geopolitine situacija. „Finansinių iššūkių turi jaunos šeimos, kurios turi paskolas, kurios skaičiuoja ir planuoja“, - teigė asociacijos „Neišnešiotukas“ prezidentė Asta Radzevičienė.

Atrodo paradoksalus dalykas - žmonės gyvena geriau, bet kažkodėl nesusilaukia vaikų arba atideda tuos vaikus, nekuria santuokų. Taip pat naujosios kartos atstovai turi kiek kitokį požiūrį į šeimos kūrimą - nenori iššūkių, nori daugiau laiko skirti sau, kelionėms, siekti karjeros. „Tai yra kultūriniai idealai, kurie labai daug atsakomybės uždeda tėvams už vaikų gyvenimo sėkmę ir neretai juos užpildyti motinai, dirbančiai motinai, dviejų dirbančių šeimai tampa gana sudėtinga“, - įsitikinusi demografė A. Maslauskaitė.

„Kartais atrodo viskas labai paprasta - skirkime šeimoms didesnį finansavimą ir rezultatą pasieksime. Svarbu grįžti prie šeimos vertybių ir normų, „pro life“ politikos, kurie per amžius buvo Lietuvos DNR“, - aktualia tema pasisakė D. Nausėdienė.

Statistika rodo, jog vidutinis amžius, kada moteris nusprendžia susilaukti vaiko Lietuvoje, siekia 30-imt metų. Straipsnis parengtas pagal TV3 žinių reportažą.

Pasaulinė ir Europos tendencija

Reikia paminėti, kad mažėjantis gimstamumas ne tik Lietuvos problema. Portalas „Euronews“ šių metų rugsėjį paskelbė, jog pirmą kartą nuo 1960 m. gyvų gimusių kūdikių skaičius Europos Sąjungoje (ES) sumažėjo iki mažiau nei 4 mln. - tai vienas mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje. Nors kone visose Europos valstybėse gimstamumas dramatiškai mažėjo pastaraisiais metais, statistika leidžia matyti, jog Lietuva patenka į sąrašą šalių, kur vienai moteriai tenkančių gyvų gimstančių kūdikių skaičius yra tarp mažiausių. Kol kas, panašu, sėkmės formulė dar nėra atrasta. Demografai ir ekonomistai teigia, kad Europos pastangos skatinti mažėjantį gimstamumą yra nesėkmingos. Jie ragina iš naujo apsvarstyti šią problemą, taip pat pakeisti požiūrį ir pripažinti bei priimti ekonomines senėjančios visuomenės realijas.

„Labai labai sunku padidinti gimstamumą“, - „Reuters“ sakė Anna Matysiak, kuri, būdama Varšuvos universiteto darbo rinkos ir šeimos dinamikos docentė, daugelį metų stebėjo neefektyvią pronatalistinę politiką visoje Vidurio Europoje. Pastarąjį dešimtmetį Europos gimstamumo rodiklis buvo įstrigęs ties 1,5 gyvo gimstančio kūdikio vienai moteriai riba. Tai yra daugiau nei Rytų Azijoje, tačiau gerokai mažiau nei 2,1, reikalingo gyventojų skaičiui išlaikyti. A. Matysiak ir kiti ekspertai nemano, kad artimiausioje ateityje šis rodiklis bus pasiektas.

Europos šalių vyriausybės jau dabar išleidžia milijardus eurų papildomai prie pagrindinių socialinės apsaugos priemonių, kad finansuotų įvairias vaikų gimstamumą skatinančias priemones - nuo tiesioginių piniginių paskatų vaikams iki mokesčių lengvatų gausesnėms šeimoms, mokamų vaiko priežiūros atostogų ir išmokų vaikams. Tačiau net tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Čekija, kuriose pastaraisiais metais gimstamumo rodikliai buvo gana aukšti, dabar jau mažėja. Visame žemyne priežastys yra įvairios, o kai kuriais atvejais jos nėra iki galo suprantamos. Madrido universiteto šeimos sociologijos, demografijos ir nelygybės profesorė Marta Seiz „Reuters“ teigė, kad tokie veiksniai kaip sparčiai augančios būsto kainos ir nesaugumas dėl darbo vietų yra susiję su Ispanijos gimstamumo rodikliu (1,16), kuris yra antras mažiausias Europoje po Maltos. „Žmonės norėtų turėti vaikų ir norėtų jų susilaukti anksčiau, tačiau dėl struktūrinių priežasčių jie negali to padaryti“, - sakė ji. Tokie ekonominiai suvaržymai jaučiami visur. Demografiją analizuojantiems mokslininkams taip pat aišku, kad keičiasi ir giluminis kultūrinis požiūris į tėvystę.

