Marcus‘o Varias viešnagė Niujorke, būtu vienareikšmiškai atnešusi pernelyg mažai naudos tiek jam pačiam asmeniškai, tiek aplinkiniams, kuriuos jis ketino pamatyti. Visgi, pats likimas, jei tai galima tokiu pavadinti, senai sielai, tačiau jaunam kūnui buvo paruošusi šiokią tokią staigmeną, kuri galiausiai atsilieps jo ateičiai. Ir tą staigmeną sunku būtu sutapatinti su akis į akį susidūrimu su Sebastian‘u, kuris net per daug aiškiai leido suvokti neketinantis leisti jam „padėti“. Nebent žinoma, minėtosios pagalbos iš tikro niekam nereikėjo.
Jaunasis graikiško kraujo turintis varlokas atsidūrė miesto centre, beveik tuo pačiu metu, kuomet ten pat buvo dar vienas konkretus asmuo. Elena Winchester (kuri prieš kelias dienas susigrąžino savo mergautinę pavardę, oficialiai tapdama Elena Gilbert) buvo užsiėmusi lokalios lauko kavinės staliuką. Šiltas vasaros oras buvo apgaubęs visus aplinkui, savo švelniais spinduliais lytėdamas ir antrininkės odą. Jos kasdieniška apranga buvo sudėta iš raudonos spalvos palaidinės, tamsiai mėlynų „skinny“ džinsų, odinės striukytės ir sportinių batelių.
Sėdėdama prie staliuko, tamsiaplaukė buvo atsivertusi savo dienoraštį, kurio į rankas nebuvo paėmusi nuo tos dienos, kuomet iš po ligoninės sugrįžo atgal į savo didelius, tačiau visiškai tuščius namus. Jos santykiai su Mason Lockwood niekuomet nebuvo pasiekę „oficialaus“ statuso, o ir pats vilkolakis paprasčiausiai kažkur pradingo. Tiesa, mergina bandė surasti ne vieną būdą, kaip galėtu su juo susisiekti, bei mažu mažiausiai pasiųsti velniop už tai, kad jis neturi net pakankamai tvirtų kiaušinių tam, kad pasakyti kad tai kas tarp jų nutiko, tai buvo klaida. Kokia gi prasmė po sekso yra tiesiog imti ir pradingti? Juk ne vienas jų nebaigė savo dienų stebint didėjančius pilvuko gabaritus. Jautėsi šiek tiek šlykščiai, nes per vieną naktį prarado draugų vadintą asmenį. Šiek tiek kaltino save dėl to, kad turėjo elgtis tikriausiai kitaip. Vargu ar galima pasakyti kad ji pasidavė aplinkybėms, nes pati to troško ne ką mažiau, nei Lockwood‘as. Tačiau ar tai buvo verta prarastos draugystės? Galu gale, vyras net neprašomas neapleido Gilbert tuomet, kai ji savo gyvenime turėjo nugalėti didžiausius sunkumus, o tai reiškia kad pabudusi iš po komos turėjo mokytis ne vien vaikščioti iš naujo, tačiau ir paprasčiausiai naudotis šaukštu. Na, gyvenimas tikrai yra nesąžininga erdvė, ir kartais taip nutinka kad vienimonės ateina į mūsų aplinką, kiti paprasčiausiai iš šios pasišalina. Taip, antrininkė nepyko ant vilkolakio, bent dėl to, kad tarp jų nutiko „dalykėlis“, greičiau jautėsi įsižeidusi dėl to dingimo.
Sėdėdama prie staliuko, Elena vos akimirkai pakėlė savo akis. Ausinėse, kurios buvo įstatytos į ausų landas, kaip tik tuo metu suskambo pirmieji Sara Hickman - „Mad World“, akordai. Pro šali matė kaip praeina daili, jaunų žmonių pora, kurios vyras stumė vaikišką vežimėlį. Tai buvo ateities pavyzdys, kurio Elena manė niekada nesugebės turėti. Su sveikata problemų nebuvo, daktarai net aiktelėjo, kuomet suvokė kad ji ne vien kad išsikrapštė iš mirties gniaužtų, tačiau prie to pačio, sugebėjo atsistatyti organizmo veiklą taip, kad ji paprasčiausiai ėmė atitikti vadovėliuose minimus standartus.
