Neretai vaikai kūdikystėje išgyvena periodus, kai tampa neįprastai irzlūs, nervingi arba verkia be jokios priežasties. Mokslininkai, stebėję vaikelius, teigia, jog mažyliai per dieną vidutiniškai verkia 1-2 valandas dėl nepaaiškinamų priežasčių. Pirmą pusmetį kūdikis verkia maždaug apie dvi valandas per parą, vienas šiek tiek daugiau, kitas mažiau. Verksmas yra vienas iš būdų pasakyti, kad mažylis pavargo ir nori miego. Verksmas - tai vėlyvas alkio požymis. Intensyvus verksmas, trunkantis tris ir daugiau valandų per dieną, kai vaikelis auga normaliai ir jokių medicininių priežasčių nerandama, vadinamas pilvo diegliais. Diskomforto jausmą kūdikėliui padeda sumažinti sukamųjų judesių pilvuko masažas, šilti kompresai dedami ant pilvo ir kt.
Kūdikis yra verkimo būsenoje, jeigu jis verkia ilgiau nei 15 sekundžių. Ši būsena kelia daugiausiai nerimo mamai ar tėčiui, nes jūsų instinktyvi reakcija yra nerimas ir pavojus kartu su noru kuo greičiau padėti kūdikiui nusiraminti. Šioje būsenoje labai padaugėja kūno judesių. Pasikeičia odos spalva, oda patamsėja ar įgauna raudoną ar net kiek rudą (ruddy) atspalvį. Akys būna arba plačiai atmerktos arba stipriai užmerktos. Veide - daugybė grimasų. Kvėpavimas labiausiai neritmingas iš visų būsenų. Svarbu suprasti, kad verkimas yra bendravimo būdas. Jis yra skirtas parodyti, kad aplinkos dirgiklių yra per daug ir jie yra nebemalonūs kūdikiui, jis norėtų nuo jų atsiriboti. Taip pat šiuo būdu kūdikis stengiasi perduoti jums signalą ir apie nemalonius vidinius dirgiklius, tokius kaip alkis, nuovargis ar kūno nepatogumas dėl nešvarių vystykų, ilgai fiksuotos tos pačios padėties, karščio, šalčio ir kitų nepatogumų.
Kūdikio verksmas dažniausiai kinta pagal jo poreikius ir jau pirmas gyvenimo savaites neretai galima suprasti, kodėl verkia, ir greičiau padėti. Netikėkite pasakymu, kad imdami ant rankų kūdikį išlepinsite. Priešingai, pirmų mėnesių kūdikis turėtų suprasti, kad šis pasaulis yra saugus, juo pasitikėti, galėtų įsitikinti, kad tėveliai atsiras šalia, kai tik prireiks. Prieikite prie verkiančio kūdikio, paimkite ant rankų ir bandykite suprasti, ko nori.
Dažniausios kūdikių verksmo priežastys
- Pirmiausia patikrinkite, ar nereikia pakeisti sauskelnių.
- Jei trumpi ir ritmiški verksmo protrūkiai virto nuolatiniu verksmu, gali būti, kad kūdikis praalko.
- Jei kūdikis įpratęs čiulpti čiulptuką, gali verkti jį pametęs.
- Kūdikis kniurksi, muistosi? Gali būti, kad spaudžia drabužių raukšlė, gal karšta ar per šalta.
- Jei kūdikis būdravo ir pravirko, galbūt jis pavargo? Padėkite užmigti: pritemdykite šviesą ir lėtai pasūpuokite.
- Daugeliui kūdikių patinka maudytis. Vandenyje jie atpalaiduoja, nurimsta, geriau miega.
- Jei niekaip nesiseka nuraminti kūdikį, pamatuokite kūno temperatūrą.
- Dažniausia kūdikių verkimo priežastis - pilvo diegliai. Verkdamas kūdikis raivosi, riečia kojas prie pilvo, jo veidas išrausta.
- Kūdikis, kurio oda išberta, gali verkti dėl niežulio, kurį sukėlė jos priežiūrai naudojama kosmetika, skalbikliai, prakaitas.