Kas Lietuvoje lemia mažėjantį gimstamumą?

Sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė „Delfi“ tikino, jog mažėjantį gimstamumą Lietuvoje pirmiausia lemia demografija. „Yra žymiai mažiau moterų, kurios gali susilaukti vaikų. Jei prieš 30 metų jų buvo apie 900 tūkst., tai dabar - apie 600 tūkst. Mažiau reproduktyvaus amžiaus moterų, mažiau vaikų, jei skaičiuojame absoliučiais skaičiais“, - įvardijo sociologė.

Antras dalykas, keičiasi, kiek vaikų susilaukia skirtingų socialinių grupių moterys. Kaip ji pastebėjo, ilgą laiką moterys su žemesniu išsilavinimu susilaukdavo daugiau vaikų, tad jų įnašas į bendrą gimstamumą buvo didesnis. Ši tendencija pasikeitė. Be to, vis dažniau jos lieka bevaikės, kai anksčiau tai buvo dažniau aukštesnio išsilavinimo moterų likimas. A. Maslauskaitė pabrėžė, jog moterys su universitetiniu išsilavinimu tiek anksčiau, tiek ir dabar susilaukia panašaus vaikų skaičiaus.

Trečia - pasikeitė, kada susilaukiama vaikų, o tai taip pat turi efektą. Vėliau startuojant, dalis moterų vis tiek pagimdo keletą vaikų ir suspaudžia tai į trumpesnį laiko tarpą. Kitos, susilaukusios pirmojo, atideda antrą ar paskesnius ir nebespėja.

„Ketvirta, jei kalbame apie dabartinį kontekstą, turime išorinių - globalių, geopolitinių - ir vidinių priežasčių komplektą. Jis veikia dabartinę dvidešimtmečių - trisdešimtmečių kartą ir jų sprendimus susilaukti vaikų. Tai, kad gimstamumas pradėjo mažėti dar iki COVID-19 pandemijos, nurodo į vidines, su mūsų visuomene, jos raida susijusias priežastis. Atsirado jos iki pandemijos, tačiau tebeveikia ir dabar. Ir čia galima kalbėti apie būsto prieinamumą, darbo rinkos ypatumus, tokius kaip darbo vietos saugumas ir pan., vaiko priežiūros paslaugų prieinamumą ir kainą ir kt. Ne mažiau svarbūs yra ir kiti, „minkštieji“ veiksniai, kurie susiję pavyzdžiui, su tuo kaip tėvai įsivaizduoja kiek kainuoja auginti vaikus norint atliepti gerus tėvystės/motinystės standartus. Jei nepasitikima valstybine švietimo sistema kaip teikiančia kokybišką startą vaiko gyvenimui ir kaip alternatyva matomas privatus sektorius, vaiko kaina auga, o tėvai galbūt bus linkę dar labiau apriboti susilaukiamų atžalų skaičių“, - komentavo profesorė.

Ji taip pat pastebėjo, kad tikėtina, jog koronaviruso pandemija „suspaudė“ jaunimo gyvenimo galimybes ir dabar kai kurie iš jų nori atsigriebti. Daroma tai, kas nebuvo įmanoma, o vaikai stumiami į ateitį. Taip pat tie, kurie jau turėjo vaikų per pandemiją, dėl vaikų priežiūros ir darbo namuose patyrė papildomo streso, daugiausia tai buvo moterys, galbūt irgi nukelia ar atsisako turėti daugiau vaikų. Ne mažiau reikšminga ir geopolitika. „Karas Ukrainoje sustiprino argumentus atidėti vaikus ateičiai. Neigiamas karo poveikis tikėtina, mažina gimstamumą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose dvejose Baltijos šalyse. 2023 m. Estijoje taip pat gimė rekordiškai mažas kūdikių skaičius, tas pats pasakytina ir apie Latviją. Tad visos trys šalys turi mažiausią gimusiųjų kūdikių skaičių per visą fiksavimo istoriją, kuri apima maždaug šimtmetį“, - pastebėjo A. Maslauskaitė.