Sandoris su Silas Ambrose be jokios abejonės pavyko, ir tamsiaplaukė buvo visapusiškai dėkinga tam asmeniui, už tai kad jis pasinaudodamas savo stichiją atitinkančia tamsią magiją sugrąžino iš mirusių jos geriausią draugę. Caroline turi būti laiminga, turi pasiekti savo gyvenime užsibrėžtus tikslus, ir galiausiai, tinkamai atsisveikinti su savo biologine mama, kuriai gyventi buvo likusios kelios dienos. Viena iš žymesnių antrininkių (žymi tuo, kad būtent jos kraujas buvo panaudotas tam, kad Niklaus Mikaelson galiausiai sukraipęs genų fondą, sugebėtu sukurti padarus, kurie būtu tokie kaip jis, pusiau vilkolakiai, pusiau vampyrai) suvokė kad jos pačios laikas buvo labai menkas, palyginus su standartiniais mirtingais žmonėmis. Galimybės išsigelbėti nebuvo, tiesą pasakius, nebuvo net minties apie tai, kad derėtu kalnus nuversti vardan to, kad išlikti gyvai. Ji nebuvo Katherine Pierce, ji neturėjo moto „išgyvensiu bet kokią kainą“. Elena savo ruožtu susitaikė su savo netolima mirtimi. Skaudėjo tik dėl to, kad ji niekada nesugebės tapti mama, niekada nematys kaip jos atžalos auga, ir galiausiai išskleidę sparnus apleidžia namus. Nematys net to, kaip sūnus veda, o dukterys išteka už tikrai jų vertų asmenų. Caroline gyvybės kaina buvo milžiniška, bet kitą vertus, ar dėl tikros savo sielos pusės nepadarytum to paties, jei tik galėtum? Planavo pakeliauti, ir netgi į dienoraštį surašė šiokį tokį planą keliems metams į priekį: lankytinas šalis, vietas ir netgi protu nelabai suvokiamas užduotys sau. Nuo šios dienos ketino gyventi taip, tarytum rytdienos nebūtu.
Vienintelis dalykas, apie kurį panelė Gilbert nepagalvojo, tai buvo tas, kad aukštyn kojomis apsivertęs jos pasaulis, sugrąžins į artimą aplinką iš tikro reikšmingus žmones. Visai netrūkus ji dar kartą pažins savo seniai prarastą geriausią draugę, kurios nebuvo mačiusi nuo pat mokyklos laikų. O už kampo, čia pat šalia, jos lauks tas asmuo, kurį pamils vos tik išvis jo šviesos kupinas akis. Tarp pirštų suspausto rašiklio plunksna dar kartą susilietė su baltu popieriaus lapu, tarytum tam tikro riešo judėjimas turėtu šiame lape padėti tašką, po kurio ji užvertusi dienoraštį pakiltu nuo staliuko, pratęsdama šį vakarą pasivaikščiojimu iki namų, kurie nebuvo arti. Padėdama rašyti savo finalinius dienos minčių srauto žodžius, suvokė labai greitai, kad tai net ne vien kad skamba kvailokai, tačiau ir nebus visiškai realu. Kiek per daug šiurkščiai išplėšdama lapą iš dirbtine oda aptraukto dienoraščio, Gilbert padėjo lapą ant staliuko paviršiaus, šį prispausdama miniatiūrine druskine. Nespėdama net pradėti dėstyti savo pačios mintys, šias realizuojant raštišku būdu, pajuto kad visiškai iš niekur, staiga stipriai sukilo vėjas. Sutaršydamas (taip, jos plaukai vis dar yra ilgi, tiesūs) pakankamai ilgus, tamsaus kaštono plaukus, kone nematoma ranka „sugriebė“ Elenos išplėštą lapą nunešdamas šį į tolį.