Šeimos gydytoja Rasa Katkevičienė pataria visuomet tikrinti, ar kūdikiui ne per karšta, jei taip - jis bus neramus. Tuo tarpu, jei vėsu, jis jausis geriau, miegos, nes vaikai labiau mėgsta vėsą. „Mūsų klimato zonoje daug šaltų ir vėjuotų dienų, todėl kūdikis, įpratęs būti savo lovytėje, kur nuolat 24 laipsniai šilumos, sunkiai adaptuojasi vėliau. Juk pradėjus šliaužioti, jam bus vėsiau, nes apačioje ties grindimis žemesnė temperatūra. Virš mėnesio kūdikio namuose temperatūra gali būti 20 laipsnių, o kartais - ir 18.
Kolikos ir pilvo pūtimas
Kolika yra užsitęsęs ir intensyvus kūdikio verksmas ar nerimastingumas. Tai ypač vargina tėvus, nes atrodo, jog kūdikio kančios kyla be jokios aiškios priežasties ir jokia paguoda nepadeda vaikui nusiraminti. Kolikos sindromas dažnai siejamas su kūdikių pilvo pūtimu ir diegliais. Kolikos dieglių epizodai dažniausiai pasirodo kūdikiams iki maždaug 6 savaitės, tačiau po 3-4 mėnesių amžiaus jų skaičius gerokai sumažėja.
Galimi kūdikių pilvo pūtimo simptomai: nerimastingumas, irzlumas, verkimas, kojų pritraukimas prie krūtinės, padidėjusi pilvo apimtis, kumščių formavimas, apetito sumažėjimas. Įprastai pilvo diegliai nėra pavojinga būklė ir intervencijų nereikalauja. Vienas iš jų - kūdikio atrūginimas. Norėdami inicijuoti raugėjimą, švelniai paglostykite kūdikiui nugarą. Geriausia tai atlikti, kai vaikas yra vertikalioje pozicijoje ir šiek tiek palinkęs į priekį, o jo galva remiasi į suaugusiojo ranką. Naudokite raminančius judesius. Rekomenduojama švelniai siūbuoti arba supti kūdikį, vyresnį nei trijų savaičių ir galintį pakelti galvą, - tai gali padėti pašalinti dujas. Pilvo dieglių prevencijai ypač svarbu vengti kūdikį permaitinti - žindyti tik pagal poreikį. Jei kūdikį maitinsite vertikaliai, tai gali palengvinti virškinimą ir sumažinti praryjamo oro kiekį. Kai kuriais atvejais rekomenduojama vartoti vaistus kūdikio pilvo pūtimui gydyti. Preparatai sukurti taip, kad paskatintų dujų burbuliukų susijungimą ir palengvintų jų kelionę žarnynu. Vienas iš tokių preparatų - Espumisan L 40 mg/ml geriamieji lašai (emulsija), kurio veiklioji medžiaga - simetikonas. Atpalaiduotos dujos gali būti rezorbuojamos pro žarnų sieneles ir, prasidėjus žarnų peristaltikai, pašalinamos. Svarbu rinktis laiko patikrintą, išbandytą preparatą, bekvapį, be dažiklių, be aromatizatorių ar skonių, be cukraus ir be laktozės. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Gimdymo traumos ir naujagimio būklė
Sunkių gimdymo traumų pasitaiko labai retai. Nors gimdymas nėra 100 % saugus procesas, jis visada kelia riziką ir mamai, ir vaikui, tačiau gimdant ligoninėse, kai gimdyvę prižiūri geri specialistai, nelaimių beveik nebūna. Šiais laikais, jei vaikutis išnešiotas, traumų tikimybė yra minimali. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje didžiausia neurologinių pasekmių tikimybė, jei gimsta neišnešiotas vaikelis. Nežiūrint matmenų mažumo, neišnešioto naujagimio audiniai yra labai pažeidžiami, o gimdymo metu keliaujant gimdymo takais tenka patirti didžiulį suspaudimą.
