Frydricho Nyčės filosofija, ypač jo ankstyvasis veikalas "Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas" (1872 m.), siūlo gilią ir originalią senovės graikų tragedijos analizę. Nyčė nagrinėja tragediją ne tik kaip literatūrinį žanrą, bet ir kaip esminę Antikos žmogaus egzistencijos formą, siekdamas atskleisti jos kilmę ir raidą savo filosofinėje sistemoje. Filosofui svarbu suvokti vidinę tragedijos esmę ir jos vertę.
Vakarų filosofija savo ištakas sieja su senovės Graikija, kurios laisvas samprotavimas apie pasaulį, nevaržomas religinių dogmų, padarė didžiulę įtaką Vakarų civilizacijai. Nyčė, gyvenęs XIX a. antrojoje pusėje, kritiškai vertino savo meto Vokietijos "kultūrą", manydamas, kad materialinė gerovė užgožė dvasią, o šalis prarado sielą. Jis laikė save pranašu, turinčiu misiją pažadinti savo kartą ir parodyti jai tarnaujančias netikras vertybes, kurias, jo manymu, lėmė destruktyvių jėgų pergalė - patologijos nugalėjimas, moteriškumo įveiktas vyriškumas.
"Tragedijos gimime" Nyčė iškėlė meną kaip svarbiausią metafizinę žmogaus veiklą, teigdamas, kad "pasaulio egzistavimas gali būti pateisinamas tik kaip estetinis fenomenas". Šią "artistinės metafizikos" idėją jam padėjo suformuluoti Artūro Šopenhauerio filosofijos įtaka, ypač jo valios metafizika ir meno samprata, kurią Nyčė įtraukė į savo veikalą.
Taip pat didelę įtaką jaunajam Nyčei padarė Richardas Vagneris. Jo dramose Nyčė įžvelgė ne tik graikų tragiškos pasaulėžiūros atgaivinimą, bet ir naują vokiečių kultūros atgimimo galimybę. Vagnerio opera "Zygfrydas" ir joje esantis paukščio simbolis, rodantis kelią, tapo aliuzija į Nyčės įsitikinimą, kad vokiečių kultūra gali atgimti per dionisiškumą.
Dionisiškasis ir Apoloniškasis pradai
Pagrindinis Nyčės tikslas "Tragedijos gimime" buvo "nustatyti, kas yra dionisiškasis - apoloniškasis genijus ir kokia jo meninė kūryba". Jis siekė prisiliesti prie tragiškos pasaulėžiūros ištakų, keliaudamas pas graikus, kur, jo manymu, egzistavo didelė priešprieša tarp plastinio, apoloniškojo meno ir neplastinio, Dioniso meno.
Dionisiškasis pradas yra kūrybingas, dinamiškas, gaivališkas, pasireiškiantis vitališku, laukiniu elgesiu. Jis siejamas su svaiguliu, mistiškumu, iracionalumu. Apoloniškasis pradas - santūrus, saikingas, siekiantis harmonijos ir aiškumo. Jis įkūnija tvarką, rimtį, racionalumą.
Šios dvi skirtingos tendencijos, nors ir dažnai nesutardamos, kartu žadino naujus kūrybinius impulsus, kol galiausiai "stebuklingu helėnų valios aktu jos pasirodo suporuotos ir <...> pagimdo tiek pat dionisišką, kiek ir apolonišką meno kūrinį - atiškąją tragediją".
Tragedijos kilmė ir choras
Nyčė teigia, kad graikų tragedijos šaknys glūdi jos chore. Iš pradžių tai buvo tik choras, o vėliau jis tapo pagrindiniu tragedijos elementu. Choras "nurisdavo akmenį nuo širdies" graikui, gebančiam išgyventi sunkiausias kančias, gelbėdamas jį per meną. Ditirambus giedantis satyrų choras buvo gelbstimoji graikų meno rūšis, satyras laikytas dievišku, atspindinčiu pirminį žmogų ir jo nenumaldomą džiaugsmą.
Satyras, kaip dionisiškasis choristas ir šokėjas, gyveno religijos apribotoje tikrovėje, turėdamas mito ir tikslo funkciją. Iš jo atsirado dionisiškoji tragedijos prigimtis. Chorą Nyčė vadina "gyva siena", saugančia nuo besiveržiančios tikrovės. Antikos dramose publika chore atpažindavo save pačią, todėl choras tapo vieninteliu žiūrovu - "scenos vizijų pasaulio matytoju".