Turėtume užmiršti išsvajotą orientyrą

Pasak sociologės, ilgalaikėje perspektyvoje visos šalys juda nuo aukštų gimstamumo rodiklių link žemesnių. Kai kurios šį perėjimą išgyveno dar prieš daugiau nei šimtą metų, pavyzdžiui, Prancūzija. Jei pažiūrėsime į Vidurio ir Rytų Europos šalis - judame panašia trajektorija, tikino profesorė. Nuo kartų kaitą užtikrinančio gimstamumo, kuris buvo būdingas daugumai šio regiono šalių iki 1990-ųjų, link žemesnio gimstamumo. „Visos išgyveno labai didelį nuosmukį 1990-aisiais, vėliau - atsigavimą, kuris prasidėjo ir turėjo skirtingą trukmę, o nuo maždaug 2021 m. išgyvena vėl nuosmukį. Vis tik kalbant apie dabartį, Lietuva priklauso šalims, kur gimstamumas yra labai žemas arba žemiausias“, - įvardijo A. Maslauskaitė.

Anot jos, toks mažėjantis gimstamumas išties yra problema. Mažos gimusiųjų kohortos reiškia mažiau ateinančių į mokyklas, mažiau dirbančių, mažiau mokančių mokesčius, mažiau prisidedančių prie bendro pyrago, kurį reikia perskirstyti. Svarbu ir tai, kad pasekmės yra ilgalaikės. Profesorė aiškino, jog dėl mažėjančio gimstamumo išsibalansuoja gyventojų amžiaus struktūra, visuomenėje tuomet turime mažiau jaunų ir daug pagyvenusių asmenų. Atsiranda daug struktūrinių iššūkių - kas dirbs, kaip pritaikyti infrastruktūras, kaip išlaikyti pagyvenusiais visuomenei pritaikytą socialinės paramos, sveikatos priežiūros sistemą. Visa tai gali kelti katastrofos nuotaikas, o to apstu politiniame ir viešajame diskurse, pastebėjo sociologė.

„Reikėtų daugiau racionalumo ir skaidrumo suvokiant situaciją. Pirma, gimstamumas banguoja ir apie tai jau kalbėjau. Antra, dažnai nematome pilno paveikslo. Jis išryškėja tik tuomet, kai moterų karta baigia savo reprodukcinį amžių. Tik tada galima pasakyti kiek gi iš tikrųjų susilaukta vaikų. Jei lyginsime moteris, kurioms dabar 60 metų ir 40-metes, jos susilaukė panašaus vaikų skaičiaus, maždaug 1,7. Trečia, mes labai dažnai esame prisirišę prie 2,1 vaiko kaip siekio, kuris teoriškai užtikrina kartų kaitą. Bet prie gyventojų skaičiaus ir struktūros prisideda ir kiti demografiniai procesai - migracija, mirtingumas. Turėtume užmiršti 2,1 vaiko kartelę kaip išsvajotą orientyrą ir labiau galvoti ką daryti kad netaptume kaip Pietų Korėja, kurioje suminis gimstamumo rodiklis žemiau 0,8“, - aiškino A. Maslauskaitė.

Anot jos, čia taip pat kyla klausimas apie lietuvių tautą. Jei mes manome, kad tai kažkas, ką gali uždaryti skrynioje ir apsaugoti nuo laiko, atsakymas vienoks. Jei atveriame istorinį langą, tautos netapatiname tik su etniškumu - kitoks. „Ar pajėgiame savo sąmonėje šrilankietę, gyvenančią Lietuvoje 10 metų, kalbančią lietuviškai, leidžiančią vaikus į lietuvišką mokyklą, ateinančią pas draugus švęsti Kalėdų, laikyti lietuvių tauta?“ - klausimą iškėlė sociologė.