Komplikuoti gimdymai, kurie pasibaigia operacija, ar kai vaikutis traukiamas vakuumu, jau yra ženklas, kad dėl kažkokių priežasčių vaikelis negalėjo natūraliai užgimti. Neurologams, klausantis pasakojimo apie sunkų gimdymą, visada kyla klausimas: o gal vaisiaus nervų sistema jau nėštumo metu vystėsi nesklandžiai, dėl to jis ir nesugebėjo užgimti. Juk gimdymo metu reikalingas ir vaisiaus dalyvavimas, jo pastangos ir brandumas. Visi žinduoliai turi įgimtus refleksus, kurie reikalingi tam, kad sklandžiai užgimtų: kai reikia, susiriestų, kai reikia, pasisuktų. Tam būtinas tam tikras nervų sistemos brandumas, kuris būdingas 38-42 savaitės vaisiui. Jeigu to brandumo nėra, vaisius nesugeba dalyvauti gimdyme, gimdymas komplikuojasi, stoja, tenka traukti vakuumu ar gimdymą baigti cezario operacija.
Yra daugybė kūdikių, kurie gimė sunkiai, naudojant vakuumo ekstraktorių, pridusę, gavę žemesnius balus pagal Apgar skalę, tačiau užaugo visiškai sveiki. Nemažai ir tokių, kurie gavo visus 10 balų, bet paskui turėjo neurologinių bėdų. Jeigu vaikutis gimė pridusęs, nereiškia, kad jis augs ligotas. Vaikas gali gimęs gauti 5 Apgar balus ir neturėti jokių problemų visą gyvenimą. O kitas, gavęs 8 balus, gali vargti. Tėvai, atvedę vaiką pas neurologą, kartais linkę abejoti Apgar balais, jie sako: „Vaikas gavo aukštus balus, tačiau mums atrodo, kad jis gimė melsvas“. Tėvai sprendžia tik pagal vaizdą - ką jie pamatė, o gydytojai įvertina gerokai daugiau kriterijų - odos spalvą, verksmą, raumenų tonusą, kvėpavimą, širdelės plakimą.
Pagrindinis dalykas, kuris parodo, ar vaikutis turi smegenų pažeidimų dėl gimdymo traumos, užsitęsusio gimdymo, žemesnio Apgar balo, cezario pjūvio operacijos, vakuumo, apsisukusios virkštelės ar kitos gimdymo problemos, - tai vaiko raida. Svarbu tėvams suteikti kuo daugiau informacijos apie kūdikio elgseną, raidą. Naujas Sveikatos apsaugos ministrės įsakymas numato, kad šeimos gydytoja ar slaugytoja turi stebėti kūdikio raidą bei kas 3 mėnesius pažymėti realiai pamatytus vaiko įgūdžius. Savo akimis nepamačius įgūdžio, gydytojas negalės patvirtinti, kad raida sklandi. Ši tvarka apsaugos vaikus nuo pavėluoto raidos sutrikimų nustatymo.
Teoriškai neurologinių komplikacijų rizika po cezario pjūvio operacijos yra didesnė nei po natūralaus gimdymo. Juk dauguma cezario operacijų atliekamos dėl medicininių priežasčių, kai nebesivysto gimdymo eiga. Jei kalbame apie planinę cezario operaciją, nesant išankstinių problemų, - nors mamai gal ir lengviau, nes viskas vyksta lyg ir aiškiau, greičiau, tačiau vaisiui būti staiga ištrauktam per mažytį gimdos pjūvį tikrai nėra toks lengvas ir fiziologiškas procesas.
Verksmas kaip bendravimo priemonė ir signalas
Kūdikis neturi kitos kalbos, tik verksmą. „Verksmu kūdikis praneša, ar jam šalta, ar karšta, o gal jis nusiminęs, liūdnas, alkanas? Po kurio laiko mama įsiklausius gali atskirti, kad vaikas verkia skirtingai. Pavyzdžiui, tarsi trumpom verksmo salvėm rikteli, kad „mama, ateik, noriu valgyti“. Kai spiegia, tai ženklas, jog jam skauda - gali būti diegliai. Kai šiek tiek zirzia, galbūt jam kažkur peršti, kutena? Kartais kūdikis verkia todėl, kad prašo mamą prieiti, pabendrauti.