Velniai ar Dievai žino, kas būtent neleido merginai to tiesiog paleisti. Gal nenorėjo kad rašliava būtu surasta ir perskaityta svetimų akių, gal ir pati nebuvo tikra dėl to ką ir kaip išdėstė ant popieriaus. Tačiau veik susilenkusi, ji ėmė bėgti paskui nuskridusius lapus, norėdama kad šie kaip galima greičiau atsidurtu josios rankose, kurios galiausiai juos ir sunaikintu. Kadangi suskubusi pasikelti nuskridusį lapą, Gilbert buvo pakankamai stipriai susilenkusi, pirmasis vaizdas, kurį išvydo prieš savo pačios akis, buvo vyriški bateliai. Matė kad nepažįstamasis pritūpė tam, kad padėti šiai sugauti asmeninį daiktą. Jo lūpos šiek tiek prasiskleidė, kaip tik tuo metu, kai antrininkė nukreipė savo tamsių akių žvilgsnį į prieš tai nematyto asmens veidą. „Ar pametei kažką?“, jo balsas suvirpino orą, kaip tik tuo metu, kuomet Gilbert stengdamasi neatrodyti tokia pasimetusi, ant veido sukritusius plaukus paslėpė už ausies. „Ak taip, tai tėra idiotiškai kvailai parašytas puslapis iš dienoraščio“. Jis nusišypsojo, ir netgi vienu metu atrodė šiek tiek suintriguotas tuo, kas gi ten parašyta. Visgi, antrininkė pasirodė labiau užsispyrusi, kuomet pasiprašė asmeninio daikto grąžinimo. Jis ištiesė ranką su lapu į Gilbert pusę, ir ji net nepastebėdama kaip, tačiau susilietė su jo pirštais. Sunku pasakyti kas būtent nutiko tą akimirką, tačiau šis visapusiškai nekaltas susilietimas, tiesiogine to žodžio prasme, sudrebino visą organizmą. Skruostikauliai ėmė kaisti, o visu kūnu ėmė bėgti malonūs šiurpuliukai. Ji dar kartą pažvelgė į vaikino akis, atrodytu kad bent akimirkai leisdama sau paskęsti tame neaprėpiamame gerume, kurį jis skleidė. Atrodytu, kad jis tikriausiai sava siela buvo jai pažįstamas visą gyvenimą. Nesugebėjo iš karto nuo jo atitraukti savo rankos pirštų galiukus, kuomet nuleido rankas būtent į lapelį, kuris vis dar buvo Varias rankose. Elenos veide subolavo maloni, šiluma švytinti šypsena. Ji vėl susitiko su juo žvilgsniu, kuomet pagaliau ištarė „Aš Elena“. Jis prisistatė atsakomai.
Kartais net patys paprasčiausi dalykai gali būti magiškais, tame tarpe tokiais gali tapti paprasta, iš pažiūros visiškai atsitiktinė pažintis su asmeniu, kuris patraukia tave tiesiog savo žvilgsniu. Tuo, kurį galėtum prisiekti, kad esi mačiusi kažkur prieš tai. Ir jei paminti tiesą, Elena tikrai yra mačiusi jo šviesos kupinas, tačiau tuo pačiu metu, rudas akis. Kažkada, ne tiesiogiai, tačiau jautė jo rankas ant savęs, ir netgi buvo tikra, kad nieko ir niekada nebuvo mylėjusi taip stipriai, kaip mylėjo jį. Sulankstydama lapelį, Gilbert nepasikūklino pasiūlyti Marcus‘ui palydėti ją namo, tokiu būdu gal suteikiant vienas kitam galimybę susipažinti. Jis sutiko, nepriklausomai nuo to, kad gal buvo užverstas ir asmeniniais reikalais. Tačiau laikas, kurį jie nusprendė praleisti kartu, sutirpo taip, tarytum šio buvo per daug mažai. Gilbert namai buvo stipriai nutolę nuo miesto centro, kur jie sutiko vienas kitą. Todėl nieko nuostabaus, kad prieš galutinai pasiekdami numatytą vietą, jie gavo pakankamai laiko, kad palaikyti nesibaigiančią diskusiją. Žodžiai paprasčiausiai liejosi savaime, ir tai vedė prie išvados, kad abu asmenys buvo suinteresuoti tolimesniu pažinties plėtojimu.