Labiausiai reikia didinti paslaugų prieinamumą

Visgi, jos teigimu, nemažai dalykų gimstamumo didinimui Lietuvoje yra daroma, kau kurios priemonės veikia neblogai. Pavyzdžiui, turime lanksčias ir dosnias vaiko priežiūros atostogas - jos netgi per ilgos, lyginant su kitomis šalimis, tačiau, kaip sakė sociologė, „džinas iš butelio išleistas dar 2008 m. ir dabar jau atgal sunkiai sukišime“. Taip pat turime priemones, nukreiptas į didesnį tėčių įtraukimą į vaiko priežiūrą, tačiau kiek tai padeda gimstamumui, jau yra kitas klausimas.

„Turime vaiko priežiūros paslaugas, kurių prieinamumas labai skirtingas priklausomai nuo gyvenamosios vietos. Turime bėdą, nes atostogų trukmė nesusinchronizuota su galimybe patekti į darželį. Jei pažiūrėsime į tai kiek vaikų iki 3 metų lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir palyginsime su kitomis mūsų regiono šalimis, atrodome irgi labai gerai. Turime vaiko pinigus, mokestines lengvatas, kurie nėra tiesiogiai gimstamumo skatinimo priemonės, bet irgi svarbios. Bendrai, pagal tai kiek nuo visų išlaidų socialinėms reikmėms valstybė skiria šeimai ir vaikams, atrodome tikrai neblogai ES. Bet, kaip ir kalbėjau, gimstamumą veikia ir platesnio spektro veiksniai. Pvz., švietimo prieinamumas ir kokybė, visuomenės pasitikėjimas valstybe, socialinė nelygybė ir visuomenės poliarizacija, šeimos politikos ilgalaikis stabilumas“, - „Delfi“ kalbėjo A. Maslauskaitė.

Anot jos, svarbi yra šeimos politikos ir mokslo jungtis. O šiuo metu turime per mažai tyrimų, tikslių duomenų, kurie leistų labai taikliai planuoti šeimos politikos intervencijas. Dar vienas dalykas, šeimos politikos ir mokslo jungtis. Turime per mažai tyrimų, tikslių duomenų, kurie leistų labai taikliai planuoti šeimos politikos intervencijas.

Gyventojai turės aktyviau investuoti ir taupyti

Savo ruožtu „Šiaulių banko“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė kalbėjo, jog Lietuvos ekonomiką pastaraisiais dešimtmečiais veikė ne tik mažėjančio gimstamumo, ilgėjančio gyvenimo, bet ir emigracijos bangų demografiniai poveikiai. Ekonomistė įvardijo, kad po 2009 m. Didžiosios recesijos iš Lietuvos išvyko daug darbingo amžiaus gyventojų, kurių dalis kūrė šeimas ir susilaukė vaikų nebe Lietuvoje. O to pasekmes jau jaučiame.

„Viešieji finansai ir socialinė bei pensijų ekonomika remiasi lėšų šalies ūkyje perskirstymu, tad jos stabilumas priklauso nuo to, ar dirbančių ir mokesčius mokančių bei išlaikomų gyventojų skaičiaus santykis reikšmingai nesikeičia. Vis dėlto, minėtos ne tik Lietuvai būdingos visuomenės senėjimo, gimstamumo mažėjimo ir gyvenimo trukmės ilgėjimo tendencijos programuoja visai kitokią ateitį. Kad pensijų sistema išliktų stabili ir „Sodra“ išvengtų gilėjančio deficito Lietuvoje pastaraisiais metais buvo ilginamas pensinis amžius. Ateityje, toliau gerėjant gyvenimo kokybei ir ilgėjant gyvenimo trukmei, darbingo amžiaus trukmė taipogi turės būti ilginama ir gyventojai turės gerokai aktyviau investuoti ir taupyti, kad išlaikytų senatvėje orų pajamų srautą“, - aiškino I. Genytė-Pikčienė.