Ditirambas, užburiantis žmones, skyrėsi nuo kito chorinio dainavimo. Chorinė helėnų lyrika buvo apoloniškojo dainiaus iškilimas, o Dioniso šventės dalyvis pasijausdavo satyru, matydamas viziją, vykstančią šalia jo kaip apoloniškosios jo būsenos apvainikavimą.
Graikų tragediją reikėtų suprasti kaip dionisiškąjį chorą, kuris protarpiais išsilieja apoloniškojo pasaulio vaizdais. Scena su joje vykstančiu veiksmu yra ne kas kita, kaip vizija, o vienintelė "realybė" yra būtent choras, kuriantis tą viziją, bet joje nedalyvaujantis, tik atliekantis pagalbinę funkciją. Dionisiškai nusiteikęs žiūrovas išvysta scenoje artėjantį dievą, kurio kančią jis priima kaip savą. Aktoriaus realumas tampa vaiduoklišku netikrumu. Tai apoloniškoji sapno būsena, kai dienos pasaulis išnyksta ir jo vietą užima kitas, daug ryškesnis ir suprantamesnis.
Tragedijos žlugimas ir Sokratas
Seniausios graikų tragedijos vaizdavo vien Dionisiškasias kančias, o scenos herojus būdavo Dionisas. Net vėliau garsūs graikų personažai - Prometėjas, Edipas - buvo ne kas kita, kaip Dioniso kaukės. "Visi individai kaip individai esą kūniški, ir todėl tragedijai netinkami".
Tragedija, pasak Nyčės, pati save nužudė. Ji tobulėjo, buvo perkuriami mitai, tačiau mitas po truputį "mirė", jį pasiglemžė dionisiškasis muzikos genijus. Mitas atgimdavo, kad galutinai žūtų, atsiskleisdamas giliausią savo turinį tragedijoje. Tačiau netrukus atsirado nauja meno rūšis - naujoji Antikos komedija.
Euripidas, kurio rankose "mirė" tragedija, į sceną išvedė žiūrovą. Žodį gavo miesčioniškoji vidutinybė, į kurią Euripidas dėjo politines viltis. Prasidėjo gerai žinomo gyvenimo vaizdavimas, kuriame akimirka, žavesys, sąmojis, lengvabūdiškumas tapo scenos "dievais". Euripido tendencija buvo "išskirti iš tragedijos pirminį ir visagalį dionisiškumo elementą ir kurti ją (t.y. tragediją) iš naujo, remiantis grynai nnedionisišku menu papročius ir pasaulėjautą".
Sokratas, būdamas tragedijos meno priešininkas, nesilankydavo tragedijos spektakliuose, bet pasirodydavo per Euripido pjeses. Taip sokratizmas pasmerkė tuometinį tragedijos meną ir etiką. Anot Nyčės, "Sokratas nesuprato senosios tragedijos ir todėl jos nevertino". Ją sužlugdė estetinis sokratizmas kartu su Euripido pastangomis kurti tragediją be dionisiškojo prado.
Apolonas, kaip etinė dievybė, reikalauja saiko ir savęs pažinimo. Absoliutaus savęs pažinimo siekė ir Sokratas. Apoloniškumas, kaip graikų civilizaciją formuojanti jėga, priešpastatoma barbariškumui. Sokratui atrodė, kad "pasakyti tiesą - ne tragedijos nosiai", todėl toks menas skirtas ne filosofams, bet tiems, "kam proto duota per mažai". Platonas ir Sokratas tragediją priskiria pataikaujantiems menams, vaizduojantiems tai, kas malonu, o ne tai, kas reikalinga. Sokrato teiginiai: "dorybė - tai žinojimas", "nusižengiama tik iš nežinojimo", "dorovingas žmogus - laimingas", galutinai sužlugdė tragedijos meną.
Jau Sofoklio tragedijose išryškėjo, kad choras kažkaip trukdo. Muzika, dionisiškojo prado terpė, buvo "varyte išvaryta" iš tragedijos.
Nyčė teigia, kad tragedijos atgimimas įvyksta "Štai taip kalbėjo Zaratustra". Jis laiko šį veikalą "nevalingu parodiju", todėl tragedija išperkama kaip parodija. Nyčė juokiasi iš savęs, savo amžinojo sugrįžimo doktrinos ir tragedijos.
Išsamus straipsnis apie Frydricho Nyčės tragedijos sampratą, analizuojantis dionisiškąjį ir apoloniškąjį pradus, tragedijos kilmę ir žlugimą.