Po kelių valandų ėjimo, jie galiausiai pasiekė Gilbert priklausančius namus. It kokiame amerikietiškame, meilės romane, sustojo prie pat durų, kuomet iš tamsiaplaukės rankų, visiškai atsitiktinai, iškrito rakteliai. Ant šių buvo prikabinti ir skirti automobiliui, kas privedė prie išvados, kad ji savo noru atsisakė vykti transporto priemone, likdama labiau sugundyta ilgu pasivaikščiojimu su šiuo, varno spalvos plaukus turinčiu vyru. Jis pakėlė jos raktelius, kaip tik tuo metu, kuomet tamsiaplaukė sukikeno iš to, kad yra tokia baisiai nerangi. Jie prabilo kone tuo pačiu metu, pateikdami vienas kitam kone tais pačiais žodžiais įvardintą pasiūlymą susitikti dar kartą, tik šį kartą nueinant į restoraną pavakarieniauti. Tuo pačiu metu pasakė ir „taip, aš sutinku“, kuomet net svarstyti neprireikė ar verta, ar ne. Buvo verta, ir jie vienareikšmiškai abu tai suprato. Ir tikriausiai abu jautėsi verti tam tikros laimės, kurią galėtu gauti. Keista, tiesa? Kitą vertus, kai nebandai ieškoti priežasčių tam, kad pasakyti ne, viskas įvyksta pakankamai greitai. Jie apsikeitė telefono numeriais, ir prieš žengdama namo, antrininkė palinko link Varias, sujungdama savo lūpas su jo, švelniam, maloniai visą kūną kutenančiam bučiniui. Tai buvo magiška, ir būtent tokį jausmą sukėlė, vos tik prisilietė prie jo. Tą vakarą jie nepraleido kartu, atsisveikino gražiai, išreikšdami norą susitikti dar kartą, ir kaip galima greičiau.
„Fuck NO“, - buvo pirmi žodžiai, kuriuos ištarė Desmond‘as Abberline, kuomet prie šio rezidencijos durų išdygo ne kas kitas, kaip visuomenės pasmerktas pirmasis vampyras, kuris neaišku dėl kokios priežasties, kuriam laikui buvo pradingęs nuo žemės paviršiaus. Prašymas, jei tai ištoluene buvo pateiktas kaip tikras prašymas, patekti į vidų, ne vien suerzino mirtingą vyrą, tačiau kone iš karto paskatino kreiptis į sutuoktinę, kad ši susirūpintu iš saugyklos ištraukti veiksmingus ginklus, galinčius bent apsunkinti Redford‘ui ketinimus patekti į vidų. Tai nebuvo darbo vieta, tai buvo namais vadinamas pastatas, kurio vidus slėpė ne vien du suaugusius žmones, tačiau ir visiškai nieko bendro su dabartine padėtimi neturinčias jų dukras. Kiekvienas žmogus, užvaldytas adrenalino ar noradrenalino gali padaryti protu nesuvokiamus dalykus, ir tiesa, kad ir koks protingas buvo Abberline, jis tikrai kad neketino leisti kad Sebastian‘o pirštai kokia nors prasme nugultu ant jo dukterų, ar žmonos ar bent jau to kvailo katino, kurį sumanė į namus parsitempti Alexis. Tą vakarą šeima spėjo sukramtyti vakarienę, ir netgi paguldyti savo mažametes dukras (Megan 3 metai, ir Michelle 0,5 metų). Vargu ar buvo bent prisileidę prie savęs mintį, kad tokiu metu bus aplankyti kokio nors netikėto svečio. Visgi, nutiko priešingai. Stebėdamas Redford‘ą, bei sunkiai sulaikydamas save nuo kokio nors riebesnio komentaro, Abberline visapusiškai neketino leisti šiam patekti į savo namus. O prieš tai ganėtinai pakili nuotaika, buvo susikišta šiknon, mat tiek veide, tiek akyse degė neapsakomas nepasitenkinimas. Antakiai buvo nuleisti žemyn, ir nepakilo net tuomet, kai pirmasis viešas vampyras ėmė demonstruoti savo netipines daugumai galias.