Tiesa, ji atkreipė dėmesį, jog šiuo metu tarptautinės migracijos tendencijos Lietuvai palankios, atvyksta daugiau gyventojų nei išvyksta, Lietuvos piliečių tarptautinės migracijos saldo irgi jau keletą metų yra teigiamas. Tai, ekspertės teigimu, teikia vilčių, kad struktūrinės demografinės spragos bent iš dalies užsilopys. Vis dėlto, natūrali gyventojų kaita ir toliau išliks nepalanki.

Kuo skiriasi mūsų pensijų sistema nuo Vakarų šalių?

I. Genytė-Pikčienė tikino, kad pažangios Vakarų valstybės jau seniai susiduria su mažėjančio gimstamumo problema ir ją sprendžia daugiapakopėmis pensijų sistemomis, o aukštą pajamų pakeitimo normą senatvėje bei pensijų diferenciaciją pagal buvusias pajamas padeda pasiekti kaupiamosios pakopos. Anot jos, būtent daugiapakopės pensijų sistemos yra atsparesnės ekonominiams svyravimams ir ryškėjančioms demografinėms duobėms.

„Pensijų sistemos daugiapakopiškumas leidžia stabilizuoti sistemą, diversifikuojant pensijų išmokų šaltinius. Pirmoji einamųjų mokėjimų principu veikianti pakopa priklauso nuo šalies ekonomikos sveikatos ir demografinių tendencijų, II ir III pakopos - nuo pasaulinės finansų rinkų raidos, diversifikuotos finansinių priemonių įvairovės, geografiniu ir sektoriniu pjūviais. Šiuo keliu bando keliauti ir Lietuva. Vis dėlto, Lietuvoje pensijas didele dalimi apsprendžia einamųjų mokėjimų modeliu grįsta ir perskirstymo funkciją atliekanti pirma pensijų sistemos pakopa - „Sodros“ pensija. Vakarų šalyse šios pamatinės pensijų sistemos pakopos vaidmuo yra tik dalinis - pensijos bazė, kuri užtikrintų būtinas pajamas ir finansinį saugumą senatvėje. Aukštesnes senatvės pensijos pajamas, kurios atliktų orios senatvės pensijos funkciją, gyventojai užsitikrina visą gyvenimą kaupdami senatvei aukštesnėse pensijų sistemos pakopose“, - komentavo I. Genytė-Pikčienė.

Pasak jos, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, nepriklausomos Lietuvos istorija pernelyg trumpa pensijų sistemai subręsti, pati pensijų sistema nestabili, pernelyg dažnai populistinių paskatų vedinų politikų kaitaliota ir šiandien gerokai nutolusi nuo pirminio Lietuvos daugiapakopės pensijų sistemos varianto ir ambicijos. „Ji kol kas neatitinka daugelio pažangios pensijų sistemos principų: nėra stabili, pajamų pakeitimo norma per žema, sistema nepakankamai diversifikuota, netvari ilguoju laikotarpiu, turint galvoje visuomenės senėjimo ir demografinių išbandymų perspektyvą. Valstybės kontrolė ir tarptautinės organizacijos akcentuoja, kad Lietuvos pensijų sistema būtų stabilesnė, jei savarankiškas gyventojų rūpinimasis senatve būtų reikšmingesnis“, - dėstė ekonomistė.

Daugiau finansinių paskatų Lietuvai nereikia

Paklausta, kaip gimstamumą Lietuvoje gali veikti darbo rinka ir požiūris į naujai besikuriančias šeimas, I. Genytė-Pikčienė tikino, jog tėvystės ir vaikų auginimo derinimas su išlikimu ir konkurencija darbo rinkoje - amžinas iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis šeimų. Vis dėlto, sąlygos, kurias valstybė nustato yra reikšmingas, tačiau ne pagrindinis veiksnys gimstamumo raidai. Pašnekovė antrino, jog Lietuva išsiskiria savo itin dėkingomis pirmųjų metų sąlygomis tėvystei ir vaikų auginimui, tačiau tuo nepalankios gimstamumo tendencijos reikšmingai užriesti į viršų nepavyko.