Mamos emocijos atsispindi vaike. Jei mama išsigąsta, vaikas irgi neramus. Turbūt, esate patyrę, kad susijaudinusi mama negali užmigdyti vaiko. Tik jums nurimus, ramus jaučiasi ir kūdikis - tada užmiega. „Patarčiau duoti sau minutę poilsio, tegul su vaiku pabus tėtis, močiutė, brolis, sesuo, kad mama nors trumpam atsipalaiduotų. Kartais vaikas verkia nesustodamas dėl rimtų sveikatos bėdų ir jam reikia pagalbos. Tokiais atvejais vaikas pradeda spiegti, labai raitosi ar spardosi. Verksmas yra ypatingai skaudus.
Pirmasis riksmas - tai savarankiško gyvenimo pradžia ir geros sveikatos požymis. Ne tik gimdymą priimantys medikai, bet ir gimdyvė, jos vyras laukia akimirkos, kada iš naujagimio krūtinės prasiverš riksmas. Verksmas - sudėtingas reiškinys. Pirmą kartą vaikas surinka ne dėl to, kad patekęs į naują aplinką jaučia skausmą. Jis pradeda klykti turėdamas akivaizdų tikslą, nes tai padeda išsiskleisti jo subliūškusiems plaučiams. Šio riksmo neįmanoma neatpažinti. Gilus įkvėpimas ir riksmas iš visų jėgų būna šaižus, spiegiantis, veriantis širdį. Ką tik gimusio vaiko plaučiuose esančios alveolės dar turi susikaupusio vaisiaus skysčio, kuriame jis plaukiojo bręsdamas motinos įsčiose. Vaikas turi išsivaduoti iš skysčio, kurį turi pakeisti oras. Tai įmanoma tik giliai įkvėpus ir iš visų jėgų surikus. Puiku, jei naujagimis verkia. Tai rodo, kad kūdikis sugeba kvėpuoti. Yra gerai išnagrinėtas mechanizmas, padedantis jo plaučiams užsipildyti oru. Gimęs silpnas, pridusęs ar neišnešiotas naujagimis nepravirksta. Viena dažniausių neverkimo priežasčių - kvėpavimo sutrikimai, rodantys, kad naujagimis nesugeba laiku išsivaduoti iš plaučius pripildžiusių skysčių.
Naujagimio verksmas gali rodyti, kad jam nėra taip blogai, kita vertus, galime manyti, kad jam nėra gerai. Iš kūdikio balso tonų ir garso stiprumo motina gali suprasti, ko jam trūksta. Tai lemia stiprus biologinis ryšys. Verkdamas vaikas stengiasi bendrauti, jis gali niurzgėti, nes nori atkreipti į save dėmesį. Kai būna prisišlapinęs ar pasituštinęs, odą ima dirginti drėgnos sauskelnės, todėl jis gali paleisti gerklę visu balsu. Mokslininkai yra ištyrę, kad naujagimio verksmas būna labai skirtingas. Jei skauda pilvą, kamuoja diegliai, pučia vidurius, sklinda šaižūs, veriantys garsai. Esu įsitikinęs, kad geriausiai naujagimio verksmą supranta jo mama. Jei verksmas kažkoks ypatingas, ji gali įtarti, kad vaikui kas nors negerai. Verksmas - signalinė sistema, padedanti mums suprasti, ko nori mažylis. Kai naujagimis klykia kelias valandas, niekas negali to ilgai ištverti. Vadinasi, jam kažkas atsitiko. Galbūt nubudęs naktį jis praalko?
Kūdikio klausos sutrikimą būtina aptikti iki 6 mėnesių
Mane kur kas labiau sugraudina ne verksmas, o naujagimio vangumas, glebumas, silpnumas, stenėjimas, kai būna sunku jį pažadinti. Naujagimis jautrus skausmui ir jį būtina malšinti. Prieš keletą dešimtmečių medikai nebuvo tuo tikri, jie netgi manė, kad naujagimiui nebūtina malšinti skausmo imant kraujo ar atliekant kokias nors kitas nesudėtingas procedūras. Moksliniai tyrimai rodo, kad viskas yra priešingai - naujagimis kur kas stipriau jaučia skausmą. Naujagimio skausmo pojūtis kur kas stipresnis ir išlieka kur kas ilgiau - jis nurimsta tik po pusės valandos, o kartais trunka iki valandos. Šio fakto negalima užmiršti, jei norima tuoj pat atlikti kitą procedūrą. Naujagimiui skauda kitaip nei suaugusiam žmogui, ir šį skausmą būtina malšinti.