Desmond‘as sulaikė savo žmoną, gana stipriai suimdamas šią už riešo, bei tokiu būdu nebe leisdamas pasijudinti iš vietos, pasiimant prieš tai minėtą ginkluotę. Negalėjo jai leisti rizikuoti savimi, ir tokiu būdu prisišaukti atvykusio asmens pasipriešinimą. Tai ką Sebastian‘as padarė, kuomet nekviestas peržengė per magišką barjerą turinčią „sieną, buvo neįtikėtina. Tiesą pasakius, abu sutuoktiniai ne velnio nesuprato kas nutiko ir tuo labiau, kaip tai nutiko. Visgi, nuo šios akimirkos teko elgtis ypatingai atsargiai. Rizika buvo per didelė, ir greičiausiai jie visi trys tai suvokė. Dirbdamas „NSPUNK“, Abberline pakankamai greitai kilo karjeros laiptais, ir pradėdamas nuo paprasčiausio samdinio, kelių mėtų bėgyje, užėmė pakankamai šiltą NSA laboratorijų vadovo kėdę. Jis valdė viską iš vidaus, stengėsi apsiimti neįmanomai skambančiomis užduotimis, kurios galiausiai atnešdavo pakankamai maloningus rezultatus aukščiau už jį stovintiems, bei širdį glostančius piniginius parėmimus asmeniškai. Jis ne vien investavo savo laiką, tačiau ir žinias, kurių turėjo pakankamai daug. Daugiau, nei tipinis protingas žmogus. Kitą vertus, niekada nelaikė darbu savo pagrindine užduotimi gyvenime, todėl laisva ranka galėjo būti paviliotas kur nors kitur, visgi, dar nebuvo išrasta vieta, kuri galėtu jam suteikti galimybes būti nevaržomam, bei uždirbti daugiau, nei tai daro dabar. Galu gale, valdyti ne vien savo kabinetą, kompiuterį ir tam tikrą skaičių žmonių, buvo malonus užsiėmimas. Vargu ar kada nors būtu sugebėjęs jaustis su pačiu savimi gerai, jei neužimtu gal šiek tiek ir despotišką, tačiau velniai griebtu, tikrai puikią poziciją. Savo paties įnašu į kompanijos darbus, Desmond‘as padėjo išrasti ne vieną ginklą, kuris būtu tiek pat nuodingas ir toksiškas žmonėms, kaip ir visoms nemirtingoms būtybėms. Gana brutalūs tyrimai, nemeluokime, žudymas, bei protu nesuvokiami eksperimentai, buvo BŪTINI. Kažkas, kas buvo silpnesni nei korporacijos vadovai, buvo verčiami kentėti, vėl kentėti, tuomet labai stipriai kentėti, ir galiausiai mirti tam, kad būtu išrastas tas pats „tinklas“, kuris vos prieš kelis mėnesius trumpam neutralizavo originalią vampyrę. Buvo sukurtos ir specifinės dujos, ir ne ką mažiau veiksmingi virusai, galintys sugriauti bet kurio, nepriklausomai nuo senumo ar galios nemirtingojo fizinį pavidalą. Minėtą virusą išbandė pirmiausia ant Sebastian‘o kraujo (kurio buvo gavęs užtektinai, mat per kiekvieną susitikimą su korporacija, laborantai dūrė į vyrą savo adatas), per prievartą ir verbenos besaikį doza...
tags: #gimiau #niekuo #neypatingu