„Sprendimą susilaukti vaikų lemia kompleksinė tiek specifinių asmeninių, tiek objektyvių veiksnių visuma. Šiuolaikinėse visuomenėse daugiau dėmesio skiriama individualizmui ir asmeniniam tobulėjimui, tad šeimos kūrimas kartais nėra toks prioritetinis kaip anksčiau. Be to, dažniau siekiama aukštojo mokslo ir karjeros pasiekimų, tad šeimos kūrimas nusikelia vėlesn...

Natūrali Lietuvos gyventojų kaita 2024 m. išliko neigiama - 18,8 tūkst. daugiau žmonių mirė, negu gimė, teigia Valstybės duomenų agentūros (VDA) generalinė direktorė Jūratė Petrauskienė. Anot jos, 2024 m. kūdikių gimė rekordiškai mažai - 18,7 tūkst. arba apie 9,5 proc. „Praeitais metais turėjome rekordiškai mažą gimusių kūdikių skaičių“, - ketvirtadienį per 2024 m. pagrindinių šalies ekonominių ir socialinių rodiklių pristatymą teigė J. Petrauskienė. VDA duomenimis, 2024 m. mirė 37,4 tūkst. žmonių, kas yra 439 arba 1,2 proc. daugiau negu 2023 m. „Jei norėtume, kad natūralios gyventojų kaitos rodiklis būtų subalansuotas, mums reikėtų dvigubai daugiau gimusių vaikų“, - sakė D. Pasak J. „Negalime neatkreipti dėmesio į gilėjančią demografinę duobę. (...) Tai temdo ir ateities ekonomines prognozes“, - sakė J. Petrauskienė.

VDA duomenimis, 2025 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 890,2 tūkst. nuolatinių gyventojų - 4,3 tūkst. (0,1 proc.) daugiau negu prieš metus. Kaip aiškino agentūros direktorė, nors imigracijos srautas sumažėjo, gyventojų skaičiaus didėjimą ir toliau lėmė teigiama neto tarptautinė migracija, kuriai įtakos turėjo karo pabėgėlių iš Ukrainos ir atvykusiųjų iš Baltarusijos, Uzbekistano, Kazachstano, Kirgizstano, Tadžikistano bei Indijos skaičius.

Į Lietuvą grįžo 9,4 tūkst. VDA duomenimis, 2024 m. Lietuvos Respublikos piliečių neto tarptautinė migracija buvo teigiama, t. y. į šalį grįžo 9,4 tūkst. Lietuvos piliečių daugiau negu jų išvyko, kai 2023 m. - 7,3 tūkst. 2024 m. į Lietuvą imigravo 51,8 tūkst. žmonių - 14,9 tūkst. (22,4 proc.) mažiau negu 2023 m., bet 23,1 tūkst. daugiau, negu iš jos išvyko. Tuo metu 2024 m. iš Lietuvos emigravo 28,7 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų: 19,1 tūkst. užsieniečių ir 9,5 tūkst. Lietuvos piliečių. 2024 m. 63,4 proc. visų imigravusių gyventojų sudarė užsienio piliečiai, 36,6 proc. - Lietuvos piliečiai. Didžioji dalis užsienio piliečių į Lietuvą atvyko iš Ukrainos, Baltarusijos. 2024 m. į Lietuvą imigravo 16,3 tūkst., arba 33,2 proc. Palyginti su 2023 m., emigravusiųjų skaičius padidėjo 7 tūkst. (32,1 proc.). Agentūros duomenimis, ankstesniais metais į Lietuvą atvykę imigrantai grįžta į savo kilmės šalis, todėl pagrindinės nuolatinių šalies gyventojų emigracijos kryptys išliko tos pačios: Baltarusija (5,7 tūkst.), Ukraina (5,5 tūkst.), Jungtinė Karalystė (1,9 tūkst.), išaugo grįžtančiųjų į Kirgizstaną (1,3 tūkst.) ir Uzbekistaną (1,2 tūkst.) skaičius.

tags: #gimusiu #vaiku #statistika

• Pokyčiai ugdyme Kaišiadoryse
• Kaip DISC testas padeda suprasti vaikų raidą
• Gimimo liudijimo registracija Lietuvoje
• Smulkiosios motorikos ugdymas žaidžiant
• Kaip tvarkomas nepilnamečio išėjimas iš globos