Nuo pirmųjų dienų ilgai gydyti intensyviosios terapijos skyriuje vaikai net sulaukę paauglystės skiriasi nuo bendraamžių, nes yra kur kas jautresni skausmui. Prieš 30 ar 40 metų pasaulyje nebuvo daug dėmesio skiriama skausmo malšinimui, tuo metu gydyti naujagimiai net sulaukę brandos kitaip reaguoja į skausmą. Manoma, kad didelis kiekis skausmingų procedūrų gali būti svarbi priežastis, kodėl sulaukęs mokyklinio amžiaus vaikas negali susikaupti ir prasčiau mokosi.
Proseneliai gerai žinojo, kaip malšinti skausmą. Nuo seno kaimo moterys duodavo verkiančiam vaikui į marlę suvyniotos duonos. Čiulpdamas tokį gumulėlį jis nurimdavo, nes burnoje esančios seilės skaido angliavandenius ir vaikas tuoj pat pajunta saldumą. Mūsų prosenelės taip pat įberdavo į medžiagos skiautę aguonų. Jau galime paaiškinti, kodėl taip yra. Sulašinus į burną saldaus tirpalo, pavyzdžiui, gliukozės, pavyksta numalšinti skausmą. Šį fenomeną tyrinėję mokslininkai nustatė, kad dirginant skonio receptorius naujagimio organizme gaminasi biologiškai aktyvių medžiagų endorfinų, slopinančių skausmą.
Skausmą galima mažinti ir duodant čiulptuką. Čiulptukas atlieka kitą vaidmenį. Čiulpimas - svarbus procesas, jis gali būti refleksinis ir nesusijęs su maitinimu, nes naujagimis pradeda čiulpti dar būdamas motinos įsčiose. Refleksinis čiulpimas yra kitoks nei žindant krūtį. Nėra teisūs skeptikai, raginantys išmesti čiulptukus ir jų neduoti naujagimiams, jie neatsižvelgia į kūdikio fiziologiją. Noriu, kad suprastumėte, aš neraginu grąžinti čiulptukų į gydymo praktiką, tačiau noriu priminti, kad refleksinis čiulpimas taip pat padeda malšinti skausmą. Toks čiulpimas naudingas, nes naujagimiui teikia saugumo jausmą ir nukreipia jo dėmesį.
Pamirkius čiulptuką į saldų tirpalą, dar labiau stiprėja skausmo malšinamasis poveikis. Tai žinodami, mes suvilgome čiulptuką ir duodame jį naujagimiui, kuriam ketiname atlikti kokią nors procedūrą. Refleksinis čiulpimas nesąmoningas, ilgainiui jis išnyksta, bet pirmosiomis gyvenimo dienomis toks čiulpimas svarbus, nes mažina stresą. Kai naujagimis žinda motinos krūtį, čiulpimas vyksta bangomis, jis prasideda nuo nedidelių judesių, ilgainiui jų amplitudė didėja, vėliau mažėja. O refleksinis čiulpimas yra ritmiškas, tai vienodos amplitudės judesiai.
Nuraminti naujagimį gali ir kiti ritmiški judesiai, pavyzdžiui, supimas, ne veltui mūsų protėviai guldydavo vaiką į pakabintą lopšį. Vaikui nusiraminti padeda ir glostymas, nešiojimas ant rankų, liūliavimas. Kad vaikui neskaudėtų, galima paglostyti pilvą, priglausti prie krūtinės, parodyti šiek tiek daugiau meilės. Kai tai nepadeda, naudojamos specialios žvakutės. Kur kas stipresnį poveikį turi medikamentai, mažinantys pooperacinį skausmą. Atliekant medicinines procedūras skausmas mūsų skyriuje visada malšinamas - ar reikėtų naujagimiui nuo odos nuimti pleistrą, ar paskiepyti. Turime nepamiršti, kad naujagimiui skauda.
